Kai ji, mus supanti, šviesa, tiesiog yra, apie ją nė negalvojame – nebent tokiu metu kaip šis, kai dienos baigia išbarstyti savo spindesį ir dangaus gaubtas vis ilgiau tamsus… Ir tikrai retas kada pagalvojame apie tai, kas būtų, jeigu… Kaip, beje, negalvojome ir apie daugelį kitų dalykų, kurie mūsų gyvenime atsirado (arba dingo) per pastaruosius aštuonetą devynetą mėnesių. Buvo vasara – su pažadais, apgaulėmis ir viltimis – nežiūrint visko, gausiai atseikėjusi džiaugsmo ir šviesos. O dabar tik padūsaujame ją prisiminę. Tačiau kai kas šviesos sukaupė tiek, kad užteks ilgam laikui, rudens (ir galimai žiemos taip pat) pilkumui nuspalvinti – ne tik patiems, bet ir greta esančiam…
Tokios mintys – grįžus į vasaros pabaigą, rugpjūtį, ir rudens pradžią – rugsėjį, kai netikėti susitikimai dar ir šiandien tebešildo bei tebestebina (nors lyg neturėtų, nes ir tie žmonės, ir tai, ką jie daro, ne pirmi metai žinoma). Tačiau paslaptis tikriausiai slypi tame, kad jie patys jau kone dešimtmetis visi drauge atranda kuo stebėtis bei ta pirmaprade nuostaba užkrėsti.
Kai paklausydavai pasakojimų apie tai, kaip gimė paveikslai (kartais eilėraščiai – gal ir dainos), atrodydavo, kad stebuklai slypi ir mažuose Suvalkijos miesteliuose ar palaukėse, daug paslapčių saugančioje girioje ar skaidraus vandens užlietose ežero akmenėlių mozaikose. Ir jie tuos stebuklus surasdavo… Tai Kybartų kultūros centro menų studijos „Smiltys“ nariai, kiekvieną vasarą būtinai išsirengiantys į plenerą (ne šiaip sau – tarptautinį) ir per keletą dienų gebantys pasisemti tiek, kad tos „įkrovos“ užtenka ilgam.
Mat pirmą kartą buvo bandoma „prisijaukinti“ pastelę – ir tai praktiškai visiems tapo tikru atradimu. Sausoji pastelė, kaip sakė Aušrinė, „nuostabus, nors gerokai primirštas dalykas, ir plenero dalyviams ši technika tapo tikru atradimu. Ši technika labai tinka plenerams – imi kreideles ir pieši, nereikia nei skiediklių, nei daugybės kitų reikmenų. Ir rezultatai tikrai nustebino.“
Ilonos Mikalainienės paveikslas.Plenerą iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba, Vilkaviškio savivaldybė ir Kybartų kultūros centras, tad projektai teikiami (kultūrininkai žino) iš anksto. O per tą laiką ištiko pandemija, sutriko įvairios veiklos, pabrango medžiagos… Tačiau tikslo – surengti plenerą Nidoje ir gyventi vadinamuosiuose Blodės namuose ant marių kranto, kur prieš šimtmetį vasaromis burdavosi dailininkai iš Europos, neatsisakyta. O kai labai jo sieki – tai ir išsipildo.
Tad išpuolus laimei keletą rugpjūčio dienų praleisti Nidoje tiesiog negalėjau čia nesusitikti „Smilčių“ žmonių. Paskui rudenį, pamačius parodą, nelengva buvo suvokti, kaip jie tiek visko padarė, nes iš tiesų kiekvieną dieną ėjo ir važiavo, plaukė į marias ir lankė muziejus… Kai kam tai buvo pirmoji tokia patirtis. Ir daug dirbo bei tiesiogine prasme maudėsi nepaprastoje šio kampelio šviesoje, kurią anksčiau buvo pažinę, bet šiemet, sako, ji buvusi ypatinga.
Tad šviesos pilni ir paveikslai – net tie, kur vyrauja, atrodytų, tamsios spalvos. Tai, sako, dėl to, kad dirbant pastele tiesiogiai pirštais, delnu lietiesi prie popieriaus, perduodi paveikslui ir savo šilumą, ne tik spalvas…
„Smiltys“ pirmąją parodą surengė rugsėjį Vištyčio regioninio parko administracijos parodų salėje. Kultūrologė Rimutė Gagienė labai džiaugėsi, kad gausūs lankytojai (iš tiesų, dar atidarant parodą sugužėjo grupė iš Lenkijos) galės gėrėtis vasaros grožiu ir originalia kūryba.
Paprastai plenerų darbai nelaikomi uždaryti – aišku, parodos vyksta Kybartuose, kitose parodų erdvėse aplinkui, o naujųjų pradžioje, planuojama, tradiciškai atkeliaus į Marijampolės kultūros centrą. Tikėkime, kad taip ir bus, nes šviesos ir pozityvo mums labai reikia – ne tik dėl dienų trumpėjimo…