Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Kai išgyveni tai pats, – į ligą žiūri kitomis akimis

Nuo praėjusių metų pabaigos pasaulis diena iš dienos grumiasi su koronavirusu, o grumtynių rezultatai kasdien vis skirtingi. Vieną dieną laimi pasaulis, išsaugodamas žmonių gyvybes, o kitą – koronavirusas jas nusineša su savimi. Savo asmenine patirtimi sergant šia liga dalijasi alternatyvios pop-muzikos atlikėja Rūta Loop.

Atsakymas jau buvo aiškus jo nesulaukus

Dalydamasi savo sirgimo koronavirusu patirtimi atlikėja sako, kad jai pasisekė, bet per daug džiūgauti nevertėtų – atsargumas ir apsauga šiuo metu yra būtina. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Dalydamasi savo sirgimo koronavirusu patirtimi atlikėja sako, kad jai pasisekė, bet per daug džiūgauti nevertėtų – atsargumas ir apsauga šiuo metu yra būtina. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Rūtą Žibaitytę galima vadinti televizijos šou ir muzikos pasaulio senbuve. Ji – neseniai solinę karjerą pradėjusi atlikėja, žymiausių Lietuvos atlikėjų pritariančioji vokalistė, kurios karjerą puošia patirtis daugybėje muzikinių projektų ir „Eurovizijos“ dainų konkursuose.
Praėjusiais metais šokių muzikos radijuje „Power Hit Radio“ laidų vedėja dirbanti mergina išleido pirmąjį solinį albumą pavadinimu „Chapter“ ir šiemet, antrąkart išbandžiusi jėgas nacionalinėje „Eurovizijos“ dainų konkurso atrankoje, pasiekė finalą. Tačiau ryškiausiai atlikėjos vardas nušvietė visos šalies žiniasklaidą rugpjūčio mėnesį socialiniuose tinkluose pasirodžius atlikėjos įrašui apie teigiamą koronaviruso testą.
Rugpjūčio mėnesio pradžioje koronavirusas buvo nustatytas vienam iš „Power Hit Radio“ darbuotojų, todėl visa radijo komanda nedelsiant izoliavosi, tačiau Rūta išsitirti nuėjo savo noru.
Radijo laidų vedėja antrąją mėnesio savaitę pajuto pirmuosius dar iki tol tiksliai nežinomos ligos simptomus: pakilusi temperatūra, galvos skausmas, svaigimas, gerklės perštėjimas ir kosulys. Laukiant atlikto testo atsakymų, merginai dingo skonis ir uoslė, tad atsakymas buvo aiškus – užsikrėsta koronavirusu.

„Visada galvojau, kad aš tai jau tikrai nesirgsiu“
Rugpjūčio 11 dieną atlikėjai buvo patvirtintas koronavirusas ir tądien prasidėjo saviizoliacija. Rūta, prisimindama lemtingą rugpjūčio 11 dieną, atvirauja: „Sekiau naujienas ir situaciją pasaulyje, tačiau neslėpsiu, visada galvojau, kad aš tai jau tikrai nesirgsiu, ir tik susirgusi visiškai patikėjau virusu ir kad jis gali bet kada pasiekti kiekvieną iš mūsų.“
Bendradarbiaujant su Nacionaliniu visuomenės sveikatos centru, buvo atrasti ir užfiksuoti visi asmenys, su kuriais mergina kontaktavo per tam tikrą laikotarpį, su visais jais buvo susisiekta, jie atsakingai užsiregistravo, atliko testus ir izoliavosi.
„Man tikrai pasisekė, kad sirgau lengva forma ir pasireiškę simptomai manęs stipriai nenualino fiziškai. Turbūt labiau išsekau psichologiškai, kai reikėjo leisti dienas tarp keturių namų sienų“, – sėk-minga sirgimo koronavirusu patirtimi džiaugiasi 27 metų atlikėja.

Saviizoliacija tarp keturių sienų
Veiklos iš tiesų netrūko, izoliacijos metu R. Žibaitytė susitvarkė kiekvieną namų kampelį, kūrė muziką, rašė, skaitė, gamino, sportavo ir šiomis bei kitomis įvairiomis veiklomis dalijosi savo paskyroje socialiniame tinkle „Instagram“.
„Stengiausi save nuteikti kuo pozityviau – svajojau, dainavau, šokau, bendravau su kaimynais per balkoną ir mėgavausi kiekviena galimybe nors ir iš toli pamatyti draugus, kurie lankydavo, stebindavo dovanomis ir rūpinosi manimi“, – prisiminimais dalijasi magistro laipsnį Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje apsigynusi mergina.
Kad ir kaip būtų, užplūdus niūroms dienoms, subjurus nuotaikai, Rūtai paramą ir prieglobstį suteikdavo šeima, draugai ir mylimasis, kuriems ji jaučiasi labiausiai dėkinga: „Pasidaro kur kas lengviau, kai jauti, kad kažkam rūpi ir jautiesi mylima. Svarbu nebijoti prašyti pagalbos, paskambinti ir tiesiog papasakoti, kaip jautiesi.“

Rūta sako: „Man pasisekė“
Kai viskas baigėsi, emocijos nuslūgo, į tai, kas buvo, lengva pažvelgti kitomis akimis.
„Reikia pripažinti, kad man pasisekė: namuose turiu du balkonus ir gyvenu jaukiame rajone, todėl įgrisusius namų kampus galėjau pakeisti gryno oro ir saulės voniomis viename iš balkonų“, – prisiminusi saviizoliacijos laikotarpį, kuris leido artimiau susipažinti su kaimynystėje gyvenančiaisiais ir atrasti namų privalumus, pasakoja atlikėja.
Rugsėjo 16 dieną Rūta Loop turbūt prisimins ilgai. Tai diena, kai koronavirusas buvo įveiktas – atlikti du testai parodė neigiamus atsakymus.
Rūta, pasidalijusi savo istorija, ragina būti itin sąmoningais ir nepamiršti saugotis: „Atsargumas šiuo metu yra būtinas dėl savęs paties, dėl artimųjų ir kitų žmonių aplink“.
Be to, Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Infekcinių ligų centro COVID-19 I skyriaus vyresnioji infekcinių ligų gydytoja Birutė Zablockienė primena, kad efektyviausia apsauga nuo koronaviruso – apsauginės veido kaukės, rankų plovimas muilu, dezinfekavimas, susibūrimų uždarose patalpose vengimas ir fizinio atstumo palaikymas.

Užs. 1302.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Netradicinė pamoka Matutynėje

    2016-10-25Netradicinė pamoka Matutynėje
    Spalio 4 d. į netradicinę pamoką „Pagauk rudens spalvas“ Anzelmo Matučio tėviškėje Zomčinės kaime mokinius pakvietė Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazijos pedagogės. Vyko integruota pamoka ir kūrybinės dirbtuvės. Čia susijungė dailė, technologijos, muzika, fotografija ir literatūra. Vaikai kūrė puokštes iš rudens gėrybių, gamino kompoziciją iš įvairių gamtos dovanų. Grupė mokinių po sodybą ieškojo gražių rudeniškų kadrų fotografijoms, kiti tapė, dar kiti kūrė žodžio meną. Buvo atvykę mokinių iš Padovinio pagrindinės mokyklos, kurie taip pat susidomėjo ir pasinaudojo netradicinės pamokos galimybėmis. Mokiniai skaitė poetų eiles, dainavo dainas apie rudenį ir gamtos grožį. Mokytojos lituanistės Aušros Brusokienės vadovaujamų literatūrinės kūrybos dirbtuvių nariai skaitė savo kūrybą. A. Brusokienė sako, kad ši sodyba – labai jauki ir šilta vieta ne tik pamokai, bet ir renginiams. Ji tikisi, kad neįprastos pamokos čia taps tradicija. Paskutinę gražią šių metų rudens dieną Matutynė atgijo nuo vaikų šurmulio, jie šmirinėjo po senaisiais kaštonais rinkdami jų vaisius, žvalgėsi po sodybą. Pavėsinėje prie tvenkinio virė darbas su dažais ir teptukais. Nors diena buvo saulėta, bet ...
  • Poeto vardą garbingai neša gimnazija

    2016-10-25Poeto vardą garbingai neša gimnazija
    1989 m. gegužės 20 d. Igliaukos vidurinei mokyklai buvo suteiktas A. Matučio vardas. Dabar tai – Igliaukos A. Matučio gimnazija. Geros ugdymo sąlygos Gimnazijos direktorė Janina Alesienė sako, kad čia ugdymo sąlygos net geresnės negu kai kuriose miesto mokyklose. „Mes turime aplink tiek puikių vietų, kur galima vesti neformalias pamokas. Štai vasarą prie šalia esančio Yglos ežero buvome pasikvietę narus, ugniagesius gelbėtojus, kad pademonstruotų vaikams savo darbo specifiką. Iš tiesų, nenoriu sutikti, kad mieste mokiniams sąlygos geresnės. Mes taip pat turime labai daug galimybių, tik reikia noro jas išnaudoti. Džiaugiuosi iniciatyviu pedagogų kolektyvu, kuris turi įdomių idėjų ir jas įgyvendina. Tai padeda labiau sudominti, motyvuoti mokinius, jie noriau mokosi, pasiekia geresnių rezultatų“, – sako direktorė. Jai pritaria pavaduotoja Edita Miklovienė, sakydama, kad vyksta ir bendros literatūros, šokio pamokos su Liudvinavo Kazio Borutos gimnazija. Netradicinės pamokų formos patinka mokiniams, padeda paįvairinti kasdienį mokymąsi, susirasti naujų draugų, pabendrauti su kitų mokyklų kolektyvais, pasidalinti patirtimi, pasimokyti vieni iš kitų. „Neturime jokių sunkumų išsivežti vaikus į naujas erdves, vietas, ...
  • Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai

    2016-10-25Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai
    Anzelmas Matulevičius-Matutis gimė 1923 m. sausio 7 d. Marijampolės apskrities Zomčinės kaime. Dar mažas būdamas pamėgo skaityti ir su knyga nesiskyrė visą gyvenimą. Eilėraščius kurti ėmė besimokydamas Marijampolės gimnazijoje. Šešiolikmetis gimnazistas žurnalo „Žiburėlis“ surengtame jaunųjų literatų konkurse laimėjo dvi premijas. Mokytojo profesiją įgijo besimokydamas Marijampolės mokytojų seminarijoje (baigė 1942 m.). Mokytojavo Santaikos kaime, Simne (Alytaus r.), Seirijuose (Lazdijų r.). Nuo 1950 metų gyveno Alytuje, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, dirbo pionierių namuose, vadovavo literatų ir turistų būreliams. Savo talentą A. Matutis paskyrė vaikų literatūrai. Daugiau kaip ket­virtį amžiaus dirbęs mokytoju, jis vaikus pažinojo kaip reta puikiai. Poeto veikla neliko neįvertinta – gavo ne vieną sovietinę premiją, taip pat jam buvo suteiktas nusipelniusio mokytojo vardas ir nusipelniusio kultūros veikėjo vardas. Didžiausio įvertinimo A. Matutis sulaukė 1984 m., kai jo rinktinė „Margaspalvė genio kalvė“ buvo apdovanota Hanso Kristijano Anderseno diplomu. Rašytojo knygos išleistos daugiau kaip milijono egzempliorių tiražu. Daugelis rinkinių išversti į užsienio kalbas. A. Matutis mirė 1985 m. rugsėjo 21 d. Alytuje. 1991 m. atidarytas A. Matučio memorialinis muziejus ...
  • Ne tik pažiūrėti…

    2016-10-18Ne tik pažiūrėti...
    Beveik tuo pat metu, kai buvo rengiamas pirmasis, juostų, katalogas, muziejuje prasidėjo intensyvi edukacinė veikla. Buvo siūloma pabandyti įvairių dalykų, tarp kitų – ir patiems pasidaryti juosteles. Šie užsiėmimai sulaukė didelio dėmesio, muziejininkai sako nė patys nesitikėję, kad susidomėjimas taip ilgai neslūgs. Reikėjo registruotis iš anksto ir dar palaukti eilės – mat, be marijampoliečių, į muziejų ėmė plūsti grupės iš Kauno… Viena priežasčių, tai paskatinusių, buvo paroda Kaune „Sūduvos spalvos“ (tų parodų buvo daug – su muziejaus eksponatais, tarp kurių buvo ir šio krašto tautinis kostiumas, pabuvota ir Danijoje). Ją pristatant Jurgita Jasevičienė, atsakinga už edukacinę veiklą, taip mokėjo sudominti kauniečius, kad vieni po kitų jie ėmė važiuoti į užsiėmimus Marijampolės kraštotyros muziejuje – vėliau ir ne vien į tekstilės. Dalyvaujantieji Miesto dienų ir kitose šventėse (taip pat Vilkaviškyje, Paežerių dvare, bendruomenių renginiuose) dažnai mato muziejininkus, demonstruojančius įvairius primirštus amatus – taip pat ir juostų audimą, pynimą. Į šią veik­lą įsijungia ir Danutė Katkuvienė: muziejuje žmonių nedaug, tad visi dirba ne ...
  • Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“

    2016-10-18Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“
    Rengiant visus tekstilės katalogus viena sudarytojų, lydėjusi leidinius visu keliu, buvo Asta Vandytė – tautodailininkė, tautinio kostiumo ekspertė, įmonės „Tautinio kostiumo studija“ Kaune vadovė, pati surinkusi, atgaivinusi daug tradicinės tekstilės pavyzdžių, išleidusi leidinių. Paprašėme išsakyti savo minčių apie sritį, į kurią yra giliai panirusi. „Kiek prisimenu, vaikystėje ir paauglystėje vartant namuose buvusį Mikalinos Glemžaitės tautinių kostiumų leidinį, vis pagalvodavau, kad norėčiau kada nors taip apsirengti… Buvo gražu žiūrėti į plačius, „kaip karalaitės“, sijonus, liemenes ir švarkelius. Vaikystės noras išsipildė vėliau, baigus studijas Šiaulių pedagoginiame institute, Kaune pradėjus lankyti folkloro ansamblį. Iškilo būtinybė pasisiūti kostiumą, pradėjau giliau domėtis – ir panirau… Kostiumuose man, pirmiausia, viskas labai gražu. Įdomu suprasti, kaip sukirpta ir pasiūta kiekviena detalė, žavi papuošimai, kanteliai, siūlelės. Malonu atrasti ir išbandyti naujas technikas, audimo būdus. Per praėjusius dvidešimt metų Lietuvoje tautinio kostiumo kūrimas grįžo arčiau ištakų, XIX a. vidurio nešiosenos tradicijos. Pirmaisiais Nepriklausomybės metais vyravo nuomonė, kad folkloro ansambliai būtinai turi remtis muziejiniais drabužių pavyzdžiais, o kuriant liaudiškų šokių kolektyvų kostiumus ...
  • Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą

    2016-10-18Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą
    Vilkaviškio kultūros centre veikianti Mažoji audimo artelė šiemet minėjo pirmąjį apvalų jubiliejų. Prieš dešimtmetį, po netrumpo parengiamojo darbo (kultūros centrui pritarus projektui ir skyrus patalpas, reikėjo surasti ne tik stakles, bet ir audėjas – vienas, kad mokytų, kitas – kad norėtų išmokti šio nelengvo amato, tampančio ir kūryba) ji buvo iškilmingai atidaryta. Buvo garbių svečių, gražių palinkėjimų, nuostabos – panašių centrų ar sambūrių visoje Lietuvoje buvo vos vienas kitas, ne ką daugiau ir dabar… Idėja suburti bei mokyti moteris tradicinio audimo buvo užvaldžiusi ilgametę kultūros centro darbuotoją etnografę Nijolę Skinkienę, vadovaujančią ir folkloro ansambliui „Sūduviai“. Nežinia, kas labiausiai lėmė, bet visi gerieji linkėjimai tikrai ėmė pildytis: atsirado ir norinčių austi, o pasklidęs garsas po kurio laiko ėmė traukti užsakovus. Jau praėjus ilgesniam laikui Nijolė yra prisipažinusi, kad pradžioje ir pati negalėjo numatyti, kad viskas taip pasisuks. Norėjosi, kad bent metus kitus įsukta veikla neuždustų – apie dešimtmetį tuomet gal tik pati sau pasvajojo… „Tas projektas buvo pačiu laiku: Kultūros ministerija finansavo, savivaldybė ...
  • Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“

    2016-10-18Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“
    „Ligi 1890 m. gyventojai pagal Šešupę labai mėgdavo baltai dėvėti… Lietuvės tiesiog didžiuodavosi ir stengdavosi kita kitą apkirsti išadytomis baltomis drobulėmis. Tai buvo lininė skara, išadytu viduriniu ruožu. Paskutines metų dešimtis visi tie apdarai labai nyko…“   Marijampolės kraštotyros muziejaus vyr. muziejininkė Danutė Katkuvienė sako, kad jai labai gražūs šie Vydūno žodžiai, kuriais didysis Lietuvos mąstytojas, filosofas jau daugiau nei prieš šimtmetį reiškė ir pasigėrėjimą mūsų tautos sugebėjimu pasipuošti, ir nerimą dėl benykstančių konkrečių daiktų ir tradicijų… Juo labiau smagu, kad šiame muziejuje, kaip retame kitame, drobulių kolekcija itin gausi, jos pasižymi ir paties audimo įvairove, raštų sudėtingumu, nemažai itin puošnių. Iškėlus iš saugyklos tokį praeities liudininką (net nesinori jo vadinti daiktu ar eksponatu…) norisi ne tik gėrėtis to meto moterų kruopštumu, išmone, bet ir perskaityti kaip seną rankraštį: neretai muziejininkai, dėliodami tarsi vienas su kitu nesusijusius dalykus – detales, citatas, konkretaus audeklo gabalėlį – atranda nuostabių dalykų. „Ko gero, tik muziejininkai, restauratoriai, archyvų darbuotojai, praleidžiantys gyvenimą tarp senų daiktų, iš tiesų ...
  • Mokymasis visą gyvenimą – galimybė išlikti reikalingam

    2016-10-03
      „Ką išmoksi, ant pečių nenešiosi“, – sako lietuvių patarlė. Juolab kad ir mokymosi visą gyvenimą galimybių vis daugiau: siūlomi įvairūs kursai, paskaitos internetu, universitetų ir profesinių mokyklų programos. Prieš dvejus metus patvirtintas ir naujas Neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymas, jame pirmą kartą numatytos iki penkių dienų trunkančios darbuotojų atostogos neformaliajam mokymuisi.   Kartą išmokti nepakanka Nors tyrimai rodo, kad kuo žmogus vyresnis, tuo mažiau mokosi, o baigiantys karjerą asmenys dažnai praranda motyvaciją įgyti naujų žinių, Lietuvoje pamažu įsitvirtina suvokimas, kad amžius tobulėjimui – ne kliūtis. Švietimo ir mokslo ministerijos Mokymosi visą gyvenimą departamento direktorius dr. Saulius Zybartas sako, kad norint išlikti reikalingam darbo rinkoje, neprarasti įgūdžių bei tobulėti, būtina mokytis visą gyvenimą. „Kažkada vyravo įsitikinimas, kad užtenka kartą baigti universitetą ir turėsi darbo visam gyvenimui. Šiandien ši taisyklė nebegalioja, nuolat turime įgyti naujų gebėjimų“, – tikina jis.   Savivaldybėse darbą pradėjo neformaliojo suaugusiųjų švietimo koordinatoriai, kurie gali patarti, kur ir ko galima mokytis arčiausiai namų.    Nuo bibliotekų  iki interneto „Diena be mokslo – tuščiai praleista diena“, – yra sakęs ...
  • „Kol matau gimtinės grožį, giedu ir dainuoju“…

    2016-09-26
    Vida MICKUVIENĖ, Marijampolės kolegijos lektorė, skaitovė: Tai paskutinės eilutės iš nuoširdaus paties K. Knoro sukurto eilėraščio apie gimtinę, jos grožį, apie save. Atviras, vyriškai lyriškas gimtųjų vietų ir savo gyvenimo apdainavimas, kuris vėliau sugulė į dainų knygą „Esu čia, gimtine“. Pirmasis susitikimas su Maestro K. Knoru įvyko, kaip ir daugeliui marijampoliečių, tuometiniame J. Bendoriaus muziejuje. Koks renginys ar vakaras tada buvo, jau nepamenu. Širdin įstrigo gražaus, aukšto, žilo, be galo inteligentiško vyriškio (jau vien rankos pabučiavimas man anuomet, apie 1994-uosius, reiškė nepaprastai daug) įspūdingas siluetas. O jau kai uždainavo! Ypatingas balsas, gražus baritonas, jausmų gelmė. Kolegė iš Pedagogikos mokyklos laikų Frida Lokomina taip pat akcentavo gražų solinį kompozitoriaus ir pedagogo dainavimą. Nes solo dainuojančių ne tiek daug buvo ir anuomet, ir dabar, todėl Maestro išsiskyrė iš kolegų. O ir dainuoti Jis mėgo. Nebuvo nė vieno susitikimo su Juo, nė vieno vakaro, kad paprašytas (o dažnai net to nereikėdavo), nepadainuotų. Taip, rodos, ir dabar matau: išdidžiai, toks išlakus kaip ąžuolas, atsisėda prie J. ...
  • Geranoriškas, patarimų negailėjęs kolega

    2016-09-26
    Virginija JUNEVIČIENĖ – chorvedė, „Suvalkijos“ ir Šv. Cecilijos gimnazijos berniukų choro vadovė: Su K. Knoru, savo vyresniuoju kolega, bendrauti pradėjome, kai aš buvau visai dar „žalia“ chorvedė – tik ką baigusi studijas atvykau dirbti. Tai – nepaprastai geranoriškas žmogus, suteikęs man labai daug vertingų patarimų. Ne paslaptis, į jaunus specialistus daug kas žiūri kaip į būsimus konkurentus, galinčius vėliau užimti jų vietą ir neskuba dalintis savo patirtimi. Tačiau Maestro Knorui tai netiko. Sulaukiau nepaprastai daug vertingų, nuoširdžių patarimų kaip organizuoti chorą, kaip pasirinkti repertuarą; pasidalijo ir neįkainojamomis žiniomis apie vokalą. Be to, tai buvo labai taktiška, kitus suprantanti asmenybė, mokėjo gražiai bendrauti. Beje, vėliau teko dirbti ir su jo dukra, kuri ilgokai buvo „Suvalkijos“ choro koncertmeisterė. Kai imdavomės mokytis Maestro parašytų kūrinių, visuomet sulaukdavome patarimų dėl vokalo technikos. K. Knoro kūriniai patinka ir klausytojams, ir choristams – jie melodingi, lengvai atliekami. Su „Suvalkijos“ choru iki šiol dainuojame K. Knoro „Suvalkiją“, „Neliūdėk“, kitus kūrinius, o su Šv. Cecilijos gimnazijos berniukais – „Rugsėjo varpelį“. ...
  • „Esu čia, gimtine“

    2016-09-26
    Česlova JAKŠTYTĖ – poetė, Marijampolės kraštotyros muziejaus darbuotoja, surengusi nemažai literatūros vakarų, skirtų ne tik savo, bet ir kitų iškilių meno žmonių kūrybai pristatyti: Muzikų, o vaizdžiau tariant – šios srities menininkų miške, Maestro Kazimieras Knoras buvo aukštas, tvirtas ir daugiašakis medis. Daug metų reikliai ir oriai muzikos meno paslapčių mokė jaunimą, reiškėsi kaip solistas, turintis pavydėtinai gražų balsą, buvo puikus chorvedys. Turėjo ir ryškų kompozitoriaus – melodisto talentą. Kadangi kūrė ne tik instrumentinę muziką, bet ir giesmes, balades, įvairaus žanro dainas, Maestro tekstų kūrybai ieškojo ir tarp vietos literatų – taip teko susipažinti ir mums. Iš šių dienų žvelgiant – prieš 36-erius metus… Kaip nenumaldomai lekia laikas… Bet pirmosios bendros dainos užgimimo istorija atmintin yra įstrigusi ryškiai – taip, tarytum tai vyko visai neseniai. Atmenu, buvo 1980-ųjų ankstyvas pavasaris, berods – kovo pabaiga. Su naujų eilėraščių pluoštu vieną gražią saulėtą dieną nuėjau į anuometinę „Naujojo kelio“ redakciją. Pasitiko mane poetas Juozas Andriuškevičius, dirbęs tuomet redaktoriaus pavaduotoju; šnektelėjome apie kūrybą, pasiteiravo, ...
  • Imponavo įvairiapusiška K. Knoro veikla, humoro jausmas, inteligencija

    2016-09-26
    Aldona MURAUSKIENĖ – literatūros ir muzikos renginių organizatorė, P. Kriaučiūno viešosios bibliotekos darbuotoja: Jo sukurtų dainų knyga „Esu čia, gimtine“ su autoriaus autografu bei kartu su kitais autoriais sudarytas populiarių dainų rinkinėlis „Dainuokim visi“ ir šiandien tebepuošia mūsų – Marijampolės P. Kriaučiūno viešosios bibliotekos Muzikos ir meno skaityklą, iš bibliotekoje organizuotų ir vestų renginių įrašų tebeskamba Jo galingu vargonininko balsu atliekamos dainos. Tik paties Maestro – dainininko, chorvedžio, pedagogo, kompozitoriaus K. Knoro jau seniai nebėra tarp mūsų. Labai trūksta to tikro, nesuvaidinto nuoširdumo, skalsios išminties, patarimų, paskatinimų, dosnių padėkos žodžių po eilinės mano surengtos muzikos valandėlės (jos būna skirtos pasaulio kompozitorių jubiliejams). Tais metais, patekusi į avariją, ilgą laiką nedirbau. Nustebino ir pradžiugino Jo telefono skambutis, apgailestavimas, kad taip ilgai sergu ir kvietimas kuo greičiau sugrįžti. Aš sugrįžau, bet… suspėjau tik į Jo laidotuves. Maestro K. Knoras mokėjo suprasti bet kurio amžiaus, išsilavinimo ar profesijos žmones, buvo įdomus, puikus pašnekovas, sugebantis įtraukti į pokalbį taip, kad galėdavai pamiršti greitai prasidėsiantį darbą, renginį ar susitikimą… Niekada ...
  • Buvo ryškus…

    2016-09-26
    Vytautas VILIŪNAS, ilgametis Marijampolės kolegijos darbuotojas: Pedagogas, kūrėjas, vokalo meistras – K. Knoro asmenybė buvo daugialypė. Gana reiklus ir griežtas pedagogas, tačiau tuometinių pedagoginės mokyklos dėstytojų ir auklėtinių kontekste – išskirtinė asmenybė. Buvo darbštus, reiklus, šiek tiek žemaitiškai užsispyręs. Moksleiviai jo griežtumo gal kiek ir prisibijojo, tačiau jis pats buvo labai ryškus visuomenėje, gabumų nestokojantis žmogus – tai, be abejo, imponavo studentams ir tarsi kompensavo pedagogo griežtumą. Įsimintinas vokalistas, atlikdavęs ir boso, ir baritono partijas (kaip solo atlikėjas mėgėjas yra pelnęs net prizinių vietų konkursuose). Vyrų choro „Garsas“ vadovas. Kūrėjas, intensyviai rašęs dainas bei didesnės apimties kūrinius, taip pat ir sakralinius. Kai kurios dainos buvo labai populiarios, netgi skambėdavo pageidavimų koncertuose. Dainų yra parašęs gal per 100. Su malonumu dalyvaudavo kompozitorių mėgėjų kursuose, apskritai buvo muzikai visiškai atsidavęs žmogus. Parėjęs iš darbo į namus sėsdavo prie pianino ir improvizuodavo arba kurdavo… Savo kūrybiniais gebėjimais džiugindavo ir kolegas – mielai rašydavo atskiriems žmonėms (kaip pavyzdžiui, L. Šepkui ir kitiems kolegoms) skirtas dainas ...
  • Kompozitorius Kazimieras Knoras, arba Kas dainoj nesudėta

    2016-09-26Kompozitorius Kazimieras Knoras, arba Kas dainoj nesudėta
    Talentingas kūrėjas, charizmatiška asmenybė Šiuos puslapius skiriame Kazimiero Knoro (1921–2004) atminimui. Tai – Marijampolės pedagogas ir kompozitorius, solistas, chorvedys ir vargonininkas. Įsimintina, charizmatiška asmenybė, palikusi nemenką kūrybinį kraitį. Senosios kartos inteligentas. Tokios asmenybės nenueina užmarštin netgi iškeliavusios anapus… Kazimieras Knoras gimė Žemaitijoje, Telšių rajone, mokėsi tenykštėje gimnazijoje, o vėliau specialiuosius muzikos mokslus tęsė Klaipėdoje. Vos pradėjęs dirbti pasižymėjo kaip puikus pedagogas ir organizatorius. Į tuometinį Kapsuką atvyko 1955-aisiais, dirbo pedagoginėje mokykloje (dabartinė kolegija), vadovavo chorams, šioje srityje pasiekė nemenkų laimėjimų. Puikiai atsiskleidė ir kaip solistas – yra tapęs netgi respublikinio solistų-vokalistų konkurso laureatu (1961 m.). K. Knoras buvo ne tik puikus pedagogas bei charizmatiškas solistas. Talentų gamta jam nepašykštėjo, tad žmonių atmintyje išliko ir kaip kompozitorius – jo dainos atliekamos iki šiol. Parašė per 100 dainų vaikams, solo atlikėjams, chorams ir ansambliams, sukūrė ciklą choreografijos ir muzikos pamokoms. Tobulinosi Kompozitorių sąjungos rengtuose konkursuose. Jo sukurtas dainas atliko profesionalai ir mėgėjiški kolektyvai. Kompozitorius rengdavo autorinius koncertus, o kartu su kolektyvais yra parengęs, pasak kolegų, ...
  • Lietuviškumo ugdymas per meno saviveiklą Marijampolės kolegijoje

    2016-09-26Lietuviškumo ugdymas per meno saviveiklą Marijampolės kolegijoje
    Vos atėjusi 1989 metais dirbti į pedagoginę mokyklą Vida Mickuvienė ėmė organizuoti renginius, juos vesti, pamažu į šią veiklą vis labiau įtraukė studentus. Perėmė skaitovų ruošimą, kuris iki šiol vyksta jos vadovaujamoje dabar jau Marijampolės kolegijos raiškiojo žodžio studijoje. 2001 metais V. Mickuvienei buvo pavesta vadovauti vienai grandžiai seniausio pedagoginės mokyklos dainų ir šokių liaudies ansamblio (veikia nuo 1964 m.). Dabar tai – tautinio meno ansamblis „Sūduonėlė“, kuriam ir vardą pati sugalvojo: nuo upeliuko, iš kurio kildinamas ir Sūduvos vardas. Lietuviškumo ugdymas per meno saviveiklą, per saviraišką yra labai paveikus, nelieka vien sauso informacijos perteikimo, ji pateikiama su jausmu, su nuotaika. O didžiausia galimybė pasiekti studentų širdis – renginiai, skirti įvairioms mūsų šaliai svarbioms datoms ir progoms. Štai šį pavasarį skaitovai su programa vyko į Lenkiją – Punsko licėjuje, taip pat Dariaus ir Girėno gimnazijoje atliko Vasario 16-ajai skirtą programą. Su panašiomis programomis ne kartą vykta į Marijampolės senelių globos namus. Labai populiarūs Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje ruošiami rašytojų, kitų iškilių asmenybių jubiliejiniai ...