Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija 2020

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.

 

Po penkerių metų vėl kvietė „Baltas kluonas“

Dabar, kai ne tik didelės masinės šventė vyksta įvairiose atvirose erdvėse, kai į parkus bei aikštes iš uždarų scenų „išsprūdo“ net ir kameriniai koncertai ar teatrų spektakliai – nebe šiemet, jau keletą metų – šiuo vyksmu gal nieko ir nebenustebintum. Štai ir „Sidabrinės gervės“ vasaros naktimis kažin kada klajoja po Lietuvą, skleisdamos žinią apie dėmesio vertus filmus, o rodo juos tiesiog gamtoje… Nekalbant jau apie šiuos metus, kai pandemija atnešė visokiausių permainų.

Nijolė LINIONIENĖ

Lino Švirino dainos ir muzika pradėjo renginį.…Tačiau 2003-aisiais, kai vasarą pasklido žinia, kad Vekeriotiškės kaime Šunskų seniūnijoje (ar daug kas žinojo tokį esant?) Irenos ir Algirdo Alenskų sodyboje organizuojamas trumpo filmo festivalis ir kviečiama teikti savo kūrybą, tai buvo netikėta ir, bent jau pas mus, nauja. Nes ar daug renginių tokioje neįprastoje, privačioje erdvėje vykdavo? Daug kas, nepriklausomybės sūkuriuose pasisukiojęs, jau tvėrėsi naujas tvoras ne tik prie namų – pradėjo jų atsirasti gražiose gamtos vietelėse, prie ežerėlių… Ne mažesnė intriga buvo ir tai, kad renginys gimė iniciatyvių vaikinų dėka, jokioms „instancijoms“ nevadovaujant. Buvo minimos Rimvydo Alensko, Ričardo Mockaus ir Lino Natkevičiaus ir Eugenijaus Naikelio pavardės, paskui entuziastų būrys išaugo. Nes, pasirodė, ne taip jau mažai pas mus yra bandančių kurti ne tik filmukus savo bičiulių ar šeimos džiaugsmui. Pirmasis festivalis parodė, kad autoriai moka ir pasijuokti bei kitus pralinksminti, ir pažvelgti į reiškinį ar įvykį giliau, net filosofiškai. O visa turi tilpti į 3 minutes – tokia esminė festivalio sąlyga. Dar viena intriga – ekranu tapo baltai nudažyta Alenskų klojimo galinė siena… Taigi – pirmajame festivalyje buvo parodyta 20 filmų, juos pateikė 15 autorių, beveik visi mūsiškiai, o žiūrovų irgi netrūko.
Plačiai nuskambėjo žinia apie šį neįprastą renginį, tad vėlesni festivaliai ėmė sutraukti tiesiog minias – vienas vasaros pilnaties (taip pat viena sąlygų) vakaras tapdavo tikrais „Balto kluono“ atlaidais, kaip kažkas yra šmaikščiai įvardijęs. Tai buvo tikrai originalūs, jaukūs ir smagūs susiėjimai, kur dalyviai gaudavo Baltą bilietą, o laureatai būdavo apdovanojami savo dažniausiai sukurtais, šmaikščiais prizais. Čia skambėdavo gera muzika, pilnačiai kylant virš liepos ar rugpjūčio (dažniausiai) laukų… Tiesa, oras dažnai nelepino (2015-aisiais dėl lietaus pirmą kartą leista privažiuoti arčiau kluono ir stebėti kiną iš mašinų – taip, kad karantininis „atradimas“ šiais metais taip žiūrėti kiną – jokia naujiena)…
Nepaisant prastoko oro susidomėjusių netrūko. Ričardo PASILIAUSKO nuotraukaFestivalis augo, plėtėsi, tapo tarptautiniu; 10-ajame, jubiliejiniame 2012 metais, filmai buvo rodomi net keturias valandas – dalyvavo 24 autoriai su 35 kūriniais… Tačiau gyvenimas tekėjo savo vaga, įvyko įvairių pokyčių, žmonės keitė gyvenamąsias vietas, ir „Baltame kluone“ įsivyravo tyla. Nors – nei idėja, nei klubas niekur nedingo. Ir štai šiemet vėl pasklido žinia, kad festivalis kviečia rinktis, tiesa, nebe savo pirmykštėje erdvėje, o pačiuose Šunskuose, jau kuris laikas įvairiais renginiais džiuginančiame parke. Žinia, filmai rodomi tikrame ekrane estrados gilumoje, o sėdėti galima nebe ant šiaudų ryšulių (jei kas pamiršo, juos žmonės vadino „kitkomis“), bet ant kėdžių. Tačiau smagu buvo matyti, kaip besirenkantieji nešasi savo kėdutes – įpratome, besilankydami renginiuose atvirose erdvėse.
Džiugiai ir trumpai gausiai (ir vėl – lyjant) susirinkusius pasveikino vizualiųjų menų klubo „Baltas kluonas“ pirmininkė Jurgita Briunienė, primindama, kad šis, tryliktasis, festivalis po penkerių metų pertraukos primins tai, kas vyko anksčiau ir gal bus paraiška ateičiai… Sveikindamas iniciatorius ir žiūrovus Marijampolės savivaldybės mero pavaduotojas Artūras Visockis prisiminė ankstesnius festivalius, kuriuose aktyviai dalyvaudavo kaip žiūrovas, ir linkėjo organizatoriams (klubui bei šunskiečiams) tęsti atgimstančią tradiciją.
Pradžioje tradiciškai skambėjo muzika. Lina Švirinas – kompozitorius ir atlikėjas, pedagogas, jau 21-erius metus gyvenantis Klaipėdoje, bet nepamirštantis ir Marijampolės – sakė į Šunskus važiavęs su jauduliu. „Tuo keliu iš Marijampolės kažkada esu važinėjęs kiekvieną sekmadienį, tad ši kelionė ypatinga…“ O paskui vieni prisiminė, kiti pirmą kartą pamatė tai, kas prieš keliolika metų linksmino, jaudino ar net stebino – taip pat ir festivalio užkulisius.

Komentarai baigti.

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.