Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Džiaugsmas kurti ir dovanoti (Etnokultūros spalvos)

Kaip įprasminti savo gyvenimą?

Sakoma, jei žmogus turi svajonių, minčių ir tikslų, nugyvena ilgą, prasmingą gyvenimą. Jaučiasi reikalingas šioje žemėje. Žinoma, jei tos mintys susietos ne vien su savo asmenybe (asmeniu?)… Pažįstu keletą devynias dešimtis metų perkopusių močiučių, kurios vis dar rūpinasi savo pensinio amžiaus sulaukusiais, priklausomybių turinčiais sūnumis. Jos tame mato savo gyvenimo prasmę, nes niekas savo nelaimingais vaikais taip nemokės rūpintis, kaip jų mylinčios mamos…

Reginos Mocevičienės pagalvių raštai – lyg iš muziejinių skrynių...

Reginos Mocevičienės pagalvių raštai – lyg iš muziejinių skrynių… Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

…Pasikalbu su senjorais (kaip čia geriau, gražiau būtų galima vadinti garbaus amžiaus sulaukusius pensininkus?): vieni piktinasi politikais, gydytojais, kaimynais; baisiuoju virusu, vaikais ir jaunimu, kuriems dar nieko neskauda, kurie elgiasi ne taip, kaip dera ar kaip senoliai norėtų; augančiomis kainomis, blogu oru, menku derliumi… Kiti save „pririša“ prie serialų ir išgyvena svetimas problemas arba, kaip gerai pažįstama greitai 80-mečio sulauksianti močiutė, iki 3 valandos nakties sėdi feisbuke, miega iki pietų ir skundžiasi, kad jos vaikai ir anūkai iš rankų nepaleidžia telefonų ir su ja nebendrauja… Taip, visi mes nejučia tampame technologijų ir naujovių vergais. Tačiau yra garbaus amžiaus sulaukusių žmonių, kurie gyvena kitaip, nes kuria ir dovanoja džiaugsmą artimiesiems, bičiuliams, kaimynams.

Pažįstu Kazlų Rūdoje gyvenančią, 2021 metais garbingą 90 metų jubiliejų minėsiančią mielą Reginą Mocevičienę, kuri dabar kuria poilsiui skirtas pagalvėles – buto dekoro detales ir jas dovanoja. O 2019 metais buvo išleista dokumentinė 215 puslapių apybraiža „Pilietiškumo pamokos. Kazlų Rūda amžių sandūroje 1988–2018“, skirta Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 100-mečiui, Sąjūdžio 30-mečiui. Šią knygą sudarė Regina Mocevičienė, rašiusi, rinkusi dokumentus, nuotraukas, archyvinę medžiagą, bendravusi su žmonėmis, ištvermingai ir kantriai dirbusi prie jos ne vienerius metus. Taip ji net nepajuto, kad jau 30 metų yra pensijoje… Tačiau šį kartą apie kitą jos pomėgį – mezgimą.

Regina pasakoja, kad domėjimasis mezgimu prasidėjo nuo žaidimų su lėlėmis – juk joms reikėjo drabužėlių. Pradžioje buvo pynučių nėrimas vąšeliu kartu su jaunesniąja sese Akvile. Jų mama mokytoja tuo metu lankė mezgimo kursus, taip namuose atsirado siūlų. Mama mezga liemenę dukrai, o ši, dar nepradėjusi eiti į mokyklą šešiametė, nori papuošti lėlę. Mama surado rausvų siūlų ir virbalus, kuriais dukra numezgė liemenę lėlei… Mažoji Reginutė džiaugėsi, jog lėlę aprengė. Pirštines ir kojines išmoko megzti, kai ėjo į mokyklą, nes mezgimo mokymas buvo mokyklos programoje. Penktoje klasėje jau ir kojines mezgė, mokytojai net buvo sunku patikėti mergaitės sugebėjimu. Kartu su mama tuo metu savo dėdei ir liemenę numezgė…

Karo metai buvo sunkūs, o ir pokaris ne lengvesnis: buvo toks momentas, kai nebuvo jokių pinigų, net rūbų nebuvo kur nusipirkti ir visi vertėsi, kaip sugebėjo. Tuomet mezgimas mamai ir dukroms tapo pragyvenimo šaltiniu. Jų mama turėjo menininkės gyslelę ir mezginius pasiuvinėdavo. Regina Mocevičienė prisipažįsta: „Negaliu pirkti tokio daikto, kurį pati galiu sukurti, pasidaryti. Sėdžiu prie televizoriaus ir mezgu. Ir naujus daiktus mezgu, ir permezgu, savo vaikams ir vyrui primezgiau megztinių, liemenių, kojinių, pirštinių, šalikų. Prisimenu, kaip su Verute Tamaliūniene mezgėme skaras tuo metu gyvavusiam Kazlų Rūdos bandomojo medienos dirbinių kombinato vokaliniam ansamb­liui, kuriam vadovavo Jaunius Vylius. Džiaugiuosi, jog dukra Rasa ne tik gėlėmis rūpinasi – ji taip pat mėgsta megzti. Siūlų per gyvenimą nemažai susikaupė, nes numezgus lieka jų 50 ar 100 gramų – taip ir gimė idėja megzti raštuotas pagalves. Kartą draugė paklausė, ar aš noriu sumegzti likusius siūlus, ar išbandyti raštus? Sakiau, kad darau konkretų daiktą, kad dirbu, jog numegzčiau pagalvėlę. Pagauna azartas ir pradėjusi dirbti negaliu sustoti, nepabaigti. Jau priskaičiavau 30 pagalvių. Geroji pusė mezgama raštais, kurie nesikartoja, o visa kita siuvama. Įsiuvu užtrauktuką, kad galima būtų skalbti. Viskas prasidėjo 2013 metais, įsigijus „Alma littera“ išleistą knygą „200 daugiaspalvių mezgimo raštų“. Tačiau aš nemėgstu kartoti to paties rašto ir nesivadovauju vien tik raštais iš knygos. Kiekvieną jų ir siūlų spalvą pakeičiu. Jei trūksta kokios spalvos, su dukra nusiperkame siūlų. Man smagiausia megzti vilnonius, primezgu kojinių sūnui, marčiai, anūkams. Pagalves dovanojau seseriai, vaikams, bičiuliams. Jeigu kas norėtų tokį daiktą savo namuose turėti, galiu ir numegzti, ir pakonsultuoti, pamokyti.“

Ateityje Regina Mocevičienė planuoja ir parodą Kazlų Rūdos Jurgio Dovydaičio viešojoje bib­liotekoje surengti. O kol praeis visos žmoniją užklupusios bėdos, tikime, jog dar daug gražių raštų sukurs darbščioji mezgėja Regina. Todėl labiausiai linkime jai ir kūrybinės sėkmės, ir sveikatos.

Saulė BERŽINYTĖ

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Savanorystė suteikia drąsos

    2017-08-22Savanorystė suteikia drąsos
    Pasak Ritos, atrasti savanorystę jai nebuvo sunku, nes šia veikla užsiėmė jos vyresnioji sesuo. Tad natūraliai, sulaukusi tinkamo amžiaus, į savanorystę įsijungė ir Rita. Pirmoji jos, kaip savanorės, patirtis – Vilkaviškio vyskupijos centro vykdyta prevencinė jaunimo programa „Sniego gniūžtė“, kuri skatina jaunimą išmokti linksmintis, įdomiai leisti laiką be alkoholio ir psichotropinių medžiagų. Taip pat Rita savanoriavo Vilkaviškio vyskupijos centro organizuotose stovyklose paaugliams. „Kai pritrūkdavo veiklos, eidavau savanoriauti įvairiuose renginiuose, tokiuose, kaip „Protų mūšis“ ir panašiai“, – sako Rita. Kuo ją patraukė savanorystė? Anot Ritos, Marijampolė – mažas miestas, jame daug veiklos nėra, o savanoriaudamas atrandi daugiau jos, sutinki panašiai mąstančių žmonių. „Po ...
  • „Aš negaliu nieko neveikti“

    2017-08-22„Aš negaliu nieko neveikti“
    Aistė Jaudegytė, Rygiškių Jono gimnazijos abiturientė, savanorių veikloje dalyvauja jau trečius metus. Anot Aistės, savanoryste ji užsiima, kai tik lieka laisvo laiko, kai atranda ką nors įdomaus. O to laisvo laiko, ypač per mokslo metus, Aistė praktiškai neturi. Mergina mokosi gerai ir dar turi daugybę pomėgių ir užsiėmimų. Šiais metais Aistė baigė muzikos mokyklą. Keletą metų lankė Marijampolės dramos teatro studiją „Nauja karta“, kur repeticijos prieš premjerą būdavo vos ne kasdien. Aistė sako su teatru jau atsisveikinsianti, nes nerimauja dėl mokslų, kad gali visur nesuspėti. „Šiais mokslo metais susitelksiu į mokslus“, – sako Aistė. Be to, jų mylima režisierė ir studijos ...
  • Birutė Taraskevičiūtė: nuo veiklos bendruomenėje iki skautų vadovės

    2017-08-22Birutė Taraskevičiūtė: nuo veiklos bendruomenėje iki skautų vadovės
    Iš Liudvinavo seniūnijos Želsvos kaimo kilusi Birutė Taraskevičiūtė savojo krašto žmonėms žinoma kaip aktyvi bendruomenės narė, metraštininkė. Būdama moksleivė rašė straipsnius į spaudą, dalijosi savo mintimis ir išgyvenimais. Marijampolės krašto jaunimui ji pažįstama per savanoriavimo liniją. Ši veikla Birutei tapo gyvenimo prasme, mėgstamu darbu. Jau keletą metų ji dirba nevyriausybinėje organizacijoje „A.C. Patria“. Beje, savanoriaudama Birutė surado ir savo antrąją pusę – daugiau nei prieš metus ji sumainė žiedus su vyru Mariumi ir tapo Birute Daugėliene. Anot moters, su savu kraštu ją sieja tvirti šeimyniniai ryšiai, darbiniai ir skautiški reikalai. Šiandien su Birute kalbamės apie savanorystės veiklą, kuri populiarėja Lietuvoje, apie ...
  • Negalima iš visų reikalauti didvyriškumo, bet…

    2017-08-17Negalima iš visų reikalauti didvyriškumo, bet...
    Kai Slavickų šeimą – tėvus ir tris sūnus – trėmė į Sibirą, Vytautui buvo dešimt metų. Atšiauriame Irkutsko krašte jis užaugo, baigė mokyklą, ir… buvo pašauktas į tarnybą sovietų kariuomenėje.   Šeima buvo įskųsta Vytautui buvo dveji, kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Vaiko atmintin įstrigo vokiečių kareiviai, kurie jam davė saldainių, ir pilnas tėvų sodybos kiemas kareiviškų mašinų. Ryškesnis vaizdas iškyla jau 1944-aisiais, kai atsitraukdami vokiečiai kieme pasistatė haubicą, artilerijos pabūklą su į viršų iškeltu vamzdžiu… Dar po penkerių metų, 1949-ųjų kovo 25 d., kieme ir vėl šeimininkavo svetimi… – Į namus Išlandžių kaime, prie Šeštokų, įsiveržė rusas ir keli stribai. Visą naktį prasėdėjo ...
  • Tremtis paženklino žmonių gyvenimus visam laikui

    2017-08-17Tremtis paženklino žmonių gyvenimus visam laikui
    Angelė ir Kazimieras Juodžiai į tremtį 1948 metais išvežti iš skirtingų Lietuvos vietovių: ji – iš Prienų rajono, jis – iš Kauno r. Kaip vėliau išaiškėjo, abu į nežinią vežti tuo pačiu ešelonu. Į Lietuvą sugrįžo po dešimties metų.   Gegutė iškukavo tremties dešimtmetį Angelės tėvai Vaikšniai, pasiturintys Važatkiemio kaimo ūkininkai, dirbę 40 hektarų žemės, auginę septynias dukras ir sūnų, viską prarado – išdraskyta šeima, nacionalizuota žemė, į tremtį išvežta motina, sūnus ir dukra, po naktinių stribų tikrinimų sveikatą praradęs tėvas… Laimė, baisios nežinios išvengė kitos dukros. Angelė su viena iš seserų mokėsi Prienuose, „Žiburio“ gimnazijoje, tėvai dukroms buvo išnuomoję kambarį. Mergina ruošėsi baigiamiesiems ...
  • „Vežė tuos, kas mokėjo užsidirbti duoną sau ir dar kitam“

    2017-08-17„Vežė tuos, kas mokėjo užsidirbti duoną sau ir dar kitam“
    Gražiausius gyvenimo metus prievarta praleidę Sibiro platybėse: Krasnojarske, Igarkoje, prie Laptevų jūros, Norilske, Novosibirske, Omske, Magadane, Tomske, lietuviai neprarado tikėjimo gimtosios šalies laisve. Viltį susigrąžinti Lietuvos nepriklausomybę įžiebė 1988 metais pakilusi tautinio Atgimimo banga.   Tremtiniai būrėsi į sąjungą Kartu su Sąjūdžiu buvę sovietinių lagerių politiniai kaliniai ir Sibiro tremtiniai pirmieji susibūrė į klubą „Tremtinys“, kuris 1990 m. buvo pavadintas Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga (LPKTS). Visoje šalyje susikūrė 58 tremtinių skyriai, vienijantys apie 76 tūkstančius žmonių. Sąjungos lėšomis ir pastangomis Lietuvoje pastatyta šimtai paminklų ir keletas memorialų žuvusiems Lietuvos partizanams ir okupantų nukankintiems Laisvės kovotojams atminti. Daugelyje miestų ir miestelių įrengti ...
  • Netekusios darbo vietų jas susikūrė pačios

    2017-08-08Netekusios darbo vietų jas susikūrė pačios
    Už neseniai Marijampolėje duris atvėrusio „Bordo Boutique“ prekystalio stovi dvi žavios merginos Aurelija Kliučinykaitė ir Judita Galeckienė. Jos – parduotuvės įkūrėjos ir savininkės. Anksčiau merginos dirbo vienoje įmonėje, tačiau jai bankrutavus abi liko be darbo. Kito darbo taip ir neradusios rankų sudėjusios nesėdėjo – darbo vietas susikūrė pačios. Suvedė buvusi darbovietė Kai liko be darbų, merginos iš karto negalvojo, kad imsis kurti nuosavą verslą. Kurį laiką svarstė, kuo galėtų užsiimti, pirmiausia, žinoma, dairėsi į darbo skelbimus. – Marijampolė – mūsų miestas ir mūsų namai. Nesinorėjo išvažiuoti, nors tai gal būtų buvę lengviausia. Tačiau ir darbo pasiūlymų, kurie tenkintų mūsų lūkesčius, neradome. Ėmėme ieškoti ...
  • Jei galėtų, bandytų įsitvirtinti kitame mieste

    2017-08-08Jei galėtų, bandytų įsitvirtinti kitame mieste
    Marijampolietis Ričardas Patackas – picerijos „Pizza House“ savininkas. Vaikinas sako visada svajojęs turėti nuosavą verslą, todėl džiaugiasi pagaliau galėdamas dirbti sau. Visgi jei galėtų viską pradėti iš naujo, verslą steigtų didesniame mieste. Anot Ričardo, Marijampolė traukiasi – žmonių mažėja, jų perkamoji galia menksta, tad ir vietiniai smulkieji verslininkai ne aukso amžių išgyvena.   Apie nuosavą verslą svajojo seniai Noras turėti nuosavą verslą Ričardui kilo tada, kai baigęs vidurinę mokyklą vasarą įsidarbino picų išvežiotoju. Vaikinas matė, kad verslas juda, picas marijampoliečiai mėgsta ir dažnai jas perka. Jis taip pat suprato, jog maistas yra ta sritis, kuri Marijampolėje gali duoti pelną, nes yra paklausi. Anot ...
  • Ieva Vasiliauskaitė: „Marijampolė – mano namai, Marijampolė – mano darbai“

    2017-08-08Ieva Vasiliauskaitė: „Marijampolė – mano namai, Marijampolė – mano darbai“
    Iš Vilkaviškio kilusi Ieva Vasiliauskaitė neseniai Marijampolėje duris atvėrusioje grožio studijoje „Studio IV“ dūzgia it bitė. Mergina planuoja jos veiklą, dėlioja darbus – užsiima organizacine veikla. Nors baigė studijas Vilniuje ir gyvenimą buvo pradėjusi kurti ten, gimtojo krašto trauka buvo tokia stipri, jog nuosavą verslą nusprendė kurti Marijampolėje.   Mokslams – teisė, laisvalaikiui – grožis ir mada Nors šiandien sukasi grožio ir estetikos pasaulyje, baigdama mokyklą ir rinkdamasi specialybę mergina save įsivaizdavo dirbant visai kitoje srityje. Teisė – štai kas domino Ievą. Krimsdama mokslus mergina buvo patenkinta savo pasirinkimu, tačiau laisvalaikiu domėjosi stiliumi, mada, grožio naujienomis. Dar studijuodama ėmė ieškoti darbo. Ieva sako, ...
  • Signataras Jonas Mačys: „Norėjosi padaryti kiek galima daugiau“

    2017-08-01Signataras Jonas Mačys: „Norėjosi padaryti kiek galima daugiau“
    Igliškėlių kaimo (Marijampolės sav.) ūkininkų šeimoje gimęs ir drauge su keturiais broliais bei seserimi augęs Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo (AT-AS) Kovo 11-osios akto „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ signataras Jonas Mačys jį pažinojusių mūsų krašto žmonių, signatarų ir artimųjų atmintyje išliko kaip labai darbštus, atkaklus ir veržlus, optimistiškos prigimties žmogus. Šie, matyt, su tėvų kraujo genais paveldėti ir dėl gana sunkios vaikystės bei jaunystės įgyti bruožai J. Mačiui padėjo siekti žinių, išsilavinimo, o paskui tapti vienu iš tų, kurie Lietuvoje prasidėjus Atgimimui net nesvarstydami apie gresiančius pavojus, atsidurti kokiame nors Rusijos pakraštyje esančiame lageryje ar psichiatrijos ligoninėje, telkė apie save tuos, ...
  • Signataras Romas Gudaitis: „Mes vadovavomės idealais ir sąžine“

    2017-08-01Signataras Romas Gudaitis: „Mes vadovavomės idealais ir sąžine“
    Rašytojas, scenaristas, politikas Romas Gudaitis gimė ir augo Marijampolės rajono Pielkavos kaime. Baigęs studijas Vilniaus universitete ir įgijęs lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo specialybę būsimasis rašytojas ir politikas dirbo pedagoginį darbą, atliko tarnybą sovietų armijoje. R. Gudaičiui teko redaguoti „Ekrano naujienų“ žurnalą, dirbti Lietuvos kino studijos scenarinėje kolegijoje. Rašytojas kūrė ne tik prozos kūrinius, bet ir rašė scenarijus kino filmams. Būtent pagal jo scenarijus Lietuvos kino studijoje buvo pastatyti kino filmai „Laimingas laimės neradęs“, „Perskeltas dangus“. Lietuvos rašytojų sąjungos nariu mūsų kraštietis tapo 1982 m. Jo plunksnai priklauso romanai „Sėjėjai“, „Kartos“, „Metaforų medžiotojai“, „Chamskio eros rytas“, „Invazija į Prahą ir širdis: ...
  • 1990-aisiais valstybę atkūrė Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) deputatai

    2017-08-011990-aisiais valstybę atkūrė Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) deputatai
    1990 m. vasario 24 d. Lietuvoje pirmą kartą per 50 šalies okupacijos metų įvyko daugiapartiniai demokratiški Aukščiausiosios Tarybos, kuri 1996 m. buvo pavadinta Aukščiausiąja Taryba-Atkuriamuoju Seimu (AT-AS), rinkimai. Istorikų ir politologų vertinimu, jie faktiškai prilygo referendumui dėl nepriklausomos valstybės atkūrimo, nes dainuojamajai Lietuvos revoliucijai dirigavusio Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) rinkimuose pasiekta pergalė (LPS kandidatams atiteko 96 deputatų vietos iš 141) išreiškė tautos valią nedelsiant, parlamentiniu būdu atkurti Lietuvos valstybingumą.     Valstybė buvo atkurta de facto Tad po gerų dviejų savaičių, Kovo 11-ąją, vykusiame istoriniame AT-AS posėdyje, kuriame dalyvavo 130 tuomet jau išrinktų deputatų, 124 tautos atstovai paskelbė ir pasirašė aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos ...
  • Darbų ir atminties saugotojai

    2017-08-01Darbų ir atminties saugotojai
    Kur begyveno, V. Kudirka visą laiką buvo žandarų akiratyje, kratos jo namuose buvo nuolatinės – net ir tada, kai jau sunkiai sirgo. Stasys Ankevičius knygelėje „Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi“ (2000 m.) aprašo daug tokių atsitikimų. „Idealia knygneše“ jis vadina Marcelę Barzdaitytę, kuri „sugebėjo visus Kudirkos rankraščius pernešti per Širvintą, ir nė karto žandarai nesučiupo jos, benešančios tokią jiems vertingą literatūrą. Ji svarbiausia knygnešių knygnešė. Jeigu mes šiandien turime dr. Kudirkos kūrybą-raštus, tai tik šios varguolės, beraštės kaimo moterėlės dėka. Jeigu ne jos pavojingi žingsniai į Širvintą, mes šiandien negiedotume himno.“ Marcelė neapleido Kudirkos iki mirties. …O jei ne ...
  • „Kultūros paveldą būtina išsaugoti“

    2017-08-01„Kultūros paveldą būtina išsaugoti“
    Tai akcentavo Kultūros paveldo departamento Marijampolės skyriaus vedėjas Martynas Vasiliauskas, paklaustas apie istorinės atminties išsaugojimo problemas mūsų regione. Ir ne tik. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras prieš kurį laiką perspėjo, kad ima nykti paminklai, įamžinę kovotojus už laisvę, jų žūties vietas, rezistentus. Nemažai paminklų, kryžių statė visuomenininkai, vienminčiai, daug kas vyko stichiškai, tad dabar daug tų atminimo ženklų nebeprižiūrima, nes ir tų žmonių nebėra… Nors po nepriklausomybės atkūrimo praėjo daug metų, ne visada deramai rūpinamasi ir Lietuvos kūrėjų, signatarų atminimu. Pasak M. Vasiliausko, daug problemų saugant kultūros paveldą kyla todėl, kad vis dar vyrauja griovimo nuotaikos, jos ypač ryškios ...
  • Muziejus šviečia, paminklas priešais – aptriušęs

    2017-08-01Muziejus  šviečia, paminklas priešais – aptriušęs
    1934 metais miestas, kurio pavadinimas kelis kartus kito, pavadintas Kudirkos Naumiesčiu, jo skvere atidengtas Vinco Grybo sukurtas paminklas. Įvairiuose šaltiniuose teigiama, kad autorius ketinęs sukurti skulptūrinę grupę: šalia centrinės V. Kudirkos skulptūros turėjusios būti dar dvi, simbolizuojančios knygnešius bei lietuviško žodžio kelią į žmones… Tačiau didžiojo varpininko skulptūra taip ir liko viena. Išstovėjo per karą, atlaikė tautinei savimonei nepalankius laikus. Bet laiko tėkmė ardo ne tik mūsų atmintį – paminklus taip pat. Problemos neaplenkė ir Kudirkos Naumiestyje esančio: teko restauruoti (paskutinį kartą 2008 metais), kažkada švietęs baltumu pastaruoju metu atrodo varganai… Priešais aikštę stovintis ir naujumu spindintis (tik šių metų vasarį ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.