Nuostabus Juliaus Vaicekausko pasaulis (Parodos)

Taip jau sutapo, kad naujasis parodų Marijampolės kultūros centre sezonas prasidėjo itin solidžiomis visoje Lietuvoje (ir ne tik) žymių autorių darbų ekspozicijomis. M. B. Stankūnienės menų galerijoje iki spalio pradžios veikia Jono Daniliausko tapybos paroda, antrojo aukšto fojė – regio-ninė konkursinės liaudies meno parodos „Aukso vainikas“ ekspozicija, o tradicinėje fotoparodų erdvėje, pirmojo aukšto fojė, atidaryta vieno ryškiausių Lietuvos fotomenininkų Juliaus Vaicekausko darbų paroda.

Jubiliejinė, nors aštuoniasdešimtmetį jis paminėjo 2019 metų vasarį. Tačiau, kaip sakė daug metų autorių pažįstantis ir jo veik-lą žinantis Romas Linionis, dar nevėlu tai prisiminti – juo labiau kad Marijampolėje jo fotografijų nebūta jau seniai. Beje, šis žmogus yra ne iš tų, kurie savo darbais ar jų kolekcijomis „užmėto“ parodų organizatorius – ramiai daugiau nei tris dešimtmečius darbuojasi Perlojoje – gal dėl to ir jo jubiliejus sostinėje nenuskambėjo taip ryškiai, kaip keleto vienmečių bendražygių, su kuriais prieš 50 metų padarė tuomet, atrodė, neįmanomą darbą: įkūrė Lietuvos fotomenininkų draugiją (dabar sąjunga)… Tiesa, J. Vaicekauskas pas mus yra buvęs. Kaip to įrodymą R. Linionis jam įteikė 1981-ųjų metų nuotrauką, kurioje svečias sulinkęs po… cukraus maišu. „O, smagiausios parodos ir saldžiausi fotografų prizai būdavo Kapsuke!“ Tas cukraus maišas – tai prizas už geriausią darbą vienoje iš humoristinės fotografijos parodų. Sveikindamas svečią marijampoliečių vardu R. Linionis sakė, kad jis yra vienas tų, kuris tebekuria tikrą fotografiją – jos nereikia apipinti žodžiais ir dideliais aiškinimais, nes jei fotografijos nėra – tai jokie žodžiai neišgelbės. „Ir iš to savo kelio jis nenukrypo į šalį nei dėl rublio, nei dėl lito…“
O kelias prasidėjo Aukštaitijoje, Ukmergės rajone, suko į Vilnių – žurnalistikos studijas. Yra minėjęs, kad labiau traukė rašymas, fotografija paviliojo vėliau. Dirbo laikraščių ir žurnalų redakcijose, pradžioje nuotraukos buvo reportažinės (tai, matyt, išugdė ne tik pastabumą, bet ir gebėjimą greitai sugauti akimirką, reaguoti). Bet traukė kitokie, negu reikėjo darbui, įvykiai ir žmonės – ne vienas tokių darbų pateko į Lietuvos fotografijos aukso fondą… Ir – kaipgi be gamtos? J. Vaicekauskas kažkada buvo įvardijamas kaip peizažo meistras, tačiau ne vien peizažai, bet ir įvairūs, tarsi neįdomūs, kitiems menki dalykai šį autorių traukia.
„Dabar žmonių mažiau ir kaimuose, ir fotografijose. Pasigendu tauraus, gero žmogaus, kuris sekmadienį apsirengęs išeiginiais drabužiais eidavo į bažnyčią, kartais fotografuodavosi… Fotografavimasis tarpukariu buvo šventė – gal kokius tris kartus per gyvenimą tenutikdavo. Buvo ir sovietmečiu šventės – vienokios ir kitokios. Kiek puikios dokumentikos ir meno tuo pačiu kad ir Požerskio „Atlaiduose“, kitų darbuose… Daug būnu gamtoje, vaikštau po miškus, Perloją. O šį kartą nutariau apsiriboti savo kiemo riba. Ir žinote ką? Geresnių nuotraukų nepadaryčiau nė Maljorkoje! Tiek visko gali pamatyti: stebiu šviesą, užsirašinėju, kas įdomu. Štai šerkšnas pats gražiausias prieš pat Kalėdas – turi spėti nufotografuoti labai greitai…“
Labai gražia kalba, vaizdingai svečias atėjusiems į parodos atidarymą papasakojo ir prisiminimų, ir istorijų apie tai, kaip gimė viena ar kita nuotrauka. Sakė maloniai nustebo, kai J. Daniliausko parodoje išvydo kone tokį pat motyvą. O jau Kultūros centru, jo erdvėmis sakė neatsistebintis, džiaugėsi, kad matė daug fotografijų, kad ir jauni žmonės domisi šia sritimi, įdomiai dirba.
Parodų organizatorė Onutė Surdokienė, sveikindama autorių pasidžiaugė, kad seniai gyvuojanti Marijampolėje tradicija – rengti ryškiausių fotografijos meistrų darbų parodas – tęsiasi. Autoriui linkėta sėkmės ir atvykti su naujomis parodomis, nes planų, pasirodo, Julius Vaicekauskas turi daug…