Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

 

Stebuklus „Trobių“ virtuvėje kuria (ne)paprastos moterys

Rita LIŽAITYTĖ

Kokybiškų, puikaus, suderinto skonio patiekalų galima paskanauti ne tik didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Nedidelėje, tačiau jaukioje Kalvarijoje stilingais, šiuolaikiškais ir puikaus skonio patiekalais gyventojus jau kelerius metus stebina kavinė „Trobiai“. Paragauti gero maisto į Kalvariją plūsta ne tik šios, bet ir aplinkinių savivaldybių gyventojai.

Didžiausi nuopelnai tenka Daivai Janušauskaitei – „Trobių“ kavinės koncepcijos sumanytojai ir meniu sudarytojai. Tačiau maisto kokybe ir patiekalų skoniu „Trobiuose“ rūpinasi ne tik ji, bet ir virtuvėje plušančios šešios moterys. Minint Tarptautinę virėjų dieną Daiva joms dėkojo už atsakomybę, darbštumą, kruopštumą ir kūrybiškumą. Mat virėjų idėjos ir sumanymai „Trobiuose“ visada laukiami, išbandomi ir dažnai įgyvendinami.

Visi darbuotojai – vienodai svarbūs

Nepaisant to, kad karantinas apima vis daugiau šalies savivaldybių, atsinaujinusiame Kalvarijos senamiestyje veikiantys „Trobiai“ laukia klientų ir siūlo jiems platų patiekalų asortimentą.

Nepaisant to, kad karantinas apima vis daugiau šalies savivaldybių, atsinaujinusiame Kalvarijos senamiestyje veikiantys „Trobiai“ laukia klientų ir siūlo jiems platų patiekalų asortimentą.
Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos

Čia gaminamas restoraninio lygio maistas ir patiekalai, tačiau D. Janušauskaitė „Trobius“ vadina ne restoranu, bet kavine-užeiga, o virtuvėje plušančias moteris – ne šefėmis, o virėjomis. Daiva sako, kad svarbiausia – ne pavadinimai ir titulai, o geras galutinis rezultatas. 

– Darbuotojai turi pozicijas, žino savo darbus, tačiau vieni kitus vadiname vardais, o ne pareigybėmis. Visi yra lygūs ir dirba vienodomis teisėmis bei sąlygomis. Jėgas orientuojame į rezultatą: gerą ir skanų maistą, jaukią aplinką ir atmosferą, malonų aptarnavimą, o rezultatą pasiekiame bendru darbu. Visų nuopelnai čia yra vienodai svarbūs, – paaiškino D. Janušauskaitė.

Geriausias įvertinimas – tušti indai

Nors darbas kavinėje organizuojamas lygių galimybių principu, atsižvelgiant į tai, kad spalį buvo minima Tarptautinė virėjų diena, pasidomėjome „Trobių“ virtuvėje plušančiomis moterimis. Iš viso kavinėje dirba šešios virėjos, tačiau lankydamiesi kavinėje sutikome tris. Kitoms trims tuo metu buvo laisvadieniai, nes darbas „Trobių“ virtuvėje organizuojamas pamainomis.
Pirmojoje pamainoje dirba Irena Gicevičienė, Asta Gruodytė ir Virginija Viskačkienė. Visos moterys virtuvėje toli gražu ne naujokės, o turinčios solidžią darbo su maistu patirtį. Pavyzdžiui, I. Gicevičienė profesionalioje virtuvėje dirba apie 15 metų. Irena darbų neskirsto. Daro viską, kas reikalinga, o labiausiai džiaugiasi tuomet, kai indai ištuštėja.

– Kai kas sako, kad dirbti su maistu ir prie maisto labai apmaudu, nes dirbi, pluši, o rezultatas – tik priteršti indai ir puodai. Iš tiesų, kuo tuštesni puodai, tuo rezultatas geresnis. Tai reiškia, kad maistas buvo puikus, žmonėms patiko. Jei indai liktų pilni, reikėtų sunerimti. Laimei, „Trobiuose“ sklidini puodai ilgai neužsibūna. Tik tol, kol maistą gaminame, – sakė „Trobių“ virėja ir pridūrė, kad už viską svarbiausia jai virtuvėje – draugiškas kolektyvas.

Pasak Irenos, kai yra su kuo pakalbėti bei pajuokauti, darbas einasi leng­viau ir sklandžiau. Irena džiaugiasi, kad jos kolegės būtent tokios.
– Suprantame viena kitos humorą, išdaigas, mėgstame pajuokauti, o kai reikia – ir rimtai pasikalbėti, – džiaugėsi I. Gicevičienė.

Dirba, nes patinka

Kartu su Irena dirbanti Asta Gruodytė pritarė kolegei, tačiau pridūrė, kad darbą lengvina ir meilė tam, ką darai. Asta sako didžiuojasi gaminanti maistą ir tokiu būdu galinti suteikti žmonėms džiaugsmo. Moteris tikina, kad bėgant laikui malonumą žmonėms teikia vis kitokios maisto pateikimo ir gamybos formos. Šiuo metu ryškiausia tendencija – vieno kąsnio užkandžiai. Asta sako, kad jie – labai universalūs ir dailūs patiekalai, tačiau pripažįsta, kad skulptūroms prilygstantys kūriniai yra be galo imlūs laikui ir reikalauja nemažai kantrybės.

– Mažus užkandžius sudėtinga sučiupinėti, o kai jų reikia pagaminti daug, būna ką veikti. Nesiskundžiu, nes kaip bebūtų, rezultatas visada labai džiugina. Miniatiūriniai užkandžiai puošia stalą, o jų skonių įvairovė – begalinė. Pakeisi vieną ar pridėsi kitą ingredientą ir štai – naujas skonis. Turbūt dėl to žmonėms jie ir patinka. Retas vakarėlis, šventė ar gimtadienis be jų apsieina, o kartais klientai ant stalo pageidauja matyti tik juos, – maisto tendencijas apžvelgė A. Gruodytė.

Patinka naujienos ir dinamika

Astos ir Irenos tandemą „Trobių“ virtuvėje papildo Virginija Viskačkienė. Virtuvėje ji sukasi apie du dešimtmečius. Virginija tikino neturinti mėgstamo patiekalo, kurį galėtų nuolat gaminti. Moters teigimu, monotonija virtuvėje jai neįdomi. Kur kas labiau patinka bandyti naujus dalykus ir patiekalus, kurti, atrasti kažką naujo.

– Maistas ir virtuvė man patiko visada. Matyt, dėl to pasirinkau ir baigiau su maitinimo organizavimu susijusias studijas, o netrukus virtuvėje pradėjau ir dirbti. Pirmoji darbovietė – Marijampolėje kadaise veikęs „Žiburėlis“. Vėliau teko padirbėti dar ne vieno restorano ir kavinės virtuvėje. Džiaugiuosi, kad pastaruoju metu pavyko įsitvirtinti „Trobiuose“. Reikia pripažinti, kad darbas prie puodų ir keptuvių – nelengvas, tačiau su gera komanda – viskas įmanoma. Man patinka, kad kiekviena diena virtuvėje – vis kitokia, nes keičiasi patiekalai, sezonai, o kartu su jais ir meniu. Džiaugiuosi, kad mūsų, virėjų, idėjos „Trobiuose“ yra išklausomos, atsižvelgiama į patarimus ir pastabas. Tai skatina tobulėti, domėtis ir mokytis naujų dalykų, – kalbėjo „Trobiuose“ trečius metus dirbanti moteris. Apie naujausius triukus virtuvėje Virginija sakė sužinanti skaitydama kulinarines knygas, žiūrėdama TV laidas ir filmus.

Investuoja į tobulėjimą

Vieno kąsnio sumuštiniai ir užkandžiai – vienas populiariausių patiekalų, be kurių vaišių stalai „Trobiuose“ neapsieina.

Vieno kąsnio sumuštiniai ir užkandžiai – vienas populiariausių patiekalų, be kurių vaišių stalai „Trobiuose“ neapsieina. Nuotraukos iš „Trobių“ archyvo

Virėjų tobulėjimu bei švietimu rūpinasi ir Daiva Janušauskaitė. Ji kviečia į Kalvariją virėjus profesionalus, kurie kavinės darbuotojams veda įvairius mokymus, dalijasi patirtimi ir žiniomis.

– Populiariausias patiekalas kavinėje yra paprasčiausias karbonadas, tačiau norime bei siekiame sužinoti ir naujų dalykų, klientams pasiūlyti naujų skonių. Pasikvietusios įvairius šefus mokomės iš jų įvairių gudrybių, skonių derinių. Pridėjusios savo įgūdžius ir atradimus nuolat kažką kuriame, po to – ragaujame. Tik kai patiekalas visiems tinka, jį įtraukiame į meniu. Šiuo metu kaip tik ruošiamės pristatyti naujus rudens valgius. Naujai ir neįprastai gaminsime jautieną, antieną, – intrigavo pašnekovė ir priminė, kad nepaisant to, jog situacija Lietuvoje dėl koronaviruso sudėtingėja, „Trobių“ virtuvė kaip dirbo, taip dirba. Klientai mėgstamus patiekalus gali valgyti ir kavinėje, gali ir išsinešti. Įsigyti taip pat gali ir įvairių pusgaminių.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Meistrą giria jo darbai

    2016-11-02Meistrą giria jo darbai
    Liudvinavietis Arūnas Matulevičius sako lipdantis nuo penkerių – tiesiog toks buvo noras, nors šeimoje tuo niekas neužsiėmė. Ką nors nulipdyti iš plastilino, paskui iš molio, pasak jo, visa gatvė prašydavo. Taip vaikiškas pomėgis atvedė jį į dabartinę Kauno taikomosios dailės mokyklą, kur nedvejodamas pasirinko keramiką. Keramika jį suvedė ir su žmona Asta, kuri molio lipdymo išmoko iš mamos Onos Martinaitienės. „Tai buvo tarnybinis romanas, – juokdamasi sako A. Matulevičienė, prisipažinusi, kad būtent Arūno darbai pirmiausia ir patraukė jos dėmesį. – Mudvi su mama – savamokslės, lipdėme, kūrėme papuošalus, siūlais, dažais dekoravome vazas. Ne kartą bandžiau piešti ir ant Arūno pagamintų molio ...
  • Kiekviename ornamente gieda paukštelis

    2016-11-02Kiekviename ornamente gieda paukštelis
    Vienu seniausių tradicinių lietuvių amatų – keramika marijampolietę Angelę Česonienę sudomino vyras Kęstutis, profesionalus keramikas. – Augau Marcinkonyse, kur rankų darbas visada buvo populiarus – kiekvienuose namuose audė, mezgė, siuvinėjo, – sako Dzūkijos krašto šviesuolių Juzės ir Stasio Česnulevičių dukra Angelė. – Liaudies menas ir man visada buvo prie širdies, todėl stengiausi viską išmokti. Augdama miškų apsuptyje mėgau stebėti medžius, paukščius, o namo iš laukų sunešdavau visus akmenėlius, visokių augalėlių. Taip gamtos motyvai atsikartojo ir mano darbuose – piešiniuose, siuviniuose, audiniuose. Kelio galas jai buvo Putliųjų verpalų fabriko suvenyrų ceche pas Audronę Šlyterienę, kuri vis skatino kurti. Pirmus lipdinius Angelė darė iš ...
  • Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis…

    2016-11-02Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis...
    Marijampolėje gyvenanti keramikė, tautodailininkė Alma Kisnieriūtė su moliu susipažino kone prieš tris dešimtis metų, kai mokėsi dailės mokykloje. Susipažino ir… susidraugavo. Almos rankose iš molio gimsta dailus puodas, lėkštė, kalėdinis papuošalas, o kartais – angelas ar kažkas kita, ką sunkiai gali įsivaizduoti rasiąs keramiko dirbtuvėje. – Tai darai „dūšiai“… Tokiems dirbiniams turi ateiti laikas, jų taip sau nenulipdysi. Kartais mintis kirba kokius metus ar dar ilgiau, o nepadarai nieko. Tačiau kai ateina laikas, žiūrėk, ir atsiranda kažkas tokio per dieną ar dvi, – kalba keramikė.   Kilusi iš meniškos giminės Šiluvos apylinkėse gimusios ir augusios Almos giminėje gausu gabių ir meniškų žmonių – ...
  • Netradicinė pamoka Matutynėje

    2016-10-25Netradicinė pamoka Matutynėje
    Spalio 4 d. į netradicinę pamoką „Pagauk rudens spalvas“ Anzelmo Matučio tėviškėje Zomčinės kaime mokinius pakvietė Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazijos pedagogės. Vyko integruota pamoka ir kūrybinės dirbtuvės. Čia susijungė dailė, technologijos, muzika, fotografija ir literatūra. Vaikai kūrė puokštes iš rudens gėrybių, gamino kompoziciją iš įvairių gamtos dovanų. Grupė mokinių po sodybą ieškojo gražių rudeniškų kadrų fotografijoms, kiti tapė, dar kiti kūrė žodžio meną. Buvo atvykę mokinių iš Padovinio pagrindinės mokyklos, kurie taip pat susidomėjo ir pasinaudojo netradicinės pamokos galimybėmis. Mokiniai skaitė poetų eiles, dainavo dainas apie rudenį ir gamtos grožį. Mokytojos lituanistės Aušros Brusokienės vadovaujamų literatūrinės kūrybos dirbtuvių nariai skaitė savo kūrybą. A. ...
  • Poeto vardą garbingai neša gimnazija

    2016-10-25Poeto vardą garbingai neša gimnazija
    1989 m. gegužės 20 d. Igliaukos vidurinei mokyklai buvo suteiktas A. Matučio vardas. Dabar tai – Igliaukos A. Matučio gimnazija. Geros ugdymo sąlygos Gimnazijos direktorė Janina Alesienė sako, kad čia ugdymo sąlygos net geresnės negu kai kuriose miesto mokyklose. „Mes turime aplink tiek puikių vietų, kur galima vesti neformalias pamokas. Štai vasarą prie šalia esančio Yglos ežero buvome pasikvietę narus, ugniagesius gelbėtojus, kad pademonstruotų vaikams savo darbo specifiką. Iš tiesų, nenoriu sutikti, kad mieste mokiniams sąlygos geresnės. Mes taip pat turime labai daug galimybių, tik reikia noro jas išnaudoti. Džiaugiuosi iniciatyviu pedagogų kolektyvu, kuris turi įdomių idėjų ir jas įgyvendina. Tai padeda labiau ...
  • Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai

    2016-10-25Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai
    Anzelmas Matulevičius-Matutis gimė 1923 m. sausio 7 d. Marijampolės apskrities Zomčinės kaime. Dar mažas būdamas pamėgo skaityti ir su knyga nesiskyrė visą gyvenimą. Eilėraščius kurti ėmė besimokydamas Marijampolės gimnazijoje. Šešiolikmetis gimnazistas žurnalo „Žiburėlis“ surengtame jaunųjų literatų konkurse laimėjo dvi premijas. Mokytojo profesiją įgijo besimokydamas Marijampolės mokytojų seminarijoje (baigė 1942 m.). Mokytojavo Santaikos kaime, Simne (Alytaus r.), Seirijuose (Lazdijų r.). Nuo 1950 metų gyveno Alytuje, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, dirbo pionierių namuose, vadovavo literatų ir turistų būreliams. Savo talentą A. Matutis paskyrė vaikų literatūrai. Daugiau kaip ket­virtį amžiaus dirbęs mokytoju, jis vaikus pažinojo kaip reta puikiai. Poeto veikla neliko neįvertinta – gavo ne vieną ...
  • Ne tik pažiūrėti…

    2016-10-18Ne tik pažiūrėti...
    Beveik tuo pat metu, kai buvo rengiamas pirmasis, juostų, katalogas, muziejuje prasidėjo intensyvi edukacinė veikla. Buvo siūloma pabandyti įvairių dalykų, tarp kitų – ir patiems pasidaryti juosteles. Šie užsiėmimai sulaukė didelio dėmesio, muziejininkai sako nė patys nesitikėję, kad susidomėjimas taip ilgai neslūgs. Reikėjo registruotis iš anksto ir dar palaukti eilės – mat, be marijampoliečių, į muziejų ėmė plūsti grupės iš Kauno… Viena priežasčių, tai paskatinusių, buvo paroda Kaune „Sūduvos spalvos“ (tų parodų buvo daug – su muziejaus eksponatais, tarp kurių buvo ir šio krašto tautinis kostiumas, pabuvota ir Danijoje). Ją pristatant Jurgita Jasevičienė, atsakinga už edukacinę veiklą, taip mokėjo sudominti ...
  • Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“

    2016-10-18Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“
    Rengiant visus tekstilės katalogus viena sudarytojų, lydėjusi leidinius visu keliu, buvo Asta Vandytė – tautodailininkė, tautinio kostiumo ekspertė, įmonės „Tautinio kostiumo studija“ Kaune vadovė, pati surinkusi, atgaivinusi daug tradicinės tekstilės pavyzdžių, išleidusi leidinių. Paprašėme išsakyti savo minčių apie sritį, į kurią yra giliai panirusi. „Kiek prisimenu, vaikystėje ir paauglystėje vartant namuose buvusį Mikalinos Glemžaitės tautinių kostiumų leidinį, vis pagalvodavau, kad norėčiau kada nors taip apsirengti… Buvo gražu žiūrėti į plačius, „kaip karalaitės“, sijonus, liemenes ir švarkelius. Vaikystės noras išsipildė vėliau, baigus studijas Šiaulių pedagoginiame institute, Kaune pradėjus lankyti folkloro ansamblį. Iškilo būtinybė pasisiūti kostiumą, pradėjau giliau domėtis – ir panirau… Kostiumuose man, ...
  • Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą

    2016-10-18Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą
    Vilkaviškio kultūros centre veikianti Mažoji audimo artelė šiemet minėjo pirmąjį apvalų jubiliejų. Prieš dešimtmetį, po netrumpo parengiamojo darbo (kultūros centrui pritarus projektui ir skyrus patalpas, reikėjo surasti ne tik stakles, bet ir audėjas – vienas, kad mokytų, kitas – kad norėtų išmokti šio nelengvo amato, tampančio ir kūryba) ji buvo iškilmingai atidaryta. Buvo garbių svečių, gražių palinkėjimų, nuostabos – panašių centrų ar sambūrių visoje Lietuvoje buvo vos vienas kitas, ne ką daugiau ir dabar… Idėja suburti bei mokyti moteris tradicinio audimo buvo užvaldžiusi ilgametę kultūros centro darbuotoją etnografę Nijolę Skinkienę, vadovaujančią ir folkloro ansambliui „Sūduviai“. Nežinia, kas labiausiai lėmė, bet visi ...
  • Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“

    2016-10-18Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“
    „Ligi 1890 m. gyventojai pagal Šešupę labai mėgdavo baltai dėvėti… Lietuvės tiesiog didžiuodavosi ir stengdavosi kita kitą apkirsti išadytomis baltomis drobulėmis. Tai buvo lininė skara, išadytu viduriniu ruožu. Paskutines metų dešimtis visi tie apdarai labai nyko…“   Marijampolės kraštotyros muziejaus vyr. muziejininkė Danutė Katkuvienė sako, kad jai labai gražūs šie Vydūno žodžiai, kuriais didysis Lietuvos mąstytojas, filosofas jau daugiau nei prieš šimtmetį reiškė ir pasigėrėjimą mūsų tautos sugebėjimu pasipuošti, ir nerimą dėl benykstančių konkrečių daiktų ir tradicijų… Juo labiau smagu, kad šiame muziejuje, kaip retame kitame, drobulių kolekcija itin gausi, jos pasižymi ir paties audimo įvairove, raštų sudėtingumu, nemažai itin puošnių. Iškėlus ...
  • Mokymasis visą gyvenimą – galimybė išlikti reikalingam

    2016-10-03
      „Ką išmoksi, ant pečių nenešiosi“, – sako lietuvių patarlė. Juolab kad ir mokymosi visą gyvenimą galimybių vis daugiau: siūlomi įvairūs kursai, paskaitos internetu, universitetų ir profesinių mokyklų programos. Prieš dvejus metus patvirtintas ir naujas Neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymas, jame pirmą kartą numatytos iki penkių dienų trunkančios darbuotojų atostogos neformaliajam mokymuisi.   Kartą išmokti nepakanka Nors tyrimai rodo, kad kuo žmogus vyresnis, tuo mažiau mokosi, o baigiantys karjerą asmenys dažnai praranda motyvaciją įgyti naujų žinių, Lietuvoje pamažu įsitvirtina suvokimas, kad amžius tobulėjimui – ne kliūtis. Švietimo ir mokslo ministerijos Mokymosi visą gyvenimą departamento direktorius dr. Saulius Zybartas sako, kad norint išlikti reikalingam darbo rinkoje, neprarasti ...
  • „Kol matau gimtinės grožį, giedu ir dainuoju“…

    2016-09-26
    Vida MICKUVIENĖ, Marijampolės kolegijos lektorė, skaitovė: Tai paskutinės eilutės iš nuoširdaus paties K. Knoro sukurto eilėraščio apie gimtinę, jos grožį, apie save. Atviras, vyriškai lyriškas gimtųjų vietų ir savo gyvenimo apdainavimas, kuris vėliau sugulė į dainų knygą „Esu čia, gimtine“. Pirmasis susitikimas su Maestro K. Knoru įvyko, kaip ir daugeliui marijampoliečių, tuometiniame J. Bendoriaus muziejuje. Koks renginys ar vakaras tada buvo, jau nepamenu. Širdin įstrigo gražaus, aukšto, žilo, be galo inteligentiško vyriškio (jau vien rankos pabučiavimas man anuomet, apie 1994-uosius, reiškė nepaprastai daug) įspūdingas siluetas. O jau kai uždainavo! Ypatingas balsas, gražus baritonas, jausmų gelmė. Kolegė iš Pedagogikos mokyklos laikų Frida Lokomina ...
  • Geranoriškas, patarimų negailėjęs kolega

    2016-09-26
    Virginija JUNEVIČIENĖ – chorvedė, „Suvalkijos“ ir Šv. Cecilijos gimnazijos berniukų choro vadovė: Su K. Knoru, savo vyresniuoju kolega, bendrauti pradėjome, kai aš buvau visai dar „žalia“ chorvedė – tik ką baigusi studijas atvykau dirbti. Tai – nepaprastai geranoriškas žmogus, suteikęs man labai daug vertingų patarimų. Ne paslaptis, į jaunus specialistus daug kas žiūri kaip į būsimus konkurentus, galinčius vėliau užimti jų vietą ir neskuba dalintis savo patirtimi. Tačiau Maestro Knorui tai netiko. Sulaukiau nepaprastai daug vertingų, nuoširdžių patarimų kaip organizuoti chorą, kaip pasirinkti repertuarą; pasidalijo ir neįkainojamomis žiniomis apie vokalą. Be to, tai buvo labai taktiška, kitus suprantanti asmenybė, mokėjo gražiai ...
  • „Esu čia, gimtine“

    2016-09-26
    Česlova JAKŠTYTĖ – poetė, Marijampolės kraštotyros muziejaus darbuotoja, surengusi nemažai literatūros vakarų, skirtų ne tik savo, bet ir kitų iškilių meno žmonių kūrybai pristatyti: Muzikų, o vaizdžiau tariant – šios srities menininkų miške, Maestro Kazimieras Knoras buvo aukštas, tvirtas ir daugiašakis medis. Daug metų reikliai ir oriai muzikos meno paslapčių mokė jaunimą, reiškėsi kaip solistas, turintis pavydėtinai gražų balsą, buvo puikus chorvedys. Turėjo ir ryškų kompozitoriaus – melodisto talentą. Kadangi kūrė ne tik instrumentinę muziką, bet ir giesmes, balades, įvairaus žanro dainas, Maestro tekstų kūrybai ieškojo ir tarp vietos literatų – taip teko susipažinti ir mums. Iš šių dienų žvelgiant – ...
  • Imponavo įvairiapusiška K. Knoro veikla, humoro jausmas, inteligencija

    2016-09-26
    Aldona MURAUSKIENĖ – literatūros ir muzikos renginių organizatorė, P. Kriaučiūno viešosios bibliotekos darbuotoja: Jo sukurtų dainų knyga „Esu čia, gimtine“ su autoriaus autografu bei kartu su kitais autoriais sudarytas populiarių dainų rinkinėlis „Dainuokim visi“ ir šiandien tebepuošia mūsų – Marijampolės P. Kriaučiūno viešosios bibliotekos Muzikos ir meno skaityklą, iš bibliotekoje organizuotų ir vestų renginių įrašų tebeskamba Jo galingu vargonininko balsu atliekamos dainos. Tik paties Maestro – dainininko, chorvedžio, pedagogo, kompozitoriaus K. Knoro jau seniai nebėra tarp mūsų. Labai trūksta to tikro, nesuvaidinto nuoširdumo, skalsios išminties, patarimų, paskatinimų, dosnių padėkos žodžių po eilinės mano surengtos muzikos valandėlės (jos būna skirtos pasaulio kompozitorių jubiliejams). Tais ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.