Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Augalininkystė – podukros vietoje

Lietuvos žemdirbiams naujuoju finansiniu laikotarpiu bus skirta 4,1 milijardo Eur tiesioginių išmokų. Kaip jos bus skirstomos, numatoma Žemės ūkio ministerijos užsakymu Agrarinės ekonomikos instituto parengtame projekte, su kuriuo susipažino ir socialiniai partneriai.
Skaičiuojama, kad dabar vidutiniškai už hektarą (ha) ūkininkai gauna po 177 Eur, o 2022 m. išmokos padidėtų iki 200 Eur, 2027 m. – iki 215 Eur už ha. Bet tai nereiškia, kad kiekvienam ūkininkaujančiam tiek ir teks.
Lietuvoje dar nėra apsispręsta dėl galimų išmokų lubų stambiems ūkiams. Daugiau paremti smulkius ir vidutinius ūkius bei jaunuosius ūkininkus pagal Žemės ūkio ministerijos scenarijų numatoma perskirstant tiesiogines išmokas.
Vis dėlto žemdirbiams didelį nerimą kelia siūlymai mažinti paramą augalininkystei. Pasak Grūdų augintojų asociacijos administracijos vadovo Igno Jankausko, dabar auginantiems javus už ha vidutiniškai tenka 128 Eur tiesioginių išmokų, tačiau kasmet gamybos išlaidos auga, ypač brangsta žemės nuoma. Šiomis dienomis atlikta Grūdų augintojų asociacijos narių apklausa rodo, kad per pastaruosius penkerius metus žemės nuomos kainos pakilo beveik trečdaliu. Dabar už hektarą, priklausomai nuo derlingumo, mokama nuo 100 iki 250 Eur nuomos per metus. O itin derlingų žemių rajonuose tenka pakloti ir 300 ar net 350 eurų už hektarą. Tad dažnai jau dabar tiesioginių išmokų gaunama mažiau, nei išleidžiama vien žemės nuomai.
Todėl siūlymas neberemti išmokomis javų iš sertifikuotos sėk­los auginimo (dabar išmoka siekia 14,2 Eur hektarui), ir mažinti paramą auginantiems baltyminius augalus, – augalininkystės žlugdymas. Už baltymingų augalų, kaupiančių azotą, hektarą dabar mokama beveik 62 Eur, 2022 m. siūloma išmoka – 55 Eur.
„Čia mes matome neteisybę. Pastaraisiais metais grūdų augintojai daug darė, kad būtų didesnės tiesioginės išmokos Lietuvos žemdirbiams, o čia toks akibrokštas“, – sako Grūdų augintojų asociacijos administracijos direktorius Ignas Jankauskas. Pasak jo, nesuprantama, kodėl siekiama mažinti tiesiogines išmokas už vertingus, dirvožemį gerinančius baltyminius augalus. O sėjant sertifikuotą javų sėklą, reikia mažiau tręšti, kas yra palankiau aplinkai, išauginamas didesnis derlius.
Projekto rengėjai teigia, kad naudoti sertifikuotą javų sėklą ir taip ekonomiškai naudinga, tad toliau remti neracionalu. Jeigu siūlymai dėl tiesioginių išmokų mažinimo bus įgyvendinti, tuomet 2022 m. grūdų augintojai už ha gautų tik apie 108 Eur tiesioginių išmokų. Pasak Grūdų augintojų asociacijos administracijos vadovo, augalininkystei mažinama investicinė-technologinė parama, o dabar užsimota nukirpti ir tiesiogines išmokas, taip vis labiau bloginant sąlygas augalininkystės ūkiams. Todėl asociacija gins jų interesus.
Žemės ūkio ministerijos pateiktas planas, kaip bus dalijamos tiesioginės išmokos nauju finansiniu laikotarpiu, dar negalutinis, dar vyks diskusijos su žemdirbiais, tad ir minėti išmokų dydžiai gali keistis.
Lietuvos grūdų augintojų asociacija
Užs. 1220.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Žaisdami karą jaunieji šauliai ir savanoriai ruošiasi ginti Tėvynę

    2017-03-28Žaisdami karą jaunieji šauliai ir savanoriai ruošiasi ginti Tėvynę
    Patriotinis ugdymas svarbus kiekvienai valstybei. Piliečiai, kurie nėra sąmoningi ir pasirengę ginti savo valstybę, gali greitai ją prarasti. Istorijos pavyzdžiai rodo, kad kartais ir didelės šalys su didelėmis kariuomenėmis nesugebėdavo užimti mažesnių, kurių žmonės parodydavo itin didelį ryžtą ir užsispyrimą apginti savo tėvų žemę. Patriotinis ugdymas, pilietiškumo suvokimas pradedamas diegti dar vaikystėje. Šiam tikslui pasitarnauja jaunųjų šaulių būreliai mokyklose ir Šaulių sąjunga. Brandesniame amžiuje jaunimas renkasi ir karių savanorių tarnybą. Šios abi organizacijos atlieka tą pilietiškumo ugdymo darbą, kuris taip būtinas kiekvienai valstybei.   Šaulių sąjungai – jau tuoj 100 metų Vasario 16-ąją mūsų šalyje prisiekė 93, pasižadėjo 205 šauliai. Priesaiką duoda 18 metų turintys ...
  • Pašaukimas – dirbti virtuvėje

    2017-03-28Pašaukimas – dirbti virtuvėje
    Dar būdama paauglė Rūta Augustinavičiūtė suprato, kad jos aistra yra maistas ir jo gamyba. Deja, baigtos maitinimo verslo organizavimo studijos ir darbas restorane merginos į virtuvę nenuvedė. Tik per laimingą atsitiktinumą ir dėl savo užsispyrimo ji pasiekė tai, apie ką visuomet svajojo – tapo virtuvės šefe.   Virtuvė traukė nuo mažens Iš Marijampolės kilusiai Rūtai klausimo, ką ji norėtų veikti gyvenime, nekilo. Mergina nuo mažens žinojo, kad savo profesinę veiklą ji norėtų sieti su maistu. Įstojusi į Vilniaus kolegiją ir pasirinkusi maitinimo verslo organizavimo studijas mergina pradėjo ir dirbti. Dirbdama padavėja vis dirsčiodavo į virtuvę su viltimi baigusi studijas ir pati ten patekti. Situacija ...
  • Pomėgis tapo keliu į sėkmę

    2017-03-28Pomėgis tapo keliu į sėkmę
    Marijampolietis Edvinas Ruseckas, ieškodamas savęs profesinėje srityje, blaškėsi gana ilgai. Ketino tapti kultūros darbuotoju, išbandė save aptarnavimo srityje, taip pat fotografavo. Ir tik po ilgų ieškojimų vaikinas suprato, kad reklama, darbas su vaizdu ir grafika yra ta sritis, kurioje dirbdamas gali neskaičiuoti nei laiko, nei pastangų.   Įkvėpė Andrius Baigęs mokyklą Edvinas pasirinko kultūrinės veiklos vadybos studijas Marijampolės kolegijoje. Anot vaikino, pats gerai nežinojo, ką tiksliai norėtų mokytis, tačiau draugų ir artimųjų patartas nusprendė, kad šios studijos – būtent jam. Deja, didelio džiaugsmo paskaitos Edvinui neteikė, todėl vaikinas ieškojo veiklų, teikiančių didesnį pasitenkinimą. Taip jo gyvenime atsirado fotografija. – Puikiai pažinojau marijampolietį fotografą Andriu ...
  • Andrius Burba: „Save atradau fotografijoje. Dabar tobulėsiu“

    2017-03-28Andrius Burba: „Save atradau fotografijoje. Dabar tobulėsiu“
    Apie iš Marijampolės kilusį fotografą Andrių Burbą kalba ne tik Lietuvos, bet ir užsienio šalių žiniasklaida. Tarptautinio dėmesio vaikinas sulaukė neįprastu rakursu įamžinęs kates, šunis, triušius, net ir arklius. Tačiau tai – tik pradžia. Vaikinas svajoja savo fotografijose įamžinti kuo daugiau skirtingų gyvūnų, tarp kurių ir plėšrieji tigrai.   Svajojo apie reklamos fotografiją Su fotografija ir fotoaparatu Andrius susipažino būdamas 14 metų. Pirmiausiai pro devinto aukšto langą fotografavo gimtosios Marijampolės peizažus, vėliau ėmė fiksuoti atskirus gamtos elementus, miesto gatves, žmones, taip pat ir gyvūnus. Pamažu tobulėjant technikai, fotografavimo įgūdžiams Andrius sukaupė nemenką fotografijų archyvą. Norėdamas pasidalinti nuotraukose užfiksuotomis akimirkomis, emocijomis ir įspūdžiais Andrius, ...
  • Ąžuolynas – kaip tautos simbolis…

    2017-03-14Ąžuolynas – kaip tautos simbolis...
    …kaip jos didybės ir vienybės metafora. Taip įvardijama Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolyno idėja (sklandžiusi tarp inteligentijos, kultūros žmonių dar gerokai iki Atgimimo) ir jos virtimas realybe. Konkrečiai Ąžuolyno idėją 1988 m. iškėlė inžinierius Vitalius Stepulis su bendraminčiais: tai buvo parkotyrininkas Kęstutis Labanauskas, žemės ūkio specialistas Vladas Markauskas, geografas Rimantas Krupickas, žemėtvarkininkas Romualdas Survila ir kiti. Ąžuolynas J. Basanavičiaus tėviškėje pradėtas sodinti 1989 metais balandžio 1 dieną. Dalyvavusieji akcijoje mena, kad dangus su žeme maišėsi, tačiau iš visos Lietuvos suvažiavę žmonės buvo nusiteikę pakiliai. Dabar užsodinta 40 ha – 13 giraičių (Signatarų, Knygnešių, Vasario 16-osios, Sausio 13-osios aukoms, nemažai vardinių ar ...
  • Tapo ypatinga vieta

    2017-03-14Tapo ypatinga vieta
    Nors Jono Basanavičiaus asmenybę ir veiklą primena daug kas, bet jo gimtinė Ožkabalių kaime (Vilkaviškio r.) – ypatinga. „Tai vieta, kurioje susipina istorinė praeitis, tradicijos, kultūrinė ir edukacinė veikla. Neiname į gausą, o einame į kokybę“, – sako muziejaus Jono Basanavičiaus gimtinė direktorė Rūta Vasiliauskienė. Šioje vietoje, iš tiesų skleidžiančioje ypatingą energetiką, įvairiausius renginius per metus apsilanko ir signataro takais paklaidžioja ne vienas tūkstantis skirtingo amžiaus žmonių. Ši vieta saugo prisiminimus apie išskirtinės asmenybės gyvenimo pradžią ir jo prasmingą kelią, čia galima pamatyti išsaugotą jo gimtinės vaizdą. Muziejaus kolektyvas – 10 žmonių – puoselėja didžiulę sodybos teritoriją ir kuria įsimintinus ...
  • „Atvažiuoju čia įkvėpt lietuvybės…“

    2017-03-14„Atvažiuoju čia įkvėpt lietuvybės...“
    Tokie buvo vieno valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatų (2005 m.) prof. Liberto Klimkos pirmieji žodžiai, ištarti šių metų vasario 16-osios išvakarėse Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinio Jono Basanavičiaus gimtinės seklyčioje. Buvusiems čia ne kartą, atvykstantiems „patikrinti“, kaip auga jų sodinti ąžuolai, patalkinti ir padiskutuoti, tai iš tiesų ypatinga, išskirtinė vieta, kur išsiskleidžia mintys ir gimsta viltys. Kasmečiai istoriniai literatūriniai skaitymai – tai ne paskaitos, o nuoširdūs pokalbiai, šilti susitikimai ir… skaudūs pasvarstymai apie Lietuvos šiandieną. Apie tai, kad gyvendami nepriklausomoje valstybėje daug ko nepadarėme ar net atvirkščiai – griauname tai, kas buvo išsaugota net tamsiaisiais laikais… Kaip sakė sodybos muziejaus direktorė ...
  • Dialogai su istorija ir dabartimi – Jono Basanavičiaus tėviškėje

    2017-03-14Dialogai su istorija ir dabartimi – Jono Basanavičiaus tėviškėje
    Ruošdamiesi Lietuvos Nepriklausomybės šimtmečiui, prisimindami sunkų ir ilgą kelią į Vasario 16-ąją, minime tuo keliu ėjusius žmones, privalome į kone šimtmečio senumo įvykius pažvelgti giliau. Tie žmonės nebuvo tik statistiniai vienetai, pasirašę po dokumentu – kiekvienas jų ir prieš, ir po to atliko didelius, kartais sunkiai suvokiamus ir dar vis tinkamai neįvertintus savo reikšme bei apimtimi darbus. „Pats Nepriklausomybės akto pasirašymas buvo kaip simbolis – tai viršūnė, akcentas, o kas buvo iki to? Ar kiekvienas atsakytume, šito paklausti? Dažnai nė nepasivarginame sužinoti, koks tada buvo istorinis fonas, kiek būta diskusijų ir nesutarimų dėl pamatinių dalykų, svarbiausių akcentų… Latviai savo valstybės ...
  • Nenustojo tikėti laisva Lietuva

    2017-02-28Nenustojo tikėti laisva Lietuva
    Savanorio Liudo Akelio anūkas Rytis Akelis pasakoja, kad senelis mirė sulaukęs 67 metų. Ryčiui tuo metu buvo aštuoniolika, tad prisiminimų išsaugojęs nemažai. „Apie savanorystę Lietuvos kariuomenėje mums, vaikams, senelis beveik nieko nepasakodavo, nes buvo laikai, kai nelabai galėjai ką nors pasakoti. Turbūt stengėsi mus apsaugoti. Tai buvo jo istorija. Šį tą nugirsdavome iš savo tėvų, dėdžių ir tetų pokalbių“, – sako Rytis. Pasak jo, tėvai su seneliais buvo artimi. Kol buvo gyvas jo tėtis Romualdas, į svečius pas senelius važiuodavo kas dvi savaites, nuolat palaikydavo ryšį. Tėtis jautęs pa­reigą rūpintis savo tėvais. Anot Ryčio, senelis Liudas niekada nepripažino tarybų valdžios, nors tiesiogiai to ...
  • Savanoris, partizanų ryšininkas

    2017-02-28Savanoris, partizanų ryšininkas
    Apie savo senelį, savanorį Motiejų Vosylių, „Suvalkiečiui“ sutiko papasakoti marijampolietis atsargos pulkininkas Eugenijus Vosylius. Pasak jo, senelis kilęs iš Kvietiškio valsčiaus Kumelionių kaimo. Savanoriu į kariuomenę išėjo 1919 metų vasario mėnesį. Kovojo su lenkais ir bermontininkais, buvo papuolęs į lenkų nelaisvę. Dviese pabėgo, naktimis keliaudavo į Lietuvą. Eugenijus girdėjęs pasakojimų, kad grįžimas į Lietuvą buvęs labai sunkus: vandenį bėgliai gerdavo iš balų, maitinosi žolėmis ir daržuose rastomis daržovėmis. Senelis susirgo šiltine, bet pulką šiaip ne taip pasiekė. Kariuomenėje jis ištarnavo iki 1921 metų lapkričio 25-osios. Demobilizavosi atitarnavęs 2,5 metų, turėdamas puskarininkio laipsnį. Grįžęs į Marijampolę savanoris gavo 6 hektarus Mikalinės dvaro žemės. Dabar ...
  • Knygą apie Lietuvos didvyrius rašė daugiau nei 10 metų

    2017-02-28Knygą apie Lietuvos didvyrius rašė daugiau nei 10 metų
    Visų iš įvairių Lietuvos kampelių – Suvalkijos, Dzūkijos, Žemaitijos, Aukštaitijos – kilusių savanorių, iškovojusių ir apgynusių Lietuvos valstybės Nepriklausomybę, užtikrinusių jos vientisumą nuo 1918 iki 1923 metų, biografijas galime rasti Viliaus Kavaliausko knygose „Lietuvos karžygiai. Vyties Kryžiaus kavalieriai (1918–1940)“. Jų išleista septyni tomai. Enciklopediniame leidinyje pateiktos visų iki 1940 metų Vyčio Kryžiaus ordinais apdovanotų 1788 asmenų biografijos. Tarp jų – apie pusantro šimto užsieniečių. Enciklopedijos straipsniai iliustruoti 12 tūkst. nuotraukų ir dokumentų.   Atliktas didžiulis darbas „Darbą apsunkino tai, kad nėra vientiso prieškario metų Vyčio Kryžiaus kavalierių sąrašo – sudariau jį pats iš keturių šaltinių. Septynerius metus dirbau archyve, trejus važinėjau po Lietuvą ir ...
  • Vyčio kavalierių ir savanorių iš Suvalkijos pėdsakais

    2017-02-28Vyčio kavalierių ir savanorių iš Suvalkijos pėdsakais
    Vasario 16-ąją, Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, Teresė Vizbarienė Liudvinavo laisvalaikio salėje susirinkusiems pristatė savo knygą „Prie Šešupės, Dovinės ir Sūduonios“. Knygoje pasakojama Liudvinavo valsčiaus istorija, pateikiamos svarbios datos ir įvykiai, žmonių darbai, likimai. Autorė, pasakodama gimtojo miestelio ir jo apylinkių istoriją, apima laikotarpį nuo Liud­vinavo atsiradimo iki 1989 metų. Knygoje rasime pasakojimų ir apie vietos savanorius, kovojusius už Lietuvos laisvę. Skyrius pavadintas „Savo istoriją jie rašė krauju ir drąsa“.   Rinkti medžiagą paskatino žurnalistas V. Kavaliauskas Simboliška, kad knyga apie gimtojo krašto istoriją, už Lietuvos laisvę kovojusius disidentus, savanorius buvo pristatyta būtent Vasario 16-ąją, kiek­vienam lietuviui svarbią dieną. Šiandienė Lietuva už tai, kad turime ...
  • Individualios veiklos ėmėsi norėdama realizuoti save

    2017-02-21Individualios veiklos ėmėsi norėdama realizuoti save
    Kad verslai sėkmingai gali egzistuoti ne tik didžiuosiuose miestuose, įrodo marijampolietės Ingos Rauluševičienės patirtis. Individualią renginių organizavimo veiklą vykdanti moteris ne tik džiaugiasi susikūrusi darbo vietą, bet ir turinti galimybę realizuoti save.   Apsisprendė studijuodama Baigusi kultūrinės veiklos vadybos studijas Marijampolės kolegijoje Inga žinojo, kad norėtų dirbti su renginių organizavimu susijusį darbą. Tokį apsisprendimą jai padiktavo patirtis dalyvaujant kolegijos bendruomenės veikloje. „Studijų metu buvau aktyvi studentų organizacijų narė. Kadangi studijavau su kultūrine veikla susijusį dalyką, dažnai tekdavo imtis atsakomybės organizuojant renginius. Tuomet supratau, kad man patinka rengti šventes, kurti joms scenarijus, o vėliau ir būti atsakingai už jų vedimą. Baigusi studijas ketinau ieškoti darbo, ...
  • Neradusi tinkamos darbo vietos ją susikūrė pati

    2017-02-21Neradusi tinkamos darbo vietos ją susikūrė pati
    Marijampolietė Neringa Narsaitė-Pitkauskė – komunikacijos agentūros „Yzio karta“ įkūrėja ir vadovė. Baigusi studijas mergina nežinojo, ką tiksliai gyvenime nori veikti, todėl save išbandė skirtingose srityse. Pagaliau atradusi kryptį, kuri ją domina ir kurioje norėjo tobulėti, ji dirbo neskaičiuodama laiko ir įdėtų pastangų. Deja, karjeros galimybių ir didesnio atlyginimo paviliota Neringa išsikėlė į sostinę ir susikūrė lūkesčius tenkinančią darbo vietą.   Pašaukimą surado dirbdama kolegijoje Baigusi lietuvių filologijos studijas Vytauto Didžiojo universitete Neringa sako apie nuosavą verslą tikrai negalvojusi, kaip ir daugelis jaunų specialistų tikėjosi dirbti samdoma darbuotoja. Iš pradžių taip ir buvo: dirbo žurnaliste, o neilgai trukus pradėjo eiti ryšių su visuomene specialistės ...
  • Gabija Gataveckaitė: amatininkė, menininkė ir… labai savarankiškas žmogus

    2017-02-21Gabija Gataveckaitė: amatininkė, menininkė ir... labai savarankiškas žmogus
    Savo kūrybinius gabumus pradėjusi auginti Marijampolės dailės mokykloje, šiandien Gabija juos lavina Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete. Mergina – tai pavyzdys, kaip atkaklus, sunkus ir nuoširdus darbas, derinamas su dar didesniu noru, gali sugriauti visas kelyje link svajonių išdygusias kliūtis bei sienas.   Kūrybos kelias prasidėjo dailės mokykloje Tai, kad Gabija yra kūrybiškos sielos žmogus, jos tėvai bei mokytojai pastebėjo dar jai besimokant vidurinėje mokykloje. Kadangi saviraiškos galimybių merginai mokykloje nepakako, ji pradėjo lankyti Marijampolės dailės mokyklą. Būtent čia Gabija ir suprato, kad menas bei kūryba – jos pašaukimas. Iki mokyklos baigimo likus porai metų ir pradėjus galvoti apie studijas buvo aišku, jog ...