Česlova JAKŠTYTĖ
Iš knygos „Solveigos sodai“
* * *
Jau regėjau ir skydą, ir šaulį.
Ir žengiau už ribos – – –
Jau klūpėjau prieš šitą pasaulį
iš tikros pagarbos.
Ir saulutę mylėjau, ir gėlę,
ir žvaigždes danguje.
Nors būtis ši ir turi šešėlį,
visad šlovinau ją.
Kaip aš mėgau miglos baltą šalį,
smilgas, eglių ūgius…
Ir, man rodės, su laumėm birželį
vis braidžiau po rugius,
po šilus, po sodus ir po sielą…
Ir pamilus buvau – – –
Ak, kaip švelniai kadais mėnesienai
aš akis bučiavau!
* * *
Prieš lemtį klūpau aš klusniai.
Bet gyvenu ne tuo – – –
Sulūžo tamsūs akiniai –
gerai, kad jau ruduo.
Iš tolo dar gėlių dvasia
aromatu atklys.
Aukštų alėjų lajose
slaptingas spindulys.
Ir laumių verpalas plaukuos
su laimėm, su klastom – – –
Ir stebisi širdis laukuos
kraujažolėm b a l t o m…
* * *
Paliovė paukštis Dievo dvasią gėręs –
gaidų pribarstęs lyriškų, lanksčių.
Ir meilės angelas, sparnus suvėręs,
užsnūdo tyliai už manų pečių…
Tik parke vėjas vis dar skaito Bloką.
Ir mūzos sparnas prakilnus…
Jau šimtą metų jis posmus tuos moka,
bet vis dar sklaido puslapius senus – – –
Kai nugelsta kviečiai
Kai nugelsta kviečiai,
man kažkas pasidaro:
lyg prarast ką bijau,
lyg duris kas uždaro,
lyg sutikti kažką,
lyg užmiršt privalu,
lyg aš eičiau lieptu,
po kuriuo taip gilu…
Kai nugelsta kviečiai,
būt žaisminga nemoku;
tarsi laiką jaučiu,
tarsi tolstantį žmogų;
it ant delno būties
iš gelmės iškelta,
tarsi kraujo plaukiu,
tarsi pieno puta – – –
* * *
Gyvent, atrodo, dar nepavargau.
Būties stebuklai man dar nepabodo.
Nors ilgesiu ir sielvartu sirgau.
Ir veidrodis ranka į raukšlę rodo.
Viliuos – bent sielos laikas nepakąs,
kaip saujos mėlio speigas nepakanda – –
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Sau žiūri mielas mėnuo pro šakas
ir kantriai gano mano metų bandą…
* * *
Vejasi vejasi žingsniai –
girdis arčiau, vis arčiau;
plazda širdies tankūs tvinksniai, –
gal taip aš jėgas išbarsčiau?..
Lyrai savęs negailėjau –
vis panakčiais, paryčiais – – –
Viena žinau tik – mylėjau:
šokau su rojaus svečiais!
Ramutė SARAPINAVIČIENĖ
* * *
Aš baisiai trokštu
pabučiuoti tylą…
Įsiklausyk –
kaštonai skyla
ir tyloje išsilukštena
rudens trapumas
įstabus.
O tas skilimas –
toks trapus –
gyvybei naujai
atveria vartus…
* * *
Lyg į tuščią indą,
lyg į tuščią korį
vakaras supylė
ilgesio spalvas…
Kol blakstienas markstė
saulė vakaruose,
man vorai išaudė
baltas drobules
ir nutiesę taką
per rasotą pievą
suviliojo tylą
suptis tinkluose…
Žibutė VEČERSKAITĖ-ŠILINGIENĖ
Vakaro triptikas
Ramus vakaras
vėsiais žingsniais
slenka
nakties link,
šiltas patalas
greit priglaus
sušalusį kūną…
o pilnatis
žvelgia
į mano langą
ir dar nežinau,
ar sapnai
šią naktį
bus ramūs…
* * *
vakaras
juodais sparnais
nuplasnojo
per dangų
ir nutūpė pailsėti
jo soduose:
snaus sau ramiai,
kol saulė
nusišypsos
rytine šypsena…
* * *
kai vakaras
dienos
duris uždaro,
kada ramybė
plaukia sutema,
aš vėl rašau,
ką mėnuo danguje
byloja,
ką šnabžda žvaigždės
tyloje…
Rudens jutimas
laužiau duoną –
kvepėjo laukai,
varpos krito rugių
į ištiestus delnus…
taip ilgai užtrukai
nesulaukiau –
rugiagėlių šokį sušokus,
nusileidau į žemę
baltu pienės pūku
ir likau
akmenėliu laukų…
nepažįstama
ir neieškota…
* * *
kai saulė palieka žemę
pabučiavus
vėstantį skruostą,
kai paukščiai,
paskutinę plunksną
iš debesų pasiųsdami,
palieka gimtą lizdą,
ateina
vilnonėm kojinėm
apsiavęs
ruduo
ir užima krikštasuolę…
Pavasario jutimas
Baltas
žiedlapių sniegas
užklojo
neramų
pavasario šokį
ant
ištiesto delno.
Pabudau,
nes
į mano mintis
vėl pabiro
nerimo sėklos…
