Jaunius Vylius neleido užmaršties dulkėms nugulti nei Vinco Šlekio atminimo, nei jo dainų…

Žinoma, pasaulis nebūtų sugriuvęs ir didieji istorijos virsmai nebūtų buvę kitokie. Bet šiandien, minėdami 150-ąją jo gimimo sukaktį, tikrai galime teigti: jo indėlis į mūsų kultūrą, lietuvybės puoselėjimą, šio krašto identiteto išsaugojimą sunkiai pervertinamas. „…knygnešys, slaptos „Sietyno“ draugijos lietuviškai spaudai platinti vienas iš steigėjų ir jos vadovas, Tilžės ir JAV lietuviškų laikraščių bendradarbis ir leidėjas, publicistas, grožinės literatūros vertėjas ir leidėjas, Miko Petrausko operečių libretų autorius, tautosakos rinkėjas, muziejininkas. Trisdešimt metų (1896–1926) gyveno JAV, į kurias pabėgo nuo rusų žandarų persekiojimo, o 1946 metais – vėlgi rusų – išvežtas į Sibirą, kur ir mirė“. Taip taupiai kitas mūsų krašto šviesuolis Jaunius Vylius apibrėžia šio žmogaus gyvenimą. Kukli jo knygelė „Vincas Šlekys. Gyvenimo ir veiklos apžvalga“ išleista 1995 metais iki šiol tebėra vienintelis ir išsamiausias leidinys apie šią asmenybę, nors dėmesio iš kultūros istorikų laukia bent kelios V. Šlekio veiklos sritys (o ir sudėtingo, permainingo gyvenimo kelio vingiai ir likimo lūžiai verti romano…).
Jei nebūtų buvę Vinco Šlekio su jo gabumais, užsispyrimu, darbštumu ir begaliniu atsidavimu lietuvybei (atsinešė tai iš tėvų namų, subrandino gimnazijoje), kitokia būtų buvusi ir šio krašto knygnešystės, slaptos lietuviškos spaudos platinimo ir tautosakos bei liaudies meno įamžinimo istorija. Lietuviškoje spaudoje jis pradėjo bendradarbiauti 1890 metais (būdamas dvidešimties, daraktoriaudamas), tuo pat metu pradėjo rinkti liaudies dainas. Pirmosios užrašytos gimtajame Mokolų kaime – manoma, kad tam jį paskatino ir Jonas Basanavičius, ir bendra to meto šviesuomenės nuostata žadinti lietuviškumą…

Šunskų „Žvirgždės“ ansamblis dainuoja daug kraštiečio užrašytų dainų. Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos

Po trisdešimties gyvenimo Amerikoje metų grįžęs į nepriklausomą Lietuvą, be žurnalistinės ir kitos veik-los (bendravo su politikais, meno žmonėmis), vėl ėmė užrašinėti liaudies dainas ir 1934 metais perrašytus mašinėle tekstus bei į penklines surašytas natas atidavė į archyvą. Užrašė „Kapsų dainos“. J. Vylius minėtoje knygelėje rašo: „…tose dainose – mūsų tautos, mūsų krašto dvasia. 630 liaudies dainų, užrašytų Suvalkijos kaime, tada dar švariame ir tyrame, dar neišdraskytame ir nesugriautame kolchozinės valdžios ir gigantomaniškos melioracijos, dar nesušaudytame ir neišniekintame (…), tos 630 suvalkietiškų liaudies dainų, nesugadintų, neįspraustų į profesionalios muzikos rėmus, užrašytų praėjusio šimtmečio pabaigoje ir šio pradžioje, mano akimis žiūrint yra neįkainojamas lobis“.

„Žibinyčia“ dalyvavo ne pirmame renginyje, skirtame šio krašto šviesuoliui.

…Taigi – turime paantrinti: o jei ne Jaunius Vylius? Ar daug žinotume apie Vincą Šlekį? Ar turėtume solidžią knygą „Kapsų dainos“, kurią jau kelinti metai varto pervarto įvairūs folkloro kolektyvai – ir dainuoja čia pateiktas dainas. Jų – per 300, knygą išleido Lietuvos literatūros ir tautosakos institutas, o jos sudarytojas prie jos dirbo kone du dešimtmečius, prikeldamas dainas iš rankraštyno… Taigi esame visi susiję – jei tik nesame abejingi.
Štai tokios ir panašios mintys lydėjo vakaro, skirto Vinco Šlekio 150-osioms metinėms, metu Marijampolės kultūros centro dailės galerijoje. Kaip pažymėjo renginį vedusi vyr. specialistė etnokultūrai Dalia Venckienė, „susirinkome padėkoti Vincui Šlekiui už lietuvišką žodį, dainas, už muziejines vertybes“. Biografijos momentus ir svarbiausius darbus priminė Jaunius Vylius, dainas dainavo folkloro ansambliai „Žibinyčia“ (vadovas Žydrūnas Rutkauskas) ir „Žvirgždė“ (vadovė Eglė Alenskaitė) bei Jauniui Vyliui ištikimi „Marijampolės kanklinykai“. Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejus surengė parodėlę, kurioje – Vinco Šlekio surinkti eksponatai, daug pasitarnavę ir tam, kad Marijampolėje 1933 metais būtų įsteigtas muziejus. Apie tai kalbėjo muziejininkė Audronė Šlyterienė.
…O po poros dienų šunskiečiai, ne pirmi metai rengiantys Vėlinių žygį, aplankė ir Vinco Šlekio gimtinę. Kadangi taip ir liko nežinoma, kur jo kapas tolimoje Sverdlovsko srityje, čia uždegtos žvakelės simbolizuoja ir amžinojo poilsio vietą. Beje, Šunskuose tai ne pirmas kraštiečio paminėjimas. Kaip sakė Eglė Alenskaitė, vasarą vykusio plenero metu viena sukurtų skulptūrų skirta Vincui Šlekiui, o ansamblis dainuoja ne vieną šiuose kraštuose užrašytą dainą…