Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Jokia paslaptis

Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

 

Vandens kelias per filtrus, vamzdynus ir čiaupus

Ar kada susimąstėte, kiek daug žinome apie skanią kavą, aromatingą arbatą arba puikų vyną? Išmanome jų rūšis, gamybos, ruošimo būdus. O ką žinome apie vandenį, kurį kasdien geriame? Kokiomis savybėmis jis pasižymi ir kokį kelią nueina, kol atiteka į mūsų namus per čiaupus?
Lietuvoje geriamasis vanduo – vienas kokybiškiausių Europoje, nes yra išgaunamas iš požemio. Kitos šalys vandens tiekimui naudoja paviršinį – upių arba ežerų, prieš tai jį išvaliusios. Valomas vanduo ir Lietuvoje. Prieš patekdamas į centralizuotą vandentiekio sistemą jis iš artezinių gręžinių pakliūva į vandenruošos įrenginius, praeina specialius filtrus, kurie vandenį išvalo taip, kad jis būtų tinkamas gerti.

Apdoroti reikia visų vandenviečių vandenį
UAB „Sūduvos vandenys“ Vandens gavybos padalinio vadovas Edvardas Bučionis sako, kad retai kada požeminio vandens prieš patiekiant jį į centralizuotą sistemą nereikia specialiai paruošti.Klausimų, kodėl prieš geriant paviršinį vandenį jį reikia specialiai valyti ir ruošti, nekyla. Šį vandenį teršia iš aplinkos patenkantys teršalai: į atvirus telkinius suteka lietaus vanduo, įtaką paviršinio vandens kokybei turi žemės ūkio, pramonės veikla. Kodėl reikia valyti iš giluminių žemės sluoksnių išgautą vandenį, aišku ne visai. Juk teršalai nuo žemės paviršiaus, atrodytų, giliai glūdinčio vandens nepasiekia. Iš tiesų nepasiekia, tačiau požeminių vandens baseinų vandens kokybę veikia grunto savybės.
– Požeminis vanduo Lietuvoje – puikus, iš tiesų vienas geriausių Europoje, tačiau gręžinių, iš kurių išgautą vandenį galėtume tiesiai tiekti į vandentiekio sistemą, prieš tai jo specialiai neapdoroję, yra vienetai. „Sūduvos vandenų“ aptarnaujamoje teritorijoje turime tik vieną tokį Balsupių kaime. Visų kitų gręžinių vandenį vartojimui ruošiame. Dažniausiai šaliname geležį, sieros vandenilį, manganą bei amonį, – paaiškino geriamojo vandens tiekimu ir kokybe Marijampolės savivaldybėje besirūpinančios UAB „Sūduvos vandenys“ Vandens gavybos padalinio vadovas Edvardas Bučionis.

Valo įterpdami deguonį
Vasaros g. vandenvietėje vanduo valomas su deguonimi kontaktuodamas atviru būdu.Efektyviausias vandens filt-ravimo būdas – apdorojimas deguonimi. Pasirodo, vandeniui kontaktuojant su deguonimi, vandenyje esančios priemaišos oksiduojasi – tampa vandenyje netirpiomis medžiagomis, kurias specialiais filtrais iš vandens galima pašalinti.
– Kartais galite pastebėti, kaip iš čiaupo į stiklinę įpiltas skaidrus vanduo po kurio laiko paruduoja. Taip nutinka dėl vandens reakcijos su deguonimi – jis skatina geležies išsiskyrimą į nuosėdas, – reakciją paaiškina specialistas.
Vis dėlto vartoti tokį vandenį – neestetiška, o prietaisams – kenksminga. Todėl geležis ir kitos medžiagos iš vandens pašalinamos filtrais, kurie yra dviejų tipų: beslėgiai atviri ir slėginiai uždari. Atviruose filtruose vandens aeracija deguonimi vyksta vandeniui kontaktuojant su natūraliai ore esančiu deguonimi. Slėginiuose filtruose deguonis įpurškiamas kompresoriais arba orapūtėmis, priklausomai nuo filtro technologijos.
– Deguonis yra būtina sąlyga šalinti priemaišas iš vandens. Vienu atveju vandens sąlytis su deguonimi vyksta vandenį iš gręžinio pakėlus į atvirą baseiną, kitu – mechanizuotai įpurškus į specialias uždaras vandens talpas, – paaiškina E. Bučionis.

Veikia ir uždaro, ir atviro tipo sistema
 Jei prireiktų, vandens filtrai galėtų būti valomi ir mechaniniu būdu.Marijampolės vandenvietėse veikia ir atviro, ir uždaro tipo vandens filtravimo sistemos. Vasaros gatvės vandenvietėje vanduo filtruojamas atviru, V. Borisevičiaus gatvės vandenvietėje – uždaru būdu.
– Sistemos tipas parenkamas atsižvelgiant į vandens cheminę sudėtį, o ją nustatyti galima tik įrengus gręžinį. Vasaros gatvės vandenvietės gręžinių vandenyje randama daug ištirpusių dujų: sieros vandenilio ir anglies dvideginio – jos apsunkina priemaišų šalinimo iš vandens procesus. Į tai atsižvelgiant, čia įrengta atvira vandens filtravimo sistema. Sprendimas priimtas paisant chemiko, doc. dr. Juozo Jankausko mokslinės studijos. Atviroje vandens filtravimo sistemoje šalintinos medžiagos oksiduojasi greičiau, todėl ji agresyviam Vasaros gatvės vandenvietės vandeniui tinka geriausiai. Viskas būtų kur kas lengviau, jei čia būtų uždara vandens valymo sistema, kurioje plika akimi vandens nepamatysi. Deja, Vasaros gatvėje išgaunamo vandens uždara sistema tinkamai išvalyti nepajėgtų, – vandens filtravimo sistemos parinkimą Vasaros gatvės vandenvietei paaiškino E. Bučionis.
V. Borisevičiaus gatvėje, kur įrengta antroji Marijampolės vandenvietė, vandenį valo E. Bučionio jau apibūdinta uždara sistema. Čia įrengto gręžinio vandens sudėtis paprastesnė, todėl jam išvalyti visiškai pakanka uždaro būdo, kuomet deguonis į vandenį, kaupiamame specialiose cisternose, įpurškiamas mechaniniu būdu.

Filtrai jautrūs įtampos šuoliams
Jei viena vandenvietė staiga nustotų veikti, vandenį į centralizuotą sistemą patiektų kita. Įdomu tai, kad vandens sudėtis bėgant metams vandenvietėse keičiasi. Tai lemia ne žmogaus veikla, o gamtos sąlygos.– Būna, kad dingus elektrai arba trūkčiojant įtampai, filtrai išsijungia. Jei kartais pastebėsite, kad iš čiaupo bėga rudas vanduo – neišsigąskite. Vadinasi, vandenvietėje buvo dingusi elektra. Stengiamės, kad energijos tiekimas vyktų sklandžiai, bet kartais visko nutinka. Sužinoję apie gedimą, skubame atstatyti filtrų darbinį režimą. Todėl būna, kad filtrai išsijungia valandai, o gyventojai dėl spalvą pakeitusio vandens skundžiasi dar kelias. Todėl prašome supratimo: toks vanduo, nepaisant pakitusios spalvos, yra saugus vartoti. Dažniausiai spalvą jis pakeičia dėl nepašalintos geležies, kuri, kaip ne kartą minėjau, sveikatai nėra pavojinga, – atkreipė dėmesį UAB „Sūduvos vandenys“ Vandens gavybos padalinio vadovas.
Siekiant užtikrinti efektyvų vandens filtravimo įrenginių veikimą, filtrai periodiškai plaunami. Valymo proceso periodiškumą lemią vandens kokybė. Kuo ji sudėtingesnė, tuo dažniau įrenginiai valomi.
– Jei vandenyje daug geležies, filtrus praplauti reikia maždaug kas tris paras, jei mažiau – rečiau, – paaiškina E. Bučionis.

Centralizuotai tiekiamas vanduo – tinkamas vartoti
 J. Borisevičiaus gatvės vandenvietėje veikia uždara vandens filtravimo sistema, kurioje vanduo valomas deguonį į talpas įpurškiant specialiais aparatais.Nors skirtingose vandenvietėse išgaunamo vandens kokybė skiriasi, kol pasiekia gyventojus, ji tampa vienodai gera – tinkama ir saugi žmogaus sveikatai, atitinkanti higienos normą. Tai reiškia, kad įvairių medžiagų koncentracija vandenyje neviršija leistinų ribų.
– Taip paruoštame vandenyje yra įvairių žmogaus organizmui reikalingų medžiagų ir elementų.

Jei iš vandens išvalytumėme ir pašalintumėme visas medžiagas, jis taptų distiliuotu vandeniu, tai yra skysčiu, kuriame nėra nei kalkių, nei geležies – nieko. Jei gertume tokį vandenį, mums imtų trūkti reikalingų maisto medžiagų – tektų vartoti sintetines vaistų pavidalu. Vandenyje aptinkamos medžiagos yra natūralios kilmės, todėl vertingos organizmui, – perspėja specialistas ir atkreipia dėmesį, kad papildomai valyti maistui vartojamo centralizuotai tiekiamo vandens tikrai nėra būtina.

Ragina nepasiduoti spekuliacijoms
Vandens valymo filtrai išsivalo automatiškai.Po namus vaikštinėjantys spekuliantai bando pasakyti ką kitą. Ko gero, daug kam teko matyti, kaip iš čiaupo į stiklinę įpylę vandenį jie specialiais prietaisais akimirksniu jį paverčia gleivėtu, pažaliavusiu skysčiu ir sako, kad tokį vandenį geriame nuolat to nežinodami. Tai pamačius labai norisi įsigyti ir po kriaukle susimontuoti jų siūlomą prietaisą, kuris vandenį kruopščiai išvalo. Kaip jau minėta, centralizuotai tiekiamas vanduo yra turtingas natūralios kilmės medžiagų. Žinodami, kaip jas cheminiu būdu paversti šlykščiomis žaliaukėmis, spekuliantai tuo naudojasi ir žmonėms dumia akis.
– Būna, klientai kviečiasi mus, skųsdamiesi, kad pas juos iš čiaupo bėga smirdantis vanduo. Atvykę patikrinti pastebime, kad po kriaukle sumontuotas vandens valymo filtras. Iš karto tampa aišku, kad vanduo smirda ne dėl įmonės kaltės. Tokį savarankiškai sumontuotą filtrą, kaip ir bet kokį kitą filtrą, reikia valyti. Žmonės dažnai to nežino ir naudoja jį metų metus nejudindami. Tuomet filtre susikaupia įvairių medžiagų, kurios ir sukelia nemalonų kvapą. Nesu tų filtrų specialistas, bet gali būti, kad nevalomas jis į vandenį skleidžia ir kenksmingų medžiagų. Maistui naudojamą centralizuotai tiekiamą vandenį nėra reikalo papildomai valyti. Jis yra visiškai saugus vartoti – tokio vandens, kokį geriame Lietuvoje, mums daug kas gali pavydėti, – perspėja E. Bučionis.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Daug kas užfiksuota, bet…

    2016-12-06Daug kas užfiksuota, bet...
    Pasidomėjus pastarųjų poros dešimtmečių medžio skulptorių, kryždirbių darbais, jų kūrybinėmis biografijomis, įvairios medžiagos, leidinių būtų galima rasti nemažai. Šiuolaikinė technika ir technologijos leidžia fiksuoti ir išsaugoti tai, kas Lietuvoje yra tiek viešose erdvėse, tiek privačiose teritorijose – taip pat ir užsienyje. Kad fiksuoti reikia – akivaizdu, nes, kaip minėjo K. Kvainauskas, matome jau nykstančių ir naujųjų, šių laikų statinių… Dėmesys šiai tautodailės šakai ypač padidėjo po to, kai kryždirbystė buvo įrašyta į UNESCO paveldo sąrašą. Kultūros ministerija, apskričių administracijos, kai kurie fondai, savivaldybės, taip pat ir pavieniai žmonės rėmė leidinius ir jų per keletą metų išėjo gana daug ir įvairių. Pagal ...
  • „Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste…“

    2016-12-06„Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste...“
    Tai – Algimanto Sakalausko, vieno labiausiai žinomų ne tik mūsų krašte, bet ir Lietuvoje medžio skulptorių, ypač daug nuveikusių prikeliant, gaivinant senąją tradiciją, žodžiai. Turi teisę taip sakyti, nes žino, dešimtmečius ne tik dirba su medžiu, kuria, bet ir gilinasi į šios srities dar neatrastas paslaptis. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, turintis meno kūrėjo statusą, Lietuvos kultūros premijos laureatas, turintis daug kitų apdovanojimų… Jo iniciatyva 1990 metais Prienuose grupelė darbščių ir gabių vyrų susibūrė į dirbtuves „Prienų drožėjai“. Dabar tai VšĮ „Meninė drožyba“, bet tikslai ir uždaviniai per ketvirtį amžiaus nepakito, o darbai – kaip šio laiko ženklas ir praėjusių įvykių ...
  • Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai

    2016-12-06Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai
    2001 m. gegužės 18 d. UNESCO paskelbė pirmų devyniolikos Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Į jį pateko ir Lietuvos kryždirbystė – tradicinių lietuviškų kryžių darymas, jų simbolika. Akcentuota, kad kryžiai Lietuvoje buvo statomi ir kai Rusijos imperija (XIX a. antroje pusėje), ir Tarybų Sąjunga (XX a. 5–8 dešimtmečiais) juos draudė ar nurodinėjo, kiek ir kur statyti. Todėl jau XIX a. pabaigoje jie įgijo nacionalinio simbolio statusą. Tai – gyva ir praktiškai iš kartos į kartą perduodama liaudies meno tradicija. Ornamentuoti, su geležinėmis viršūnėmis, saulutėmis kryžiai, įvairių siužetų medinės skulptūros – visa tai laikoma vertingiausiu Lietuvos liaudies meno palikimu. ...
  • Laikas, paaukotas V. Šlekio darbams puoselėti

    2016-11-23Laikas, paaukotas  V. Šlekio darbams puoselėti
    Taip jau susiklostė, kad įgijęs muzikinį išsilavinimą Jaunius Vylius stipriai susidomėjo kraštotyra bei dainuojamąja tautosaka. Ir iš tiesų kažin ar būtų kada atsiradęs toks entuziastas, kuris surinktų ne tik visas V. Šlekio užrašytas dainas, bet dar ir sustyguotų jo biografiją. O nagrinėdamas ją J. Vylius sužinojo ir apie V. Šlekio asmenybę, kuri jam pasirodė labai artima.   Suvedė pomėgiai J. Vyliaus pažintis su V. Šlekiu prasidėjo jam vadovaujant Kazlų Rūdos kultūros centro ansambliui „Sūduonia“. Ieškodamas dainuojamosios tautosakos kūrinių ansambliui, J. Vylius aptiko ir V. Šlekio surinktus dainuojamosios tautosakos kūrinius. Šie kūriniai ansamblio vadovui pasirodė verti dėmesio, nes buvo kitokie – melodingi, prasmingi, sunkiai ...
  • Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“…

    2016-11-23Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“...
    Kazlų Rūdos „Sūduonia“ išsiskiria tuo, kad jos repertuare atliekama tik suvalkietiška tautosaka, kurios didžiąją dalį sudarė buvusio vadovo Jauniaus Vyliaus ir ansambliečių pastangomis iš pateikėjų Suvalkijoje užrašyta medžiaga: dainos, raudos, liaudies žaidimai, rateliai, šokiai, kalendorinių švenčių, vestuvių papročiai, mitologinės sakmės, kita smulkioji tautosaka. Atlikėjai prisimena, kad ansamblio susikūrimo pradžioje, kai trūko dainuojamosios tautosakos kūrinių, visi kartu su vadovu eidavo kaime pas žmones ir klausydavo, įrašinėdavo, šifruodavo ir užrašinėdavo išgirstas dainas. Tačiau vieni ryškiausi dainų, kurias atlieka „Sūduonia“, pateikėjai, yra Vincas Šlekys ir Adelė Kazlauskienė. „Vinco Šlekio dainos yra išskirtinės, jas sunku mokytis, tačiau labai įdomu. Jose gausu simbolizmo, užuominų. Jas ...
  • Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“

    2016-11-23Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“
      Vincas Šlekys daugumai tautiečių ir kraštiečių iš tiesų geriausiai yra žinomas kaip žurnalistas ir kraštotyrininkas. Jo surinktos ir užrašytos „Kapsų dainos“ šiandien Sūduvos krašto dainuojamosios tautosakos puslapiuose – vienos svarbiausios ir vertingiausios, tačiau ne vien dėl surinktų dainų apie Vincą Šlekį verta kalbėti. Prisimenant jo asmenybę verta paminėti ir tai, kad jis buvo knygnešys, kaimo vaikų mokytojas, o svarbiausia – lietuviškai spaudai platinti skirtos „Sietyno“ draugijos steigėjas ir pirmininkas.   Lietuvybės pagrindus davė tėvai Vincas Šlekys gimė 1870 metais Marijampolės apskrityje, Mokoluose, tuometiniame Šunskų valsčiuje. Situacija šalyje tuo metu atrodė maždaug taip: Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje, intensyvėjo rusifikacija, o po 1863–1864 m. ...
  • Meistrą giria jo darbai

    2016-11-02Meistrą giria jo darbai
    Liudvinavietis Arūnas Matulevičius sako lipdantis nuo penkerių – tiesiog toks buvo noras, nors šeimoje tuo niekas neužsiėmė. Ką nors nulipdyti iš plastilino, paskui iš molio, pasak jo, visa gatvė prašydavo. Taip vaikiškas pomėgis atvedė jį į dabartinę Kauno taikomosios dailės mokyklą, kur nedvejodamas pasirinko keramiką. Keramika jį suvedė ir su žmona Asta, kuri molio lipdymo išmoko iš mamos Onos Martinaitienės. „Tai buvo tarnybinis romanas, – juokdamasi sako A. Matulevičienė, prisipažinusi, kad būtent Arūno darbai pirmiausia ir patraukė jos dėmesį. – Mudvi su mama – savamokslės, lipdėme, kūrėme papuošalus, siūlais, dažais dekoravome vazas. Ne kartą bandžiau piešti ir ant Arūno pagamintų molio ...
  • Kiekviename ornamente gieda paukštelis

    2016-11-02Kiekviename ornamente gieda paukštelis
    Vienu seniausių tradicinių lietuvių amatų – keramika marijampolietę Angelę Česonienę sudomino vyras Kęstutis, profesionalus keramikas. – Augau Marcinkonyse, kur rankų darbas visada buvo populiarus – kiekvienuose namuose audė, mezgė, siuvinėjo, – sako Dzūkijos krašto šviesuolių Juzės ir Stasio Česnulevičių dukra Angelė. – Liaudies menas ir man visada buvo prie širdies, todėl stengiausi viską išmokti. Augdama miškų apsuptyje mėgau stebėti medžius, paukščius, o namo iš laukų sunešdavau visus akmenėlius, visokių augalėlių. Taip gamtos motyvai atsikartojo ir mano darbuose – piešiniuose, siuviniuose, audiniuose. Kelio galas jai buvo Putliųjų verpalų fabriko suvenyrų ceche pas Audronę Šlyterienę, kuri vis skatino kurti. Pirmus lipdinius Angelė darė iš ...
  • Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis…

    2016-11-02Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis...
    Marijampolėje gyvenanti keramikė, tautodailininkė Alma Kisnieriūtė su moliu susipažino kone prieš tris dešimtis metų, kai mokėsi dailės mokykloje. Susipažino ir… susidraugavo. Almos rankose iš molio gimsta dailus puodas, lėkštė, kalėdinis papuošalas, o kartais – angelas ar kažkas kita, ką sunkiai gali įsivaizduoti rasiąs keramiko dirbtuvėje. – Tai darai „dūšiai“… Tokiems dirbiniams turi ateiti laikas, jų taip sau nenulipdysi. Kartais mintis kirba kokius metus ar dar ilgiau, o nepadarai nieko. Tačiau kai ateina laikas, žiūrėk, ir atsiranda kažkas tokio per dieną ar dvi, – kalba keramikė.   Kilusi iš meniškos giminės Šiluvos apylinkėse gimusios ir augusios Almos giminėje gausu gabių ir meniškų žmonių – ...
  • Netradicinė pamoka Matutynėje

    2016-10-25Netradicinė pamoka Matutynėje
    Spalio 4 d. į netradicinę pamoką „Pagauk rudens spalvas“ Anzelmo Matučio tėviškėje Zomčinės kaime mokinius pakvietė Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazijos pedagogės. Vyko integruota pamoka ir kūrybinės dirbtuvės. Čia susijungė dailė, technologijos, muzika, fotografija ir literatūra. Vaikai kūrė puokštes iš rudens gėrybių, gamino kompoziciją iš įvairių gamtos dovanų. Grupė mokinių po sodybą ieškojo gražių rudeniškų kadrų fotografijoms, kiti tapė, dar kiti kūrė žodžio meną. Buvo atvykę mokinių iš Padovinio pagrindinės mokyklos, kurie taip pat susidomėjo ir pasinaudojo netradicinės pamokos galimybėmis. Mokiniai skaitė poetų eiles, dainavo dainas apie rudenį ir gamtos grožį. Mokytojos lituanistės Aušros Brusokienės vadovaujamų literatūrinės kūrybos dirbtuvių nariai skaitė savo kūrybą. A. ...
  • Poeto vardą garbingai neša gimnazija

    2016-10-25Poeto vardą garbingai neša gimnazija
    1989 m. gegužės 20 d. Igliaukos vidurinei mokyklai buvo suteiktas A. Matučio vardas. Dabar tai – Igliaukos A. Matučio gimnazija. Geros ugdymo sąlygos Gimnazijos direktorė Janina Alesienė sako, kad čia ugdymo sąlygos net geresnės negu kai kuriose miesto mokyklose. „Mes turime aplink tiek puikių vietų, kur galima vesti neformalias pamokas. Štai vasarą prie šalia esančio Yglos ežero buvome pasikvietę narus, ugniagesius gelbėtojus, kad pademonstruotų vaikams savo darbo specifiką. Iš tiesų, nenoriu sutikti, kad mieste mokiniams sąlygos geresnės. Mes taip pat turime labai daug galimybių, tik reikia noro jas išnaudoti. Džiaugiuosi iniciatyviu pedagogų kolektyvu, kuris turi įdomių idėjų ir jas įgyvendina. Tai padeda labiau ...
  • Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai

    2016-10-25Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai
    Anzelmas Matulevičius-Matutis gimė 1923 m. sausio 7 d. Marijampolės apskrities Zomčinės kaime. Dar mažas būdamas pamėgo skaityti ir su knyga nesiskyrė visą gyvenimą. Eilėraščius kurti ėmė besimokydamas Marijampolės gimnazijoje. Šešiolikmetis gimnazistas žurnalo „Žiburėlis“ surengtame jaunųjų literatų konkurse laimėjo dvi premijas. Mokytojo profesiją įgijo besimokydamas Marijampolės mokytojų seminarijoje (baigė 1942 m.). Mokytojavo Santaikos kaime, Simne (Alytaus r.), Seirijuose (Lazdijų r.). Nuo 1950 metų gyveno Alytuje, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, dirbo pionierių namuose, vadovavo literatų ir turistų būreliams. Savo talentą A. Matutis paskyrė vaikų literatūrai. Daugiau kaip ket­virtį amžiaus dirbęs mokytoju, jis vaikus pažinojo kaip reta puikiai. Poeto veikla neliko neįvertinta – gavo ne vieną ...
  • Ne tik pažiūrėti…

    2016-10-18Ne tik pažiūrėti...
    Beveik tuo pat metu, kai buvo rengiamas pirmasis, juostų, katalogas, muziejuje prasidėjo intensyvi edukacinė veikla. Buvo siūloma pabandyti įvairių dalykų, tarp kitų – ir patiems pasidaryti juosteles. Šie užsiėmimai sulaukė didelio dėmesio, muziejininkai sako nė patys nesitikėję, kad susidomėjimas taip ilgai neslūgs. Reikėjo registruotis iš anksto ir dar palaukti eilės – mat, be marijampoliečių, į muziejų ėmė plūsti grupės iš Kauno… Viena priežasčių, tai paskatinusių, buvo paroda Kaune „Sūduvos spalvos“ (tų parodų buvo daug – su muziejaus eksponatais, tarp kurių buvo ir šio krašto tautinis kostiumas, pabuvota ir Danijoje). Ją pristatant Jurgita Jasevičienė, atsakinga už edukacinę veiklą, taip mokėjo sudominti ...
  • Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“

    2016-10-18Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“
    Rengiant visus tekstilės katalogus viena sudarytojų, lydėjusi leidinius visu keliu, buvo Asta Vandytė – tautodailininkė, tautinio kostiumo ekspertė, įmonės „Tautinio kostiumo studija“ Kaune vadovė, pati surinkusi, atgaivinusi daug tradicinės tekstilės pavyzdžių, išleidusi leidinių. Paprašėme išsakyti savo minčių apie sritį, į kurią yra giliai panirusi. „Kiek prisimenu, vaikystėje ir paauglystėje vartant namuose buvusį Mikalinos Glemžaitės tautinių kostiumų leidinį, vis pagalvodavau, kad norėčiau kada nors taip apsirengti… Buvo gražu žiūrėti į plačius, „kaip karalaitės“, sijonus, liemenes ir švarkelius. Vaikystės noras išsipildė vėliau, baigus studijas Šiaulių pedagoginiame institute, Kaune pradėjus lankyti folkloro ansamblį. Iškilo būtinybė pasisiūti kostiumą, pradėjau giliau domėtis – ir panirau… Kostiumuose man, ...
  • Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą

    2016-10-18Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą
    Vilkaviškio kultūros centre veikianti Mažoji audimo artelė šiemet minėjo pirmąjį apvalų jubiliejų. Prieš dešimtmetį, po netrumpo parengiamojo darbo (kultūros centrui pritarus projektui ir skyrus patalpas, reikėjo surasti ne tik stakles, bet ir audėjas – vienas, kad mokytų, kitas – kad norėtų išmokti šio nelengvo amato, tampančio ir kūryba) ji buvo iškilmingai atidaryta. Buvo garbių svečių, gražių palinkėjimų, nuostabos – panašių centrų ar sambūrių visoje Lietuvoje buvo vos vienas kitas, ne ką daugiau ir dabar… Idėja suburti bei mokyti moteris tradicinio audimo buvo užvaldžiusi ilgametę kultūros centro darbuotoją etnografę Nijolę Skinkienę, vadovaujančią ir folkloro ansambliui „Sūduviai“. Nežinia, kas labiausiai lėmė, bet visi ...
  • Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“

    2016-10-18Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“
    „Ligi 1890 m. gyventojai pagal Šešupę labai mėgdavo baltai dėvėti… Lietuvės tiesiog didžiuodavosi ir stengdavosi kita kitą apkirsti išadytomis baltomis drobulėmis. Tai buvo lininė skara, išadytu viduriniu ruožu. Paskutines metų dešimtis visi tie apdarai labai nyko…“   Marijampolės kraštotyros muziejaus vyr. muziejininkė Danutė Katkuvienė sako, kad jai labai gražūs šie Vydūno žodžiai, kuriais didysis Lietuvos mąstytojas, filosofas jau daugiau nei prieš šimtmetį reiškė ir pasigėrėjimą mūsų tautos sugebėjimu pasipuošti, ir nerimą dėl benykstančių konkrečių daiktų ir tradicijų… Juo labiau smagu, kad šiame muziejuje, kaip retame kitame, drobulių kolekcija itin gausi, jos pasižymi ir paties audimo įvairove, raštų sudėtingumu, nemažai itin puošnių. Iškėlus ...
  • Mokymasis visą gyvenimą – galimybė išlikti reikalingam

    2016-10-03
      „Ką išmoksi, ant pečių nenešiosi“, – sako lietuvių patarlė. Juolab kad ir mokymosi visą gyvenimą galimybių vis daugiau: siūlomi įvairūs kursai, paskaitos internetu, universitetų ir profesinių mokyklų programos. Prieš dvejus metus patvirtintas ir naujas Neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymas, jame pirmą kartą numatytos iki penkių dienų trunkančios darbuotojų atostogos neformaliajam mokymuisi.   Kartą išmokti nepakanka Nors tyrimai rodo, kad kuo žmogus vyresnis, tuo mažiau mokosi, o baigiantys karjerą asmenys dažnai praranda motyvaciją įgyti naujų žinių, Lietuvoje pamažu įsitvirtina suvokimas, kad amžius tobulėjimui – ne kliūtis. Švietimo ir mokslo ministerijos Mokymosi visą gyvenimą departamento direktorius dr. Saulius Zybartas sako, kad norint išlikti reikalingam darbo rinkoje, neprarasti ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.