Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Tiesioginių išmokų prognozės: kas laukia ūkininkų

Artėjant naujajam Europos Sąjungos finansiniam laikotarpiui, žemdirbiai itin domisi tiesioginių išmokų (TI) Lietuvos ūkininkams skaičiavimo formule 2021–2027 metais. Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) pristatė socialiniams partneriams planą, kaip galėtų būti skirstomos tiesioginės išmokos Lietuvos ūkininkams naujuoju laikotarpiu (2021–2027 m.). Svarbu pažymėti, kad galutinis sprendimas dėl išmokų plano nėra priimtas, todėl išmokų dydžiai gali keistis. Nepaisant to, strateginės kryptys aiškėja. Tiesioginių išmokų prioritetinėmis sritimis bus laikomi vidutiniai šeimos ūkiai, jauni ūkininkai, besitraukiantys žemės ūkio sektoriai, perdirbimas ir apsirūpinimas žemės ūkio produkcija.

Prieš planuodami atliko tyrimą
Jei bus patvirtintas naujasis tiesioginių išmokų planas, didesnių išmokų sulauks besitraukiantys žemės ūkio sektoriai, vidutiniai šeimos ūkiai, jaunieji ūkininkai. Prieš ministerijai rengiant TI planą, Lietuvos agrarinis ekonominis institutas (LAEI) atliko ūkių pelningumo vertinimą. Tyrimo metu buvo aiškinamasi, kokio dydžio ūkiai Lietuvoje yra pelningi, kokie – nuostolingi. Skaičiuota, kokių ūkių šalyje yra mažiausiai, kokios žemės ūkio šakos traukiasi, kurioms reikia padėti.
ŽŪM parengtame plane teigiami pokyčiai laukia smulkiųjų ir jaunųjų žemdirbių, lengvesnės sąlygos numatomos ūkininkaujantiems ekologiškai. Turėtų didėti susietoji parama pieninių karvių laikytojams, auginantiems daržoves atvirame grunte, išmokos galimai bus skiriamos auginantiems riešutmedžius.
Siekiama didinti ūkininkų konkurencingumą, ypač nedidelių, kuriems ūkininkavimas yra pagrindinė veikla ir pragyvenimo šaltinis.
Kaip paaiškėjo iš LAEI tyrimo, remiantis Ūkių apskaitos duomenų tinklo duomenimis, ūkiai iki 10 ha yra sąlyginai pelningi (didžioji prekinių iki 10 ha ūkių dalis – pelningi), o peržengus 10 ha ribą, pelningumas krinta, jie dirba nuostolingai. Pelningai dirba tik gerokai didesni – valdantys 100, 110 ha, o labai pelningais laikomi dirbantys 150 ha ir daugiau. Tokią pačią tendenciją atspindėjo ir produkcijos kreivė: iki 10 ha ji didesnė, vėliau mažėja, o gerokai padidėja tik nuo 150 ha. Būtent tokių ūkių, valdančių iki 90 hektarų, Lietuvoje yra daugiausiai – jie sudaro 90 proc. visų Lietuvos ūkių.

Siūloma atkreipti dėmesį į smulkiuosius ir jaunuosius ūkininkus
Atsižvelgiant į tai, kad dauguma ūkių Lietuvoje yra vidutiniai ir būtent jų efektyvumas yra prasčiausias, tiesioginių išmokų perskirstymo plane ypatingas dėmesys atkreiptas į ūkius iki 100 ha. Išmokos naujajame pasiūlyme išdėliotos taip, kad jos padėtų smulkiems ūkiams pradėti dirbti pelningiau. Išmoką už pirmuosius hektarus siūloma mokėti ne už pirmuosius 30 ha, o už pirmuosius 50 ha. Tai reiškia, kad už kiekvieną hektarą ūkininkas vidutiniškai gautų 76 papildomus eurus. Pagal naująjį planą, išmokos turėtų būti mokamos laiptuotai, už pirmus 10 ha būtų mokama 65 eurai už hektarą, už 11–20 ha – 74 eurai už hektarą, už 21–30 ha – 87 eurai už hektarą, o 99 eurai už hektarą būtų skiriami ūkiams, kurie dirba nuostolingiausiai – nuo 31 iki 50 hektarų dydžio. Toks laiptavimas nulemtų, kad didesnes išmokas pajaustų ūkininkai, dirbantys iki 108,4 ha, arba 95,8 proc. visų Lietuvos ūkio subjektų.
Palankios permainos numatomos jauniesiems ūkininkams, kurių Lietuvoje, pasirodo, mažėja. Veiklos esami nenutraukia – keičiantis ūkininkų amžiui, jie praranda jaunųjų statusą. Problema yra naujų jaunųjų ūkininkų įsitraukimas į žemės ūkio veiklą ir nedidelės ūkių apimtys – vidutiniškai jaunieji ūkininkai valdo 32 ha, bet naujai ateinančių jaunų ūkininkų vidutiniai plotai nesiekia ir 10 ha. Dėl to tiesiogines išmokas jauniesiems ūkininkams siūloma nuo 54 eurų didinti iki 173 eurų už hektarą ir planuojama jas mokėti nebe penkerius, o septynerius metus, mokant už 50 ha (šiuo metu mokama už 90 ha).

Daugiau skirtų pienininkams ir daržininkams
Permainos pasiūlytos skirstant susietąją paramą, kuria siekiama palaikyti bei paremti besitraukiančias žemės ūkio šakas. Didelis dėmesys skirtas šeimos ūkiams, kuriouse melžiamos pieninės karvės. Nebūtina turėti kelių šimtų melžiamų karvių, kad ūkis būtų pelningas. Remiantis skaičiavimais, užtenka 25 karvių, kurios, jei ūkininkaujama protingai, iš žaliavinio pieno leidžia išlaikyti šeimą. Todėl išmokos už pienines karves vidurkį nuo 119 siūloma didinti iki 180 eurų. Melžiantiems iki 10 karvių išmoka už karvę naujuoju tiesioginių išmokų laikotarpiu siektų 156 Eur, laikantiems nuo 11 iki 50 raguočių – priklausytų 208 eurai už karvę, auginantiems nuo 51 iki 150 karvių už karvę būtų skiriama 260 eurų. Ūkyje, kuriame laikoma 151 karvė ir daugiau, kiekvienam galvijui, pradedant nuo 151, būtų skiriama po 130 eurų, o visiems kitiems – atitinkamai pagal laiptus.
Susietoji parama palaiko ir daržovių bei vaisių augintojus, todėl auginantiems atviro grunto daržoves vietoj 180 siūloma mokėti 500 eurus už hektarą, o vaisių augintojams parama nuo 237 eurų už hektarą kils iki 386 eurų. Nekistų tik parama mėsinių galvijų, mėsinių avių, cukrinių runkelių augintojams. Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto siūlymu į naująjį tiesioginių išmokų planą įtraukti riešutmedžiai – jų augintojams už hektarą bus mokama 150 eurų.

Didesnės išmokos – tik sąžiningiems
Gerų žinių yra ir ūkininkaujantiems ekologiškai. Naujuoju finansiniu laikotarpiu ketinama panaikinti ekologinių ūkių įsipareigojimus penkeriems metams. Pasibaigus pereinamajam laukų laikotarpiui, ūkininkas juos galės tiesiog uždeklaruoti ir gauti jam priklausančią išmoką.
Tiesa, jei laukai po pereinamojo laikotarpio būtų nedeklaruojami, kaip ekologiškus ūkininkas juos galėtų pažymėti tik po kelerių metų. Tokia sąlyga norima pažaboti piktnaudžiaujančius ekologinėmis išmokomis ūkininkus, kurie atsiradus laukuose piktžolėms metus nusprendžia pabūti neekologiškais ūkininkais ir juos nupurškia chemija, o kitais metais vėl grįžta prie ekologinio ūkininkavimo ir didesnių išmokų. Jei bus pritarta naujajam tiesioginių išmokų planui ir jo pakeitimams, norint taip elgtis teks laukti pereinamąjį laikotarpį.

Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

 

 

Užs. 1158

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • „Mėgautis tuo, ką darai“

    2017-02-15„Mėgautis tuo, ką darai“
    Nuo vaikystės Marius susijęs su muzika. Mėgo groti būgneliais, bet kadangi Muzikos mokykloje tuomet jais groti nemokė, mokytojų įkalbintas pasirinko ir baigė smuiko klasę. Keletą metų grojo liaudiškos muzikos kapeloje „Giriniai obuolukai“, dainavo vaikų ir jaunimo chore „Vyturėlis“, vėliau – kameriniame chore „Suvalkija“. Po vidurinės mokyklos pasirinktos techninių mokslų studijos Kauno technikos universitete buvo susijusios su elektronika. Įgijęs telekomunikacijų specialybės bakalauro diplomą, Marius toliau tobulinosi – tęsė magistrantūros studijas, gilinosi į ultragarsą. – Visada rūpėjo renginiai – kaip jie organizuojami, kokia scena, apšvietimas. Joje vaidinantys ar dainuojantys žmonės nebuvo taip svarbu. Dar vaikystėje namuose įsirengdavau sceną – susistatydavau taburetes vieną ant ...
  • Svajonę padėjo įgyvendinti užsispyrimas

    2017-02-15Svajonę padėjo įgyvendinti užsispyrimas
    – Sportas nuo vaikystės visada buvo šalimais – pati labai norėjau, o ir tėvai skatino sportuoti. Lankiau ir šokių repeticijas. Nuo pilnametystės pradėjau domėtis kūno rengyba. Į Marijampolę pas Rinaldą Česnaitį, kurį visi žino kaip patį geriausią trenerį Lietuvoje, atvažiuodavau kas savaitę, dažnai po du kartus, o prieš varžybas ir dažniau. Daug treniruodavausi savarankiškai Vilniuje. Mano tikslas buvo sustiprinti, sustangrinti kūną ir, priešingai negu kitoms merginoms, norinčioms numesti svorio, norėjosi kaip tik priaugti, nes tesvėriau vos 40 kilogramų. Treniruotėmis, tikslingu sportu ir mityba tobulindama savo kūną priaugau dešimtį kilogramų, pasikeitė ir išvaizda, – pasakoja Greta. Greta ilgą laiką prioritetą teikė dainavimui, ...
  • Klubo „Siena“ baikeriai – Lietuvos istorijai neabejingi žmonės

    2017-02-15Klubo „Siena“ baikeriai – Lietuvos istorijai neabejingi žmonės
    Jaunuolius suvienijo aistra motociklams 1990–1991 metai: Sąjūdis, Lietuvos nepriklausomybės atgavimas ir Marijampolės baikerių klubo „Siena“ istorijos pradžia. – Klubas gimė paskui, pradžioje mes buvome tiesiog draugų kompanija, – sako klubo įkūrėjas Heraldas Kalesevičius. – Lakstėme motocik­lais, grojome gitaromis, buvome metalistai įkūrę grupę „Garrote“. Bet Lietuva kėlėsi naujam gyvenimui, tad ir mes degėme noru kažką daryti kitaip. Klubo branduolys ir jam prijaučiantieji formavome veik­lą, ieškojome idėjų. Taip gimė Marijampolės rokerių klubas, sukūrėme savo herbą. Mus, dvidešimtmečius, vienijo bendra aistra motociklams, tranki „metalinė“ muzika, vienodos emblemos ant dermantininių striukių, o pagrindinis išskirtinumas – perdaryti pagal tuometes madas ir poreikius čekoslovakiški ir rusiški motociklai, kuriuos ...
  • „Kalbos kultūra – tautos kultūra“

    2016-12-30
    Nuolatiniai mūsų skaitytojai turbūt dar prisimena, kad 2006 metais nuo liepos iki gruodžio mėnesio vykdėme projektą „Kalbos kultūra – tautos kultūra“. Ėjo kasmėnesinis kalbos skyrelis. Jame pristatėme, kas yra Valstybinė lietuvių kalbos komisija ir kalbos inspekcija. Marijampolės savivaldybės kalbos tvarkytoja M. Žvinakevičienė patarė, kaip reikia rašyti oficialius raštus, kad jie būtų taisyklingi ir atitiktų šiandienius kalbos reikalavimus. Dailininkė O. Gustaitienė iliustravo rubriką „Piešiame kalbos klaidas“. Straipsniuose palietėme tokias temas: ar Marijampolės viešoji informacija tinkama bendrinės kalbos požiūriu (iškabos, plakatai, skelbimai; parduotuvės, viešojo maitinimo įstaigos ir pan.), ar automobilių turguje laikomasi kalbos normų, ar taisyklingai įvardijamos naujos įstaigos, bendrovės, firmos. Taip pat mokėme, ...
  • „Kalbai nuolat reikia mūsų dėmesio“

    2016-12-30„Kalbai nuolat reikia mūsų dėmesio“
    Marija Žvinakevičienė 24 metus dirbo Marijampolės savivaldybės kalbos tvarkytoja. Uždavėme jai kelis klausimus apie darbą ir kalbą. – Skaitytojams būtų įdomu, kaip sekėsi dirbti savivaldybės kalbos tvarkytoja. – Per tuos metus buvo visko. Bet pirma mintis, kuri šauna į galvą prisiminus darbo metus – buvo šaunu. Aišku, romantizuoju… Pradžia darbą gaišina, o įsivažiavus viskas lyg upeliu tekėjo. Nors ne – ramumo buvo maža. Tai lyg į duobę krenti, tai verpetas pagauna ir šonus į akmenis apsidaužai – kaip tikras upeliukas iš vaikiško filmuko. O jeigu rimtai – tai sunkiausia bausti. Gal todėl tik vieną kartą ir skyriau administracinę nuobaudą. Mano manymu, žmones ...
  • „Didi gėda savo kalbos nemokėti“

    2016-12-30„Didi gėda savo kalbos nemokėti“
    Lietuvių kalbos sąžinė Jonas Jablonskis (1860–1930) – didžiausias bendrinės lietuvių kalbos ugdytojas, tobulintojas bei normintojas: kalbos pagrindų kūrėjas, pirmasis bendrinės kalbos sintaksės, terminologijos ir apskritai rašomosios kalbos teoretikas, kalbos mokslo kūrėjas ir, anot Vydūno, ,,lietuvių kalbos sąžinė“. J. Jablonskis gimė Kubilėliuose, netoli Kudirkos Naumiesčio, mokėsi Marijampolės gimnazijoje, Maskvos universitete studijavo klasikinę filologiją. Universitete didelę įtaką jam padarė prof. F. Fortunatovas ir prof. F. Koršas, kurie gerai mokėjo lietuvių kalbą ir rėmėsi jos pavyzdžiais paskaitose. Iki universiteto J. Jablonskis save laikė lenku, tautiškai jam apsispręsti, kaip ir V. Kudirkai, padėjo laikraštis „Aušra“. Iki universiteto jis buvo mokęsis 7 kalbų, žinoma, ir lietuvių, bet ...
  • Aldonas Pupkis: Kazluose gimęs kalbininkas dešimtmečius skyrė kalbai puoselėti

    2016-12-30Aldonas Pupkis: Kazluose gimęs kalbininkas dešimtmečius skyrė kalbai puoselėti
    Žinomas kalbininkas, pedagogas Aldonas Pupkis (gim. 1939 m. Kazlų Rūdoje) neveda kalbos valandėlių, Vilniaus universitete oficialiai nedirba nuo 2000 m. Šiuo metu jis susitelkęs prie kalbotyros istorijos darbų, netrukus turi išeiti nauja knyga. A. Pupkis sutiko atsakyti į kelis klausimus.   – Vyresnieji Suvalkijos krašto žmonės Jus prisimena iš Lietuvos radijo ir televizijos kalbos valandėlių ir laidų. Ilgus metus buvote jų vedėjas, dabar iš ten Jūsų negirdėti… – Dabar jau kiti laikai ir tokio pobūdžio kalbos populiarinimo nei mokymo ten nebėra. Antra vertus, kai gerai pagalvoju, tai tas anuometinis buvimas eteryje, nors teikė nemaža pasitenkinimo ir džiaugsmo, nežmoniškai ėsdavo laiką, – prisėsti prie ...
  • Lituanistas, kuris domėjosi ne tuo, kuo reikia

    2016-12-06Lituanistas, kuris domėjosi ne tuo, kuo reikia
    Tarp Justino Sajausko kūrinių yra istorinis romanas „Voverė ant vilkų tako“. Paklaustas, kaip susidomėjo istorinėmis temomis, kur, nebūdamas istorikas, įgijo istorijos išmanymą, autorius sakė: „Aš išmanau viską, ko man nereikia. Kadangi esu lituanistas, turėčiau sėdėti su vaikais ir mokyti juos rašyti be klaidų, bet man įdomiau istorija. Visada ja domėjausi. Seniai turėjau minčių parašyti istorinį romaną. Ir džiaugiuosi, kad parašiau būtent apie Mindaugo laikus. Sunkiai ėjosi rašyti tą istoriją, bet reikėjo. Ne pati prasčiausia išėjo. Idėją pakišo Rašytojų sąjungos pirmininkas V. Sventickas. Matė, kaip rašau, pasiūlė parašyti romaną, kurį išleistų sąjunga. Prisipažinau, kad galvojau istorinį dalyką rašyti, kartu aptarėme temas, pasirinkau ...
  • „Marijampolė. Partizaninis karas“

    2016-12-06„Marijampolė. Partizaninis karas“
    Tokiu pavadinimu 2012 metais išleistas Justino Sajausko ir Stanislovo Sajausko parengtas fotografijų albumas. Jame sudėtos partizanų, jų rėmėjų, ryšininkų ir ryšininkių nuotraukos. Ieškota jų, kaip rašoma pratarmėje, po visą Suvalkiją ir ne tik po ją. Beveik 400 puslapių fotografijų suskirstytos pagal partizanų rinktines. Prie nuotraukų yra išsami informacija apie asmenį, kai kur – žūties vieta ir data. Žvelgiant į šiuos veidus sunku pajausti, ką jiems teko iškentėti dėl Tėvynės, dar sunkiau atspėti, kas būtų, jeigu šiandien tektų taip pasiaukoti. Knyga išleista 400 egzempliorių tiražu. Priešlapyje yra autorių padėka rėmėjams – koncernui „Alga“, Audriui Linkui ir Antanui Linkui. Taip pat dėkojama pagalbininkams, yra ...
  • Žurnalas „Suvalkija“

    2016-12-06Žurnalas „Suvalkija“
    Nuo 1997 metų Marijampolėje pradėjo eiti kultūros žurnalas „Suvalkija“. Jo redaktoriumi idėjos sumanytojas mokytojas Zenius Šileris pakvietė dirbti Justiną Sajauską. „Apie 1997 metus buvau kaip tik be darbo, taigi ėmiausi. Redagavau tris pirmus žurnalo numerius, paskui po Šilerio mirties dar kelis suredagavau. Pradžioje leidybą finansavo Zeniaus brolis Valdas“, – prisimena Sajauskas. Z. Šileris tais pačiais metais su broliu Valdu Marijampolėje įkūrė leidyklą „Ramona“, kuri ir leido žurnalą „Suvalkija“. Pirmųjų žurnalo numerių viršelius puošia Sajausko sūnaus Vytauto nupieštos prieverpstės. Viršelio dailininkė – Jolita Bičkienė. Zenius Šileris pirmo numerio pratarmėje rašė: „Suvalkija“ skirta Suvalkijai pagražinti, laiko išbandymus atlaikiusioms krašto (ir kaimynų) dvasinėms vertybėms atskleisti, lyg ...
  • Marijampoliečių bendrijos laikraštis „Sugrįžimai“

    2016-12-06Marijampoliečių bendrijos laikraštis „Sugrįžimai“
    „Kažkada jaunystėje norėjau žurnalistu būti, dabar – jokiu būdu. Nebuvau žurnalistas niekada, tik redaktorius, o ir nelaikiau savęs žurnalistu“, – sako J. Sajauskas. Jis mano, kad šiandien žurnalistai per lengvai pasiduoda įvairioms įtakoms. „Vos paskaitęs iškart jauti, į kieno bures pučia žurnalistas“. Apie tai, kaip ėmėsi redaguoti laikraštį „Sugrįžimai“, prisimena: „Atgimimo laiku Vytautas Gaulia ateina pas mane ir sako: „Mes, Marijampolės sąjūdiečiai, norime leisti laikraštį. Ar tu redaguosi?“ Sutikau. Tuo laiku dar buvo daug mano kartos inteligentų, galėjai lengvai pririnkti medžiagos. Namie turiu visus „Sugrįžimų“ numerius, nelabai žinau, kur dar galėtum rasti visų metų komplektą, nebent biblio­teka turi arba pats Gaulia.“ V. ...
  • Lietuvos rašytojų sąjungos narys Justinas Sajauskas: apie tai, kas knygose nesudėta

    2016-12-06Lietuvos rašytojų sąjungos narys Justinas Sajauskas: apie tai, kas knygose nesudėta
    Marijampolietis rašytojas, Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus direktorius Justinas Sajauskas gimė 1944 m. Kalvarijoje. Tėvai Elžbieta Viskačkaitė ir Jonas Sajauskas kilę iš to paties Suvalkijos pakraščio. Abu bežemiai, vos po 2 klases baigę, abu vertėsi atsitiktiniais darbais. Šeima augino tris sūnus ir dukterį. 1949 m. buvo ištremti į Sibirą. Ten prabuvo iki 1957 metų. Nors buvo paleisti metais anksčiau – po Stalino mirties, bet dar kurį laiką teko taupyti traukinio bilietams… Grįžę apsigyveno Marijampolėje. Sibire Justinas baigė 6 klases, grįžęs Marijampolėje tęsė mokslus ir baigė 4-ąją vidurinę (dabar Petro Armino) mokyklą. Studijuoti J. Sajauskas įstojo į Vilniaus valstybinį universitetą. ...
  • Medžio skulptūra: tradicija ir neišvengiamos naujovės

    2016-12-06Medžio skulptūra: tradicija ir neišvengiamos naujovės
    Kaip rašo Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno bendrijos pirmininkas Valentinas Jazerskas, pristatydamas katalogą „Sūduvos krašto drožyba, skulptūra ir kryždirbystė“ (2006 m.), „tradicinė liaudies skulptūra nebuvo savarankiška, ją visada supo drožyba ir mažoji architektūra – sudėtinė koplytstulpio, koplytėlės ar kryžiaus dalis. Todėl kalbėdami apie tradicinę skulptūrą, siejame ją su drožyba ir kryždirbyste (kryždirbystės sąvoka apima mažąją architektūrą, skulptūrą ir dekoratyvinę drožybą). Ši gyvoji liaudies tradicija Lietuvoje išgyveno tris etapus“. Iki maždaug 1972 metų ji buvo suvenyrinė, parodinė, mažai ką turinti bendro su tradicine ikonografija. Maždaug dvidešimtmetį vyko monumentalėjimas: buvo kuriami skulptūrų parkai, pvz., Ablingos ansamblis, M. K. Čiurlionio kelias, „Raganų kalnas“… Su ...
  • Daug kas užfiksuota, bet…

    2016-12-06Daug kas užfiksuota, bet...
    Pasidomėjus pastarųjų poros dešimtmečių medžio skulptorių, kryždirbių darbais, jų kūrybinėmis biografijomis, įvairios medžiagos, leidinių būtų galima rasti nemažai. Šiuolaikinė technika ir technologijos leidžia fiksuoti ir išsaugoti tai, kas Lietuvoje yra tiek viešose erdvėse, tiek privačiose teritorijose – taip pat ir užsienyje. Kad fiksuoti reikia – akivaizdu, nes, kaip minėjo K. Kvainauskas, matome jau nykstančių ir naujųjų, šių laikų statinių… Dėmesys šiai tautodailės šakai ypač padidėjo po to, kai kryždirbystė buvo įrašyta į UNESCO paveldo sąrašą. Kultūros ministerija, apskričių administracijos, kai kurie fondai, savivaldybės, taip pat ir pavieniai žmonės rėmė leidinius ir jų per keletą metų išėjo gana daug ir įvairių. Pagal ...
  • „Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste…“

    2016-12-06„Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste...“
    Tai – Algimanto Sakalausko, vieno labiausiai žinomų ne tik mūsų krašte, bet ir Lietuvoje medžio skulptorių, ypač daug nuveikusių prikeliant, gaivinant senąją tradiciją, žodžiai. Turi teisę taip sakyti, nes žino, dešimtmečius ne tik dirba su medžiu, kuria, bet ir gilinasi į šios srities dar neatrastas paslaptis. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, turintis meno kūrėjo statusą, Lietuvos kultūros premijos laureatas, turintis daug kitų apdovanojimų… Jo iniciatyva 1990 metais Prienuose grupelė darbščių ir gabių vyrų susibūrė į dirbtuves „Prienų drožėjai“. Dabar tai VšĮ „Meninė drožyba“, bet tikslai ir uždaviniai per ketvirtį amžiaus nepakito, o darbai – kaip šio laiko ženklas ir praėjusių įvykių ...