Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Tiesioginių išmokų prognozės: kas laukia ūkininkų

Artėjant naujajam Europos Sąjungos finansiniam laikotarpiui, žemdirbiai itin domisi tiesioginių išmokų (TI) Lietuvos ūkininkams skaičiavimo formule 2021–2027 metais. Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) pristatė socialiniams partneriams planą, kaip galėtų būti skirstomos tiesioginės išmokos Lietuvos ūkininkams naujuoju laikotarpiu (2021–2027 m.). Svarbu pažymėti, kad galutinis sprendimas dėl išmokų plano nėra priimtas, todėl išmokų dydžiai gali keistis. Nepaisant to, strateginės kryptys aiškėja. Tiesioginių išmokų prioritetinėmis sritimis bus laikomi vidutiniai šeimos ūkiai, jauni ūkininkai, besitraukiantys žemės ūkio sektoriai, perdirbimas ir apsirūpinimas žemės ūkio produkcija.

Prieš planuodami atliko tyrimą
Jei bus patvirtintas naujasis tiesioginių išmokų planas, didesnių išmokų sulauks besitraukiantys žemės ūkio sektoriai, vidutiniai šeimos ūkiai, jaunieji ūkininkai. Prieš ministerijai rengiant TI planą, Lietuvos agrarinis ekonominis institutas (LAEI) atliko ūkių pelningumo vertinimą. Tyrimo metu buvo aiškinamasi, kokio dydžio ūkiai Lietuvoje yra pelningi, kokie – nuostolingi. Skaičiuota, kokių ūkių šalyje yra mažiausiai, kokios žemės ūkio šakos traukiasi, kurioms reikia padėti.
ŽŪM parengtame plane teigiami pokyčiai laukia smulkiųjų ir jaunųjų žemdirbių, lengvesnės sąlygos numatomos ūkininkaujantiems ekologiškai. Turėtų didėti susietoji parama pieninių karvių laikytojams, auginantiems daržoves atvirame grunte, išmokos galimai bus skiriamos auginantiems riešutmedžius.
Siekiama didinti ūkininkų konkurencingumą, ypač nedidelių, kuriems ūkininkavimas yra pagrindinė veikla ir pragyvenimo šaltinis.
Kaip paaiškėjo iš LAEI tyrimo, remiantis Ūkių apskaitos duomenų tinklo duomenimis, ūkiai iki 10 ha yra sąlyginai pelningi (didžioji prekinių iki 10 ha ūkių dalis – pelningi), o peržengus 10 ha ribą, pelningumas krinta, jie dirba nuostolingai. Pelningai dirba tik gerokai didesni – valdantys 100, 110 ha, o labai pelningais laikomi dirbantys 150 ha ir daugiau. Tokią pačią tendenciją atspindėjo ir produkcijos kreivė: iki 10 ha ji didesnė, vėliau mažėja, o gerokai padidėja tik nuo 150 ha. Būtent tokių ūkių, valdančių iki 90 hektarų, Lietuvoje yra daugiausiai – jie sudaro 90 proc. visų Lietuvos ūkių.

Siūloma atkreipti dėmesį į smulkiuosius ir jaunuosius ūkininkus
Atsižvelgiant į tai, kad dauguma ūkių Lietuvoje yra vidutiniai ir būtent jų efektyvumas yra prasčiausias, tiesioginių išmokų perskirstymo plane ypatingas dėmesys atkreiptas į ūkius iki 100 ha. Išmokos naujajame pasiūlyme išdėliotos taip, kad jos padėtų smulkiems ūkiams pradėti dirbti pelningiau. Išmoką už pirmuosius hektarus siūloma mokėti ne už pirmuosius 30 ha, o už pirmuosius 50 ha. Tai reiškia, kad už kiekvieną hektarą ūkininkas vidutiniškai gautų 76 papildomus eurus. Pagal naująjį planą, išmokos turėtų būti mokamos laiptuotai, už pirmus 10 ha būtų mokama 65 eurai už hektarą, už 11–20 ha – 74 eurai už hektarą, už 21–30 ha – 87 eurai už hektarą, o 99 eurai už hektarą būtų skiriami ūkiams, kurie dirba nuostolingiausiai – nuo 31 iki 50 hektarų dydžio. Toks laiptavimas nulemtų, kad didesnes išmokas pajaustų ūkininkai, dirbantys iki 108,4 ha, arba 95,8 proc. visų Lietuvos ūkio subjektų.
Palankios permainos numatomos jauniesiems ūkininkams, kurių Lietuvoje, pasirodo, mažėja. Veiklos esami nenutraukia – keičiantis ūkininkų amžiui, jie praranda jaunųjų statusą. Problema yra naujų jaunųjų ūkininkų įsitraukimas į žemės ūkio veiklą ir nedidelės ūkių apimtys – vidutiniškai jaunieji ūkininkai valdo 32 ha, bet naujai ateinančių jaunų ūkininkų vidutiniai plotai nesiekia ir 10 ha. Dėl to tiesiogines išmokas jauniesiems ūkininkams siūloma nuo 54 eurų didinti iki 173 eurų už hektarą ir planuojama jas mokėti nebe penkerius, o septynerius metus, mokant už 50 ha (šiuo metu mokama už 90 ha).

Daugiau skirtų pienininkams ir daržininkams
Permainos pasiūlytos skirstant susietąją paramą, kuria siekiama palaikyti bei paremti besitraukiančias žemės ūkio šakas. Didelis dėmesys skirtas šeimos ūkiams, kuriouse melžiamos pieninės karvės. Nebūtina turėti kelių šimtų melžiamų karvių, kad ūkis būtų pelningas. Remiantis skaičiavimais, užtenka 25 karvių, kurios, jei ūkininkaujama protingai, iš žaliavinio pieno leidžia išlaikyti šeimą. Todėl išmokos už pienines karves vidurkį nuo 119 siūloma didinti iki 180 eurų. Melžiantiems iki 10 karvių išmoka už karvę naujuoju tiesioginių išmokų laikotarpiu siektų 156 Eur, laikantiems nuo 11 iki 50 raguočių – priklausytų 208 eurai už karvę, auginantiems nuo 51 iki 150 karvių už karvę būtų skiriama 260 eurų. Ūkyje, kuriame laikoma 151 karvė ir daugiau, kiekvienam galvijui, pradedant nuo 151, būtų skiriama po 130 eurų, o visiems kitiems – atitinkamai pagal laiptus.
Susietoji parama palaiko ir daržovių bei vaisių augintojus, todėl auginantiems atviro grunto daržoves vietoj 180 siūloma mokėti 500 eurus už hektarą, o vaisių augintojams parama nuo 237 eurų už hektarą kils iki 386 eurų. Nekistų tik parama mėsinių galvijų, mėsinių avių, cukrinių runkelių augintojams. Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto siūlymu į naująjį tiesioginių išmokų planą įtraukti riešutmedžiai – jų augintojams už hektarą bus mokama 150 eurų.

Didesnės išmokos – tik sąžiningiems
Gerų žinių yra ir ūkininkaujantiems ekologiškai. Naujuoju finansiniu laikotarpiu ketinama panaikinti ekologinių ūkių įsipareigojimus penkeriems metams. Pasibaigus pereinamajam laukų laikotarpiui, ūkininkas juos galės tiesiog uždeklaruoti ir gauti jam priklausančią išmoką.
Tiesa, jei laukai po pereinamojo laikotarpio būtų nedeklaruojami, kaip ekologiškus ūkininkas juos galėtų pažymėti tik po kelerių metų. Tokia sąlyga norima pažaboti piktnaudžiaujančius ekologinėmis išmokomis ūkininkus, kurie atsiradus laukuose piktžolėms metus nusprendžia pabūti neekologiškais ūkininkais ir juos nupurškia chemija, o kitais metais vėl grįžta prie ekologinio ūkininkavimo ir didesnių išmokų. Jei bus pritarta naujajam tiesioginių išmokų planui ir jo pakeitimams, norint taip elgtis teks laukti pereinamąjį laikotarpį.

Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

 

 

Užs. 1158

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Daug kas užfiksuota, bet…

    2016-12-06Daug kas užfiksuota, bet...
    Pasidomėjus pastarųjų poros dešimtmečių medžio skulptorių, kryždirbių darbais, jų kūrybinėmis biografijomis, įvairios medžiagos, leidinių būtų galima rasti nemažai. Šiuolaikinė technika ir technologijos leidžia fiksuoti ir išsaugoti tai, kas Lietuvoje yra tiek viešose erdvėse, tiek privačiose teritorijose – taip pat ir užsienyje. Kad fiksuoti reikia – akivaizdu, nes, kaip minėjo K. Kvainauskas, matome jau nykstančių ir naujųjų, šių laikų statinių… Dėmesys šiai tautodailės šakai ypač padidėjo po to, kai kryždirbystė buvo įrašyta į UNESCO paveldo sąrašą. Kultūros ministerija, apskričių administracijos, kai kurie fondai, savivaldybės, taip pat ir pavieniai žmonės rėmė leidinius ir jų per keletą metų išėjo gana daug ir įvairių. Pagal ...
  • „Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste…“

    2016-12-06„Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste...“
    Tai – Algimanto Sakalausko, vieno labiausiai žinomų ne tik mūsų krašte, bet ir Lietuvoje medžio skulptorių, ypač daug nuveikusių prikeliant, gaivinant senąją tradiciją, žodžiai. Turi teisę taip sakyti, nes žino, dešimtmečius ne tik dirba su medžiu, kuria, bet ir gilinasi į šios srities dar neatrastas paslaptis. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, turintis meno kūrėjo statusą, Lietuvos kultūros premijos laureatas, turintis daug kitų apdovanojimų… Jo iniciatyva 1990 metais Prienuose grupelė darbščių ir gabių vyrų susibūrė į dirbtuves „Prienų drožėjai“. Dabar tai VšĮ „Meninė drožyba“, bet tikslai ir uždaviniai per ketvirtį amžiaus nepakito, o darbai – kaip šio laiko ženklas ir praėjusių įvykių ...
  • Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai

    2016-12-06Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai
    2001 m. gegužės 18 d. UNESCO paskelbė pirmų devyniolikos Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Į jį pateko ir Lietuvos kryždirbystė – tradicinių lietuviškų kryžių darymas, jų simbolika. Akcentuota, kad kryžiai Lietuvoje buvo statomi ir kai Rusijos imperija (XIX a. antroje pusėje), ir Tarybų Sąjunga (XX a. 5–8 dešimtmečiais) juos draudė ar nurodinėjo, kiek ir kur statyti. Todėl jau XIX a. pabaigoje jie įgijo nacionalinio simbolio statusą. Tai – gyva ir praktiškai iš kartos į kartą perduodama liaudies meno tradicija. Ornamentuoti, su geležinėmis viršūnėmis, saulutėmis kryžiai, įvairių siužetų medinės skulptūros – visa tai laikoma vertingiausiu Lietuvos liaudies meno palikimu. ...
  • Laikas, paaukotas V. Šlekio darbams puoselėti

    2016-11-23Laikas, paaukotas  V. Šlekio darbams puoselėti
    Taip jau susiklostė, kad įgijęs muzikinį išsilavinimą Jaunius Vylius stipriai susidomėjo kraštotyra bei dainuojamąja tautosaka. Ir iš tiesų kažin ar būtų kada atsiradęs toks entuziastas, kuris surinktų ne tik visas V. Šlekio užrašytas dainas, bet dar ir sustyguotų jo biografiją. O nagrinėdamas ją J. Vylius sužinojo ir apie V. Šlekio asmenybę, kuri jam pasirodė labai artima.   Suvedė pomėgiai J. Vyliaus pažintis su V. Šlekiu prasidėjo jam vadovaujant Kazlų Rūdos kultūros centro ansambliui „Sūduonia“. Ieškodamas dainuojamosios tautosakos kūrinių ansambliui, J. Vylius aptiko ir V. Šlekio surinktus dainuojamosios tautosakos kūrinius. Šie kūriniai ansamblio vadovui pasirodė verti dėmesio, nes buvo kitokie – melodingi, prasmingi, sunkiai ...
  • Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“…

    2016-11-23Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“...
    Kazlų Rūdos „Sūduonia“ išsiskiria tuo, kad jos repertuare atliekama tik suvalkietiška tautosaka, kurios didžiąją dalį sudarė buvusio vadovo Jauniaus Vyliaus ir ansambliečių pastangomis iš pateikėjų Suvalkijoje užrašyta medžiaga: dainos, raudos, liaudies žaidimai, rateliai, šokiai, kalendorinių švenčių, vestuvių papročiai, mitologinės sakmės, kita smulkioji tautosaka. Atlikėjai prisimena, kad ansamblio susikūrimo pradžioje, kai trūko dainuojamosios tautosakos kūrinių, visi kartu su vadovu eidavo kaime pas žmones ir klausydavo, įrašinėdavo, šifruodavo ir užrašinėdavo išgirstas dainas. Tačiau vieni ryškiausi dainų, kurias atlieka „Sūduonia“, pateikėjai, yra Vincas Šlekys ir Adelė Kazlauskienė. „Vinco Šlekio dainos yra išskirtinės, jas sunku mokytis, tačiau labai įdomu. Jose gausu simbolizmo, užuominų. Jas ...
  • Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“

    2016-11-23Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“
      Vincas Šlekys daugumai tautiečių ir kraštiečių iš tiesų geriausiai yra žinomas kaip žurnalistas ir kraštotyrininkas. Jo surinktos ir užrašytos „Kapsų dainos“ šiandien Sūduvos krašto dainuojamosios tautosakos puslapiuose – vienos svarbiausios ir vertingiausios, tačiau ne vien dėl surinktų dainų apie Vincą Šlekį verta kalbėti. Prisimenant jo asmenybę verta paminėti ir tai, kad jis buvo knygnešys, kaimo vaikų mokytojas, o svarbiausia – lietuviškai spaudai platinti skirtos „Sietyno“ draugijos steigėjas ir pirmininkas.   Lietuvybės pagrindus davė tėvai Vincas Šlekys gimė 1870 metais Marijampolės apskrityje, Mokoluose, tuometiniame Šunskų valsčiuje. Situacija šalyje tuo metu atrodė maždaug taip: Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje, intensyvėjo rusifikacija, o po 1863–1864 m. ...
  • Meistrą giria jo darbai

    2016-11-02Meistrą giria jo darbai
    Liudvinavietis Arūnas Matulevičius sako lipdantis nuo penkerių – tiesiog toks buvo noras, nors šeimoje tuo niekas neužsiėmė. Ką nors nulipdyti iš plastilino, paskui iš molio, pasak jo, visa gatvė prašydavo. Taip vaikiškas pomėgis atvedė jį į dabartinę Kauno taikomosios dailės mokyklą, kur nedvejodamas pasirinko keramiką. Keramika jį suvedė ir su žmona Asta, kuri molio lipdymo išmoko iš mamos Onos Martinaitienės. „Tai buvo tarnybinis romanas, – juokdamasi sako A. Matulevičienė, prisipažinusi, kad būtent Arūno darbai pirmiausia ir patraukė jos dėmesį. – Mudvi su mama – savamokslės, lipdėme, kūrėme papuošalus, siūlais, dažais dekoravome vazas. Ne kartą bandžiau piešti ir ant Arūno pagamintų molio ...
  • Kiekviename ornamente gieda paukštelis

    2016-11-02Kiekviename ornamente gieda paukštelis
    Vienu seniausių tradicinių lietuvių amatų – keramika marijampolietę Angelę Česonienę sudomino vyras Kęstutis, profesionalus keramikas. – Augau Marcinkonyse, kur rankų darbas visada buvo populiarus – kiekvienuose namuose audė, mezgė, siuvinėjo, – sako Dzūkijos krašto šviesuolių Juzės ir Stasio Česnulevičių dukra Angelė. – Liaudies menas ir man visada buvo prie širdies, todėl stengiausi viską išmokti. Augdama miškų apsuptyje mėgau stebėti medžius, paukščius, o namo iš laukų sunešdavau visus akmenėlius, visokių augalėlių. Taip gamtos motyvai atsikartojo ir mano darbuose – piešiniuose, siuviniuose, audiniuose. Kelio galas jai buvo Putliųjų verpalų fabriko suvenyrų ceche pas Audronę Šlyterienę, kuri vis skatino kurti. Pirmus lipdinius Angelė darė iš ...
  • Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis…

    2016-11-02Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis...
    Marijampolėje gyvenanti keramikė, tautodailininkė Alma Kisnieriūtė su moliu susipažino kone prieš tris dešimtis metų, kai mokėsi dailės mokykloje. Susipažino ir… susidraugavo. Almos rankose iš molio gimsta dailus puodas, lėkštė, kalėdinis papuošalas, o kartais – angelas ar kažkas kita, ką sunkiai gali įsivaizduoti rasiąs keramiko dirbtuvėje. – Tai darai „dūšiai“… Tokiems dirbiniams turi ateiti laikas, jų taip sau nenulipdysi. Kartais mintis kirba kokius metus ar dar ilgiau, o nepadarai nieko. Tačiau kai ateina laikas, žiūrėk, ir atsiranda kažkas tokio per dieną ar dvi, – kalba keramikė.   Kilusi iš meniškos giminės Šiluvos apylinkėse gimusios ir augusios Almos giminėje gausu gabių ir meniškų žmonių – ...
  • Netradicinė pamoka Matutynėje

    2016-10-25Netradicinė pamoka Matutynėje
    Spalio 4 d. į netradicinę pamoką „Pagauk rudens spalvas“ Anzelmo Matučio tėviškėje Zomčinės kaime mokinius pakvietė Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazijos pedagogės. Vyko integruota pamoka ir kūrybinės dirbtuvės. Čia susijungė dailė, technologijos, muzika, fotografija ir literatūra. Vaikai kūrė puokštes iš rudens gėrybių, gamino kompoziciją iš įvairių gamtos dovanų. Grupė mokinių po sodybą ieškojo gražių rudeniškų kadrų fotografijoms, kiti tapė, dar kiti kūrė žodžio meną. Buvo atvykę mokinių iš Padovinio pagrindinės mokyklos, kurie taip pat susidomėjo ir pasinaudojo netradicinės pamokos galimybėmis. Mokiniai skaitė poetų eiles, dainavo dainas apie rudenį ir gamtos grožį. Mokytojos lituanistės Aušros Brusokienės vadovaujamų literatūrinės kūrybos dirbtuvių nariai skaitė savo kūrybą. A. ...
  • Poeto vardą garbingai neša gimnazija

    2016-10-25Poeto vardą garbingai neša gimnazija
    1989 m. gegužės 20 d. Igliaukos vidurinei mokyklai buvo suteiktas A. Matučio vardas. Dabar tai – Igliaukos A. Matučio gimnazija. Geros ugdymo sąlygos Gimnazijos direktorė Janina Alesienė sako, kad čia ugdymo sąlygos net geresnės negu kai kuriose miesto mokyklose. „Mes turime aplink tiek puikių vietų, kur galima vesti neformalias pamokas. Štai vasarą prie šalia esančio Yglos ežero buvome pasikvietę narus, ugniagesius gelbėtojus, kad pademonstruotų vaikams savo darbo specifiką. Iš tiesų, nenoriu sutikti, kad mieste mokiniams sąlygos geresnės. Mes taip pat turime labai daug galimybių, tik reikia noro jas išnaudoti. Džiaugiuosi iniciatyviu pedagogų kolektyvu, kuris turi įdomių idėjų ir jas įgyvendina. Tai padeda labiau ...
  • Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai

    2016-10-25Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai
    Anzelmas Matulevičius-Matutis gimė 1923 m. sausio 7 d. Marijampolės apskrities Zomčinės kaime. Dar mažas būdamas pamėgo skaityti ir su knyga nesiskyrė visą gyvenimą. Eilėraščius kurti ėmė besimokydamas Marijampolės gimnazijoje. Šešiolikmetis gimnazistas žurnalo „Žiburėlis“ surengtame jaunųjų literatų konkurse laimėjo dvi premijas. Mokytojo profesiją įgijo besimokydamas Marijampolės mokytojų seminarijoje (baigė 1942 m.). Mokytojavo Santaikos kaime, Simne (Alytaus r.), Seirijuose (Lazdijų r.). Nuo 1950 metų gyveno Alytuje, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, dirbo pionierių namuose, vadovavo literatų ir turistų būreliams. Savo talentą A. Matutis paskyrė vaikų literatūrai. Daugiau kaip ket­virtį amžiaus dirbęs mokytoju, jis vaikus pažinojo kaip reta puikiai. Poeto veikla neliko neįvertinta – gavo ne vieną ...
  • Ne tik pažiūrėti…

    2016-10-18Ne tik pažiūrėti...
    Beveik tuo pat metu, kai buvo rengiamas pirmasis, juostų, katalogas, muziejuje prasidėjo intensyvi edukacinė veikla. Buvo siūloma pabandyti įvairių dalykų, tarp kitų – ir patiems pasidaryti juosteles. Šie užsiėmimai sulaukė didelio dėmesio, muziejininkai sako nė patys nesitikėję, kad susidomėjimas taip ilgai neslūgs. Reikėjo registruotis iš anksto ir dar palaukti eilės – mat, be marijampoliečių, į muziejų ėmė plūsti grupės iš Kauno… Viena priežasčių, tai paskatinusių, buvo paroda Kaune „Sūduvos spalvos“ (tų parodų buvo daug – su muziejaus eksponatais, tarp kurių buvo ir šio krašto tautinis kostiumas, pabuvota ir Danijoje). Ją pristatant Jurgita Jasevičienė, atsakinga už edukacinę veiklą, taip mokėjo sudominti ...
  • Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“

    2016-10-18Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“
    Rengiant visus tekstilės katalogus viena sudarytojų, lydėjusi leidinius visu keliu, buvo Asta Vandytė – tautodailininkė, tautinio kostiumo ekspertė, įmonės „Tautinio kostiumo studija“ Kaune vadovė, pati surinkusi, atgaivinusi daug tradicinės tekstilės pavyzdžių, išleidusi leidinių. Paprašėme išsakyti savo minčių apie sritį, į kurią yra giliai panirusi. „Kiek prisimenu, vaikystėje ir paauglystėje vartant namuose buvusį Mikalinos Glemžaitės tautinių kostiumų leidinį, vis pagalvodavau, kad norėčiau kada nors taip apsirengti… Buvo gražu žiūrėti į plačius, „kaip karalaitės“, sijonus, liemenes ir švarkelius. Vaikystės noras išsipildė vėliau, baigus studijas Šiaulių pedagoginiame institute, Kaune pradėjus lankyti folkloro ansamblį. Iškilo būtinybė pasisiūti kostiumą, pradėjau giliau domėtis – ir panirau… Kostiumuose man, ...
  • Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą

    2016-10-18Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą
    Vilkaviškio kultūros centre veikianti Mažoji audimo artelė šiemet minėjo pirmąjį apvalų jubiliejų. Prieš dešimtmetį, po netrumpo parengiamojo darbo (kultūros centrui pritarus projektui ir skyrus patalpas, reikėjo surasti ne tik stakles, bet ir audėjas – vienas, kad mokytų, kitas – kad norėtų išmokti šio nelengvo amato, tampančio ir kūryba) ji buvo iškilmingai atidaryta. Buvo garbių svečių, gražių palinkėjimų, nuostabos – panašių centrų ar sambūrių visoje Lietuvoje buvo vos vienas kitas, ne ką daugiau ir dabar… Idėja suburti bei mokyti moteris tradicinio audimo buvo užvaldžiusi ilgametę kultūros centro darbuotoją etnografę Nijolę Skinkienę, vadovaujančią ir folkloro ansambliui „Sūduviai“. Nežinia, kas labiausiai lėmė, bet visi ...