Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesorė Dovilė JAKNIŪNAITĖ sutiko pakomentuoti padėtį Baltarusijoje ir atsakyti į „Suvalkiečio“ klausimus.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesorė Dovilė JAKNIŪNAITĖ.

– Koks Rusijos vaidmuo įvykiuose Baltarusijoje?
– Žinoma, kad Rusija daro didelę įtaką Baltarusijai, ši yra labai stipriai priklausoma ekonomiškai, o iš to seka – ir politiškai nuo Rusijos. Buvo net sudaryta vadinamoji sąjunginė Rusijos-Baltarusijos valstybė, nors ji realiai niekada neegzistavo.
Visgi panašu, kad Rusija nesitikėjo, jog rinkimai įvyks taip nesėkmingai Lukašenkai, ir nebuvo pasiruošusi tokiam scenarijui. Iš dalies ir dėl to, kad pats Lukašenka labai savotiškai elgėsi per priešrinkiminį laikotarpį: kalbėjo, kad gyventojai už jį turi balsuoti, nes tik jis apsaugos Baltarusijos suverenitetą nuo Rusijos. Aliaksandras Lukašenka savo rinkimų kampaniją kūrė per tokią priešpriešą su Rusija. Aišku, Rusijai tai nepatinka. Visgi A. Lukašenka neretai ir anksčiau laviruodavo tarp Europos Sąjungos ir Rusijos.
Rusijai reikalingas A. Lukašenka, nes užtikrina šalyje stabilumą, bet jis jau nėra toks patikimas jos partneris, kaip iki šiol. Mano spėjimu, Lukašenka jau nurašytas kaip partneris, su kuriuo ilgą laiką būtų galima bendradarbiauti. Deja, nėra kito kandidato, kuris galėtų jį pakeisti. Taigi šiandien Rusijai – dilema, kaip „neperspausti“, nes gali suerzinti dalį žmonių, o kita vertus, nepaleisti šio proceso Baltarusijoje iš rankų, nes gali sukelti visišką suirutę, o tada šalis net gali pasukti link Vakarų, taip nusisukdama nuo Rusijos.
Taigi daug čia pridėta Rusijos rankos ir patarimų, o dabar ir Lukašenka, ir Rusija stengiasi išlaikyti ir sukontroliuoti šią taip sunkiai kontroliuojamą situaciją šalyje.
– Ar Sviatlana Cichanouskaja turi realios jėgos pasipriešinti diktatoriui?

Policinė valstybė prieš protestuotojus naudoja fizinę jėgą: vaiko mitingus, sodina į areštinę labiausiai neįtinkančius.

– S. Cichanouskaja, kaip pati sako, nėra ta, kuri perims valdžią, ji esanti ta, kuri padės atsikratyti diktatoriaus ir sudarys sąlygas naujai valdžiai išrinkti. Šalyje įvyko pasipriešinimas, o ji tapo jo simboliu, kaip ir norėjo. Ji pati sako: „Esu simbolis, vaizdinys, per kurį atspindžiu Baltarusijos žmonių nepasitenkinimą valdžia.“ Ji jau tapo pasipriešinimo dalyve, priemone, bet ar sugebės atvesti iki diktatoriaus A. Lukašenkos nuvertino, nežinia. Dar negalime atsakyti, nors visi norime tikėtis. Ultimatumas valdžiai buvo paskelbtas iki spalio 25 d. (Kalbėjomės prieš 25-ąją, – red. pastaba), tai parodys jos žodžio galią, bet didžioji pasipriešinimo emocija jau nuslūgusi.
S. Cichanouskaja yra žmogus, kuris įkūnija pasipriešinimą, bet ar sugebės atvesti iki pergalės, neaišku, nors ji yra vienintelė, kuri ir galėtų tai padaryti, kaip atrodo dabar.
A. Lukašenka ilgą laiką uždarydavo už grotų opozicionierius arba priversdavo išvykti, todėl nebuvo žmogaus – opozicijos veido. Iš principo S. Cichanouskaja irgi išvyta iš šalies, ir A. Lukašenka manė, kad taip ją neutralizuos. Bet išėjo priešingai, per ją dabar yra alternatyva A. Lukašenkai. Ir Vakarams, kurie nori palaikyti demokratėjimą Baltarusijoje, reikia jos, per ją, kaip simbolį, galima demonstruoti, kaip kritiškai žiūrima į diktatorių ir kad jis nelaikomas tikruoju šalies vadovu.
– Lietuva priėmė S. Cichanouskają ir net sportininkus, kurie irgi dėl represijų turėjo išvykti. Ar parama opozicijai neatsisuks prieš mus, ar neužrūstinsime diktatoriaus taip, kad jis imtųsi kokių veiksmų prieš Lietuvą?
– Gal ir suprantama, kad žmonės baiminasi, ką jie gali padaryti. Visgi galime sakyti, kad Lietuva jau seniai remia Baltarusijos opoziciją, netgi sakoma, kad Varšuva ir Vilnius yra dvi Baltarusijos opozicijos sostinės. Vilniuje jau seniai gyvena daug opozicionierių, čia ne pirmoji jų banga atvyksta. Visgi, aišku, S. Cichanouskaja yra ryškus veidas, labiausiai matoma.
Taigi nieko naujo diktatoriui, kad mes nesame politiškai draugiški.
Kitas reikalas, kad kai Lietuva savarankiškai paskelbė sankcijas, A. Lukašenka pagrasino nutraukti tranzitą per mūsų šalį, sienas uždaryti, bet nieko neįvykdė. Aišku, mums ekonomiškai tai nebūtų dramatiška, bet būtų atsiliepę. Visgi jis to nepadarė, nes jam pačiam tai nenaudinga. Kol kas jis neturi rimtesnių įrankių pagrasinti.
Visa Europa gali bijoti to, kad protestai formuosis link karinių veiksmų, nors toks scenarijus mažai tikėtinas. Tada ir mes galėtume sulaukti jėgos naudojimo šalia mūsų sienų. Tai, aišku, gali kelti pavojų, visgi tai nebūtų Lietuvos prisidėjimas ar nuopelnas, tokiu atveju tai būtų vidiniai procesai, pavirtę tokiais negatyviais dalykais.

Tūkstantiniai mitingai Baltarusijoje – tai bandymas taikiai nuversti įsipykusią A. Lukašenkos diktatūrą. „Eltos“ nuotraukos

– Kokios prognozės dėl neramumų Baltarusijoje? Ar galima tikėtis ginkluotų susirėmimų?
– Pavyzdžiui, Kalnų Karabacho ar kituose konfliktuose yra etninės įtampos, kurią lengviau transformuoti į karinius veiksmus. O Baltarusijoje kovojama prieš valdžią – protestai pasižymi taikingumu. Pastebima, kokią klaidą padarė A. Lukašenka tuoj po rinkimų, pirmą savaitę – leido prieš protestuotojus naudoti jėgą. Taip atsirado socialiniuose tinkluose ir tiesiogiai tarp žmonių išplitusių nuotraukų – siaubingų, sumuštų žmonių, įrodančių smurtą, o tai sukėlė didžiulį pasipiktinimą.
Literatūroje, analizuojančioje įvairius protestus prieš valdžią, teigiama, kad kai tik valdžia pradeda naudoti griežtas priemones ir malšinti, tada pakyla didesnė protestų banga. Jei valdžia naudoja jėgą, jos tikimybė išsilaikyti gerokai sumažėja. Taigi pastebime, kad po poros savaičių jėgos naudojimas sumažėjo, matyt, diktatorius supranta, kad padidinus represijas, jo dienos būtų suskaičiuotos. Tada ir Rusija nepalaikytų.
Nė vienai pusei nenaudinga naudoti jėgą, net ir protestuotojai, jei panaudotų jėgą, atstumtų dalį žmonių, kurie tam nepritaria. Jėgos naudojimas niekam naudos neduos. Taigi dabar matome laukimo situaciją. Aišku, tikimybė ginkluotų susirėmimų yra, negalima visiškai sukontroliuoti situacijos, bet ekspertai taip vertina, ir aš su tuo sutinku, kad tikimybė nėra didelė, bet aišku ir ne nulinė.
– Ar dėl neramumų Baltarusijoje mums reikia dar labiau baimintis ir dėl Astravo atominės elektrinės saugumo?
– Baltarusijai Astravo klausimas nėra labai didelis politinis klausimas, tai mums jis toks yra. Būtent, jeigu būtų šalyje neramumai, kai niekas neatsako ir nekontroliuoja situacijos, aišku, rizika dėl elektrinės kiltų, kaip ir dėl daugelio kitų dalykų. Bet kol kas, stebint tai, kaip situacija dabar plėtojasi, neatrodo, kad susidūrimų ar karo reikėtų laukti.
O Astravo klausimas lieka toks, kaip iki šiol. Nepaisant to, kad jei teoriškai, tarkime, įsivaizduotume, kad A. Lukašenkos po poros mėnesių neliktų, ateitų nauja valdžia, aš manyčiau, niekas ten nesiruoštų Astravo elektrinės uždaryti – tai susiję su valstybės skolomis, ryšiais su Rusija ir pan. Kad ir kokia būtų valdžia, elektrinės neuždarytų.
– Ar Europos Sąjungos atsakas paskelbiant sankcijas Baltarusijai yra ne per menkas? Ar duos rimtesnių rezultatų?
– Čia ir yra bėda, kad 30 metų Europos Sąjungos Baltarusijoje nebuvo – aišku, šiokie tokie ryšiai yra, bandymai bendradarbiauti, šiokia tokia pagalba – finansinė, projektinė teikiama, bet labai maža. Todėl svertai paveikti, įtikinti Lukašenką yra labai menki. Dėl to tos sankcijos, kurias mes ir kartu su ES, ir atskirai paskelbėme (gal jos dar pasipildys ir naujais vardais), yra simbolinės – parodyti opozicijos palaikymą, demonstruoti gebėjimą susitarti.
Skamba griežtai – sankcijos, o tai – sąrašas žmonių, kuriems atimta teisė atvykti į ES šalis. Diskutuojama dar dėl sąskaitų įšaldymo, bet tik nedidelei daliai žmonių. Turiu pabrėžti, kad šios sankcijos yra tikslinės – nukreiptos ne į ekonomikos sektorių, bet į konkrečius žmones – politikus, kad suvaržymai nekenktų visiems piliečiams – režimo aukoms, bet tik politikams. O ar sankcijos sumažins politikų, pareigūnų lojalumą diktatoriui? Kol gero, tai lems kiti dalykai.
– Dėkojame už išsamius atsakymus.