Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Duris atvėrę Bulotų namai – vertingas medinės architektūros paveldo objektas

Europos paveldo dienų proga Marijampolėje praėjusį penktadienį buvo pristatytas baigtas restauruoti advokato Andriaus A. Bulotos ir jo žmonos Aleksandros namas. Atnaujinta pastato išorė atspindi, jog tai – vertingas tarpukario medinės architektūros pavyzdys. Įrengtos vidaus patalpos parodo, kokia buvo to meto miestiečio gyvenamoji aplinka. Miestui šio statinio atnaujinimas – svarbus įvykis. Tai bene vienintelis medinės architektūros paveldo objektas, restauruotas išsaugant vertingas detales, pritaikytas lankymui, muziejinei ir kitokiai veiklai.

Buvusių namo gyventojų asmenybės – ypatingos
Atnaujintas namas – vertingas tarpukario medinės architektūros pavyzdys.Baigtas tvarkyti unikalus kultūros paveldo objektas – pastatas, svarbus architektūrine ir istorine verte, yra Marijampolėje, P. Vaičaičio g. 16. Restauruoti paveldo objektą kartais sudėtingiau, nei pastatyti naują pastatą. Tačiau tai padaryti buvo verta – šis pastatas išlaikęs tarpukario miestų medinei architektūrai būdingus bruožus, architektūrines detales bei vidaus įrangos elementus ir reprezentuoja miestiečio gyvenamąją aplinką tarpukario laikotarpiu.
Namo kiemelyje įvyko pastato pristatymo visuomenei renginys. Apie advokato Andriaus Bulotos ir jo žmonos Aleksandros gyvenimą Marijampolėje parengtoje inscenizacijoje susirinkusiems pasakojo muziejininkai Valė Klesevičienė ir Tomas Kukauskas.
Šeima šiame name gyveno 1928–1940 m. A. Bulotos ir jo žmonos asmenybės – ypatingos. A. Bulota – visuomenės veikėjas, publicistas, teisininkas, Didžiojo Vilniaus Seimo dalyvis ir Rusijos valstybės dūmos narys. Jo žmona A. Bulotienė garsėjo inteligencija, rengė labdaros vakarus, rūpinosi kultūriniu švietimu. A. Bulota yra rašęs, kad į Marijampolę tikisi atvežti aukštosios kultūros iš Peterburgo, kitų Europos miestų, dvelksmą. Tad pastate vykdavo vaidinimai, koncertai, vakarai, arbatėlės, kurių metu buvo renkamos lėšos. Jos būdavo perduodamos Vaiko draugijos Marijampolės skyriui.
Bulotų šeima artimai bendravo su žymia rašytoja Žemaite. Kartu su ja buvo išvykę į JAV rinkti lėšų šelpti nukentėjusiems nuo karo. Grįžę iš Amerikos, Bulotai apsigyventi pasirinko Marijampolę, nes „Vilnius gyvenimui neįmanomas“ – taip rašė laiške Žemaitei, kurią kvietė atvykti į Marijampolę. Rašytoja atvyko 1921 metais. Tiesa, pradžioje Bulotai gyveno kitame name, Kęstučio g. Kartu su jais – ir rašytoja. Į pastatą P. Vaičaičio gatvėje šeima persikėlė vėliau, Žemaitei jau mirus.
Žemaitė įgaliojo Bulotus išleisti jos raštus. Pas juos rašytoja mirė ir, kaip žinome, palaidota Marijampolės senosiose kapinėse. Antkapinį paminklą skulptorius Petras Rimša sukūrė pagal A. Bulotos projektą.
Namo P. Vaičaičio g. istorija prasidėjo 1924 m. Buvo parengtas jo pertvarkymo projektas, advokatas su žmona Aleksandara intensyviai rūpinosi įrengimo darbais ir po kelerių metų persikėlė. 1940 m. išsikeldami į Kauną namą perdavė savivaldybei, kad ši įkurdintų jame vaikų darželį. Šis jų noras buvo išpildytas.

Miestas pasipuošė unikaliu pastatu
Susirinkusieji į Bulotų namo atidarymą klausėsi muziejininkų Valės Klesevičienės ir Tomo Kukausko paruošto pasakojimo apie namo istoriją ir jo gyventojų asmenybes.Marijampolės krašto ir K. Griniaus muziejaus direktorius Antanas Pileckas, prieš atveriant atnaujinto pastato duris, akcentavo jo unikalumą, ne tik istorinę, bet ir architektūrinę reikšmę. Sumanymas parodyti, pristatyti visuomenei tarpukario miestiečio, inteligento buitį – taip pat originalus. Namo tvarkybos, pritaikymo darbus finansavo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos. Prisidėjo ir Marijampolės savivaldybė. Atnaujintas namas perduodamas muziejui ir bus naudojamas muziejinei, edukacinei veiklai, jis pritaikytas ir konferencijoms, renginiams. Antrajame aukšte yra konferencijų salė, pirmajame – ekspozicija, kuri dar plėsis. Lankantis svarbu atkreipti dėmesį į vertingas atnaujinto namo architektūros detales.
Svarbu ir tai, kad bus prisimenama istorinė A. Bulotos asmenybė, įkvepiantis pavyzdys jaunajai kartai.
Marijampolės savivaldybės meras Povilas Isoda sakė, jog tikisi, kad dabartinė veikla šiame name bus skirta, kaip ir anksčiau, kultūros bei meno susitikimams, įprasmins ankstesnę veiką.
Namus naujam gyvenimui prikėlė Marijampolės įmonė – UAB „Vidara“, turinti licenziją restauruoti paveldo objektus. Jos vadovas Darius Kemeraitis pripažino, kad kelerius metus, nuo 2017-ųjų vasaros, trukę tvarkybos darbai buvo gana sudėtingi, nes visgi atnaujinamas buvo paveldo objektas. Darbai atlikti pagal istorinius, architektūros, konstrukcijų, medienos, polichromijos tyrimus, todėl pagal galimybes išsaugotas pastato autentiškumas.
Kadangi pastatas pritaikytas muziejinei veiklai, įrengta moderni rekuperacinė vėdinimo sistema.

Galimybė pažinti miesto istoriją ir daugiau sužinoti apie čia gyvenusias asmenybes
Namo viduje išsaugotos autentiškos spalvos, atnaujinta nemažai vertingų detalių.Muziejininkė Jurgita Klesevičienė sakė, kad šiuose namuose vyks edukacinė veikla, bus rengiami seminarai, konferencijos.
Surinkta nemažai medžiagos apie Bulotų veiklą ir to meto kontekstą, yra išlikusių asmeninių daiktų, laiškai. Renginyje dalyvavo nemažai Bulotų giminaičių, jų atstovai pasirašė eksponatų perdavimo aktą. Muziejininkai tikisi įgyvendinti ir dar vieną projektą, kurio metu būtų papildyta ekspozicija ir renovuotas ūkinis pastatas.
Apie namo istorinę, architektūrinę veiklą ir Bulotų asmenybes nemažai įdomių faktų buvo galima sužinoti tą pačią dieną surengtos konferencijos „Bulotų namai atveria duris“ metu.
Jos pradžioje kalbėjusi Kultūros paveldo departamento Marijampolės skyriaus vedėja Violeta Kasperavičiūtė akcentavo, kad per keletą metų vykusį restauravimo procesą, kurį praeinantys miestiečiai galėjo stebėti gyvai, apleistas pastatas visiškai pasikeitė. Atkurti puošybos elementai pastato fasaduose, restauruoti langai, durys. Pakeista stogo danga iš šiferio į autentiškai artimą lygios skardos dangą. Labai džiugina atkurtas buvęs pastato tūris – tam reikėjo nugriauti soviet-wmečiu pastatytą priestatą. Viduje restauruos dvi vertingos krosnys, sieninės spintos, atkurta lubų ir grindų danga. Restauruotos autentiškos grindų plytelės.
Restauravimo procesas gana sudėtinga ir lėtas, nes siekta išsaugoti kiek galima daugiau autentiškų detalių. Tačiau restauravimo prioritetai kiti, nei naujos statybos. Stengtasi, nors ir gerokai apnykusią detalę išsaugoti, išpjaunant pažeistas vietas. Užtat dabar namas reikšmingas savo architektūrine išraiška ir puošyba. Atkurta ir tvora su varteliais, prie kurių kadaise nusifotografavo šių namų savininkai Andrius Bulota su žmona ir atvykusi jų aplankyti rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė.
Medinių pastatų Marijampolėje ne tiek ir daug išlikę. Buvęs vyraujantis stilius išstumtas atėjus mūrui. Šis pastatas nėra pavienis. Jis yra saugomo objekto komplekso dalis. Ne ką mažiau svarbus yra ir ūkinis statinys, kuris dar laukia savo atkūrimo eilės.
„Mums patiems yra svarbu savo paveldą atrasti ir suprasti jo vertę. Ir kartu pamąstyti, kaip mus veikia kultūros paveldas, ir kas šiandien būtume, jeigu viso to neturėtume?“ – sakė pranešėja.
Istorikas dr. Rimantas Miknys skaitė pranešimą „Andrius Bulota – XX a. pradžios Lietuvos ir Rusijos politikas“. O istorikas, Kovo 11-osios Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras Vytautas Plečkaitis sudomino pranešimu „Andrius Bulota – pirmasis XX a. Lietuvos masonas (laisvasis mūrininkas)“. Žurnalistas Juozas Bulota kalbėjo apie tai, koks A. Bulota išliko šeimos prisiminimuose. Po konferencijos susirinkusių laukė arbatėlė ir tarpukario vaišės.

Jolanta RAČAITĖ

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Žaisdami karą jaunieji šauliai ir savanoriai ruošiasi ginti Tėvynę

    2017-03-28Žaisdami karą jaunieji šauliai ir savanoriai ruošiasi ginti Tėvynę
    Patriotinis ugdymas svarbus kiekvienai valstybei. Piliečiai, kurie nėra sąmoningi ir pasirengę ginti savo valstybę, gali greitai ją prarasti. Istorijos pavyzdžiai rodo, kad kartais ir didelės šalys su didelėmis kariuomenėmis nesugebėdavo užimti mažesnių, kurių žmonės parodydavo itin didelį ryžtą ir užsispyrimą apginti savo tėvų žemę. Patriotinis ugdymas, pilietiškumo suvokimas pradedamas diegti dar vaikystėje. Šiam tikslui pasitarnauja jaunųjų šaulių būreliai mokyklose ir Šaulių sąjunga. Brandesniame amžiuje jaunimas renkasi ir karių savanorių tarnybą. Šios abi organizacijos atlieka tą pilietiškumo ugdymo darbą, kuris taip būtinas kiekvienai valstybei.   Šaulių sąjungai – jau tuoj 100 metų Vasario 16-ąją mūsų šalyje prisiekė 93, pasižadėjo 205 šauliai. Priesaiką duoda 18 metų turintys ...
  • Pašaukimas – dirbti virtuvėje

    2017-03-28Pašaukimas – dirbti virtuvėje
    Dar būdama paauglė Rūta Augustinavičiūtė suprato, kad jos aistra yra maistas ir jo gamyba. Deja, baigtos maitinimo verslo organizavimo studijos ir darbas restorane merginos į virtuvę nenuvedė. Tik per laimingą atsitiktinumą ir dėl savo užsispyrimo ji pasiekė tai, apie ką visuomet svajojo – tapo virtuvės šefe.   Virtuvė traukė nuo mažens Iš Marijampolės kilusiai Rūtai klausimo, ką ji norėtų veikti gyvenime, nekilo. Mergina nuo mažens žinojo, kad savo profesinę veiklą ji norėtų sieti su maistu. Įstojusi į Vilniaus kolegiją ir pasirinkusi maitinimo verslo organizavimo studijas mergina pradėjo ir dirbti. Dirbdama padavėja vis dirsčiodavo į virtuvę su viltimi baigusi studijas ir pati ten patekti. Situacija ...
  • Pomėgis tapo keliu į sėkmę

    2017-03-28Pomėgis tapo keliu į sėkmę
    Marijampolietis Edvinas Ruseckas, ieškodamas savęs profesinėje srityje, blaškėsi gana ilgai. Ketino tapti kultūros darbuotoju, išbandė save aptarnavimo srityje, taip pat fotografavo. Ir tik po ilgų ieškojimų vaikinas suprato, kad reklama, darbas su vaizdu ir grafika yra ta sritis, kurioje dirbdamas gali neskaičiuoti nei laiko, nei pastangų.   Įkvėpė Andrius Baigęs mokyklą Edvinas pasirinko kultūrinės veiklos vadybos studijas Marijampolės kolegijoje. Anot vaikino, pats gerai nežinojo, ką tiksliai norėtų mokytis, tačiau draugų ir artimųjų patartas nusprendė, kad šios studijos – būtent jam. Deja, didelio džiaugsmo paskaitos Edvinui neteikė, todėl vaikinas ieškojo veiklų, teikiančių didesnį pasitenkinimą. Taip jo gyvenime atsirado fotografija. – Puikiai pažinojau marijampolietį fotografą Andriu ...
  • Andrius Burba: „Save atradau fotografijoje. Dabar tobulėsiu“

    2017-03-28Andrius Burba: „Save atradau fotografijoje. Dabar tobulėsiu“
    Apie iš Marijampolės kilusį fotografą Andrių Burbą kalba ne tik Lietuvos, bet ir užsienio šalių žiniasklaida. Tarptautinio dėmesio vaikinas sulaukė neįprastu rakursu įamžinęs kates, šunis, triušius, net ir arklius. Tačiau tai – tik pradžia. Vaikinas svajoja savo fotografijose įamžinti kuo daugiau skirtingų gyvūnų, tarp kurių ir plėšrieji tigrai.   Svajojo apie reklamos fotografiją Su fotografija ir fotoaparatu Andrius susipažino būdamas 14 metų. Pirmiausiai pro devinto aukšto langą fotografavo gimtosios Marijampolės peizažus, vėliau ėmė fiksuoti atskirus gamtos elementus, miesto gatves, žmones, taip pat ir gyvūnus. Pamažu tobulėjant technikai, fotografavimo įgūdžiams Andrius sukaupė nemenką fotografijų archyvą. Norėdamas pasidalinti nuotraukose užfiksuotomis akimirkomis, emocijomis ir įspūdžiais Andrius, ...
  • Ąžuolynas – kaip tautos simbolis…

    2017-03-14Ąžuolynas – kaip tautos simbolis...
    …kaip jos didybės ir vienybės metafora. Taip įvardijama Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolyno idėja (sklandžiusi tarp inteligentijos, kultūros žmonių dar gerokai iki Atgimimo) ir jos virtimas realybe. Konkrečiai Ąžuolyno idėją 1988 m. iškėlė inžinierius Vitalius Stepulis su bendraminčiais: tai buvo parkotyrininkas Kęstutis Labanauskas, žemės ūkio specialistas Vladas Markauskas, geografas Rimantas Krupickas, žemėtvarkininkas Romualdas Survila ir kiti. Ąžuolynas J. Basanavičiaus tėviškėje pradėtas sodinti 1989 metais balandžio 1 dieną. Dalyvavusieji akcijoje mena, kad dangus su žeme maišėsi, tačiau iš visos Lietuvos suvažiavę žmonės buvo nusiteikę pakiliai. Dabar užsodinta 40 ha – 13 giraičių (Signatarų, Knygnešių, Vasario 16-osios, Sausio 13-osios aukoms, nemažai vardinių ar ...
  • Tapo ypatinga vieta

    2017-03-14Tapo ypatinga vieta
    Nors Jono Basanavičiaus asmenybę ir veiklą primena daug kas, bet jo gimtinė Ožkabalių kaime (Vilkaviškio r.) – ypatinga. „Tai vieta, kurioje susipina istorinė praeitis, tradicijos, kultūrinė ir edukacinė veikla. Neiname į gausą, o einame į kokybę“, – sako muziejaus Jono Basanavičiaus gimtinė direktorė Rūta Vasiliauskienė. Šioje vietoje, iš tiesų skleidžiančioje ypatingą energetiką, įvairiausius renginius per metus apsilanko ir signataro takais paklaidžioja ne vienas tūkstantis skirtingo amžiaus žmonių. Ši vieta saugo prisiminimus apie išskirtinės asmenybės gyvenimo pradžią ir jo prasmingą kelią, čia galima pamatyti išsaugotą jo gimtinės vaizdą. Muziejaus kolektyvas – 10 žmonių – puoselėja didžiulę sodybos teritoriją ir kuria įsimintinus ...
  • „Atvažiuoju čia įkvėpt lietuvybės…“

    2017-03-14„Atvažiuoju čia įkvėpt lietuvybės...“
    Tokie buvo vieno valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatų (2005 m.) prof. Liberto Klimkos pirmieji žodžiai, ištarti šių metų vasario 16-osios išvakarėse Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinio Jono Basanavičiaus gimtinės seklyčioje. Buvusiems čia ne kartą, atvykstantiems „patikrinti“, kaip auga jų sodinti ąžuolai, patalkinti ir padiskutuoti, tai iš tiesų ypatinga, išskirtinė vieta, kur išsiskleidžia mintys ir gimsta viltys. Kasmečiai istoriniai literatūriniai skaitymai – tai ne paskaitos, o nuoširdūs pokalbiai, šilti susitikimai ir… skaudūs pasvarstymai apie Lietuvos šiandieną. Apie tai, kad gyvendami nepriklausomoje valstybėje daug ko nepadarėme ar net atvirkščiai – griauname tai, kas buvo išsaugota net tamsiaisiais laikais… Kaip sakė sodybos muziejaus direktorė ...
  • Dialogai su istorija ir dabartimi – Jono Basanavičiaus tėviškėje

    2017-03-14Dialogai su istorija ir dabartimi – Jono Basanavičiaus tėviškėje
    Ruošdamiesi Lietuvos Nepriklausomybės šimtmečiui, prisimindami sunkų ir ilgą kelią į Vasario 16-ąją, minime tuo keliu ėjusius žmones, privalome į kone šimtmečio senumo įvykius pažvelgti giliau. Tie žmonės nebuvo tik statistiniai vienetai, pasirašę po dokumentu – kiekvienas jų ir prieš, ir po to atliko didelius, kartais sunkiai suvokiamus ir dar vis tinkamai neįvertintus savo reikšme bei apimtimi darbus. „Pats Nepriklausomybės akto pasirašymas buvo kaip simbolis – tai viršūnė, akcentas, o kas buvo iki to? Ar kiekvienas atsakytume, šito paklausti? Dažnai nė nepasivarginame sužinoti, koks tada buvo istorinis fonas, kiek būta diskusijų ir nesutarimų dėl pamatinių dalykų, svarbiausių akcentų… Latviai savo valstybės ...
  • Nenustojo tikėti laisva Lietuva

    2017-02-28Nenustojo tikėti laisva Lietuva
    Savanorio Liudo Akelio anūkas Rytis Akelis pasakoja, kad senelis mirė sulaukęs 67 metų. Ryčiui tuo metu buvo aštuoniolika, tad prisiminimų išsaugojęs nemažai. „Apie savanorystę Lietuvos kariuomenėje mums, vaikams, senelis beveik nieko nepasakodavo, nes buvo laikai, kai nelabai galėjai ką nors pasakoti. Turbūt stengėsi mus apsaugoti. Tai buvo jo istorija. Šį tą nugirsdavome iš savo tėvų, dėdžių ir tetų pokalbių“, – sako Rytis. Pasak jo, tėvai su seneliais buvo artimi. Kol buvo gyvas jo tėtis Romualdas, į svečius pas senelius važiuodavo kas dvi savaites, nuolat palaikydavo ryšį. Tėtis jautęs pa­reigą rūpintis savo tėvais. Anot Ryčio, senelis Liudas niekada nepripažino tarybų valdžios, nors tiesiogiai to ...
  • Savanoris, partizanų ryšininkas

    2017-02-28Savanoris, partizanų ryšininkas
    Apie savo senelį, savanorį Motiejų Vosylių, „Suvalkiečiui“ sutiko papasakoti marijampolietis atsargos pulkininkas Eugenijus Vosylius. Pasak jo, senelis kilęs iš Kvietiškio valsčiaus Kumelionių kaimo. Savanoriu į kariuomenę išėjo 1919 metų vasario mėnesį. Kovojo su lenkais ir bermontininkais, buvo papuolęs į lenkų nelaisvę. Dviese pabėgo, naktimis keliaudavo į Lietuvą. Eugenijus girdėjęs pasakojimų, kad grįžimas į Lietuvą buvęs labai sunkus: vandenį bėgliai gerdavo iš balų, maitinosi žolėmis ir daržuose rastomis daržovėmis. Senelis susirgo šiltine, bet pulką šiaip ne taip pasiekė. Kariuomenėje jis ištarnavo iki 1921 metų lapkričio 25-osios. Demobilizavosi atitarnavęs 2,5 metų, turėdamas puskarininkio laipsnį. Grįžęs į Marijampolę savanoris gavo 6 hektarus Mikalinės dvaro žemės. Dabar ...
  • Knygą apie Lietuvos didvyrius rašė daugiau nei 10 metų

    2017-02-28Knygą apie Lietuvos didvyrius rašė daugiau nei 10 metų
    Visų iš įvairių Lietuvos kampelių – Suvalkijos, Dzūkijos, Žemaitijos, Aukštaitijos – kilusių savanorių, iškovojusių ir apgynusių Lietuvos valstybės Nepriklausomybę, užtikrinusių jos vientisumą nuo 1918 iki 1923 metų, biografijas galime rasti Viliaus Kavaliausko knygose „Lietuvos karžygiai. Vyties Kryžiaus kavalieriai (1918–1940)“. Jų išleista septyni tomai. Enciklopediniame leidinyje pateiktos visų iki 1940 metų Vyčio Kryžiaus ordinais apdovanotų 1788 asmenų biografijos. Tarp jų – apie pusantro šimto užsieniečių. Enciklopedijos straipsniai iliustruoti 12 tūkst. nuotraukų ir dokumentų.   Atliktas didžiulis darbas „Darbą apsunkino tai, kad nėra vientiso prieškario metų Vyčio Kryžiaus kavalierių sąrašo – sudariau jį pats iš keturių šaltinių. Septynerius metus dirbau archyve, trejus važinėjau po Lietuvą ir ...
  • Vyčio kavalierių ir savanorių iš Suvalkijos pėdsakais

    2017-02-28Vyčio kavalierių ir savanorių iš Suvalkijos pėdsakais
    Vasario 16-ąją, Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, Teresė Vizbarienė Liudvinavo laisvalaikio salėje susirinkusiems pristatė savo knygą „Prie Šešupės, Dovinės ir Sūduonios“. Knygoje pasakojama Liudvinavo valsčiaus istorija, pateikiamos svarbios datos ir įvykiai, žmonių darbai, likimai. Autorė, pasakodama gimtojo miestelio ir jo apylinkių istoriją, apima laikotarpį nuo Liud­vinavo atsiradimo iki 1989 metų. Knygoje rasime pasakojimų ir apie vietos savanorius, kovojusius už Lietuvos laisvę. Skyrius pavadintas „Savo istoriją jie rašė krauju ir drąsa“.   Rinkti medžiagą paskatino žurnalistas V. Kavaliauskas Simboliška, kad knyga apie gimtojo krašto istoriją, už Lietuvos laisvę kovojusius disidentus, savanorius buvo pristatyta būtent Vasario 16-ąją, kiek­vienam lietuviui svarbią dieną. Šiandienė Lietuva už tai, kad turime ...
  • Individualios veiklos ėmėsi norėdama realizuoti save

    2017-02-21Individualios veiklos ėmėsi norėdama realizuoti save
    Kad verslai sėkmingai gali egzistuoti ne tik didžiuosiuose miestuose, įrodo marijampolietės Ingos Rauluševičienės patirtis. Individualią renginių organizavimo veiklą vykdanti moteris ne tik džiaugiasi susikūrusi darbo vietą, bet ir turinti galimybę realizuoti save.   Apsisprendė studijuodama Baigusi kultūrinės veiklos vadybos studijas Marijampolės kolegijoje Inga žinojo, kad norėtų dirbti su renginių organizavimu susijusį darbą. Tokį apsisprendimą jai padiktavo patirtis dalyvaujant kolegijos bendruomenės veikloje. „Studijų metu buvau aktyvi studentų organizacijų narė. Kadangi studijavau su kultūrine veikla susijusį dalyką, dažnai tekdavo imtis atsakomybės organizuojant renginius. Tuomet supratau, kad man patinka rengti šventes, kurti joms scenarijus, o vėliau ir būti atsakingai už jų vedimą. Baigusi studijas ketinau ieškoti darbo, ...
  • Neradusi tinkamos darbo vietos ją susikūrė pati

    2017-02-21Neradusi tinkamos darbo vietos ją susikūrė pati
    Marijampolietė Neringa Narsaitė-Pitkauskė – komunikacijos agentūros „Yzio karta“ įkūrėja ir vadovė. Baigusi studijas mergina nežinojo, ką tiksliai gyvenime nori veikti, todėl save išbandė skirtingose srityse. Pagaliau atradusi kryptį, kuri ją domina ir kurioje norėjo tobulėti, ji dirbo neskaičiuodama laiko ir įdėtų pastangų. Deja, karjeros galimybių ir didesnio atlyginimo paviliota Neringa išsikėlė į sostinę ir susikūrė lūkesčius tenkinančią darbo vietą.   Pašaukimą surado dirbdama kolegijoje Baigusi lietuvių filologijos studijas Vytauto Didžiojo universitete Neringa sako apie nuosavą verslą tikrai negalvojusi, kaip ir daugelis jaunų specialistų tikėjosi dirbti samdoma darbuotoja. Iš pradžių taip ir buvo: dirbo žurnaliste, o neilgai trukus pradėjo eiti ryšių su visuomene specialistės ...
  • Gabija Gataveckaitė: amatininkė, menininkė ir… labai savarankiškas žmogus

    2017-02-21Gabija Gataveckaitė: amatininkė, menininkė ir... labai savarankiškas žmogus
    Savo kūrybinius gabumus pradėjusi auginti Marijampolės dailės mokykloje, šiandien Gabija juos lavina Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete. Mergina – tai pavyzdys, kaip atkaklus, sunkus ir nuoširdus darbas, derinamas su dar didesniu noru, gali sugriauti visas kelyje link svajonių išdygusias kliūtis bei sienas.   Kūrybos kelias prasidėjo dailės mokykloje Tai, kad Gabija yra kūrybiškos sielos žmogus, jos tėvai bei mokytojai pastebėjo dar jai besimokant vidurinėje mokykloje. Kadangi saviraiškos galimybių merginai mokykloje nepakako, ji pradėjo lankyti Marijampolės dailės mokyklą. Būtent čia Gabija ir suprato, kad menas bei kūryba – jos pašaukimas. Iki mokyklos baigimo likus porai metų ir pradėjus galvoti apie studijas buvo aišku, jog ...