Namukas, pirtelė, tvartelis, gyvulėlis, senutėlė obelis ar nuo metų naštos persikreipusi moterėlė – visi tarsi pasiklydę erdvėje, nes čia daug daug dangaus, kuris tarsi skaidraus krištolo gaubtas apglėbia visa tai. Gyvenimą: „Bulviasodis“, „Molinis tvartelis“, „Kieme su vištomis“, „Išleidžianti povą“, „Ravinti daržą“… Daug to mėlynumo – daug erdvės, kurioje tapytojo Jono Daniliausko paveikslų herojai gyvena ir dirba savo tokius kasdienius, atrodytų, paprastus, bet kai geriau suvoki – svarbiais (dailėtyrininkai vadina „magiškais“) ritualais virtusius darbus.
Tas dangus – iš bekraščių Suvalkijos lygumų, nuo Lekėčių ir aplinkinių vietų Šakių rajone (čia šiemet septyniasdešimtmetį mininčio autoriaus gimtinė), jo apgaubti, saugomi geresnėse ar prastesnėse trobose gyveno ir vaikus augino, nelengvai dirbo, šventes šventė lygumų žmonės – autoriaus artimieji, kaimynai, bendraamžiai. Skambūs kaimų vardai, deja, beveik išnyko, o jų gyvenimo atšvaitai liko atmintyje ir paveiksluose.
„Tapyba man – kaip prisiminimas, – teigia dailininkas pabrėždamas, kad jo siužetai „nuo žemės“, neišgalvoti, o motyvai dažnai panašūs, keliauja iš paveikslo į paveikslą. Tačiau, sako, keičiasi požiūris į tuos pačius dalykus. – Galva visą laiką turi dirbti, nes paveikslui reikia medžiagos. Jos kartais ieškau ilgai, kai kada netikėtai pastebiu ir greit fiksuoju, kartais pradėjęs darbą atidedu, net keletui metų…
Visada naudinga išvykti – spalvų gama, šviesa, pavyzdžiui, Europos pietuose visai kitokia, kažkada padarė man įtakos. Iš Vilniaus persikėlus į Dzūkiją – kitos spalvos, kiti kvapai, kitokie negu čia pas mus miškai. Šią vasarą buvau plenere Latvijos Nidoje – truputį laukinė gamta, pradėjau keletą darbų. Jūros netapiau – jūra savaime yra gražu ir didinga. Radau tokią dūminę pirkią…“
…Patekęs į Jono Daniliausko paveikslų apsuptį pasijunti taip, lyg jau būtum buvęs šioje erdvėje, tarp šių objektų ir vyksmo, kuris akimirkai tarsi stabtelėjo (kol žiūri), o paskui vėl atgyja ir visi gyvena toliau… Taikiai ir ramiai sutardami tarpusavyje. Tai, matyt, dėl to, kad, kaip jau minėta, koks nors senos pastato, medžio ar kitas motyvas keliauja iš paveikslo į paveikslą, nešdamas ramybę ir tylą. Bet kas pasakytų, kad vienas ryškiausių Lietuvos tapytojų Jonas Daniliauskas kartojasi ar tapo vis tą patį?
Čia ir yra didžioji paslaptis, kurią jubiliejinės parodos atidaryme Magdalenos Birutės Stankūnienės menų galerijoje pabandė kartu su kitais dalyviais įminti menotyrininkė Aušrinė Dubauskienė. „Žmonėse jūs matote šventuosius, atrodo, kad kiekvienas atsargus teptuko prisilietimas prie drobės suteikia pasakojimui vis daugiau jaukumo…“
Marijampolės kultūros centro parodų organizatorė Onutė Surdokienė džiaugėsi, kad parodų sezonas (šiaip ar taip, kultūros žmonės naujuosius didžiųjų darbų metus pradeda rudenį) pradedamas tokia solidžia iš šio krašto kilusio autoriaus paroda, sveikindama jubiliatą priminė, kad čia jis lankosi ne pirmą kartą ir visada ne tik pradžiugina, bet ir nustebina… Tarp ankstesnėmis datomis pažymėtų darbų – ir nemažai sukurtų pernai ar šiemet.
Jono Daniliausko tapybos paroda Magdalenos Stankūnienės menų galerijoje veiks iki spalio 5 dienos.
Lina VOLUNGYTĖ