Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Duris atvėrę Bulotų namai – vertingas medinės architektūros paveldo objektas

Europos paveldo dienų proga Marijampolėje praėjusį penktadienį buvo pristatytas baigtas restauruoti advokato Andriaus A. Bulotos ir jo žmonos Aleksandros namas. Atnaujinta pastato išorė atspindi, jog tai – vertingas tarpukario medinės architektūros pavyzdys. Įrengtos vidaus patalpos parodo, kokia buvo to meto miestiečio gyvenamoji aplinka. Miestui šio statinio atnaujinimas – svarbus įvykis. Tai bene vienintelis medinės architektūros paveldo objektas, restauruotas išsaugant vertingas detales, pritaikytas lankymui, muziejinei ir kitokiai veiklai.

Buvusių namo gyventojų asmenybės – ypatingos
Atnaujintas namas – vertingas tarpukario medinės architektūros pavyzdys.Baigtas tvarkyti unikalus kultūros paveldo objektas – pastatas, svarbus architektūrine ir istorine verte, yra Marijampolėje, P. Vaičaičio g. 16. Restauruoti paveldo objektą kartais sudėtingiau, nei pastatyti naują pastatą. Tačiau tai padaryti buvo verta – šis pastatas išlaikęs tarpukario miestų medinei architektūrai būdingus bruožus, architektūrines detales bei vidaus įrangos elementus ir reprezentuoja miestiečio gyvenamąją aplinką tarpukario laikotarpiu.
Namo kiemelyje įvyko pastato pristatymo visuomenei renginys. Apie advokato Andriaus Bulotos ir jo žmonos Aleksandros gyvenimą Marijampolėje parengtoje inscenizacijoje susirinkusiems pasakojo muziejininkai Valė Klesevičienė ir Tomas Kukauskas.
Šeima šiame name gyveno 1928–1940 m. A. Bulotos ir jo žmonos asmenybės – ypatingos. A. Bulota – visuomenės veikėjas, publicistas, teisininkas, Didžiojo Vilniaus Seimo dalyvis ir Rusijos valstybės dūmos narys. Jo žmona A. Bulotienė garsėjo inteligencija, rengė labdaros vakarus, rūpinosi kultūriniu švietimu. A. Bulota yra rašęs, kad į Marijampolę tikisi atvežti aukštosios kultūros iš Peterburgo, kitų Europos miestų, dvelksmą. Tad pastate vykdavo vaidinimai, koncertai, vakarai, arbatėlės, kurių metu buvo renkamos lėšos. Jos būdavo perduodamos Vaiko draugijos Marijampolės skyriui.
Bulotų šeima artimai bendravo su žymia rašytoja Žemaite. Kartu su ja buvo išvykę į JAV rinkti lėšų šelpti nukentėjusiems nuo karo. Grįžę iš Amerikos, Bulotai apsigyventi pasirinko Marijampolę, nes „Vilnius gyvenimui neįmanomas“ – taip rašė laiške Žemaitei, kurią kvietė atvykti į Marijampolę. Rašytoja atvyko 1921 metais. Tiesa, pradžioje Bulotai gyveno kitame name, Kęstučio g. Kartu su jais – ir rašytoja. Į pastatą P. Vaičaičio gatvėje šeima persikėlė vėliau, Žemaitei jau mirus.
Žemaitė įgaliojo Bulotus išleisti jos raštus. Pas juos rašytoja mirė ir, kaip žinome, palaidota Marijampolės senosiose kapinėse. Antkapinį paminklą skulptorius Petras Rimša sukūrė pagal A. Bulotos projektą.
Namo P. Vaičaičio g. istorija prasidėjo 1924 m. Buvo parengtas jo pertvarkymo projektas, advokatas su žmona Aleksandara intensyviai rūpinosi įrengimo darbais ir po kelerių metų persikėlė. 1940 m. išsikeldami į Kauną namą perdavė savivaldybei, kad ši įkurdintų jame vaikų darželį. Šis jų noras buvo išpildytas.

Miestas pasipuošė unikaliu pastatu
Susirinkusieji į Bulotų namo atidarymą klausėsi muziejininkų Valės Klesevičienės ir Tomo Kukausko paruošto pasakojimo apie namo istoriją ir jo gyventojų asmenybes.Marijampolės krašto ir K. Griniaus muziejaus direktorius Antanas Pileckas, prieš atveriant atnaujinto pastato duris, akcentavo jo unikalumą, ne tik istorinę, bet ir architektūrinę reikšmę. Sumanymas parodyti, pristatyti visuomenei tarpukario miestiečio, inteligento buitį – taip pat originalus. Namo tvarkybos, pritaikymo darbus finansavo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos. Prisidėjo ir Marijampolės savivaldybė. Atnaujintas namas perduodamas muziejui ir bus naudojamas muziejinei, edukacinei veiklai, jis pritaikytas ir konferencijoms, renginiams. Antrajame aukšte yra konferencijų salė, pirmajame – ekspozicija, kuri dar plėsis. Lankantis svarbu atkreipti dėmesį į vertingas atnaujinto namo architektūros detales.
Svarbu ir tai, kad bus prisimenama istorinė A. Bulotos asmenybė, įkvepiantis pavyzdys jaunajai kartai.
Marijampolės savivaldybės meras Povilas Isoda sakė, jog tikisi, kad dabartinė veikla šiame name bus skirta, kaip ir anksčiau, kultūros bei meno susitikimams, įprasmins ankstesnę veiką.
Namus naujam gyvenimui prikėlė Marijampolės įmonė – UAB „Vidara“, turinti licenziją restauruoti paveldo objektus. Jos vadovas Darius Kemeraitis pripažino, kad kelerius metus, nuo 2017-ųjų vasaros, trukę tvarkybos darbai buvo gana sudėtingi, nes visgi atnaujinamas buvo paveldo objektas. Darbai atlikti pagal istorinius, architektūros, konstrukcijų, medienos, polichromijos tyrimus, todėl pagal galimybes išsaugotas pastato autentiškumas.
Kadangi pastatas pritaikytas muziejinei veiklai, įrengta moderni rekuperacinė vėdinimo sistema.

Galimybė pažinti miesto istoriją ir daugiau sužinoti apie čia gyvenusias asmenybes
Namo viduje išsaugotos autentiškos spalvos, atnaujinta nemažai vertingų detalių.Muziejininkė Jurgita Klesevičienė sakė, kad šiuose namuose vyks edukacinė veikla, bus rengiami seminarai, konferencijos.
Surinkta nemažai medžiagos apie Bulotų veiklą ir to meto kontekstą, yra išlikusių asmeninių daiktų, laiškai. Renginyje dalyvavo nemažai Bulotų giminaičių, jų atstovai pasirašė eksponatų perdavimo aktą. Muziejininkai tikisi įgyvendinti ir dar vieną projektą, kurio metu būtų papildyta ekspozicija ir renovuotas ūkinis pastatas.
Apie namo istorinę, architektūrinę veiklą ir Bulotų asmenybes nemažai įdomių faktų buvo galima sužinoti tą pačią dieną surengtos konferencijos „Bulotų namai atveria duris“ metu.
Jos pradžioje kalbėjusi Kultūros paveldo departamento Marijampolės skyriaus vedėja Violeta Kasperavičiūtė akcentavo, kad per keletą metų vykusį restauravimo procesą, kurį praeinantys miestiečiai galėjo stebėti gyvai, apleistas pastatas visiškai pasikeitė. Atkurti puošybos elementai pastato fasaduose, restauruoti langai, durys. Pakeista stogo danga iš šiferio į autentiškai artimą lygios skardos dangą. Labai džiugina atkurtas buvęs pastato tūris – tam reikėjo nugriauti soviet-wmečiu pastatytą priestatą. Viduje restauruos dvi vertingos krosnys, sieninės spintos, atkurta lubų ir grindų danga. Restauruotos autentiškos grindų plytelės.
Restauravimo procesas gana sudėtinga ir lėtas, nes siekta išsaugoti kiek galima daugiau autentiškų detalių. Tačiau restauravimo prioritetai kiti, nei naujos statybos. Stengtasi, nors ir gerokai apnykusią detalę išsaugoti, išpjaunant pažeistas vietas. Užtat dabar namas reikšmingas savo architektūrine išraiška ir puošyba. Atkurta ir tvora su varteliais, prie kurių kadaise nusifotografavo šių namų savininkai Andrius Bulota su žmona ir atvykusi jų aplankyti rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė.
Medinių pastatų Marijampolėje ne tiek ir daug išlikę. Buvęs vyraujantis stilius išstumtas atėjus mūrui. Šis pastatas nėra pavienis. Jis yra saugomo objekto komplekso dalis. Ne ką mažiau svarbus yra ir ūkinis statinys, kuris dar laukia savo atkūrimo eilės.
„Mums patiems yra svarbu savo paveldą atrasti ir suprasti jo vertę. Ir kartu pamąstyti, kaip mus veikia kultūros paveldas, ir kas šiandien būtume, jeigu viso to neturėtume?“ – sakė pranešėja.
Istorikas dr. Rimantas Miknys skaitė pranešimą „Andrius Bulota – XX a. pradžios Lietuvos ir Rusijos politikas“. O istorikas, Kovo 11-osios Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras Vytautas Plečkaitis sudomino pranešimu „Andrius Bulota – pirmasis XX a. Lietuvos masonas (laisvasis mūrininkas)“. Žurnalistas Juozas Bulota kalbėjo apie tai, koks A. Bulota išliko šeimos prisiminimuose. Po konferencijos susirinkusių laukė arbatėlė ir tarpukario vaišės.

Jolanta RAČAITĖ

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • „Kalbos kultūra – tautos kultūra“

    2016-12-30
    Nuolatiniai mūsų skaitytojai turbūt dar prisimena, kad 2006 metais nuo liepos iki gruodžio mėnesio vykdėme projektą „Kalbos kultūra – tautos kultūra“. Ėjo kasmėnesinis kalbos skyrelis. Jame pristatėme, kas yra Valstybinė lietuvių kalbos komisija ir kalbos inspekcija. Marijampolės savivaldybės kalbos tvarkytoja M. Žvinakevičienė patarė, kaip reikia rašyti oficialius raštus, kad jie būtų taisyklingi ir atitiktų šiandienius kalbos reikalavimus. Dailininkė O. Gustaitienė iliustravo rubriką „Piešiame kalbos klaidas“. Straipsniuose palietėme tokias temas: ar Marijampolės viešoji informacija tinkama bendrinės kalbos požiūriu (iškabos, plakatai, skelbimai; parduotuvės, viešojo maitinimo įstaigos ir pan.), ar automobilių turguje laikomasi kalbos normų, ar taisyklingai įvardijamos naujos įstaigos, bendrovės, firmos. Taip pat mokėme, ...
  • „Kalbai nuolat reikia mūsų dėmesio“

    2016-12-30„Kalbai nuolat reikia mūsų dėmesio“
    Marija Žvinakevičienė 24 metus dirbo Marijampolės savivaldybės kalbos tvarkytoja. Uždavėme jai kelis klausimus apie darbą ir kalbą. – Skaitytojams būtų įdomu, kaip sekėsi dirbti savivaldybės kalbos tvarkytoja. – Per tuos metus buvo visko. Bet pirma mintis, kuri šauna į galvą prisiminus darbo metus – buvo šaunu. Aišku, romantizuoju… Pradžia darbą gaišina, o įsivažiavus viskas lyg upeliu tekėjo. Nors ne – ramumo buvo maža. Tai lyg į duobę krenti, tai verpetas pagauna ir šonus į akmenis apsidaužai – kaip tikras upeliukas iš vaikiško filmuko. O jeigu rimtai – tai sunkiausia bausti. Gal todėl tik vieną kartą ir skyriau administracinę nuobaudą. Mano manymu, žmones ...
  • „Didi gėda savo kalbos nemokėti“

    2016-12-30„Didi gėda savo kalbos nemokėti“
    Lietuvių kalbos sąžinė Jonas Jablonskis (1860–1930) – didžiausias bendrinės lietuvių kalbos ugdytojas, tobulintojas bei normintojas: kalbos pagrindų kūrėjas, pirmasis bendrinės kalbos sintaksės, terminologijos ir apskritai rašomosios kalbos teoretikas, kalbos mokslo kūrėjas ir, anot Vydūno, ,,lietuvių kalbos sąžinė“. J. Jablonskis gimė Kubilėliuose, netoli Kudirkos Naumiesčio, mokėsi Marijampolės gimnazijoje, Maskvos universitete studijavo klasikinę filologiją. Universitete didelę įtaką jam padarė prof. F. Fortunatovas ir prof. F. Koršas, kurie gerai mokėjo lietuvių kalbą ir rėmėsi jos pavyzdžiais paskaitose. Iki universiteto J. Jablonskis save laikė lenku, tautiškai jam apsispręsti, kaip ir V. Kudirkai, padėjo laikraštis „Aušra“. Iki universiteto jis buvo mokęsis 7 kalbų, žinoma, ir lietuvių, bet ...
  • Aldonas Pupkis: Kazluose gimęs kalbininkas dešimtmečius skyrė kalbai puoselėti

    2016-12-30Aldonas Pupkis: Kazluose gimęs kalbininkas dešimtmečius skyrė kalbai puoselėti
    Žinomas kalbininkas, pedagogas Aldonas Pupkis (gim. 1939 m. Kazlų Rūdoje) neveda kalbos valandėlių, Vilniaus universitete oficialiai nedirba nuo 2000 m. Šiuo metu jis susitelkęs prie kalbotyros istorijos darbų, netrukus turi išeiti nauja knyga. A. Pupkis sutiko atsakyti į kelis klausimus.   – Vyresnieji Suvalkijos krašto žmonės Jus prisimena iš Lietuvos radijo ir televizijos kalbos valandėlių ir laidų. Ilgus metus buvote jų vedėjas, dabar iš ten Jūsų negirdėti… – Dabar jau kiti laikai ir tokio pobūdžio kalbos populiarinimo nei mokymo ten nebėra. Antra vertus, kai gerai pagalvoju, tai tas anuometinis buvimas eteryje, nors teikė nemaža pasitenkinimo ir džiaugsmo, nežmoniškai ėsdavo laiką, – prisėsti prie ...
  • Lituanistas, kuris domėjosi ne tuo, kuo reikia

    2016-12-06Lituanistas, kuris domėjosi ne tuo, kuo reikia
    Tarp Justino Sajausko kūrinių yra istorinis romanas „Voverė ant vilkų tako“. Paklaustas, kaip susidomėjo istorinėmis temomis, kur, nebūdamas istorikas, įgijo istorijos išmanymą, autorius sakė: „Aš išmanau viską, ko man nereikia. Kadangi esu lituanistas, turėčiau sėdėti su vaikais ir mokyti juos rašyti be klaidų, bet man įdomiau istorija. Visada ja domėjausi. Seniai turėjau minčių parašyti istorinį romaną. Ir džiaugiuosi, kad parašiau būtent apie Mindaugo laikus. Sunkiai ėjosi rašyti tą istoriją, bet reikėjo. Ne pati prasčiausia išėjo. Idėją pakišo Rašytojų sąjungos pirmininkas V. Sventickas. Matė, kaip rašau, pasiūlė parašyti romaną, kurį išleistų sąjunga. Prisipažinau, kad galvojau istorinį dalyką rašyti, kartu aptarėme temas, pasirinkau ...
  • „Marijampolė. Partizaninis karas“

    2016-12-06„Marijampolė. Partizaninis karas“
    Tokiu pavadinimu 2012 metais išleistas Justino Sajausko ir Stanislovo Sajausko parengtas fotografijų albumas. Jame sudėtos partizanų, jų rėmėjų, ryšininkų ir ryšininkių nuotraukos. Ieškota jų, kaip rašoma pratarmėje, po visą Suvalkiją ir ne tik po ją. Beveik 400 puslapių fotografijų suskirstytos pagal partizanų rinktines. Prie nuotraukų yra išsami informacija apie asmenį, kai kur – žūties vieta ir data. Žvelgiant į šiuos veidus sunku pajausti, ką jiems teko iškentėti dėl Tėvynės, dar sunkiau atspėti, kas būtų, jeigu šiandien tektų taip pasiaukoti. Knyga išleista 400 egzempliorių tiražu. Priešlapyje yra autorių padėka rėmėjams – koncernui „Alga“, Audriui Linkui ir Antanui Linkui. Taip pat dėkojama pagalbininkams, yra ...
  • Žurnalas „Suvalkija“

    2016-12-06Žurnalas „Suvalkija“
    Nuo 1997 metų Marijampolėje pradėjo eiti kultūros žurnalas „Suvalkija“. Jo redaktoriumi idėjos sumanytojas mokytojas Zenius Šileris pakvietė dirbti Justiną Sajauską. „Apie 1997 metus buvau kaip tik be darbo, taigi ėmiausi. Redagavau tris pirmus žurnalo numerius, paskui po Šilerio mirties dar kelis suredagavau. Pradžioje leidybą finansavo Zeniaus brolis Valdas“, – prisimena Sajauskas. Z. Šileris tais pačiais metais su broliu Valdu Marijampolėje įkūrė leidyklą „Ramona“, kuri ir leido žurnalą „Suvalkija“. Pirmųjų žurnalo numerių viršelius puošia Sajausko sūnaus Vytauto nupieštos prieverpstės. Viršelio dailininkė – Jolita Bičkienė. Zenius Šileris pirmo numerio pratarmėje rašė: „Suvalkija“ skirta Suvalkijai pagražinti, laiko išbandymus atlaikiusioms krašto (ir kaimynų) dvasinėms vertybėms atskleisti, lyg ...
  • Marijampoliečių bendrijos laikraštis „Sugrįžimai“

    2016-12-06Marijampoliečių bendrijos laikraštis „Sugrįžimai“
    „Kažkada jaunystėje norėjau žurnalistu būti, dabar – jokiu būdu. Nebuvau žurnalistas niekada, tik redaktorius, o ir nelaikiau savęs žurnalistu“, – sako J. Sajauskas. Jis mano, kad šiandien žurnalistai per lengvai pasiduoda įvairioms įtakoms. „Vos paskaitęs iškart jauti, į kieno bures pučia žurnalistas“. Apie tai, kaip ėmėsi redaguoti laikraštį „Sugrįžimai“, prisimena: „Atgimimo laiku Vytautas Gaulia ateina pas mane ir sako: „Mes, Marijampolės sąjūdiečiai, norime leisti laikraštį. Ar tu redaguosi?“ Sutikau. Tuo laiku dar buvo daug mano kartos inteligentų, galėjai lengvai pririnkti medžiagos. Namie turiu visus „Sugrįžimų“ numerius, nelabai žinau, kur dar galėtum rasti visų metų komplektą, nebent biblio­teka turi arba pats Gaulia.“ V. ...
  • Lietuvos rašytojų sąjungos narys Justinas Sajauskas: apie tai, kas knygose nesudėta

    2016-12-06Lietuvos rašytojų sąjungos narys Justinas Sajauskas: apie tai, kas knygose nesudėta
    Marijampolietis rašytojas, Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus direktorius Justinas Sajauskas gimė 1944 m. Kalvarijoje. Tėvai Elžbieta Viskačkaitė ir Jonas Sajauskas kilę iš to paties Suvalkijos pakraščio. Abu bežemiai, vos po 2 klases baigę, abu vertėsi atsitiktiniais darbais. Šeima augino tris sūnus ir dukterį. 1949 m. buvo ištremti į Sibirą. Ten prabuvo iki 1957 metų. Nors buvo paleisti metais anksčiau – po Stalino mirties, bet dar kurį laiką teko taupyti traukinio bilietams… Grįžę apsigyveno Marijampolėje. Sibire Justinas baigė 6 klases, grįžęs Marijampolėje tęsė mokslus ir baigė 4-ąją vidurinę (dabar Petro Armino) mokyklą. Studijuoti J. Sajauskas įstojo į Vilniaus valstybinį universitetą. ...
  • Medžio skulptūra: tradicija ir neišvengiamos naujovės

    2016-12-06Medžio skulptūra: tradicija ir neišvengiamos naujovės
    Kaip rašo Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno bendrijos pirmininkas Valentinas Jazerskas, pristatydamas katalogą „Sūduvos krašto drožyba, skulptūra ir kryždirbystė“ (2006 m.), „tradicinė liaudies skulptūra nebuvo savarankiška, ją visada supo drožyba ir mažoji architektūra – sudėtinė koplytstulpio, koplytėlės ar kryžiaus dalis. Todėl kalbėdami apie tradicinę skulptūrą, siejame ją su drožyba ir kryždirbyste (kryždirbystės sąvoka apima mažąją architektūrą, skulptūrą ir dekoratyvinę drožybą). Ši gyvoji liaudies tradicija Lietuvoje išgyveno tris etapus“. Iki maždaug 1972 metų ji buvo suvenyrinė, parodinė, mažai ką turinti bendro su tradicine ikonografija. Maždaug dvidešimtmetį vyko monumentalėjimas: buvo kuriami skulptūrų parkai, pvz., Ablingos ansamblis, M. K. Čiurlionio kelias, „Raganų kalnas“… Su ...
  • Daug kas užfiksuota, bet…

    2016-12-06Daug kas užfiksuota, bet...
    Pasidomėjus pastarųjų poros dešimtmečių medžio skulptorių, kryždirbių darbais, jų kūrybinėmis biografijomis, įvairios medžiagos, leidinių būtų galima rasti nemažai. Šiuolaikinė technika ir technologijos leidžia fiksuoti ir išsaugoti tai, kas Lietuvoje yra tiek viešose erdvėse, tiek privačiose teritorijose – taip pat ir užsienyje. Kad fiksuoti reikia – akivaizdu, nes, kaip minėjo K. Kvainauskas, matome jau nykstančių ir naujųjų, šių laikų statinių… Dėmesys šiai tautodailės šakai ypač padidėjo po to, kai kryždirbystė buvo įrašyta į UNESCO paveldo sąrašą. Kultūros ministerija, apskričių administracijos, kai kurie fondai, savivaldybės, taip pat ir pavieniai žmonės rėmė leidinius ir jų per keletą metų išėjo gana daug ir įvairių. Pagal ...
  • „Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste…“

    2016-12-06„Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste...“
    Tai – Algimanto Sakalausko, vieno labiausiai žinomų ne tik mūsų krašte, bet ir Lietuvoje medžio skulptorių, ypač daug nuveikusių prikeliant, gaivinant senąją tradiciją, žodžiai. Turi teisę taip sakyti, nes žino, dešimtmečius ne tik dirba su medžiu, kuria, bet ir gilinasi į šios srities dar neatrastas paslaptis. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, turintis meno kūrėjo statusą, Lietuvos kultūros premijos laureatas, turintis daug kitų apdovanojimų… Jo iniciatyva 1990 metais Prienuose grupelė darbščių ir gabių vyrų susibūrė į dirbtuves „Prienų drožėjai“. Dabar tai VšĮ „Meninė drožyba“, bet tikslai ir uždaviniai per ketvirtį amžiaus nepakito, o darbai – kaip šio laiko ženklas ir praėjusių įvykių ...
  • Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai

    2016-12-06Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai
    2001 m. gegužės 18 d. UNESCO paskelbė pirmų devyniolikos Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Į jį pateko ir Lietuvos kryždirbystė – tradicinių lietuviškų kryžių darymas, jų simbolika. Akcentuota, kad kryžiai Lietuvoje buvo statomi ir kai Rusijos imperija (XIX a. antroje pusėje), ir Tarybų Sąjunga (XX a. 5–8 dešimtmečiais) juos draudė ar nurodinėjo, kiek ir kur statyti. Todėl jau XIX a. pabaigoje jie įgijo nacionalinio simbolio statusą. Tai – gyva ir praktiškai iš kartos į kartą perduodama liaudies meno tradicija. Ornamentuoti, su geležinėmis viršūnėmis, saulutėmis kryžiai, įvairių siužetų medinės skulptūros – visa tai laikoma vertingiausiu Lietuvos liaudies meno palikimu. ...
  • Laikas, paaukotas V. Šlekio darbams puoselėti

    2016-11-23Laikas, paaukotas  V. Šlekio darbams puoselėti
    Taip jau susiklostė, kad įgijęs muzikinį išsilavinimą Jaunius Vylius stipriai susidomėjo kraštotyra bei dainuojamąja tautosaka. Ir iš tiesų kažin ar būtų kada atsiradęs toks entuziastas, kuris surinktų ne tik visas V. Šlekio užrašytas dainas, bet dar ir sustyguotų jo biografiją. O nagrinėdamas ją J. Vylius sužinojo ir apie V. Šlekio asmenybę, kuri jam pasirodė labai artima.   Suvedė pomėgiai J. Vyliaus pažintis su V. Šlekiu prasidėjo jam vadovaujant Kazlų Rūdos kultūros centro ansambliui „Sūduonia“. Ieškodamas dainuojamosios tautosakos kūrinių ansambliui, J. Vylius aptiko ir V. Šlekio surinktus dainuojamosios tautosakos kūrinius. Šie kūriniai ansamblio vadovui pasirodė verti dėmesio, nes buvo kitokie – melodingi, prasmingi, sunkiai ...
  • Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“…

    2016-11-23Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“...
    Kazlų Rūdos „Sūduonia“ išsiskiria tuo, kad jos repertuare atliekama tik suvalkietiška tautosaka, kurios didžiąją dalį sudarė buvusio vadovo Jauniaus Vyliaus ir ansambliečių pastangomis iš pateikėjų Suvalkijoje užrašyta medžiaga: dainos, raudos, liaudies žaidimai, rateliai, šokiai, kalendorinių švenčių, vestuvių papročiai, mitologinės sakmės, kita smulkioji tautosaka. Atlikėjai prisimena, kad ansamblio susikūrimo pradžioje, kai trūko dainuojamosios tautosakos kūrinių, visi kartu su vadovu eidavo kaime pas žmones ir klausydavo, įrašinėdavo, šifruodavo ir užrašinėdavo išgirstas dainas. Tačiau vieni ryškiausi dainų, kurias atlieka „Sūduonia“, pateikėjai, yra Vincas Šlekys ir Adelė Kazlauskienė. „Vinco Šlekio dainos yra išskirtinės, jas sunku mokytis, tačiau labai įdomu. Jose gausu simbolizmo, užuominų. Jas ...