Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Kaip spręsti ūkininkų ir vilkų konfliktus

Rugsėjo mėnesį baigėsi paraiškų pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos (KPP) priemonės „Investicijos į materialųjį turtą“ veiklos sritį „Prevencinių priemonių taikymas prieš vilkų ūkiniams gyvūnams daromą žalą“ teikimas. Tai – nauja KPP veiklos sritis, paraiškos šįmet renkamos antrą kartą. Vis tik norinčiųjų pasinaudoti parama netrūksta – preliminariais duomenimis, pateiktos 82 paraiškos. Gamtos apsaugos asociacijos (GAA) „Baltijos vilkas“ tarybos pirmininkas Andrius Laurinavičius džiaugiasi iniciatyva ūkininkų ir vilkų konfliktus spręsti kitaip – taikiai ir humaniškai.

Skepticizmą įveiks parama

Gamtos apsaugos asociacijos „Baltijos vilkas“ tarybos pirmininkas Andrius Laurinavičius džiaugiasi iniciatyva ūkininkų ir vilkų konfliktus spręsti kitaip – taikiai ir humaniškai. freepik.com nuotrauka

GAA „Baltijos vilkas“ tarybos pirmininkas A. Laurinavičius sako, kad džiaugiasi ūkininkams teikiama parama, ir viliasi, kad pareiškėjų ateity daugės.
„Bendra tendencija nėra palanki – vyrauja skepticizmas, žmonės nepasitiki siūlomomis priemonėmis. Labai dažnai suklaidina medžiotojai, teigiantys, kad nuo vilkų neapsaugos niekas. O kai paklausiame jų, kurias priemones išmėgino, sulaukiame tylos arba įvardijamos senosios priemonės, kurios net nėra skirtos apsaugai nuo vilkų: trys elektrinio piemens virvelės iki kelių, neįtvirtinti tinklai. Mūsų patirtis parodė ką kitą. Išmėginome tinkamai įrengtus elektrinius aptvarus, tinklus – tai tikrai veikia, konsultavome kitus – niekas nebenorėtų grįžti prie ankstesnių būdų. Manau, kad ir ūkininkai įsigis, įsirengs, išbandys ir patirs naudą. Galbūt tada mūsų požiūris pamažu ims keistis“, – tikisi A. Laurinavičius.
GAA „Baltijos vilkas“ nariai lanko ūkininkus, kurių gyvulius užpuolė arba bandė užpulti vilkai. A. Laurinavičius pasakoja, kad neretai susiduria su pykčiu ir noru atkeršyti. „Ir tai visai suprantama – skaudu matyti užpultus savo gyvulius. Bet tai yra tik emocija. Stengiamės nuraminti, pasikalbėti, paaiškinti vilko elgseną – kad jo tokia prigimtis, kad užpuolimas nėra kažkaip išskirtinai nukreiptas prieš konkretaus žmogaus gyvulius, teritoriją ir keršyti šiam žvėriui nereikia“, – pasakoja tarybos pirmininkas.

Skaičiai nedideli
Kiekvienais metais Lietuvos ūkininkai patiria nuostolių dėl plėšrūnų. Ir nors dažnai kaltė tenka vilkams, ganyklose gyvulius puldinėja ir sulaukėję šunys.
„Aišku, gyvulį užpuolė šuo ar vilkas – ūkininkui nuo to nė kiek nelengviau. Bet apsaugos priemonės išsprendžia abi bėdas – saugo ir nuo vienų, ir nuo kitų. Realybė tokia, kad pagal auginamų gyvulių skaičių mūsų šalyje vilkų užpuolimai nesiekia nei procento. Skaičius tikrai nėra didelis, bet pavienių atvejų užtenka, kad būtų imamasi gąsdinimų ir kuriami apibendrinimai“, – sako A. Laurinavičius.
Vilkas, anot jo – retas, ekosistemai itin svarbus gyvūnas, reguliuojantis miško populiaciją, apsaugantis nuo ligų proveržių. „Jeigu bus naudojamasi tinkamomis apsaugos priemonėmis, vilkas liks miške, kur ir turėtų būti, o ne šeimininkaus ūkininko laukuose. Mažiau vieni kitus pastebėsime, o jei ir pastebėsime, tai nebent pasigrožėsime, kad mūsų gamta yra turtinga ir, svarbiausia, gyva“, – pokalbį užbaigia pašnekovas.

Ir smulkiems šeimos ūkiams
Kaip ir po pirmojo pavasarį vykusio kvietimo, šįkart paramos lėšų užteks visiems pareiškėjams. Jais gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys, užsiimantys žemės ūkio veikla ir teisėtais pagrindais valdantys žemės sklypus, kuriuose numatoma įrengti apsaugos priemones. Beje, pakeitus priemonės veiklos srities įgyvendinimo taisykles, dėl paramos galėjo kreiptis ir smulkūs šeimos ūkiai.
Šiam paraiškų teikimo etapui buvo skirta 475 747 Eur Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai ir Lietuvos biudžeto paramos lėšų. O bendra prašoma paramos suma sudaro 359 928 Eur. Didžiausia galima paramos suma vienam pareiškėjui – 5 000 Eur.
Pareiškėjams bus kompensuojamos išlaidos už gyvulių apsaugos nuo vilkų priemonių (vielinis elektrinis aptvaras ir (arba) jo dalys; juostinis elektrinis aptvaras ir (arba) jo dalys; tinklinis elektrinis aptvaras ir (arba) jo dalys; elektros tiekimo ir palaikymo įrenginys (-iai) ir (arba) jo (-ų) dalys) įsigijimą.
Pareiškėjai įsipareigoja šias priemones įrengti, laikantis visų įgyvendinimo taisyklėse numatytų techninių reikalavimų bei rekomendacijų. Taip pat privalu užtikrinti, kad minėtos apsaugos priemonės tinkamai veiktų iki projekto kontrolės laikotarpio pabaigos – t. y. penkerius metus po paskutinės paramos išmokėjimo dienos.
Jeigu priemonės, kompensuojamos paramos lėšomis, yra sugadinamos, jas pareiškėjai turi atkurti savomis lėšomis ne mažesnės vertės ir techninių parametrų.

Aktyviausi – uteniškiai
Parama pagal priemonės veiklos sritį teikiama toms investicijoms, kurios įgyvendinamos savivaldybėse, kuriose yra didelė tikimybė patirti vilkų daromą žalą ūkiniams gyvūnams. T. y. kuriose vilkų ūkiniams gyvūnams daromos žalos atvejų fiksuota ne mažiau kaip penkis kartus per penkerius paskutinius metus. Į tokių savivaldybių sąrašą patenka Šilalės r., Vilkaviškio r., Klaipėdos r., Alytaus r., Varėnos r., Rokiškio r., Anykščių r., Ignalinos r., Biržų r., Lazdijų r., Kalvarijos, Kaišiadorių r., Kupiškio r., Ukmergės r., Trakų r., Tauragės r., Elektrėnų, Molėtų r., Širvintų r. ir Prienų r.
Tiesa, šiuo paraiškų teikimo etapu geografija išplėsta. Paraiškas teikti galėjo ir ūkininkai iš dar šešių šalies rajonų: Jurbarko r., Kėdainių r., Šalčininkų r., Telšių r., Utenos r., Zarasų r.
Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos specialistų duomenimis, pareiškėjai aktyviausi buvo Utenos rajone. Čia iš viso pateikta 10 paraiškų. Aštuonias paraiškas pateikė sklypų, esančių Širvintų r. sav., savininkai, septynias – Anykščių r. sav., po šešias – Telšių ir Ignalinos r. sav., po penkias – Tauragės, Šilalės ir Klaipėdos r. sav., po keturias – Prienų ir Alytaus r. sav., tris – Molėtų r. sav., po dvi – Zarasų, Vilkaviškio, Ukmergės, Lazdijų, Kauno, Kalvarijos ir Kaišiadorių r. sav., po vieną – Biržų, Rokiškio, Jurbarko, Elektrėnų ir Šalčininkų r. sav.

Užs.1246

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • „Mėgautis tuo, ką darai“

    2017-02-15„Mėgautis tuo, ką darai“
    Nuo vaikystės Marius susijęs su muzika. Mėgo groti būgneliais, bet kadangi Muzikos mokykloje tuomet jais groti nemokė, mokytojų įkalbintas pasirinko ir baigė smuiko klasę. Keletą metų grojo liaudiškos muzikos kapeloje „Giriniai obuolukai“, dainavo vaikų ir jaunimo chore „Vyturėlis“, vėliau – kameriniame chore „Suvalkija“. Po vidurinės mokyklos pasirinktos techninių mokslų studijos Kauno technikos universitete buvo susijusios su elektronika. Įgijęs telekomunikacijų specialybės bakalauro diplomą, Marius toliau tobulinosi – tęsė magistrantūros studijas, gilinosi į ultragarsą. – Visada rūpėjo renginiai – kaip jie organizuojami, kokia scena, apšvietimas. Joje vaidinantys ar dainuojantys žmonės nebuvo taip svarbu. Dar vaikystėje namuose įsirengdavau sceną – susistatydavau taburetes vieną ant ...
  • Svajonę padėjo įgyvendinti užsispyrimas

    2017-02-15Svajonę padėjo įgyvendinti užsispyrimas
    – Sportas nuo vaikystės visada buvo šalimais – pati labai norėjau, o ir tėvai skatino sportuoti. Lankiau ir šokių repeticijas. Nuo pilnametystės pradėjau domėtis kūno rengyba. Į Marijampolę pas Rinaldą Česnaitį, kurį visi žino kaip patį geriausią trenerį Lietuvoje, atvažiuodavau kas savaitę, dažnai po du kartus, o prieš varžybas ir dažniau. Daug treniruodavausi savarankiškai Vilniuje. Mano tikslas buvo sustiprinti, sustangrinti kūną ir, priešingai negu kitoms merginoms, norinčioms numesti svorio, norėjosi kaip tik priaugti, nes tesvėriau vos 40 kilogramų. Treniruotėmis, tikslingu sportu ir mityba tobulindama savo kūną priaugau dešimtį kilogramų, pasikeitė ir išvaizda, – pasakoja Greta. Greta ilgą laiką prioritetą teikė dainavimui, ...
  • Klubo „Siena“ baikeriai – Lietuvos istorijai neabejingi žmonės

    2017-02-15Klubo „Siena“ baikeriai – Lietuvos istorijai neabejingi žmonės
    Jaunuolius suvienijo aistra motociklams 1990–1991 metai: Sąjūdis, Lietuvos nepriklausomybės atgavimas ir Marijampolės baikerių klubo „Siena“ istorijos pradžia. – Klubas gimė paskui, pradžioje mes buvome tiesiog draugų kompanija, – sako klubo įkūrėjas Heraldas Kalesevičius. – Lakstėme motocik­lais, grojome gitaromis, buvome metalistai įkūrę grupę „Garrote“. Bet Lietuva kėlėsi naujam gyvenimui, tad ir mes degėme noru kažką daryti kitaip. Klubo branduolys ir jam prijaučiantieji formavome veik­lą, ieškojome idėjų. Taip gimė Marijampolės rokerių klubas, sukūrėme savo herbą. Mus, dvidešimtmečius, vienijo bendra aistra motociklams, tranki „metalinė“ muzika, vienodos emblemos ant dermantininių striukių, o pagrindinis išskirtinumas – perdaryti pagal tuometes madas ir poreikius čekoslovakiški ir rusiški motociklai, kuriuos ...
  • „Kalbos kultūra – tautos kultūra“

    2016-12-30
    Nuolatiniai mūsų skaitytojai turbūt dar prisimena, kad 2006 metais nuo liepos iki gruodžio mėnesio vykdėme projektą „Kalbos kultūra – tautos kultūra“. Ėjo kasmėnesinis kalbos skyrelis. Jame pristatėme, kas yra Valstybinė lietuvių kalbos komisija ir kalbos inspekcija. Marijampolės savivaldybės kalbos tvarkytoja M. Žvinakevičienė patarė, kaip reikia rašyti oficialius raštus, kad jie būtų taisyklingi ir atitiktų šiandienius kalbos reikalavimus. Dailininkė O. Gustaitienė iliustravo rubriką „Piešiame kalbos klaidas“. Straipsniuose palietėme tokias temas: ar Marijampolės viešoji informacija tinkama bendrinės kalbos požiūriu (iškabos, plakatai, skelbimai; parduotuvės, viešojo maitinimo įstaigos ir pan.), ar automobilių turguje laikomasi kalbos normų, ar taisyklingai įvardijamos naujos įstaigos, bendrovės, firmos. Taip pat mokėme, ...
  • „Kalbai nuolat reikia mūsų dėmesio“

    2016-12-30„Kalbai nuolat reikia mūsų dėmesio“
    Marija Žvinakevičienė 24 metus dirbo Marijampolės savivaldybės kalbos tvarkytoja. Uždavėme jai kelis klausimus apie darbą ir kalbą. – Skaitytojams būtų įdomu, kaip sekėsi dirbti savivaldybės kalbos tvarkytoja. – Per tuos metus buvo visko. Bet pirma mintis, kuri šauna į galvą prisiminus darbo metus – buvo šaunu. Aišku, romantizuoju… Pradžia darbą gaišina, o įsivažiavus viskas lyg upeliu tekėjo. Nors ne – ramumo buvo maža. Tai lyg į duobę krenti, tai verpetas pagauna ir šonus į akmenis apsidaužai – kaip tikras upeliukas iš vaikiško filmuko. O jeigu rimtai – tai sunkiausia bausti. Gal todėl tik vieną kartą ir skyriau administracinę nuobaudą. Mano manymu, žmones ...
  • „Didi gėda savo kalbos nemokėti“

    2016-12-30„Didi gėda savo kalbos nemokėti“
    Lietuvių kalbos sąžinė Jonas Jablonskis (1860–1930) – didžiausias bendrinės lietuvių kalbos ugdytojas, tobulintojas bei normintojas: kalbos pagrindų kūrėjas, pirmasis bendrinės kalbos sintaksės, terminologijos ir apskritai rašomosios kalbos teoretikas, kalbos mokslo kūrėjas ir, anot Vydūno, ,,lietuvių kalbos sąžinė“. J. Jablonskis gimė Kubilėliuose, netoli Kudirkos Naumiesčio, mokėsi Marijampolės gimnazijoje, Maskvos universitete studijavo klasikinę filologiją. Universitete didelę įtaką jam padarė prof. F. Fortunatovas ir prof. F. Koršas, kurie gerai mokėjo lietuvių kalbą ir rėmėsi jos pavyzdžiais paskaitose. Iki universiteto J. Jablonskis save laikė lenku, tautiškai jam apsispręsti, kaip ir V. Kudirkai, padėjo laikraštis „Aušra“. Iki universiteto jis buvo mokęsis 7 kalbų, žinoma, ir lietuvių, bet ...
  • Aldonas Pupkis: Kazluose gimęs kalbininkas dešimtmečius skyrė kalbai puoselėti

    2016-12-30Aldonas Pupkis: Kazluose gimęs kalbininkas dešimtmečius skyrė kalbai puoselėti
    Žinomas kalbininkas, pedagogas Aldonas Pupkis (gim. 1939 m. Kazlų Rūdoje) neveda kalbos valandėlių, Vilniaus universitete oficialiai nedirba nuo 2000 m. Šiuo metu jis susitelkęs prie kalbotyros istorijos darbų, netrukus turi išeiti nauja knyga. A. Pupkis sutiko atsakyti į kelis klausimus.   – Vyresnieji Suvalkijos krašto žmonės Jus prisimena iš Lietuvos radijo ir televizijos kalbos valandėlių ir laidų. Ilgus metus buvote jų vedėjas, dabar iš ten Jūsų negirdėti… – Dabar jau kiti laikai ir tokio pobūdžio kalbos populiarinimo nei mokymo ten nebėra. Antra vertus, kai gerai pagalvoju, tai tas anuometinis buvimas eteryje, nors teikė nemaža pasitenkinimo ir džiaugsmo, nežmoniškai ėsdavo laiką, – prisėsti prie ...
  • Lituanistas, kuris domėjosi ne tuo, kuo reikia

    2016-12-06Lituanistas, kuris domėjosi ne tuo, kuo reikia
    Tarp Justino Sajausko kūrinių yra istorinis romanas „Voverė ant vilkų tako“. Paklaustas, kaip susidomėjo istorinėmis temomis, kur, nebūdamas istorikas, įgijo istorijos išmanymą, autorius sakė: „Aš išmanau viską, ko man nereikia. Kadangi esu lituanistas, turėčiau sėdėti su vaikais ir mokyti juos rašyti be klaidų, bet man įdomiau istorija. Visada ja domėjausi. Seniai turėjau minčių parašyti istorinį romaną. Ir džiaugiuosi, kad parašiau būtent apie Mindaugo laikus. Sunkiai ėjosi rašyti tą istoriją, bet reikėjo. Ne pati prasčiausia išėjo. Idėją pakišo Rašytojų sąjungos pirmininkas V. Sventickas. Matė, kaip rašau, pasiūlė parašyti romaną, kurį išleistų sąjunga. Prisipažinau, kad galvojau istorinį dalyką rašyti, kartu aptarėme temas, pasirinkau ...
  • „Marijampolė. Partizaninis karas“

    2016-12-06„Marijampolė. Partizaninis karas“
    Tokiu pavadinimu 2012 metais išleistas Justino Sajausko ir Stanislovo Sajausko parengtas fotografijų albumas. Jame sudėtos partizanų, jų rėmėjų, ryšininkų ir ryšininkių nuotraukos. Ieškota jų, kaip rašoma pratarmėje, po visą Suvalkiją ir ne tik po ją. Beveik 400 puslapių fotografijų suskirstytos pagal partizanų rinktines. Prie nuotraukų yra išsami informacija apie asmenį, kai kur – žūties vieta ir data. Žvelgiant į šiuos veidus sunku pajausti, ką jiems teko iškentėti dėl Tėvynės, dar sunkiau atspėti, kas būtų, jeigu šiandien tektų taip pasiaukoti. Knyga išleista 400 egzempliorių tiražu. Priešlapyje yra autorių padėka rėmėjams – koncernui „Alga“, Audriui Linkui ir Antanui Linkui. Taip pat dėkojama pagalbininkams, yra ...
  • Žurnalas „Suvalkija“

    2016-12-06Žurnalas „Suvalkija“
    Nuo 1997 metų Marijampolėje pradėjo eiti kultūros žurnalas „Suvalkija“. Jo redaktoriumi idėjos sumanytojas mokytojas Zenius Šileris pakvietė dirbti Justiną Sajauską. „Apie 1997 metus buvau kaip tik be darbo, taigi ėmiausi. Redagavau tris pirmus žurnalo numerius, paskui po Šilerio mirties dar kelis suredagavau. Pradžioje leidybą finansavo Zeniaus brolis Valdas“, – prisimena Sajauskas. Z. Šileris tais pačiais metais su broliu Valdu Marijampolėje įkūrė leidyklą „Ramona“, kuri ir leido žurnalą „Suvalkija“. Pirmųjų žurnalo numerių viršelius puošia Sajausko sūnaus Vytauto nupieštos prieverpstės. Viršelio dailininkė – Jolita Bičkienė. Zenius Šileris pirmo numerio pratarmėje rašė: „Suvalkija“ skirta Suvalkijai pagražinti, laiko išbandymus atlaikiusioms krašto (ir kaimynų) dvasinėms vertybėms atskleisti, lyg ...
  • Marijampoliečių bendrijos laikraštis „Sugrįžimai“

    2016-12-06Marijampoliečių bendrijos laikraštis „Sugrįžimai“
    „Kažkada jaunystėje norėjau žurnalistu būti, dabar – jokiu būdu. Nebuvau žurnalistas niekada, tik redaktorius, o ir nelaikiau savęs žurnalistu“, – sako J. Sajauskas. Jis mano, kad šiandien žurnalistai per lengvai pasiduoda įvairioms įtakoms. „Vos paskaitęs iškart jauti, į kieno bures pučia žurnalistas“. Apie tai, kaip ėmėsi redaguoti laikraštį „Sugrįžimai“, prisimena: „Atgimimo laiku Vytautas Gaulia ateina pas mane ir sako: „Mes, Marijampolės sąjūdiečiai, norime leisti laikraštį. Ar tu redaguosi?“ Sutikau. Tuo laiku dar buvo daug mano kartos inteligentų, galėjai lengvai pririnkti medžiagos. Namie turiu visus „Sugrįžimų“ numerius, nelabai žinau, kur dar galėtum rasti visų metų komplektą, nebent biblio­teka turi arba pats Gaulia.“ V. ...
  • Lietuvos rašytojų sąjungos narys Justinas Sajauskas: apie tai, kas knygose nesudėta

    2016-12-06Lietuvos rašytojų sąjungos narys Justinas Sajauskas: apie tai, kas knygose nesudėta
    Marijampolietis rašytojas, Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus direktorius Justinas Sajauskas gimė 1944 m. Kalvarijoje. Tėvai Elžbieta Viskačkaitė ir Jonas Sajauskas kilę iš to paties Suvalkijos pakraščio. Abu bežemiai, vos po 2 klases baigę, abu vertėsi atsitiktiniais darbais. Šeima augino tris sūnus ir dukterį. 1949 m. buvo ištremti į Sibirą. Ten prabuvo iki 1957 metų. Nors buvo paleisti metais anksčiau – po Stalino mirties, bet dar kurį laiką teko taupyti traukinio bilietams… Grįžę apsigyveno Marijampolėje. Sibire Justinas baigė 6 klases, grįžęs Marijampolėje tęsė mokslus ir baigė 4-ąją vidurinę (dabar Petro Armino) mokyklą. Studijuoti J. Sajauskas įstojo į Vilniaus valstybinį universitetą. ...
  • Medžio skulptūra: tradicija ir neišvengiamos naujovės

    2016-12-06Medžio skulptūra: tradicija ir neišvengiamos naujovės
    Kaip rašo Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno bendrijos pirmininkas Valentinas Jazerskas, pristatydamas katalogą „Sūduvos krašto drožyba, skulptūra ir kryždirbystė“ (2006 m.), „tradicinė liaudies skulptūra nebuvo savarankiška, ją visada supo drožyba ir mažoji architektūra – sudėtinė koplytstulpio, koplytėlės ar kryžiaus dalis. Todėl kalbėdami apie tradicinę skulptūrą, siejame ją su drožyba ir kryždirbyste (kryždirbystės sąvoka apima mažąją architektūrą, skulptūrą ir dekoratyvinę drožybą). Ši gyvoji liaudies tradicija Lietuvoje išgyveno tris etapus“. Iki maždaug 1972 metų ji buvo suvenyrinė, parodinė, mažai ką turinti bendro su tradicine ikonografija. Maždaug dvidešimtmetį vyko monumentalėjimas: buvo kuriami skulptūrų parkai, pvz., Ablingos ansamblis, M. K. Čiurlionio kelias, „Raganų kalnas“… Su ...
  • Daug kas užfiksuota, bet…

    2016-12-06Daug kas užfiksuota, bet...
    Pasidomėjus pastarųjų poros dešimtmečių medžio skulptorių, kryždirbių darbais, jų kūrybinėmis biografijomis, įvairios medžiagos, leidinių būtų galima rasti nemažai. Šiuolaikinė technika ir technologijos leidžia fiksuoti ir išsaugoti tai, kas Lietuvoje yra tiek viešose erdvėse, tiek privačiose teritorijose – taip pat ir užsienyje. Kad fiksuoti reikia – akivaizdu, nes, kaip minėjo K. Kvainauskas, matome jau nykstančių ir naujųjų, šių laikų statinių… Dėmesys šiai tautodailės šakai ypač padidėjo po to, kai kryždirbystė buvo įrašyta į UNESCO paveldo sąrašą. Kultūros ministerija, apskričių administracijos, kai kurie fondai, savivaldybės, taip pat ir pavieniai žmonės rėmė leidinius ir jų per keletą metų išėjo gana daug ir įvairių. Pagal ...
  • „Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste…“

    2016-12-06„Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste...“
    Tai – Algimanto Sakalausko, vieno labiausiai žinomų ne tik mūsų krašte, bet ir Lietuvoje medžio skulptorių, ypač daug nuveikusių prikeliant, gaivinant senąją tradiciją, žodžiai. Turi teisę taip sakyti, nes žino, dešimtmečius ne tik dirba su medžiu, kuria, bet ir gilinasi į šios srities dar neatrastas paslaptis. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, turintis meno kūrėjo statusą, Lietuvos kultūros premijos laureatas, turintis daug kitų apdovanojimų… Jo iniciatyva 1990 metais Prienuose grupelė darbščių ir gabių vyrų susibūrė į dirbtuves „Prienų drožėjai“. Dabar tai VšĮ „Meninė drožyba“, bet tikslai ir uždaviniai per ketvirtį amžiaus nepakito, o darbai – kaip šio laiko ženklas ir praėjusių įvykių ...