Nijolė LINIONIENĖ
…Rugsėjo pirmąją, mokslo metams prasidedant, Marijampolės dramos teatras mažuosius moksleivius pakvietė į šventę – vėl rodė spektaklį „Kačių kiemelio istorijos“, o paskui pateikė ir siurprizą. Pristatė taip pat pavadintą spalvingą ir labai patrauklią knygą, į kurią tarsi buvo sušokę iš scenos tie patys charizmatiški herojai. Išmintingi ir sumanūs katinai, kuriais mes patys ir miesto svečiai jau senokai gėrimės Kačių kiemelyje P. Butlerienės gatvėje – dieną jie apsimeta esantys tik nejudrios skulptūros, o naktimis… Smalsi pagyrūnė varna, kiti spektaklio personažai atgyja knygos puslapiuose. Jei tik primiršai kurią istorijų dalį – atsiverti, skaitai ir akis paganai, nes iliustracijos labai paveikios. Nieko keista, nes leidinį iliustravo tas pats dailininkas, kuris sakė, kad kurdamas scenografiją, lėles, pirmiausia turintis visą spektaklį nusipiešti…
Paklausta, kas inspiravo „padvigubinti“ kūrinį, režisierė ir tekstų autorė Milda Mažėtytė-Antanauskienė sakė, kad vienas impulsų buvo mintis (žinojimas), jog teatrai turi leidinių, juos reprezentuojančių. „Štai
Kauno lėlių teatras, daug įvairių kultūros organizacijų turi leidinių, kurie informuoja, atspindi jų istoriją, gali būti dovanojami… Ši knygelė taip pat gali ne tik Marijampolės lėlių teatrą, bet ir patį miestą, jo istoriją reprezentuoti. Svarbiausia – pasakoti vaikams (ir ne tik vaikams) apie miestą, sudominti.
Žinau, kad kai kas sakys: tai gal ir netikros istorijos, legendos, nežinia, kaip buvo iš tikrųjų. Tačiau juk mielai klausome legendų apie kitus miestus ar vietoves – visi žinome Vilniaus legendą, įvairius nutikimus… O čia pasaka, kurioje nemažai konkrečių įvykių ir personažų. Man pačiai gražiausia ta vieta, kur susirinkę iš kaimų piemenukai įkuria gimnaziją – o paskui ir valstybę. Kai įsigilini, ar ne taip ir buvo iš tikrųjų? Daug Rygiškių Jono gimnazijos auklėtinių, kurie iš tiesų buvo susirinkę iš kaimų, tapo signatarais, valstybės veikėjais, ten visą laiką rusena kūrybinė kibirkštis…“
Pašnekovė neslepia, kad norėjosi, jog spektaklio personažai gyventų ilgiau, neužsimirštų išėjus iš teatro – juo labiau kad D. Populaigis buvo nupiešęs daugybę puikių piešinių. Tiesa, rengiant knygą, jie nebuvo automatiškai perkelti – prie iliustracijų teko padirbėti papildomai. Rezultatas tikrai gražus: „Piko valandos“ (dizainerė Birutė Strolytė) išleistą knygą ne tik malonu vartyti, bet negėda ir svečiui padovanoti. Teatro žmonės džiaugiasi, kad leidybą parėmė Marijampolės savivaldybė.
Beje, viena šio kūrybinio darbo misijų – garsinti ne tik Marijampolės kūrimosi istoriją, bet ir atkreipti dėmesį į teatrą ir lėlių teatrą konkrečiai. Leidinys, reprezentuojantis Marijampolės dramos ir lėlių teatrą, pačiai režisierei labai svarbus ir dėl to, kad tai – jos vadybinis darbas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (ši aukštoji mokykla yra projekto partneris). Įžangoje knygos autoriai rašo: „Mažasis teatro žiūrove, ši knyga – Marijampolės dramos teatro dovana tau už tai, kad mėgsti teatrą ir jame lankaisi. Ar žinai, kad Marijampolės dramos teatras didžiuojasi savo garbinga istorija ir žmonėmis, kurie čia dirbo, vaidino, kūrė spektaklius ir dekoracijas?
1958 metais čia buvo įsikūręs pirmasis Lietuvoje lėlių teatras, kuris po dvejų metų persikėlė į Kauną. Po beveik šešiasdešimties metų mūsų teatre vėl pradėti kurti lėlių spektakliai, o vieno jų scenarijus pavirto į knygą.“ Žiūrovai kviečiami kuo dažniau užsukti į teatrą – ir tai nėra deklaracija. Marijampolę mylinti (čia sugrįžo po keleto metų Vilniuje) Milda sako, kad teatras yra miesto dalis – daugeliui mažai pažįstama. Tai ne vien spektakliai (atėjai-išėjai): galima surengti įdomią ekskursiją, sužinoti daug dalykų, kurių niekur kitur neišgirsi…
…O kas teatre šiandien? Jaunimo studija, vadovaujama Almos Vosylienės dirba, pati Milda rengiasi naujai premjerai, teberodoma jos režisuota dviejų dalių komedija pagal A. Čechovo pjeses „Čia jums ne arklidė“. Beje, šis spektaklis Jono Basanavičiaus gimtinėje vykusiame festivalyje pelnė daugiausia žiūrovų simpatijų…