renkame


 

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Duris atvėrę Bulotų namai – vertingas medinės architektūros paveldo objektas

Europos paveldo dienų proga Marijampolėje praėjusį penktadienį buvo pristatytas baigtas restauruoti advokato Andriaus A. Bulotos ir jo žmonos Aleksandros namas. Atnaujinta pastato išorė atspindi, jog tai – vertingas tarpukario medinės architektūros pavyzdys. Įrengtos vidaus patalpos parodo, kokia buvo to meto miestiečio gyvenamoji aplinka. Miestui šio statinio atnaujinimas – svarbus įvykis. Tai bene vienintelis medinės architektūros paveldo objektas, restauruotas išsaugant vertingas detales, pritaikytas lankymui, muziejinei ir kitokiai veiklai.

Buvusių namo gyventojų asmenybės – ypatingos
Atnaujintas namas – vertingas tarpukario medinės architektūros pavyzdys.Baigtas tvarkyti unikalus kultūros paveldo objektas – pastatas, svarbus architektūrine ir istorine verte, yra Marijampolėje, P. Vaičaičio g. 16. Restauruoti paveldo objektą kartais sudėtingiau, nei pastatyti naują pastatą. Tačiau tai padaryti buvo verta – šis pastatas išlaikęs tarpukario miestų medinei architektūrai būdingus bruožus, architektūrines detales bei vidaus įrangos elementus ir reprezentuoja miestiečio gyvenamąją aplinką tarpukario laikotarpiu.
Namo kiemelyje įvyko pastato pristatymo visuomenei renginys. Apie advokato Andriaus Bulotos ir jo žmonos Aleksandros gyvenimą Marijampolėje parengtoje inscenizacijoje susirinkusiems pasakojo muziejininkai Valė Klesevičienė ir Tomas Kukauskas.
Šeima šiame name gyveno 1928–1940 m. A. Bulotos ir jo žmonos asmenybės – ypatingos. A. Bulota – visuomenės veikėjas, publicistas, teisininkas, Didžiojo Vilniaus Seimo dalyvis ir Rusijos valstybės dūmos narys. Jo žmona A. Bulotienė garsėjo inteligencija, rengė labdaros vakarus, rūpinosi kultūriniu švietimu. A. Bulota yra rašęs, kad į Marijampolę tikisi atvežti aukštosios kultūros iš Peterburgo, kitų Europos miestų, dvelksmą. Tad pastate vykdavo vaidinimai, koncertai, vakarai, arbatėlės, kurių metu buvo renkamos lėšos. Jos būdavo perduodamos Vaiko draugijos Marijampolės skyriui.
Bulotų šeima artimai bendravo su žymia rašytoja Žemaite. Kartu su ja buvo išvykę į JAV rinkti lėšų šelpti nukentėjusiems nuo karo. Grįžę iš Amerikos, Bulotai apsigyventi pasirinko Marijampolę, nes „Vilnius gyvenimui neįmanomas“ – taip rašė laiške Žemaitei, kurią kvietė atvykti į Marijampolę. Rašytoja atvyko 1921 metais. Tiesa, pradžioje Bulotai gyveno kitame name, Kęstučio g. Kartu su jais – ir rašytoja. Į pastatą P. Vaičaičio gatvėje šeima persikėlė vėliau, Žemaitei jau mirus.
Žemaitė įgaliojo Bulotus išleisti jos raštus. Pas juos rašytoja mirė ir, kaip žinome, palaidota Marijampolės senosiose kapinėse. Antkapinį paminklą skulptorius Petras Rimša sukūrė pagal A. Bulotos projektą.
Namo P. Vaičaičio g. istorija prasidėjo 1924 m. Buvo parengtas jo pertvarkymo projektas, advokatas su žmona Aleksandara intensyviai rūpinosi įrengimo darbais ir po kelerių metų persikėlė. 1940 m. išsikeldami į Kauną namą perdavė savivaldybei, kad ši įkurdintų jame vaikų darželį. Šis jų noras buvo išpildytas.

Miestas pasipuošė unikaliu pastatu
Susirinkusieji į Bulotų namo atidarymą klausėsi muziejininkų Valės Klesevičienės ir Tomo Kukausko paruošto pasakojimo apie namo istoriją ir jo gyventojų asmenybes.Marijampolės krašto ir K. Griniaus muziejaus direktorius Antanas Pileckas, prieš atveriant atnaujinto pastato duris, akcentavo jo unikalumą, ne tik istorinę, bet ir architektūrinę reikšmę. Sumanymas parodyti, pristatyti visuomenei tarpukario miestiečio, inteligento buitį – taip pat originalus. Namo tvarkybos, pritaikymo darbus finansavo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos. Prisidėjo ir Marijampolės savivaldybė. Atnaujintas namas perduodamas muziejui ir bus naudojamas muziejinei, edukacinei veiklai, jis pritaikytas ir konferencijoms, renginiams. Antrajame aukšte yra konferencijų salė, pirmajame – ekspozicija, kuri dar plėsis. Lankantis svarbu atkreipti dėmesį į vertingas atnaujinto namo architektūros detales.
Svarbu ir tai, kad bus prisimenama istorinė A. Bulotos asmenybė, įkvepiantis pavyzdys jaunajai kartai.
Marijampolės savivaldybės meras Povilas Isoda sakė, jog tikisi, kad dabartinė veikla šiame name bus skirta, kaip ir anksčiau, kultūros bei meno susitikimams, įprasmins ankstesnę veiką.
Namus naujam gyvenimui prikėlė Marijampolės įmonė – UAB „Vidara“, turinti licenziją restauruoti paveldo objektus. Jos vadovas Darius Kemeraitis pripažino, kad kelerius metus, nuo 2017-ųjų vasaros, trukę tvarkybos darbai buvo gana sudėtingi, nes visgi atnaujinamas buvo paveldo objektas. Darbai atlikti pagal istorinius, architektūros, konstrukcijų, medienos, polichromijos tyrimus, todėl pagal galimybes išsaugotas pastato autentiškumas.
Kadangi pastatas pritaikytas muziejinei veiklai, įrengta moderni rekuperacinė vėdinimo sistema.

Galimybė pažinti miesto istoriją ir daugiau sužinoti apie čia gyvenusias asmenybes
Namo viduje išsaugotos autentiškos spalvos, atnaujinta nemažai vertingų detalių.Muziejininkė Jurgita Klesevičienė sakė, kad šiuose namuose vyks edukacinė veikla, bus rengiami seminarai, konferencijos.
Surinkta nemažai medžiagos apie Bulotų veiklą ir to meto kontekstą, yra išlikusių asmeninių daiktų, laiškai. Renginyje dalyvavo nemažai Bulotų giminaičių, jų atstovai pasirašė eksponatų perdavimo aktą. Muziejininkai tikisi įgyvendinti ir dar vieną projektą, kurio metu būtų papildyta ekspozicija ir renovuotas ūkinis pastatas.
Apie namo istorinę, architektūrinę veiklą ir Bulotų asmenybes nemažai įdomių faktų buvo galima sužinoti tą pačią dieną surengtos konferencijos „Bulotų namai atveria duris“ metu.
Jos pradžioje kalbėjusi Kultūros paveldo departamento Marijampolės skyriaus vedėja Violeta Kasperavičiūtė akcentavo, kad per keletą metų vykusį restauravimo procesą, kurį praeinantys miestiečiai galėjo stebėti gyvai, apleistas pastatas visiškai pasikeitė. Atkurti puošybos elementai pastato fasaduose, restauruoti langai, durys. Pakeista stogo danga iš šiferio į autentiškai artimą lygios skardos dangą. Labai džiugina atkurtas buvęs pastato tūris – tam reikėjo nugriauti soviet-wmečiu pastatytą priestatą. Viduje restauruos dvi vertingos krosnys, sieninės spintos, atkurta lubų ir grindų danga. Restauruotos autentiškos grindų plytelės.
Restauravimo procesas gana sudėtinga ir lėtas, nes siekta išsaugoti kiek galima daugiau autentiškų detalių. Tačiau restauravimo prioritetai kiti, nei naujos statybos. Stengtasi, nors ir gerokai apnykusią detalę išsaugoti, išpjaunant pažeistas vietas. Užtat dabar namas reikšmingas savo architektūrine išraiška ir puošyba. Atkurta ir tvora su varteliais, prie kurių kadaise nusifotografavo šių namų savininkai Andrius Bulota su žmona ir atvykusi jų aplankyti rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė.
Medinių pastatų Marijampolėje ne tiek ir daug išlikę. Buvęs vyraujantis stilius išstumtas atėjus mūrui. Šis pastatas nėra pavienis. Jis yra saugomo objekto komplekso dalis. Ne ką mažiau svarbus yra ir ūkinis statinys, kuris dar laukia savo atkūrimo eilės.
„Mums patiems yra svarbu savo paveldą atrasti ir suprasti jo vertę. Ir kartu pamąstyti, kaip mus veikia kultūros paveldas, ir kas šiandien būtume, jeigu viso to neturėtume?“ – sakė pranešėja.
Istorikas dr. Rimantas Miknys skaitė pranešimą „Andrius Bulota – XX a. pradžios Lietuvos ir Rusijos politikas“. O istorikas, Kovo 11-osios Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras Vytautas Plečkaitis sudomino pranešimu „Andrius Bulota – pirmasis XX a. Lietuvos masonas (laisvasis mūrininkas)“. Žurnalistas Juozas Bulota kalbėjo apie tai, koks A. Bulota išliko šeimos prisiminimuose. Po konferencijos susirinkusių laukė arbatėlė ir tarpukario vaišės.

Jolanta RAČAITĖ

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Meistrą giria jo darbai

    2016-11-02Meistrą giria jo darbai
    Liudvinavietis Arūnas Matulevičius sako lipdantis nuo penkerių – tiesiog toks buvo noras, nors šeimoje tuo niekas neužsiėmė. Ką nors nulipdyti iš plastilino, paskui iš molio, pasak jo, visa gatvė prašydavo. Taip vaikiškas pomėgis atvedė jį į dabartinę Kauno taikomosios dailės mokyklą, kur nedvejodamas pasirinko keramiką. Keramika jį suvedė ir su žmona Asta, kuri molio lipdymo išmoko iš mamos Onos Martinaitienės. „Tai buvo tarnybinis romanas, – juokdamasi sako A. Matulevičienė, prisipažinusi, kad būtent Arūno darbai pirmiausia ir patraukė jos dėmesį. – Mudvi su mama – savamokslės, lipdėme, kūrėme papuošalus, siūlais, dažais dekoravome vazas. Ne kartą bandžiau piešti ir ant Arūno pagamintų molio ...
  • Kiekviename ornamente gieda paukštelis

    2016-11-02Kiekviename ornamente gieda paukštelis
    Vienu seniausių tradicinių lietuvių amatų – keramika marijampolietę Angelę Česonienę sudomino vyras Kęstutis, profesionalus keramikas. – Augau Marcinkonyse, kur rankų darbas visada buvo populiarus – kiekvienuose namuose audė, mezgė, siuvinėjo, – sako Dzūkijos krašto šviesuolių Juzės ir Stasio Česnulevičių dukra Angelė. – Liaudies menas ir man visada buvo prie širdies, todėl stengiausi viską išmokti. Augdama miškų apsuptyje mėgau stebėti medžius, paukščius, o namo iš laukų sunešdavau visus akmenėlius, visokių augalėlių. Taip gamtos motyvai atsikartojo ir mano darbuose – piešiniuose, siuviniuose, audiniuose. Kelio galas jai buvo Putliųjų verpalų fabriko suvenyrų ceche pas Audronę Šlyterienę, kuri vis skatino kurti. Pirmus lipdinius Angelė darė iš ...
  • Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis…

    2016-11-02Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis...
    Marijampolėje gyvenanti keramikė, tautodailininkė Alma Kisnieriūtė su moliu susipažino kone prieš tris dešimtis metų, kai mokėsi dailės mokykloje. Susipažino ir… susidraugavo. Almos rankose iš molio gimsta dailus puodas, lėkštė, kalėdinis papuošalas, o kartais – angelas ar kažkas kita, ką sunkiai gali įsivaizduoti rasiąs keramiko dirbtuvėje. – Tai darai „dūšiai“… Tokiems dirbiniams turi ateiti laikas, jų taip sau nenulipdysi. Kartais mintis kirba kokius metus ar dar ilgiau, o nepadarai nieko. Tačiau kai ateina laikas, žiūrėk, ir atsiranda kažkas tokio per dieną ar dvi, – kalba keramikė.   Kilusi iš meniškos giminės Šiluvos apylinkėse gimusios ir augusios Almos giminėje gausu gabių ir meniškų žmonių – ...
  • Netradicinė pamoka Matutynėje

    2016-10-25Netradicinė pamoka Matutynėje
    Spalio 4 d. į netradicinę pamoką „Pagauk rudens spalvas“ Anzelmo Matučio tėviškėje Zomčinės kaime mokinius pakvietė Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazijos pedagogės. Vyko integruota pamoka ir kūrybinės dirbtuvės. Čia susijungė dailė, technologijos, muzika, fotografija ir literatūra. Vaikai kūrė puokštes iš rudens gėrybių, gamino kompoziciją iš įvairių gamtos dovanų. Grupė mokinių po sodybą ieškojo gražių rudeniškų kadrų fotografijoms, kiti tapė, dar kiti kūrė žodžio meną. Buvo atvykę mokinių iš Padovinio pagrindinės mokyklos, kurie taip pat susidomėjo ir pasinaudojo netradicinės pamokos galimybėmis. Mokiniai skaitė poetų eiles, dainavo dainas apie rudenį ir gamtos grožį. Mokytojos lituanistės Aušros Brusokienės vadovaujamų literatūrinės kūrybos dirbtuvių nariai skaitė savo kūrybą. A. ...
  • Poeto vardą garbingai neša gimnazija

    2016-10-25Poeto vardą garbingai neša gimnazija
    1989 m. gegužės 20 d. Igliaukos vidurinei mokyklai buvo suteiktas A. Matučio vardas. Dabar tai – Igliaukos A. Matučio gimnazija. Geros ugdymo sąlygos Gimnazijos direktorė Janina Alesienė sako, kad čia ugdymo sąlygos net geresnės negu kai kuriose miesto mokyklose. „Mes turime aplink tiek puikių vietų, kur galima vesti neformalias pamokas. Štai vasarą prie šalia esančio Yglos ežero buvome pasikvietę narus, ugniagesius gelbėtojus, kad pademonstruotų vaikams savo darbo specifiką. Iš tiesų, nenoriu sutikti, kad mieste mokiniams sąlygos geresnės. Mes taip pat turime labai daug galimybių, tik reikia noro jas išnaudoti. Džiaugiuosi iniciatyviu pedagogų kolektyvu, kuris turi įdomių idėjų ir jas įgyvendina. Tai padeda labiau ...
  • Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai

    2016-10-25Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai
    Anzelmas Matulevičius-Matutis gimė 1923 m. sausio 7 d. Marijampolės apskrities Zomčinės kaime. Dar mažas būdamas pamėgo skaityti ir su knyga nesiskyrė visą gyvenimą. Eilėraščius kurti ėmė besimokydamas Marijampolės gimnazijoje. Šešiolikmetis gimnazistas žurnalo „Žiburėlis“ surengtame jaunųjų literatų konkurse laimėjo dvi premijas. Mokytojo profesiją įgijo besimokydamas Marijampolės mokytojų seminarijoje (baigė 1942 m.). Mokytojavo Santaikos kaime, Simne (Alytaus r.), Seirijuose (Lazdijų r.). Nuo 1950 metų gyveno Alytuje, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, dirbo pionierių namuose, vadovavo literatų ir turistų būreliams. Savo talentą A. Matutis paskyrė vaikų literatūrai. Daugiau kaip ket­virtį amžiaus dirbęs mokytoju, jis vaikus pažinojo kaip reta puikiai. Poeto veikla neliko neįvertinta – gavo ne vieną ...
  • Ne tik pažiūrėti…

    2016-10-18Ne tik pažiūrėti...
    Beveik tuo pat metu, kai buvo rengiamas pirmasis, juostų, katalogas, muziejuje prasidėjo intensyvi edukacinė veikla. Buvo siūloma pabandyti įvairių dalykų, tarp kitų – ir patiems pasidaryti juosteles. Šie užsiėmimai sulaukė didelio dėmesio, muziejininkai sako nė patys nesitikėję, kad susidomėjimas taip ilgai neslūgs. Reikėjo registruotis iš anksto ir dar palaukti eilės – mat, be marijampoliečių, į muziejų ėmė plūsti grupės iš Kauno… Viena priežasčių, tai paskatinusių, buvo paroda Kaune „Sūduvos spalvos“ (tų parodų buvo daug – su muziejaus eksponatais, tarp kurių buvo ir šio krašto tautinis kostiumas, pabuvota ir Danijoje). Ją pristatant Jurgita Jasevičienė, atsakinga už edukacinę veiklą, taip mokėjo sudominti ...
  • Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“

    2016-10-18Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“
    Rengiant visus tekstilės katalogus viena sudarytojų, lydėjusi leidinius visu keliu, buvo Asta Vandytė – tautodailininkė, tautinio kostiumo ekspertė, įmonės „Tautinio kostiumo studija“ Kaune vadovė, pati surinkusi, atgaivinusi daug tradicinės tekstilės pavyzdžių, išleidusi leidinių. Paprašėme išsakyti savo minčių apie sritį, į kurią yra giliai panirusi. „Kiek prisimenu, vaikystėje ir paauglystėje vartant namuose buvusį Mikalinos Glemžaitės tautinių kostiumų leidinį, vis pagalvodavau, kad norėčiau kada nors taip apsirengti… Buvo gražu žiūrėti į plačius, „kaip karalaitės“, sijonus, liemenes ir švarkelius. Vaikystės noras išsipildė vėliau, baigus studijas Šiaulių pedagoginiame institute, Kaune pradėjus lankyti folkloro ansamblį. Iškilo būtinybė pasisiūti kostiumą, pradėjau giliau domėtis – ir panirau… Kostiumuose man, ...
  • Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą

    2016-10-18Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą
    Vilkaviškio kultūros centre veikianti Mažoji audimo artelė šiemet minėjo pirmąjį apvalų jubiliejų. Prieš dešimtmetį, po netrumpo parengiamojo darbo (kultūros centrui pritarus projektui ir skyrus patalpas, reikėjo surasti ne tik stakles, bet ir audėjas – vienas, kad mokytų, kitas – kad norėtų išmokti šio nelengvo amato, tampančio ir kūryba) ji buvo iškilmingai atidaryta. Buvo garbių svečių, gražių palinkėjimų, nuostabos – panašių centrų ar sambūrių visoje Lietuvoje buvo vos vienas kitas, ne ką daugiau ir dabar… Idėja suburti bei mokyti moteris tradicinio audimo buvo užvaldžiusi ilgametę kultūros centro darbuotoją etnografę Nijolę Skinkienę, vadovaujančią ir folkloro ansambliui „Sūduviai“. Nežinia, kas labiausiai lėmė, bet visi ...
  • Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“

    2016-10-18Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“
    „Ligi 1890 m. gyventojai pagal Šešupę labai mėgdavo baltai dėvėti… Lietuvės tiesiog didžiuodavosi ir stengdavosi kita kitą apkirsti išadytomis baltomis drobulėmis. Tai buvo lininė skara, išadytu viduriniu ruožu. Paskutines metų dešimtis visi tie apdarai labai nyko…“   Marijampolės kraštotyros muziejaus vyr. muziejininkė Danutė Katkuvienė sako, kad jai labai gražūs šie Vydūno žodžiai, kuriais didysis Lietuvos mąstytojas, filosofas jau daugiau nei prieš šimtmetį reiškė ir pasigėrėjimą mūsų tautos sugebėjimu pasipuošti, ir nerimą dėl benykstančių konkrečių daiktų ir tradicijų… Juo labiau smagu, kad šiame muziejuje, kaip retame kitame, drobulių kolekcija itin gausi, jos pasižymi ir paties audimo įvairove, raštų sudėtingumu, nemažai itin puošnių. Iškėlus ...
  • Mokymasis visą gyvenimą – galimybė išlikti reikalingam

    2016-10-03
      „Ką išmoksi, ant pečių nenešiosi“, – sako lietuvių patarlė. Juolab kad ir mokymosi visą gyvenimą galimybių vis daugiau: siūlomi įvairūs kursai, paskaitos internetu, universitetų ir profesinių mokyklų programos. Prieš dvejus metus patvirtintas ir naujas Neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymas, jame pirmą kartą numatytos iki penkių dienų trunkančios darbuotojų atostogos neformaliajam mokymuisi.   Kartą išmokti nepakanka Nors tyrimai rodo, kad kuo žmogus vyresnis, tuo mažiau mokosi, o baigiantys karjerą asmenys dažnai praranda motyvaciją įgyti naujų žinių, Lietuvoje pamažu įsitvirtina suvokimas, kad amžius tobulėjimui – ne kliūtis. Švietimo ir mokslo ministerijos Mokymosi visą gyvenimą departamento direktorius dr. Saulius Zybartas sako, kad norint išlikti reikalingam darbo rinkoje, neprarasti ...
  • „Kol matau gimtinės grožį, giedu ir dainuoju“…

    2016-09-26
    Vida MICKUVIENĖ, Marijampolės kolegijos lektorė, skaitovė: Tai paskutinės eilutės iš nuoširdaus paties K. Knoro sukurto eilėraščio apie gimtinę, jos grožį, apie save. Atviras, vyriškai lyriškas gimtųjų vietų ir savo gyvenimo apdainavimas, kuris vėliau sugulė į dainų knygą „Esu čia, gimtine“. Pirmasis susitikimas su Maestro K. Knoru įvyko, kaip ir daugeliui marijampoliečių, tuometiniame J. Bendoriaus muziejuje. Koks renginys ar vakaras tada buvo, jau nepamenu. Širdin įstrigo gražaus, aukšto, žilo, be galo inteligentiško vyriškio (jau vien rankos pabučiavimas man anuomet, apie 1994-uosius, reiškė nepaprastai daug) įspūdingas siluetas. O jau kai uždainavo! Ypatingas balsas, gražus baritonas, jausmų gelmė. Kolegė iš Pedagogikos mokyklos laikų Frida Lokomina ...
  • Geranoriškas, patarimų negailėjęs kolega

    2016-09-26
    Virginija JUNEVIČIENĖ – chorvedė, „Suvalkijos“ ir Šv. Cecilijos gimnazijos berniukų choro vadovė: Su K. Knoru, savo vyresniuoju kolega, bendrauti pradėjome, kai aš buvau visai dar „žalia“ chorvedė – tik ką baigusi studijas atvykau dirbti. Tai – nepaprastai geranoriškas žmogus, suteikęs man labai daug vertingų patarimų. Ne paslaptis, į jaunus specialistus daug kas žiūri kaip į būsimus konkurentus, galinčius vėliau užimti jų vietą ir neskuba dalintis savo patirtimi. Tačiau Maestro Knorui tai netiko. Sulaukiau nepaprastai daug vertingų, nuoširdžių patarimų kaip organizuoti chorą, kaip pasirinkti repertuarą; pasidalijo ir neįkainojamomis žiniomis apie vokalą. Be to, tai buvo labai taktiška, kitus suprantanti asmenybė, mokėjo gražiai ...
  • „Esu čia, gimtine“

    2016-09-26
    Česlova JAKŠTYTĖ – poetė, Marijampolės kraštotyros muziejaus darbuotoja, surengusi nemažai literatūros vakarų, skirtų ne tik savo, bet ir kitų iškilių meno žmonių kūrybai pristatyti: Muzikų, o vaizdžiau tariant – šios srities menininkų miške, Maestro Kazimieras Knoras buvo aukštas, tvirtas ir daugiašakis medis. Daug metų reikliai ir oriai muzikos meno paslapčių mokė jaunimą, reiškėsi kaip solistas, turintis pavydėtinai gražų balsą, buvo puikus chorvedys. Turėjo ir ryškų kompozitoriaus – melodisto talentą. Kadangi kūrė ne tik instrumentinę muziką, bet ir giesmes, balades, įvairaus žanro dainas, Maestro tekstų kūrybai ieškojo ir tarp vietos literatų – taip teko susipažinti ir mums. Iš šių dienų žvelgiant – ...
  • Imponavo įvairiapusiška K. Knoro veikla, humoro jausmas, inteligencija

    2016-09-26
    Aldona MURAUSKIENĖ – literatūros ir muzikos renginių organizatorė, P. Kriaučiūno viešosios bibliotekos darbuotoja: Jo sukurtų dainų knyga „Esu čia, gimtine“ su autoriaus autografu bei kartu su kitais autoriais sudarytas populiarių dainų rinkinėlis „Dainuokim visi“ ir šiandien tebepuošia mūsų – Marijampolės P. Kriaučiūno viešosios bibliotekos Muzikos ir meno skaityklą, iš bibliotekoje organizuotų ir vestų renginių įrašų tebeskamba Jo galingu vargonininko balsu atliekamos dainos. Tik paties Maestro – dainininko, chorvedžio, pedagogo, kompozitoriaus K. Knoro jau seniai nebėra tarp mūsų. Labai trūksta to tikro, nesuvaidinto nuoširdumo, skalsios išminties, patarimų, paskatinimų, dosnių padėkos žodžių po eilinės mano surengtos muzikos valandėlės (jos būna skirtos pasaulio kompozitorių jubiliejams). Tais ...