Su paskutinio vasaros mėnesio dienomis baigėsi penkiais koncertais marijampoliečius (ir ne tik) šiais metais pradžiuginęs klasikinės ir džiazo muzikos festivalis „Marijampolė music park“. Jau septintasis. Per septynerius metus miesto viešosiose erdvėse (Vytauto ir Poezijos parkuose, Kačių kiemelyje) bei, išskirtiniais atvejais, salėse nuskambėjo net 39 koncertinės programos!
Šiandien jau kitais reikalais užimta Eglė Kasteckaitė sako: „Džiaugiuosi įvykusiu festivaliu, niekur negirdėtomis tikromis premjeromis, atlikėjų profesionalumu, jų kūrybiškumu, pagalbininkų geranoriškumu, klausytojų aplodismentais ir girdėtais įvertinimais. Esu labai dėkinga Marijampolės savivaldybės vadovams, kad remia, palaiko, tiki ir laukia kitų metų festivalio… Festivalis buvo kitoks, netrūko iššūkių – liūtys ir permainingi, nenuspėjami orai, gendantys atlikėjų automobiliai, tiesioginė LRT.lt transliacija… Bet viskas įveikta, apie ateitį šiandien dar sunku kalbėti. Mintys skrajoja – kada nors „nusės“ ir gal taps būsimų festivalių dalimi…“
„Tapęs tradiciniu festivalis teiktų malonumą ir, ko gero, darytų miestui garbę…“ Taip 2014-aisiais po pirmojo festivalio, kuriame nuskambėjo keturi koncertai, apibendrino šį įvykį mūsų laikraščio korespondentė. Ir išsipildė! Matyt, tiek klausytojai, gal kiek ir abejodami ėję į neįprastose vietose vykstančius, ne visiems pažįstamo žanro koncertus, tiek naują festivalį priėmę ir parėmę savivaldybės vadovai, kurie jo pabaigoje linkėjo grįžti, tikrai to norėjo. Ir, žinoma, labai daug vilčių turėjo šios idėjos kibirkštį įskėlusi ir atkakliai ją puoselėjusi VšĮ „Sol artis“ vadovė, puiki pianistė ir muzikos pedagogė Eglė Kasteckaitė su ją remiančiais bendraminčiais.
Sakoma, kad bent tris kartus pasikartojęs vyksmas (renginys, šventė) jau turi teisę būti vadinamas tradiciniu. Tad muzikavimą Marijampolės parkuose jau galėtume vadinti tvirta tradicija. O vienas išskirtinių būtent šio festivalio bruožų yra tai, kad čia nuo pat pradžios subtiliai stengiamasi perpinti skirtingus žanrus, ieškant jų bendrumo, tačiau nenuvertinant esminių bruožų. Ir štai – klasika ir džiazas, žodis ir muzika, judesys, smėlio performansas ir kosmosas – viskas čia vienu ar kitu pavidalu atskleidžia savo skambesį ir spalvą… Dar vienas bruožas – kiekvienų metų programas apjungianti tema (šiemet „Legendos. Nepamirštamas skambesys“). O trečias, labai svarbus dalykas – kiekvieną kartą girdime ir matome premjeras, niekur kitur tokių programų nerasime…
Šiemet festivalį atidarė klasikos vakaras: Petras Vyšniauskas ir Šv. Kristoforo orkestras, o baigė „Legendinės meilės dainos“ – taip pat premjera su puikiais atlikėjais Krisu Rubensu, Nerijumi Bakula, Tadu Dešuku, Deniu Murašovu ir Vyčiu Vainilaičiu. Gaila, kad Poezijos parke turėjęs ypatingai nuskambėti koncertas dėl prasto ir nepastovaus pastarojo meto oro buvo perkeltas į Kultūros centro salę. Beje, orai kiekvienais metais yra labiausiai neprognozuojama sudedamoji šio renginio dalis – šiemet, aišku, nežinios ir pakitimų programoje įnešė nestabili situacija dėl pandemijos.
Džiazas ir kosminė muzika (du koncertai) skambėjo Vytauto parke, o Kačių kiemelyje vyko tradicinis ir išskirtinis, tik šiam festivaliui būdingas muzikos ir žodžio dialogas. Šiemet Eglės Storpirštienės režisuotame vakare prisimintas Kazys Boruta ir jo „Baltaragio malūnas“, programa skirta iš Anapus visus stebėjusiam aktoriui Gediminui Girdvainiui. Girdint tylą, kai iš aktorės Vaivos Mainelytės lūpų skambėjo tokie žinomi, o iš tiesų daugelio gerokai primiršti klasiko tekstai, liejantis muzikai iš po Eglės Kasteckaitės pirštų, gėrintis solistės Egidijos Mačiulytės subtiliu dainavimu galėjai užsimiršti kur esąs. O matant pilną kiemelio erdvę žmonių, besistengiančių laikytis reikiamų atstumų, su kaukėmis, švytinčiomis akimis, negalėjai negalvoti ir apie tai, kaip vis dėlto tokių dalykų mums labai reikia…