Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija 2020

Dovanos idėja!!!

190px

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.

 

Eina garsas nuo Vištyčio...

Apie ką? Apie visokias permainas miestelyje, nes nesulaikomai artėjant 450 metų jubiliejui čia vyksta daug gražių dalykų. Bet svarbiausia pastarojo meto naujiena apie malūną – jis suremontuotas, atnaujintas bei atjaunintas, iškilmingai atidarytas ir jau laukia lankytojų. Vienintelis toks ne tik Suvalkijoje, bet ir Lietuvoje, nes čia išlikusi visa autentiška technologinė įranga, o ant stogo puikuojasi „vėjų rožė“… Nežinote, kas tai? Apsilankysite – sužinosite.

Nijolė LINIONIENĖ

Taip malūnas atrodo šiandien... ...o taip – 2013 metais. Romo LINIONIO nuotraukosGražu buvo žiūrėti, kaip daugybė žmonių, kas vorele ar būreliu, kas po vieną neskubiai (vis dėlto – į kalną, Ilguoju vadinamą) kopė link malūno, tarsi nupiešto liepos dangaus fone. Galima tik įsivaizduoti, kaip kone prieš šimtą metų čia traukdavo arklių traukiami vežimai su grūdais – kieno pilnutėliai, o kieno tik maišelis kitas, kaip reikėdavo ilgai laukti savo eilės kartais net kelias paras… 1925-aisias Vištytyje pradėjęs veikti vėjo malūnas nebuvo vadinamas kitaip, tik šeimininko Jono Kanapkio vardu. Dar tebėra jį pažinojusių. Pasakojama, kad tai buvęs darbštus ir užsispyręs vyras, vietinis, kartą nuo šios vietos apžvelgęs apylinkes ir nutaręs, kad čia turi būti jo malūnas. Prie statybų daug dirbęs pats, samdęs ir darbininkų, įrangą parsivežęs iš Vokietijos…
Malūno istorija – tai ir šio krašto (o ir visos Lietuvos) istorija. Nes malūno sparnai laisvai sukosi iki neramiųjų permainų, vėliau vėją – jau be šeimininko valios – pakeitė elektra, malūnas tapo visų ir niekieno, vėl buvo savininkų susigrąžintas… Prieš septynetą metų teko būti solidžiame pasitarime, kuriame malūno likimą svarstė Kultūros paveldo departamento ir kitų respublikinių bei Marijampolės institucijų, asociacijos „Sūduvos kultūros fondas“ ir, žinoma, Vištyčio atstovai. Buvo imtasi rimtų žygių, bet dėl įvairių priežasčių vėl viskas išblėso. Ir Vištyčio seniūnija, ir Regioninio parko administracija vis dėlto neprarado vilties (reikėjo išspręsti daug problemų, bet pirmiausia – išpirkti malūną iš tuomečių savininkų) kada nors jį prikelti. Reikėjo skubėti, nes sulig kiekvienais metais pastatas nyko tiesiog akyse…
.O viduje ir tikras Malūnininkas! …Šiuos ir kitus faktus, pasveikinęs gausiai susirinkusius į oficialų malūno atidarymą, priminė Vištyčio regioninio parko direkcijos direktorius Nerijus Paškauskas. „Malūnas neatsiejamas nuo Vištyčio – jis ir mūsų parko logotipe, kaip ir ežeras, garsusis akmuo – liudija, kuo šis kraštas unikalus. Vyresnieji dar prisimena, kad tuomet tai buvo tikras technikos stebuklas, jo viršuje esanti „vėjų rožė“, nukreipianti sparnus pagal vėją reikiama kryptimi, buvo retas dalykas. Juostelę perkirpo labiausiai prie atstatymo prisidėjusių tarnybų atstovai.Manau, kad lankytojams ir dabar bus įdomu vaikštant ir apžiūrinėjant spėlioti, kuris mechanizmas kaip veikia, kaip vyksta visas procesas. Bus čia įdomių dalykų, vyks edukaciniai užsiėmimai…“ Naujasis objektas bus Regioninio parko žinioje – iki šiol būtent jo žmonės daugiausia kartų beldėsi į įvairiausias duris.
Kultūrologė Rima Gagienė, žinanti visus su malūnu susijusius faktus, kalbinusi „kitą jo gyvenimą“ mačiusius žmones ir svajojusi apie šią dieną labai seniai, priminė, kad jis buvo tarsi atgimusios ir augančios Lietuvos simbolis. Buvo statomas ir pradėjo veikti tuo laiku, kai šalis augo ir stiprėjo, kūrėsi pramonė miestuose… Iš šalies ir anuomet, ir dabar gal atrodė, kad viskas vyko sklandžiai ir buvo paprasta, tačiau iš tiesų buvo sudėtinga. Ji paminėjo ne vieną tarnybą ir ne vieną žmogų, kurių supratimo, pritarimo, pagalbos ir konkretaus darbo dėka šis visam kraštui svarbus objektas šiandien atveria duris lankytojams. Kaip vėliau šiai minčiai paantrino vienas svečių, „tai buvo geras įvairių institucijų bendradarbiavimo pavyzdys“.
Sunku pasverti kiekvieno indėlį, vis dėlto vienas didžiausių – Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos. Šios tarnybos direktorius Albertas Stanislovaitis, be kita ko, akcentavo, kad nežiūrint specifikos, tai buvo vienas objektų, kur pavyko be problemų, didesnių trikdžių sėkmingai dirbti. Buvo susitelkę visi: Vilkaviškio rajono savivaldybė, paveldosaugos tarnybos, puikiai dirbo rangovai, buvo daug suinteresuotų žmonių… Padovanojęs lankytojų atsiliepimų knygą A. Stanislovaitis linkėjo, kad Vištyčio regioninis parkas taip pat sėkmingai siektų nacionalinio parko lygmens.
Kalba Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorius Albertas Stanislovaitis. Iš dešinės – regioninio parko kultūrologė Rima Gagienė ir direktorius Nerijus Paškauskas. Aplinkos ministras Kęstutis Mažeika, pripažinęs, kad pirmasis apsilankymas dar būnant kitose pareigose optimizmo nesukėlė, pasidžiaugė, kad „malūno sparnai sukosi ne tik daugelio žmonių galvose, bet ir širdyse“. Ministras dovanų atvežė inkilą, skirtą malūnininko namo šeimininkams.
Dėkota Vilkaviškio savivaldybei ir verslininkui, mecenatui, Vilkaviškio garbės piliečiui Donatui Kazlauskui – jo dėka malūnas buvo išpirktas iš tuomečių savininkų. Daug gerų žodžių pasakyta rangovų – UAB „Vilkasta“ – adresu. Kaip sakė jos generalinis direktorius Aloyzas Beržanskis, norėjosi, kad Kanapkio malūno sparnai vėl suktųsi, tad buvo padaryta ir kiek daugiau, nei planuota. O darbų vykdytojas Rolandas Kepenis dabar galėtų būti ekspertu ir patarėju, nes buvo paniręs į tikras malūnininkystės studijas…
Vištyčio žmones, Regioninio parko darbuotojus sveikino Seimo narys Kęstutis Smirnovas, Vilkaviškio rajono savivaldybės meras Algirdas Neiberka, Kultūros paveldo departamento ir kitų institucijų atstovai, muziejininkai, svečiai iš Lenkijos – visi atvyko ne tuščiomis. Svečiai apdovanoti mažais malūnėliais, kviesta nepamiršti šio objekto, skleisti apie jį žinią.
…O paskui buvo perkirpta simbolinė juostelė ir visi suskubo per duris vidun. Čia netikėtai pasirodė Malūnininkas – vieni jo klausėsi, kiti skubėjo į viršų apžvelgti atsiveriančio vaizdo.
Svetelius sutiko ir visus dainomis išlydėjo folkloro ansamblis „Šilojai“, vadovaujamas Aldonos Krapavickienės.

Vištyčio malūną galima aplankyti darbo dienomis ir šeštadieniais, iš anksto susitarus su Regioninio parko direkcijos darbuotojais telefonu (8 342) 65332.

Komentarai baigti.


 

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.