Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Gyventojai jaučiasi saugesni

„Suvalkiečio“ korespondentė lankė kaimiškų seniūnijų gyventojus ir klausė, ar jie pastebėjo, kad nuo spalio 1-osios jų kaimus ar miestelius dažniau lanko policijos pareigūnai. Ar žmonės žino, kad kartą per savaitę jie dirba jų seniūnijoje? Ar gyventojai pasigedo po reformos pradingusių apylinkės inspektorių?

Loreta Palubinskienė ir Darius Pauliukonis sakė, kad pastaruoju metu Sasnavoje tikrai daugiau policijos.

Loreta Palubinskienė ir Darius Pauliukonis sakė, kad pastaruoju metu Sasnavoje tikrai daugiau policijos.
Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos

Sasnavos miestelyje gyvenantys Loreta Palubinskienė ir Darius Pauliukonis sakė, kad pastaruoju metu Sasnavoje tikrai daugiau policijos. Žmonės girdėjo, kad seniūnijai yra priskirti konkretūs pareigūnai, kad prireikus galima į juos kreiptis. „Mums nereikėjo, tai ir kontaktų neieškojome, bet jeigu prireiks, susirasime“, – sakė Loreta. Anot moters, tokių pareigūnų ir jų veiklos, kaip prieš kelerius metus buvo apylinkės inspektoriai, kaimų gyventojams tikrai trūko. Jie sveikina sprendimą sugrąžinti policiją į kaimus.

* * *

Algirdas Žebrauskas pastebėjo  kaime patruliuojančius policijos automobilius.

Algirdas Žebrauskas pastebėjo kaime patruliuojančius policijos automobilius.

Vinčų geležinkelio stoties gyvenvietėje gyvenantis Algirdas Žebrauskas nežinojo, kad policija aktyviau pradėjo dirbti kaimuose, kad prireikus, kaip ir anksčiau, gyventojai į pareigūnus gali kreiptis tiesiogiai telefonu ar ateiti į seniūniją pokalbiui. Tačiau daugiau patruliuojančių policijos automobilių kaime gyventojas pastebėjo. A. Žebrausko teigimu, apylinkės inspektorių, kai buvo panaikinti etatai, žmonės labai pasigesdavo. Būdavo iškyla kokia problema – vagystės, peštynės ar triukšmai kaimynystėje – ir turi į ką kreiptis. Pastaruoju metu gyventojai nežinodavo, kur ieškoti pagalbos. „Bendruoju pagalbos telefonu gali tik nelaimės atveju pagalbą prisišaukti. Iš tiesų, matydami kaimuose patruliuojančius pareigūnus, gyventojai jaučiasi saugesni. Policija tarsi drausminanti priemonė, užtenka pamatyti, žinoti, kad pagalba yra“, – kalbėjo vyras.

 

* * *

Anot Smilgių kaime gyvenančios Ramunės Neverdauskaitės, pareigūnai kaimuose žmonėms labai reikalingi, visokių problemų kyla.

Anot Smilgių kaime gyvenančios Ramunės Neverdauskaitės, pareigūnai kaimuose žmonėms labai reikalingi, visokių problemų kyla.

Smilgių kaime gyvenanti Ramunė Neverdauskaitė sakė tikrai pastebėjusi, kad policijos kaimuose patruliuoja daugiau. „Net pro mūsų kaimą pravažiuoja, ko jau seniai nebuvo“, – teigė moteris. Anot R. Neverdauskaitės, pareigūnai kaimuose žmonėms labai reikalingi, visokių problemų kyla. „Smilgiuose negalime rodos rasti su valkataujančiais šunimis. Žmonės atvažiuoja ir išmeta augintinius. Šunys po kaimą bastosi alkani, vaikai bijo į mokyklą eiti, o kur kreiptis, kad tvarka būtų, neturime. Skambiname į seniūniją, bet ji ne visada gali padėti“, – kalbėjo Smilgių gyventoja. Anot jos, dabar, žinodami, kad kartą per savaitę į seniūniją atvyksta pareigūnai, gyventojai nesijaus palikti likimo valiai, bus saugiau.

 

* * *

Vaida Grimailienė pritaria policijos sugrąžinimui į kaimus.

Vaida Grimailienė pritaria policijos sugrąžinimui į kaimus.

Sasnavos miestelio parduotuvėje pardavėja dirbanti Vaida Grimailienė sakė pritarianti policijos sugrąžinimui į kaimus. „Kuo pareigūnų kaime daugiau, tuo žmonėms saugiau, – teigė moteris, neslėpdama, kad apylinkės inspektorių žmonėms labai trūko. – Dabar žinome, kad seniūnijoje tam tikrą dieną būna pareigūnai, žinome, kur kreiptis, jeigu reikės pagalbos“. Vaida pastebėjo, kad nuo spalio 1-osios į jų miestelį užsuka daug daugiau policijos pareigūnų.

 

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Vyčio kavalierių ir savanorių iš Suvalkijos pėdsakais

    2017-02-28Vyčio kavalierių ir savanorių iš Suvalkijos pėdsakais
    Vasario 16-ąją, Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, Teresė Vizbarienė Liudvinavo laisvalaikio salėje susirinkusiems pristatė savo knygą „Prie Šešupės, Dovinės ir Sūduonios“. Knygoje pasakojama Liudvinavo valsčiaus istorija, pateikiamos svarbios datos ir įvykiai, žmonių darbai, likimai. Autorė, pasakodama gimtojo miestelio ir jo apylinkių istoriją, apima laikotarpį nuo Liud­vinavo atsiradimo iki 1989 metų. Knygoje rasime pasakojimų ir apie vietos savanorius, kovojusius už Lietuvos laisvę. Skyrius pavadintas „Savo istoriją jie rašė krauju ir drąsa“.   Rinkti medžiagą paskatino žurnalistas V. Kavaliauskas Simboliška, kad knyga apie gimtojo krašto istoriją, už Lietuvos laisvę kovojusius disidentus, savanorius buvo pristatyta būtent Vasario 16-ąją, kiek­vienam lietuviui svarbią dieną. Šiandienė Lietuva už tai, kad turime savo valstybę, pirmiausia turi būti dėkinga Nepriklausomybės kovų savanoriams. Pasak knygos autorės Teresės Vizbarienės, rinkti istorinę medžiagą apie Liud­vinavo seniūniją, įvykius ir žmones ją pirmiausia paskatino žurnalistas, istorikas Vilius Kavaliauskas. „Jis į seniūniją atsiuntė sąrašą Vyčio kryžiaus kavalierių, kilusių iš šito karšto. Liudvinavo valsčiuje gyveno arba buvo kilę iš šio krašto 23 Vyčio kryžiaus kavalieriai, 1919–1921 metų savanoriai, Lietuvos kariuomenės kūrėjai“, – ...
  • Individualios veiklos ėmėsi norėdama realizuoti save

    2017-02-21Individualios veiklos ėmėsi norėdama realizuoti save
    Kad verslai sėkmingai gali egzistuoti ne tik didžiuosiuose miestuose, įrodo marijampolietės Ingos Rauluševičienės patirtis. Individualią renginių organizavimo veiklą vykdanti moteris ne tik džiaugiasi susikūrusi darbo vietą, bet ir turinti galimybę realizuoti save.   Apsisprendė studijuodama Baigusi kultūrinės veiklos vadybos studijas Marijampolės kolegijoje Inga žinojo, kad norėtų dirbti su renginių organizavimu susijusį darbą. Tokį apsisprendimą jai padiktavo patirtis dalyvaujant kolegijos bendruomenės veikloje. „Studijų metu buvau aktyvi studentų organizacijų narė. Kadangi studijavau su kultūrine veikla susijusį dalyką, dažnai tekdavo imtis atsakomybės organizuojant renginius. Tuomet supratau, kad man patinka rengti šventes, kurti joms scenarijus, o vėliau ir būti atsakingai už jų vedimą. Baigusi studijas ketinau ieškoti darbo, susijusio su panašia veikla, tačiau susilaukus vaikelio planus porai metų teko pakeisti“, – prisiminė I. Rauluševičienė. Ieškojo savirealizacijos galimybių Vaikeliui paaugus ir po studijų baigimo praėjus porai metų Inga įsidarbino Marijampolės kultūros centre. Tiesa, ne renginių organizatore, o sandėlininke-kontroliere. „Patekau į kultūrinę veiklą vykdančią aplinką, dirbau techninį darbą. Įleidinėjau žmones į salę, plėšiau bilietus, tvarkiau popierius. Labai trūko saviraiškos galimybių, norėjau kurti, turėjau ...
  • Neradusi tinkamos darbo vietos ją susikūrė pati

    2017-02-21Neradusi tinkamos darbo vietos ją susikūrė pati
    Marijampolietė Neringa Narsaitė-Pitkauskė – komunikacijos agentūros „Yzio karta“ įkūrėja ir vadovė. Baigusi studijas mergina nežinojo, ką tiksliai gyvenime nori veikti, todėl save išbandė skirtingose srityse. Pagaliau atradusi kryptį, kuri ją domina ir kurioje norėjo tobulėti, ji dirbo neskaičiuodama laiko ir įdėtų pastangų. Deja, karjeros galimybių ir didesnio atlyginimo paviliota Neringa išsikėlė į sostinę ir susikūrė lūkesčius tenkinančią darbo vietą.   Pašaukimą surado dirbdama kolegijoje Baigusi lietuvių filologijos studijas Vytauto Didžiojo universitete Neringa sako apie nuosavą verslą tikrai negalvojusi, kaip ir daugelis jaunų specialistų tikėjosi dirbti samdoma darbuotoja. Iš pradžių taip ir buvo: dirbo žurnaliste, o neilgai trukus pradėjo eiti ryšių su visuomene specialistės pareigas Marijampolės kolegijoje. Čia dirbdama ji suprato, kad komunikacija, viešieji ryšiai yra ta sritis, kurioje dirbdama ji jaučiasi laiminga. Deja, vien emocinio pasitenkinimo nepakako. Neringa sako norėjusi tobulėti, kilti karjeros laiptais ir už tai gauti atitinkamą atlygį. Kadangi gimtajame mieste tokių galimybių nematė, nusprendė iškeliauti į sostinę. „Išsikrausčiusi į Vilnių gan greit susiradau norimą darbą. Deja, vos po poros mėnesių paaiškėjo, ...
  • Gabija Gataveckaitė: amatininkė, menininkė ir… labai savarankiškas žmogus

    2017-02-21Gabija Gataveckaitė: amatininkė, menininkė ir... labai savarankiškas žmogus
    Savo kūrybinius gabumus pradėjusi auginti Marijampolės dailės mokykloje, šiandien Gabija juos lavina Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete. Mergina – tai pavyzdys, kaip atkaklus, sunkus ir nuoširdus darbas, derinamas su dar didesniu noru, gali sugriauti visas kelyje link svajonių išdygusias kliūtis bei sienas.   Kūrybos kelias prasidėjo dailės mokykloje Tai, kad Gabija yra kūrybiškos sielos žmogus, jos tėvai bei mokytojai pastebėjo dar jai besimokant vidurinėje mokykloje. Kadangi saviraiškos galimybių merginai mokykloje nepakako, ji pradėjo lankyti Marijampolės dailės mokyklą. Būtent čia Gabija ir suprato, kad menas bei kūryba – jos pašaukimas. Iki mokyklos baigimo likus porai metų ir pradėjus galvoti apie studijas buvo aišku, jog Gabija rinksis su menu ir kūryba susijusius mokslus. Supratusi, kad turimų įgūdžių pradėti studijas aukštojoje mokykloje gali nepakakti, baigti paskutines vidurinės mokyklos klases bei tobulinti kūrybinius gabumus mergina išvyko į Alytaus dailiųjų amatų mokyklą. Būdama ten Gabija baigė Marijampolėje pradėtą dailės mokyklą, papildomai lavino tapybos ir skulptūros įgūdžius, mokėsi keramikos, o amatų mokyk­loje mokėsi tekstilės specialybės pagrindų. Iš kolegijos nusiuntė į ...
  • „Mėgautis tuo, ką darai“

    2017-02-15„Mėgautis tuo, ką darai“
    Nuo vaikystės Marius susijęs su muzika. Mėgo groti būgneliais, bet kadangi Muzikos mokykloje tuomet jais groti nemokė, mokytojų įkalbintas pasirinko ir baigė smuiko klasę. Keletą metų grojo liaudiškos muzikos kapeloje „Giriniai obuolukai“, dainavo vaikų ir jaunimo chore „Vyturėlis“, vėliau – kameriniame chore „Suvalkija“. Po vidurinės mokyklos pasirinktos techninių mokslų studijos Kauno technikos universitete buvo susijusios su elektronika. Įgijęs telekomunikacijų specialybės bakalauro diplomą, Marius toliau tobulinosi – tęsė magistrantūros studijas, gilinosi į ultragarsą. – Visada rūpėjo renginiai – kaip jie organizuojami, kokia scena, apšvietimas. Joje vaidinantys ar dainuojantys žmonės nebuvo taip svarbu. Dar vaikystėje namuose įsirengdavau sceną – susistatydavau taburetes vieną ant kitos, tarp jų užmesdavau užuolaidą, o tėčio senas prožektorius ją apšviesdavo, – į prisiminimus leidžiasi Marius. Pamažu renginiai tapo laisvalaikio praleidimo būdu: diskotekos mokykloje, vėliau – renginiai klubuose, koncertų įgarsinimas, apšvietimas. Nuo mažesnių renginių pereita prie didelių švenčių. Prieš dešimtmetį Marijampolėje Marius Čeponas įsteigė bendrovę „Scenos servisas“, teikiančią profesionalias renginių įgarsinimo ir apšvietimo paslaugas. Dabar nė viena mieste vykstanti šventė neapsieina ...
  • Svajonę padėjo įgyvendinti užsispyrimas

    2017-02-15Svajonę padėjo įgyvendinti užsispyrimas
    – Sportas nuo vaikystės visada buvo šalimais – pati labai norėjau, o ir tėvai skatino sportuoti. Lankiau ir šokių repeticijas. Nuo pilnametystės pradėjau domėtis kūno rengyba. Į Marijampolę pas Rinaldą Česnaitį, kurį visi žino kaip patį geriausią trenerį Lietuvoje, atvažiuodavau kas savaitę, dažnai po du kartus, o prieš varžybas ir dažniau. Daug treniruodavausi savarankiškai Vilniuje. Mano tikslas buvo sustiprinti, sustangrinti kūną ir, priešingai negu kitoms merginoms, norinčioms numesti svorio, norėjosi kaip tik priaugti, nes tesvėriau vos 40 kilogramų. Treniruotėmis, tikslingu sportu ir mityba tobulindama savo kūną priaugau dešimtį kilogramų, pasikeitė ir išvaizda, – pasakoja Greta. Greta ilgą laiką prioritetą teikė dainavimui, žinome ją, kaip grupės „Kitokios“ atlikėją. Dar buvo informatikos vadybos studijos Vilniaus universitete. Ir nuolatinės treniruotės. Su kitais Marijampolės kultūrizmo ir fitneso klubo „Tauras“ sportininkais mergina pradėjo važinėti į varžybas, kuriose jai visai neblogai sekėsi. Pirmoji sėkmė užsienyje aplankė tarptautinėse kultūrizmo ir fitneso varžybose „Grand Prix Oslas – 2013“ Norvegijoje, kur bikini kategorijoje iki 168 cm startavusiai Gretai Lebedevai teko ...
  • Klubo „Siena“ baikeriai – Lietuvos istorijai neabejingi žmonės

    2017-02-15Klubo „Siena“ baikeriai – Lietuvos istorijai neabejingi žmonės
    Jaunuolius suvienijo aistra motociklams 1990–1991 metai: Sąjūdis, Lietuvos nepriklausomybės atgavimas ir Marijampolės baikerių klubo „Siena“ istorijos pradžia. – Klubas gimė paskui, pradžioje mes buvome tiesiog draugų kompanija, – sako klubo įkūrėjas Heraldas Kalesevičius. – Lakstėme motocik­lais, grojome gitaromis, buvome metalistai įkūrę grupę „Garrote“. Bet Lietuva kėlėsi naujam gyvenimui, tad ir mes degėme noru kažką daryti kitaip. Klubo branduolys ir jam prijaučiantieji formavome veik­lą, ieškojome idėjų. Taip gimė Marijampolės rokerių klubas, sukūrėme savo herbą. Mus, dvidešimtmečius, vienijo bendra aistra motociklams, tranki „metalinė“ muzika, vienodos emblemos ant dermantininių striukių, o pagrindinis išskirtinumas – perdaryti pagal tuometes madas ir poreikius čekoslovakiški ir rusiški motociklai, kuriuos žiemą remontavome, ruošėme būsimam sezonui, planavome išvykas, o vasarą leidomės į kelią. Deja, jaunatviškas entuziazmas ėmė blėsti ir įpusėjus 1992-iesiems Marijampolės rokerių klubo veikla prigeso. Ir tik 1995 metais sportuojančio ir muzikuojančio jaunimo iniciatyva, tuometės Marijampolės savivaldybės kultūros darbuotojos Iraidos Skirpstienės paraginti muzikai, sportui, menui neabejingi jaunuoliai susibūrė į ne pelno siekiančią organizaciją, vienijančią įdomius, kūrybingus žmones. Pirmaisiais gyvavimo metais po ...
  • „Kalbos kultūra – tautos kultūra“

    2016-12-30
    Nuolatiniai mūsų skaitytojai turbūt dar prisimena, kad 2006 metais nuo liepos iki gruodžio mėnesio vykdėme projektą „Kalbos kultūra – tautos kultūra“. Ėjo kasmėnesinis kalbos skyrelis. Jame pristatėme, kas yra Valstybinė lietuvių kalbos komisija ir kalbos inspekcija. Marijampolės savivaldybės kalbos tvarkytoja M. Žvinakevičienė patarė, kaip reikia rašyti oficialius raštus, kad jie būtų taisyklingi ir atitiktų šiandienius kalbos reikalavimus. Dailininkė O. Gustaitienė iliustravo rubriką „Piešiame kalbos klaidas“. Straipsniuose palietėme tokias temas: ar Marijampolės viešoji informacija tinkama bendrinės kalbos požiūriu (iškabos, plakatai, skelbimai; parduotuvės, viešojo maitinimo įstaigos ir pan.), ar automobilių turguje laikomasi kalbos normų, ar taisyklingai įvardijamos naujos įstaigos, bendrovės, firmos. Taip pat mokėme, kaip taisyklingai surašyti prašymą, ataskaitą ar kitą oficialų raštą. Paskelbėme kelis lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Valentinos Žilinskaitės straipsnius: apie nelietuviškų vardų, pavardžių, vietovardžių rašybą ir problemas, apie tai ar kompiuteris ir internetas turtina ar skurdina bendrinę kalbą ir kt. Ji taip pat rašė apie tai, kad Valstybinė lietuvių kalbos komisija 2006-09-28 nutarimais patvirtino Privalomosios ir pasirenkamosios skyrybos taisykles. Taisyklių esmė – ...
  • „Kalbai nuolat reikia mūsų dėmesio“

    2016-12-30„Kalbai nuolat reikia mūsų dėmesio“
    Marija Žvinakevičienė 24 metus dirbo Marijampolės savivaldybės kalbos tvarkytoja. Uždavėme jai kelis klausimus apie darbą ir kalbą. – Skaitytojams būtų įdomu, kaip sekėsi dirbti savivaldybės kalbos tvarkytoja. – Per tuos metus buvo visko. Bet pirma mintis, kuri šauna į galvą prisiminus darbo metus – buvo šaunu. Aišku, romantizuoju… Pradžia darbą gaišina, o įsivažiavus viskas lyg upeliu tekėjo. Nors ne – ramumo buvo maža. Tai lyg į duobę krenti, tai verpetas pagauna ir šonus į akmenis apsidaužai – kaip tikras upeliukas iš vaikiško filmuko. O jeigu rimtai – tai sunkiausia bausti. Gal todėl tik vieną kartą ir skyriau administracinę nuobaudą. Mano manymu, žmones ne bausti, o kontroliuoti reikia, kad jie dieną naktį jaustų tavo įbestas akis. – Norėtųsi sužinoti, ar geranoriškai žmonės priimdavo kalbininko pastabas, pataisymus? – Žmonių visokių buvo ir bus. Vieni skausmingai išgyvena pastabas, kiti džiaugsmingai priima patarimus. Padiskutuoji, pasikalbi ir prieini prie bendros nuomonės. Protingas visada žino, kad ne pro šalį paklausti, pasitarti, o kiti nežino, neišmano ir nenori išmanyti. Buvo ir ...
  • „Didi gėda savo kalbos nemokėti“

    2016-12-30„Didi gėda savo kalbos nemokėti“
    Lietuvių kalbos sąžinė Jonas Jablonskis (1860–1930) – didžiausias bendrinės lietuvių kalbos ugdytojas, tobulintojas bei normintojas: kalbos pagrindų kūrėjas, pirmasis bendrinės kalbos sintaksės, terminologijos ir apskritai rašomosios kalbos teoretikas, kalbos mokslo kūrėjas ir, anot Vydūno, ,,lietuvių kalbos sąžinė“. J. Jablonskis gimė Kubilėliuose, netoli Kudirkos Naumiesčio, mokėsi Marijampolės gimnazijoje, Maskvos universitete studijavo klasikinę filologiją. Universitete didelę įtaką jam padarė prof. F. Fortunatovas ir prof. F. Koršas, kurie gerai mokėjo lietuvių kalbą ir rėmėsi jos pavyzdžiais paskaitose. Iki universiteto J. Jablonskis save laikė lenku, tautiškai jam apsispręsti, kaip ir V. Kudirkai, padėjo laikraštis „Aušra“. Iki universiteto jis buvo mokęsis 7 kalbų, žinoma, ir lietuvių, bet šios mažiausiai. Lietuvoje panaikinus spaudos draudimą, taisė lietuviškų laikraščių kalbą, dirbo mokytoju. 1922 m. įkūrus Kauno universitetą, tapo jo profesoriumi. Norminės gramatikos autorius J. Jablonskis yra pirmųjų norminių lietuvių kalbos gramatikų autorius. 1919 m. P. Kriaušaičio ir Rygiškių Jono slapyvardžiu buvo išleista „Lietuvių kalbos gramatika“, kuri skirta aukštesniosioms mokslo įstaigoms ir lietuvių kalbos mokytojams. Tai buvo ir tebėra vienas geriausių ir išsamiausių lietuvių ...
  • Aldonas Pupkis: Kazluose gimęs kalbininkas dešimtmečius skyrė kalbai puoselėti

    2016-12-30Aldonas Pupkis: Kazluose gimęs kalbininkas dešimtmečius skyrė kalbai puoselėti
    Žinomas kalbininkas, pedagogas Aldonas Pupkis (gim. 1939 m. Kazlų Rūdoje) neveda kalbos valandėlių, Vilniaus universitete oficialiai nedirba nuo 2000 m. Šiuo metu jis susitelkęs prie kalbotyros istorijos darbų, netrukus turi išeiti nauja knyga. A. Pupkis sutiko atsakyti į kelis klausimus.   – Vyresnieji Suvalkijos krašto žmonės Jus prisimena iš Lietuvos radijo ir televizijos kalbos valandėlių ir laidų. Ilgus metus buvote jų vedėjas, dabar iš ten Jūsų negirdėti… – Dabar jau kiti laikai ir tokio pobūdžio kalbos populiarinimo nei mokymo ten nebėra. Antra vertus, kai gerai pagalvoju, tai tas anuometinis buvimas eteryje, nors teikė nemaža pasitenkinimo ir džiaugsmo, nežmoniškai ėsdavo laiką, – prisėsti prie kitų darbų beveik nelikdavo laisvų minučių. – Palikote kalbos švarinimo darbus kitiems? – Bet tai nebuvo tik kalbos švarinimas. Radijuje ir televizijoje stengėmės daugiau mokyti, ne švarinti, o šviesti kalbos klausimais, nes mąstydavome, kad žmonės patys iš tų laidų turėtų susivokti, kokia kalba gera, graži, kokia nešvari, netaisyklinga. Juk ne švarumas sudaro geros kalbos esmę – tai gebėjimas laisvai reikšti mintis, mokėjimas ...
  • Lituanistas, kuris domėjosi ne tuo, kuo reikia

    2016-12-06Lituanistas, kuris domėjosi ne tuo, kuo reikia
    Tarp Justino Sajausko kūrinių yra istorinis romanas „Voverė ant vilkų tako“. Paklaustas, kaip susidomėjo istorinėmis temomis, kur, nebūdamas istorikas, įgijo istorijos išmanymą, autorius sakė: „Aš išmanau viską, ko man nereikia. Kadangi esu lituanistas, turėčiau sėdėti su vaikais ir mokyti juos rašyti be klaidų, bet man įdomiau istorija. Visada ja domėjausi. Seniai turėjau minčių parašyti istorinį romaną. Ir džiaugiuosi, kad parašiau būtent apie Mindaugo laikus. Sunkiai ėjosi rašyti tą istoriją, bet reikėjo. Ne pati prasčiausia išėjo. Idėją pakišo Rašytojų sąjungos pirmininkas V. Sventickas. Matė, kaip rašau, pasiūlė parašyti romaną, kurį išleistų sąjunga. Prisipažinau, kad galvojau istorinį dalyką rašyti, kartu aptarėme temas, pasirinkau pirmą Lietuvos karalių Mindaugą, kuris apkrikštijo ir suvienijo Lietuvą. Atgręžė ją į Vakarus, nusisuko nuo Rytų. O juk tuo laiku buvo dauguma gyventojų slavai, galėjome ir mes tapti kitokia valstybe. Kad netapome – Mindaugo nuopelnas.“ Knygos anotacijoje rašoma: „Romane vaizduojami trys Mindaugo gyvenimo tarpsniai, tebedengiami istorijos šešėlių: jaunas kunigaikštis, trokštantis savo pilies; savarankiškas valdovas, buriantis bendron valstybėn Lietuvos sritis, kai aplink ...
  • „Marijampolė. Partizaninis karas“

    2016-12-06„Marijampolė. Partizaninis karas“
    Tokiu pavadinimu 2012 metais išleistas Justino Sajausko ir Stanislovo Sajausko parengtas fotografijų albumas. Jame sudėtos partizanų, jų rėmėjų, ryšininkų ir ryšininkių nuotraukos. Ieškota jų, kaip rašoma pratarmėje, po visą Suvalkiją ir ne tik po ją. Beveik 400 puslapių fotografijų suskirstytos pagal partizanų rinktines. Prie nuotraukų yra išsami informacija apie asmenį, kai kur – žūties vieta ir data. Žvelgiant į šiuos veidus sunku pajausti, ką jiems teko iškentėti dėl Tėvynės, dar sunkiau atspėti, kas būtų, jeigu šiandien tektų taip pasiaukoti. Knyga išleista 400 egzempliorių tiražu. Priešlapyje yra autorių padėka rėmėjams – koncernui „Alga“, Audriui Linkui ir Antanui Linkui. Taip pat dėkojama pagalbininkams, yra ir ilgas sąrašas nuotraukų pateikėjų, kuriems autoriai irgi dėkingi.
  • Žurnalas „Suvalkija“

    2016-12-06Žurnalas „Suvalkija“
    Nuo 1997 metų Marijampolėje pradėjo eiti kultūros žurnalas „Suvalkija“. Jo redaktoriumi idėjos sumanytojas mokytojas Zenius Šileris pakvietė dirbti Justiną Sajauską. „Apie 1997 metus buvau kaip tik be darbo, taigi ėmiausi. Redagavau tris pirmus žurnalo numerius, paskui po Šilerio mirties dar kelis suredagavau. Pradžioje leidybą finansavo Zeniaus brolis Valdas“, – prisimena Sajauskas. Z. Šileris tais pačiais metais su broliu Valdu Marijampolėje įkūrė leidyklą „Ramona“, kuri ir leido žurnalą „Suvalkija“. Pirmųjų žurnalo numerių viršelius puošia Sajausko sūnaus Vytauto nupieštos prieverpstės. Viršelio dailininkė – Jolita Bičkienė. Zenius Šileris pirmo numerio pratarmėje rašė: „Suvalkija“ skirta Suvalkijai pagražinti, laiko išbandymus atlaikiusioms krašto (ir kaimynų) dvasinėms vertybėms atskleisti, lyg ir šalikelėn nustumtiems arba pamirštiems inteligentams atminti, egzodo (išeivijos – aut. pastaba) dvasinėms išgalėms puoselėti, pagaliau visai „pašešupių civilizacijai“ prikelti.“ „Buvau naivus, maniau, kas mėnesį po vieną žurnalo numerį išleisime. Paskui tapo sunku, trūko medžiagos, prasidėjo vidinės trintys tarp darbuotojų. Kai išėjau, vėliau redagavo pats Zenius. Metė darbą mokykloje, atsidėjo žurnalui, taip ir dirbo iki pat mirties“, – prisimena pirmasis redaktorius. Po ...
  • Marijampoliečių bendrijos laikraštis „Sugrįžimai“

    2016-12-06Marijampoliečių bendrijos laikraštis „Sugrįžimai“
    „Kažkada jaunystėje norėjau žurnalistu būti, dabar – jokiu būdu. Nebuvau žurnalistas niekada, tik redaktorius, o ir nelaikiau savęs žurnalistu“, – sako J. Sajauskas. Jis mano, kad šiandien žurnalistai per lengvai pasiduoda įvairioms įtakoms. „Vos paskaitęs iškart jauti, į kieno bures pučia žurnalistas“. Apie tai, kaip ėmėsi redaguoti laikraštį „Sugrįžimai“, prisimena: „Atgimimo laiku Vytautas Gaulia ateina pas mane ir sako: „Mes, Marijampolės sąjūdiečiai, norime leisti laikraštį. Ar tu redaguosi?“ Sutikau. Tuo laiku dar buvo daug mano kartos inteligentų, galėjai lengvai pririnkti medžiagos. Namie turiu visus „Sugrįžimų“ numerius, nelabai žinau, kur dar galėtum rasti visų metų komplektą, nebent biblio­teka turi arba pats Gaulia.“ V. Gaulia buvo laikraščio iniciatorius Kaip prisimena marijampolietis 84 metų inžinierius mechanikas Vytautas Gaulia, daugelis idėjų gimė Kapsuko automatų gamyk­loje, kur jis dirbo. Joje nuo 1985 metų pradėjo dirbti ir J. Sajauskas. Pasak Gaulios, automatų gamykla suteikė Justinui sparnus, kaip ir ne vienam kitam marijampoliečiui. „Mes abu buvome nepartiniai, o tokie žmonės tada gamykloje stengėsi vienytis. Tiesiog nebijojome vienas kito, pasitikėjome, žinojome, kad ...