Kaip įprasminti savo gyvenimą?
Sakoma, jei žmogus turi svajonių, minčių ir tikslų, nugyvena ilgą, prasmingą gyvenimą. Jaučiasi reikalingas šioje žemėje. Žinoma, jei tos mintys susietos ne vien su savo asmenybe (asmeniu?)… Pažįstu keletą devynias dešimtis metų perkopusių močiučių, kurios vis dar rūpinasi savo pensinio amžiaus sulaukusiais, priklausomybių turinčiais sūnumis. Jos tame mato savo gyvenimo prasmę, nes niekas savo nelaimingais vaikais taip nemokės rūpintis, kaip jų mylinčios mamos…
Reginos Mocevičienės pagalvių raštai – lyg iš muziejinių skrynių… Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka
…Pasikalbu su senjorais (kaip čia geriau, gražiau būtų galima vadinti garbaus amžiaus sulaukusius pensininkus?): vieni piktinasi politikais, gydytojais, kaimynais; baisiuoju virusu, vaikais ir jaunimu, kuriems dar nieko neskauda, kurie elgiasi ne taip, kaip dera ar kaip senoliai norėtų; augančiomis kainomis, blogu oru, menku derliumi… Kiti save „pririša“ prie serialų ir išgyvena svetimas problemas arba, kaip gerai pažįstama greitai 80-mečio sulauksianti močiutė, iki 3 valandos nakties sėdi feisbuke, miega iki pietų ir skundžiasi, kad jos vaikai ir anūkai iš rankų nepaleidžia telefonų ir su ja nebendrauja… Taip, visi mes nejučia tampame technologijų ir naujovių vergais. Tačiau yra garbaus amžiaus sulaukusių žmonių, kurie gyvena kitaip, nes kuria ir dovanoja džiaugsmą artimiesiems, bičiuliams, kaimynams.
Pažįstu Kazlų Rūdoje gyvenančią, 2021 metais garbingą 90 metų jubiliejų minėsiančią mielą Reginą Mocevičienę, kuri dabar kuria poilsiui skirtas pagalvėles – buto dekoro detales ir jas dovanoja. O 2019 metais buvo išleista dokumentinė 215 puslapių apybraiža „Pilietiškumo pamokos. Kazlų Rūda amžių sandūroje 1988–2018“, skirta Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 100-mečiui, Sąjūdžio 30-mečiui. Šią knygą sudarė Regina Mocevičienė, rašiusi, rinkusi dokumentus, nuotraukas, archyvinę medžiagą, bendravusi su žmonėmis, ištvermingai ir kantriai dirbusi prie jos ne vienerius metus. Taip ji net nepajuto, kad jau 30 metų yra pensijoje… Tačiau šį kartą apie kitą jos pomėgį – mezgimą.
Regina pasakoja, kad domėjimasis mezgimu prasidėjo nuo žaidimų su lėlėmis – juk joms reikėjo drabužėlių. Pradžioje buvo pynučių nėrimas vąšeliu kartu su jaunesniąja sese Akvile. Jų mama mokytoja tuo metu lankė mezgimo kursus, taip namuose atsirado siūlų. Mama mezga liemenę dukrai, o ši, dar nepradėjusi eiti į mokyklą šešiametė, nori papuošti lėlę. Mama surado rausvų siūlų ir virbalus, kuriais dukra numezgė liemenę lėlei… Mažoji Reginutė džiaugėsi, jog lėlę aprengė. Pirštines ir kojines išmoko megzti, kai ėjo į mokyklą, nes mezgimo mokymas buvo mokyklos programoje. Penktoje klasėje jau ir kojines mezgė, mokytojai net buvo sunku patikėti mergaitės sugebėjimu. Kartu su mama tuo metu savo dėdei ir liemenę numezgė…
Karo metai buvo sunkūs, o ir pokaris ne lengvesnis: buvo toks momentas, kai nebuvo jokių pinigų, net rūbų nebuvo kur nusipirkti ir visi vertėsi, kaip sugebėjo. Tuomet mezgimas mamai ir dukroms tapo pragyvenimo šaltiniu. Jų mama turėjo menininkės gyslelę ir mezginius pasiuvinėdavo. Regina Mocevičienė prisipažįsta: „Negaliu pirkti tokio daikto, kurį pati galiu sukurti, pasidaryti. Sėdžiu prie televizoriaus ir mezgu. Ir naujus daiktus mezgu, ir permezgu, savo vaikams ir vyrui primezgiau megztinių, liemenių, kojinių, pirštinių, šalikų. Prisimenu, kaip su Verute Tamaliūniene mezgėme skaras tuo metu gyvavusiam Kazlų Rūdos bandomojo medienos dirbinių kombinato vokaliniam ansambliui, kuriam vadovavo Jaunius Vylius. Džiaugiuosi, jog dukra Rasa ne tik gėlėmis rūpinasi – ji taip pat mėgsta megzti. Siūlų per gyvenimą nemažai susikaupė, nes numezgus lieka jų 50 ar 100 gramų – taip ir gimė idėja megzti raštuotas pagalves. Kartą draugė paklausė, ar aš noriu sumegzti likusius siūlus, ar išbandyti raštus? Sakiau, kad darau konkretų daiktą, kad dirbu, jog numegzčiau pagalvėlę. Pagauna azartas ir pradėjusi dirbti negaliu sustoti, nepabaigti. Jau priskaičiavau 30 pagalvių. Geroji pusė mezgama raštais, kurie nesikartoja, o visa kita siuvama. Įsiuvu užtrauktuką, kad galima būtų skalbti. Viskas prasidėjo 2013 metais, įsigijus „Alma littera“ išleistą knygą „200 daugiaspalvių mezgimo raštų“. Tačiau aš nemėgstu kartoti to paties rašto ir nesivadovauju vien tik raštais iš knygos. Kiekvieną jų ir siūlų spalvą pakeičiu. Jei trūksta kokios spalvos, su dukra nusiperkame siūlų. Man smagiausia megzti vilnonius, primezgu kojinių sūnui, marčiai, anūkams. Pagalves dovanojau seseriai, vaikams, bičiuliams. Jeigu kas norėtų tokį daiktą savo namuose turėti, galiu ir numegzti, ir pakonsultuoti, pamokyti.“
Ateityje Regina Mocevičienė planuoja ir parodą Kazlų Rūdos Jurgio Dovydaičio viešojoje bibliotekoje surengti. O kol praeis visos žmoniją užklupusios bėdos, tikime, jog dar daug gražių raštų sukurs darbščioji mezgėja Regina. Todėl labiausiai linkime jai ir kūrybinės sėkmės, ir sveikatos.
Saulė BERŽINYTĖ
