Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

A. Lukašenkos era Baltarusijoje baigiasi, bet kada tai įvyks, telieka spėlioti

Po rugsėjo 9-ąją vykusių prezidento rinkimų Baltarusijoje prasidėjo protestai. Kai buvo paskelbta, kad absoliučia dauguma laimėjo Aliaksandras Lukašenka, žmonės ėmė mitinguoti, protestuoti, nes ne vienam atrodė, kad taip negali būti, kadangi buvo nemažai ir tokių, kurie išdrįso balsuoti už opoziciją.
Baltarusija – mūsų kaimynė, todėl tai, kas vyksta šioje šalyje, veikia ir mus, mūsų šalies saugumą, mūsų pačių saugumo jausmą. Žmonės nerimauja, kad jeigu ilgai užsitęsę neramumai kaimyninėje šalyje peraugtų į karinius veiksmus, susirėmimus tarp diktatūros šalininkų ir opozicijos, galime nukentėti ir mes. O kur dar šalia esanti grėsminga Astravo atominė elektrinė? Kas bus su ja, jeigu toje šalyje įsivyraus chaosas?
Susigaudyti politiniuose įvykiuose nėra paprasta, ypač jeigu padėtis šalyje nėra sekama ilgesnį laiką. O dar jeigu informacija ateina iškreipta, pateikiama neobjektyviai? Kad netektų kurti baubų tik dėl informacijos stygiaus, dėl nežinojimo, geriau pasiklausti specialistų nuomonės. Mūsų ekspertė dr. Dovilė Jakniūnaitė yra VU TSPMI profesorė, ji tyrinėja nykstančias ir atsirandančias sienas pasaulio politikoje, valstybių tapatybes, analizuoja užsienio politikos ir saugumo problemas.

Lietuviai surengė palaikymo akciją „Laisvės kelias“

Mitinguojantys žmonės

Mitinguojantys žmonės tiki ir tikisi, kad įmanoma išvengti didelių susirėmimų ir smurto. „Eltos“ nuotraukos

Kiek baltarusių balsavo prieš diktatoriaus išrinkimą kitai kadencijai, tikrų žinių nėra, bet kad rezultatai buvo suklastoti, tokią prielaidą daryti galima. Baltarusiją jau trečią mėnesį krečia protestai prieš A. Lukašenką, oficialiai paskelbtą rugpjūčio 9-ąją įvykusių prezidento rinkimų laimėtoju. Opozicija ir Vakarų demokratijos šiuos rinkimus laiko suklastotais.
Vyksta masiniai protestai, sulaikomi ir kalinami juose dalyvaujantys žmonės. Yra sužeistų ir netgi žuvusių.

Lukasenka

Aliaksandras Lukašenka keičia taktiką ir atsisako plataus masto jėgos panaudojimo prieš protestuotojus.

Iki šiol besitęsiantys baltarusių protestai pradžioje buvo labai stip-rūs, aktyvūs ir energingi, o dabar jau matyti, kad tas aktyvumas šiek tiek silpsta.
Lietuva, siekdama pademonstruoti, kad remia baltarusių siekį nuversti autoritarinį režimą, surengė palaikymo akciją. Rugpjūčio 23-osios, sekmadienio, vakarą įvyko akcija „Laisvės kelias“, skirta palaikyti už demokratines permainas savo šalyje kovojančius Baltarusijos žmones. Tarp Vilniaus Katedros aikštės ir pasienyje esančio Medininkų memorialo (32 kilometrus) apie 50 tūkst. žmonių susikibo rankomis į gyvą grandinę. Šis istorinis momentas sulaukė ne tik Lietuvos, bet ir užsienio žiniasklaidos dėmesio. Į grandinę žmonės stojo apsivilkę baltais drabužiais, su vėliavėlėmis ar kardeliais rankose. Susikibę žmonės taip priminė ir Baltijos kelią, į kurį Lietuva, Latvija, Estija stojo prieš 31-erius metus.

ES sankcijos A. Lukašenkai dar nepritaikytos

Mitingai Baltarusijoje tęsiasi

Mitingai tęsiasi, nors per juos suiminėjami žmonės.

Spalio pabaigoje, nuo prezidento rinkimų Baltarusijoje praėjus daugiau nei pustrečio mėnesio, situacija šalyje tokia, kad A. Lukašenka, kuris jau inauguravosi ir atrodytų lyg ir kontroliuoja valdžią šalyje, vis negali susitvarkyti su protestais ir įtvirtinti savo legitimumo (teisėtumo). Bet nėra ir didelių permainų: diktatorius bando ieškoti būdų, kaip sustabdyti žmonių protestus ir drąsesnį jų kalbėjimą prieš jį, o protesto judėjimas vis nenurimsta, nors yra stichiškas ir neturi aiškaus lyderio, kuris prisiimtų atsakomybę arba nusakytų, ko konkrečiai siekti, kada sustoti, todėl nėra aišku kurlin viskas juda.
A. Lukašenkos era baigėsi, bet joks stebėtojas ar užsienio politikos ekspertas, ko gero, negalėtų tiksliai pasakyti, kiek truks ši griūtis – ar mėnesį, ar kelerius metus. Kaip viskas baigsis – šiandien yra didysis klausimas. Dešimtys tūkstančių baltarusių vis dar išeina į Minsko ir kitų miestų gatves dalyvauti protestuose prieš A. Lukašenką, nepaisydami valdžios grasinimų šaudyti į protestuotojus.
Baltarusijos opozicijos lyderė Sviatlana Cichanouskaja ištremta iš šalies ir suvienyti protesto jėgas bando būdama Lietuvoje. Beje, S. Cichanouskaja nominuota 2021 m. Nobelio taikos premijai.
Europos Sąjunga jau yra įvedusi sankcijas 40-čiai Baltarusijos pareigūnų, atsakingų už vykdytą smurtą prieš taikius protestuotojus. Baltijos šalys rugsėjo pabaigoje patvirtino savo sankcijų prieš Baltarusiją sąrašą, kuriame – 100 asmenų. Dabar ES ruošia antrą sankcionuojamų Baltarusijos atstovų sąrašą, kuriame gali būti įtraukta ir Aliaksandro Lukašenkos pavardė.

Į ultimatumą nereaguoja

Astravo AE

Baltarusija, ignoruodama branduolinės saugos problemas ir neįgyvendindama streso testų rekomendacijų, planuoja netrukus paleisti Astravo atominės elektrinės pirmą reaktorių.

Baltarusijos opozicijos lyderė S. Cichanouskaja spalio 13-ąją paskelbė Minsko režimui „liaudies ultimatumą“ ir pagrasino nacionaliniu streiku, jeigu valstybės vadovas per 13 dienų nepraneš apie atsistatydinimą, nebus nutrauktas smurtas prieš demonstrantus ir nebus paleisti politiniai kaliniai.
S. Cichanouskaja paragino A.Lukašenką, kuris valdo šalį nuo 1994 m., atsistatydinti iki spalio 25 dienos. Diktatorius nesureagavo.
Žmonės ir toliau rengia mitingus. Per sekmadienį, spalio 25 d., Baltarusijoje vykusias antivyriausybines protesto akcijas buvo sulaikyti 523 žmonės, 160 iš jų sulaikyti sostinėje Minske, pirmadienį tai paskelbė Vidaus reikalų ministerija, praneša agentūra „Reuters“.
Pirmadienį paskelbta ir apie nacionalinį streiką. Agentūros AFP reporterio teigimu, sostinėje Minske gatvės pirmadienio rytą iš esmės buvo tuščios, tačiau didžiosios parduotuvės ir vaistinės buvo atidarytos. Vėliau Minske į pirmadieninę protesto akciją išėjo pensininkai, kurie iš pradžių susirinko Nepriklausomybės aikštėje, o paskui, prie jų prisidėjus studentams, žygiavo centriniu Nepriklausomybės prospektu. Skelbta, kad streikuoti rengiasi ir kai kurios valstybinės gamyklos.
Kur pakryps įvykiai, belieka tik laukti ir stebėti. Bet kokia suirutė ar chaosas nenaudinga ir patiems baltarusiams, o tuo labiau kaimyninėms šalims. Mums tai būtų grėsminga dar ir dėl visai greta esančios Astravo atominės elektrinės – ji pastatyta apie 50 kilometrų nuo Vilniaus ir mažiau nei už 30 kilometrų nuo mūsų šalies sienos. Lietuvos Vyriausybė teigia, kad Astravo AE pastatyta nesilaikant saugumo ir aplinkosaugos reikalavimų. Baltarusija skelbia, kad Astravo atominės elektrinės pirmą reaktorių prie savo energetikos sistemos prijungti planuoja šių metų pabaigoje, o visa galia jis turėtų pradėti veikti 2021 m. vasarį.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Domėjosi, tyrinėjo, užrašė…

    2016-06-28
    Sakoma, kad tikras pilietis yra tas, kuris pažįsta ir brangina tėvynę, siekia išsaugoti jos praeitį, pasirūpinti dabartimi ir kurti ateitį. Liudvinavo miestelio ir seniūnijos istorija, čia gyvenusiais žmonėmis, jų prasmingais darbais savo krašto kultūrai, dvasiniam lobynui, tradicijomis domėjosi, tyrinėjo ir jas užrašė ne vienas Liudvinavo seniūnijos gyventojas.   „Triobiškių dainose“ atgyja senelių dainos, istorijos Išsaugant savojo krašto istoriją didelį įnašą paliko Želsvoje gyvenusi Elvyra Kalindrienė, išleidusi knygą „Triobiškių dainos“. Čia sudėtos dainos surinktos maždaug prieš 140 metų Liudvinavo apylinkėse. Dirbdama Marijampolės Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje ji sutvarkė ir atnaujino „Triobiškių dainų“ leidinį. Knygos pamatas – rusų kalbininkų F. Fortunatovo ir V. Milerio surinktos ...
  • Kraštotyrininkė T. Vizbarienė: ieškoti, atrasti, kaupti, pasidalinti

    2016-06-28
    Knygos apie Liudvinavą, pavadintos „Prie Šešupės, Dovinės ir Sūduonios“ su paantrašte „Liudvinavo kraštas, įvykiai ir žmonės“, kurios sudarytoja yra Teresė Marijona Vizbarienė, ištraukas „Suvalkietis“ spausdino praėjusią vasarą. Šį kartą domėjomės, kaip sekasi autorei įgyvendinti savo svajonę – išleisti knygą, prie kurios rašymo ji sugaišo daug laiko ir įdėjo nemažai pastangų ieškodama istorinės medžiagos, rinkdama ją. Kraštotyrininkės klausėme, kodėl ji ėmėsi tyrinėti gimtojo karšto istoriją. Ar tai pomėgis, ar tiesiog pareiga neleisti užmarštin nugrimzti svarbiems įvykiams, kaupti ir kitiems perduoti žinias apie savo gimtinę? Knyga leidybai paruošta Pasak Teresės Vizbarienės, knyga leidybai jau paruošta. Nuotraukos ir medžiaga atrinkta, peržiūrėti rankraščiai, sudėlioti skyriai. Iš ...
  • Vaikų vasaros poilsiui – rekordinė suma

    2016-06-16Vaikų vasaros poilsiui – rekordinė suma
    Pasibaigus mokslo metams daugelis vaikų pramogauja kaip išmano. Tačiau kad vasara nenueitų vėjais ir dar būtų galima ko nors išmokti, specialistai siūlo savo atžalą leisti į vasaros stovyklą. Dalis jų remiamos valstybės, savivaldybių ir Europos Sąjungos fondų lėšomis.  Ugdo ir lavina Švietimo ir mokslo ministerijos Neformalaus švietimo skyriaus vedėjas Tomas Pūtys tikina, kad prasidėjus vasarai vaikų smalsumas neišblėsta, todėl jį reikia skatinti. Vasaros stovyklos tam – puiki galimybė. „Ar tai būtų dienos, ar stacionari stovykla, vaikams jos labai naudingos. Nors ir vasara, vaikas neturi būti užsidaręs namuose ir užsiimti nežinia kuo, o tėvai ne visada turi laiko rūpintis kokybišku jo užimtumu. Šį rūpestį ...
  • Marijampolės fotografijos puslapiai

    2016-06-14
    Iš Marijampolės kilusio ir Sūduvos krašto fotografijos istoriją tyrinėjusio fotomenininko Valentino Juraičio nuomone, Marijampolę fotografija galėjo pasiekti apie 1863 metus, kai dabartinės Lietuvos teritorijoje veikė jau septynios fotoateljė. 2011-aisiais išleistame leidinyje „Senoji Marijampolė fotografijose“ V. Juraitis nurodo, kad seniausia išlikusia Marijampolės fotografija laikytina 1873 m. fotografo Leono Anšero daryta paviljoninė nuotrauka, kurioje su grupe vietos gimnazistų įamžintas Jonas Basanavičius. Ši nuotrauka saugoma Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Garsiausias XIX a. pabaigos Marijampolės fotografas, pasak V. Juraičio, buvo apie 1890–1892 metus savo veiklą pradėjęs Moisiejus Buhalteris (1868–1941 m.). Pasakojama, kad Buhalteris buvo gabus portretistas. „Kaip prisiminė senieji marijampoliečiai ir fotografo sūnus, M. ...
  • Fotografo A. Senkaičio genus paveldėjo jo vaikaitis

    2016-06-14
    Marijampolėje gyvenusio, prieš 14 metų Amžinybėn išėjusio inžinieriaus, fotografo ir fotografijos kolekcininko Antano Senkaičio artimieji šių metų liepą minės 100-ąsias A. Senkaičio gimimo metines. Fotografo dukra marijampolietė odontologė Lilija Patamsienė, pasakodama apie didįjį tėvo pomėgį, neslepia mananti, kad nors jos tėvas sulaukė 86 metų, jei ne fotografija, būtų gyvenęs dar gerokai ilgiau. „Mano tėvas buvo kilęs iš ilgaamžių giminės, – sako L. Patamsienė. – Štai viena jo sesuo, mano teta, jau sulaukė 96 metų ir yra žvali bei energinga. Manau, kad tėčiui gyvenimo amžių patrumpino fotografijoje naudoti įvairūs chemikalai. Juk jis fotografuoti pradėjo dar Nepriklausomos Lietuvos laikais, kai išvažiavo studijuoti ...
  • Diagnozė – priklausomybė

    2016-06-14
    Profesionalus Marijampolės architektas, jaunosios Marijampolės fotografų kartos atstovas Vytenis Skroblas, keletą kartų paklaustas, kas jam yra fotografija, ištaria: „Priklausomybė“, o paskui paaiškina: „Kaip kitaip visa tai gali pavadinti, kai kažką darai, tačiau nežinai, kodėl.“ Tai, kad tokia „diagnozė“ išties gali būti rimta problema, paaiškėja vėliau, kai Vytenis prisipažįsta pastaruoju metu nebeužsukantis į fototechnikos parduotuves ir fototechnika prekiaujančius interneto portalus. „Tiesiog ten neinu, nes žinau, kad išvydęs kokį naują „žaisliuką“ galiu neįstengti atsilaikyti, – atvirauja fotografas. – Fototechnikos naujienos kainuoja didelius pinigus, todėl nutariau, kad geriau tegul pinigai lieka šeimai, nei būtų išleisti mano įnoriams patenkinti. Juolab kad nesvarbu, koks tas ...
  • Romas Linionis: keturi dešimtmečiai su fotoaparatu

    2016-06-14
    Pastarųjų dešimtmečių Marijampolės fotografijos grandą Romą Linionį iš matymo, ko gero, pažįsta kone visa Marijampolė. Yra žmonių, kurie jį prisimena ir pažįsta dar nuo mokyklos suolo, taip pat nuo tų laikų, kai baigęs aukštąsias inžinieriaus mechaniko studijas grįžo į gimtąjį miestą ir tuometėje Maisto pramonės automatų gamykloje pradėjo inžinieriaus konstruktoriaus karjerą. Ypač puikiai Romą pažįsta vietos kultūros ir meno žmonės, nes jis ir jo gyvenimo bendražygė mūsų kolegė Nijolė Linionienė jau daug metų, kaip sakoma, verda tose pačiose kultūrinio gyvenimo ir meno pasaulio sultyse. Vis dėlto dauguma marijampoliečių Romą Linionį, manau, yra įsidėmėję ir tariasi bent iš matymo pažįstantys dėl ...
  • Kraštotyrininkės darbo rezultatas – mokyklos muziejus

    2016-05-31
    Jono Totoraičio progimnazijos muziejus įkurtas 2001 metais, švenčiant mokyklos 30-metį. Kaip papasakojo progimnazijos direktoriaus pavaduotoja Salvinija Šimonėlienė, aprodydama jaukią muziejaus patalpą, ne visos šalies mokyklos turi tokius savo muziejus. Šiai mokyklai pasisekė, kad buvo tokia entuziastė kaip mokytoja P. D. Vidrinskienė, kuri tuo užsiėmė, ir kad palaikė mokyklos vadovai. Pasak pavaduotojos, šalyje iš maždaug pusantro tūkstančio mokyklų muziejus teturi apie 400. Istorijos mokytoja S. Šimonėlienė perėmė muziejaus veiklą iš Vidrinskienės, kuri šioje mokykloje dirbo nuo 1971 metų – įkūrimo dienos (pradžioje atėjo kartu su vyru Zigmu, vėliau jis perėjo kitur). „Šiame muziejuje yra 100 proc. to, ką paliko mokytoja. Aišku, palaipsniui kaupiasi ...
  • Sausio 13-osios didvyris Rimantas Juknevičius

    2016-05-31
    2012 m. abiejų Vidrinskų bendras darbas – knyga apie Rimantą Juknevičių išleista pavadinimu „Lietuvos laisvės gynėjas Rimantas Juknevičius. 1991 m. Sausio 13-oji“. 187 puslapių knygoje sudėta gausybė asmeninių nuotraukų, Rimantą pažinojusiųjų atsiminimai, Sausio 13-osios liudininkų pasakojimai, didvyriui skirtų eilėraščių posmai, net užrašai ant laidotuvių vaikinų, nemažai straipsnių iš to laiko spaudos, daugybė nuotraukų iš laidotuvių ir kt. „Aš vis laukiau, kada kas nors apie Rimantą parašys knygą. Tikėjausi, gal žurnalistai. O ką aš – juk tik eilinė kraštotyrininkė. Bet matau, kad niekas nieko nesiima. Tada galvoju: o kas kitas, jei ne aš? Su Rimanto mama Vanda mes kartu dirbome – privalau ...
  • Mokytojos P. D. Vidrinskienės bibliografija

    2016-05-31
    Mokytoja P. D. Vidrinskienė rašo lietuvių ir esperanto kalbomis, verčia iš ir į esperanto k. Yra parašiusi, sudariusi ir išleidusi šias knygas: „Rudens ugnelė“ (vaizdeliai ir atsiminimai, 1997 m.). Išvertė iš esperanto k. P. Gavėno knygą „Šventasis Kazimieras“ (1997 m.). „Marijampolės 5-oji vidurinė mokykla 1971–2001 m.“ (2001 m.). „Neužpustytos pėdos“ (apie nusipelniusią mokytoją Juzefą Jakelaitienę, 2002 m.). „Lernu diligente“ (esperanto k. vadovėlis, 2002 m.). „Koloroj de sopiro“ (skaitiniai esperanto k., 2003 m.). „Švyturiu dek“ (sudarė eilėraščių rinkinį apie mokyklą ir mokytojus, 2003 m.). Suredagavo J. Totoraičio „Sūduvos Suvalkijos istorijos“ antrą leidimą (2003 m.). „Skambančios rugsėjų upės“ (mokytojų atsiminimai, I ir II d., 2006 m., 2010 m.). „Paulina – Žiemgalos dukra“ ...
  • Gana netikėtas gyvenimo posūkis – kurti poeziją

    2016-05-31
    Kurti eiles P. D. Vidrinskienė pradėjo išėjusi užtarnauto poilsio. Gegužės 7 d. Marijampolės Petro Kriaučiūno bibliotekoje ji pristatė net keturias savo poezijos knygas: „Saulėlydžio paukštė“, „Randuotos pilnaties pievos“, „Vilčių ežeruos“ ir „Varvek­lių stygos“. Tiek poezijos parašė per tuos 5 metus, kai nebedirba mokykloje. Renginys buvo pavadintas poetės eilėraščio žodžiais „Dar pabūkim“. „Poezija kaip panelė, vienam patinka, kitam ne. Pamatau pašešupy gražius vaizdus ir gimsta eilės. Supratau, kad ne tik skausmas gimdo poeziją, džiaugsmas – irgi“, – kalbėjo poetė gausiai susirinkusiems klausytojams. Ji buvo pristatyta kaip muziejaus įkūrėja, kraštotyros knygų autorė, Pasaulinės esperanto asociacijos narė. Danutė ilgai rašė apie kitus, o išėjusi į užtarnautą ...
  • Mokytoja D. VIDRINSKIENĖ: lituanistika, esperanto kalba, sovietmečio disidentų likimai

    2016-05-31
    Paulina Danutė Vidrinskienė save vadina Žiemgalos dukra, nes kilusi iš šalies šiaurės, Žagarės, ir, kaip pati sako, tarsi tas vyšnios kauliukas likimo permesta per Nemuną į trąšią Suvalkijos žemę. Čia prigijo, subrendo, sulapojo ir duoda tokį didelį šešėlį, kuris saugo, globoja, glaudžia daugybę žmonių, kurių veikla, geri darbai jos dėka išlieka ne tik žmonių atmintyje, bet ir knygose. Tos knygos – tai kraštotyrinė medžiaga apie atskiras iškilias asmenybes, apie įvairias grupes, įstaigas, laikotarpius, veiklas. 2008 m. mokytojai P. D. Vidrinskienei suteiktas „Nusipelniusios marijampolietės“ vardas. Pedagoginė lituanistinė  veikla – nuo 17 metų Vaikystėje Danutės charakterį formavo graži Žagarės gamta ir knygos. Su bendramoksliais liko ...
  • Ir nuvilnijo garsas… (jį išgirdo ir Vytautas Ciplijauskas, ir Henrikas Šablevičius)

    2016-05-17
    Nežinia, kaip būtų susiklostęs Juozo Adomaičio, unikalaus talento kūrėjo, darbų likimas, jei skulptorius Julius Narušis, o paskui jau ir kiti, nebūtų ėmę skleisti žinios apie juos. Juk dešimtmečius tuos akmenis kalė, kai kas pagirdavo, kai kas stebėjosi, bet pagal kitų norus ar užsakymus nedirbo ir pinigų nesiekė užsidirbti. Koks bebuvo racionalus, apskaičiuojantis, antkapinių pamink­lų nesiruošė kalti, nors kryžiaus, nukryžiuotojo motyvais darbų ir sukurta. (Beje, pasitaikė atvejų, kai koks kūrinys „prisišaukdavo“ kitą žmogų: štai Višakio Rūdos kapinėse J. Adomaičio darbas žymi devynerių metų mergaitės amžinojo poilsio vietą…) Etnologas Juozas Kudirka yra rašęs: „J. Adomaitis šiandien mums įdomus tuo, kad būdamas natūraliai izoliuotas ...
  • Gandrai nepalieka meistro sodybos

    2016-05-17
    Sunku įvertinti žmogaus gyvenimo turtus: gali suskaičiuoti pastatus, hektarus ar galvijus (dabar – jau ir mašinas ar net jachtas su lėktuvais, vilas užsieniuose), įmantrių drapanų pilnas spintas ir brangius papuošalus, bet… „Raktai iškris iš rankos – ir viskas liks. Kai prisimenu, mano vyro senelis ir jo tėvas nieko „tokio“ neturėjo, o kokie jie buvo laimingi! Aš labiausiai patenkinta, kad tėtis išmokė darbštumo – visko, visų darbų išmokė. Ir perdavė tą darbštumą – be vyro likus kaip sunku buvo, bet nieko, neprapuoliau…“ Tai Juozo Adomaičio vyriausios dukros Joanos Matulevičienės žodžiai. Ji visą laiką gyvena tėvų sodyboje – taigi natūraliai tenka ir ...
  • Akmenorius Juozas Adomaitis: prakalbinti akmenį ir išlikti…

    2016-05-17
    2015-ųjų birželį sukako 110 metų, kai mūsų krašte, Igliškėlių kaime ūkininko šeimoje gimė unikalaus talento žmogus akmenorius Juozas Adomaitis. O rudenį buvo 25-osios mirties metinės: išėjo, kaip pats yra sakęs, „namo“… Jubiliejinė sukaktis nenuskambėjo plačiau, tik gausi giminė tradiciškai susirinko į jo sodybą, kur tebegyvena kūrėjo dvasia: tiek paties įamžinta akmens darbuose, tiek laukuose, iš kur tie akmenys atkeliavo, didžiųjų medžių apsuptoje sodyboje, kur svečių visada laukia čia nuolat gyvenanti vyriausioji meistro dukra. Neužmiršo jo ir kažkada bendravę, visokių reikalų turėję aplinkinių kaimų žmonės – per gyvenimą yra visokių darbų daręs, daug reikalų išrišęs, tad ir jį pažinojusių buvo daug. ...