Prenumeruok E-laikraštį!



Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija 2020

...ir visada – tik šviesos link (Rudens paletė)

Kai ji, mus supanti, šviesa, tiesiog yra, apie ją nė negalvojame – nebent tokiu metu kaip šis, kai dienos baigia išbarstyti savo spindesį ir dangaus gaubtas vis ilgiau tamsus… Ir tikrai retas kada pagalvojame apie tai, kas būtų, jeigu… Kaip, beje, negalvojome ir apie daugelį kitų dalykų, kurie mūsų gyvenime atsirado (arba dingo) per pastaruosius aštuonetą devynetą mėnesių. Buvo vasara – su pažadais, apgaulėmis ir viltimis – nežiūrint visko, gausiai atseikėjusi džiaugsmo ir šviesos. O dabar tik padūsaujame ją prisiminę. Tačiau kai kas šviesos sukaupė tiek, kad užteks ilgam laikui, rudens (ir galimai žiemos taip pat) pilkumui nuspalvinti – ne tik patiems, bet ir greta esančiam…

Tokios mintys – grįžus į vasaros pabaigą, rugpjūtį, ir rudens pradžią – rugsėjį, kai netikėti susitikimai dar ir šiandien tebešildo bei tebestebina (nors lyg neturėtų, nes ir tie žmonės, ir tai, ką jie daro, ne pirmi metai žinoma). Tačiau paslaptis tikriausiai slypi tame, kad jie patys jau kone dešimtmetis visi drauge atranda kuo stebėtis bei ta pirmaprade nuostaba užkrėsti. Kai paklausydavai pasakojimų apie tai, kaip gimė paveikslai (kartais eilėraščiai – gal ir dainos), atrodydavo, kad stebuklai slypi ir mažuose Suvalkijos miesteliuose ar palaukėse, daug paslapčių saugančioje girioje ar skaidraus vandens užlietose ežero akmenėlių mozaikose. Ir jie tuos stebuklus surasdavo… Tai Kybartų kultūros centro menų studijos „Smiltys“ nariai, kiekvieną vasarą būtinai išsirengiantys į plenerą (ne šiaip sau – tarptautinį) ir per keletą dienų gebantys pasisemti tiek, kad tos „įkrovos“ užtenka ilgam.

Dalis plenero dalyvių parodos atidaryme Vištytyje (Aušrinė Dubauskienė antra iš kairės).

Dalis plenero dalyvių parodos atidaryme Vištytyje (Aušrinė Dubauskienė antra iš kairės). Autorės nuotraukos

Visada gražu, kai, daugelio nuomone, labai atokiame ir „visų užmirštame“ pakraštyje (tikrai – ES pasienis!) vyksta tai, ko pasigendi net ir daug didesniuose centruose, kur tikrųjų dailininkų ne vienas ar du… Tiesa – „Smilčių“ žmonės save vadina mėgėjais, ne kitaip save įvardija ir jų vadovė Aušrinė Dubauskienė, nors yra menotyrininkė. Tai jos, tikros kybartietės, iniciatyva ši norinčių prisiliesti prie kūrybos žmonių grupė susibūrė ir ilgokai gyvuoja, nors pati Aušrinė gyvena ir dirba Marijampolėje (Kultūros centre).

O plenerai – šiemet buvo jau aštuntasis – tai tikra mokykla visiems, nes jų metu studijos nariai mokosi iš profesionalų. Ankstesniais metais tai būdavo dailininkės iš Kaliningrado srities, taip pat Lenkijos, deja, šių metų vasarą svečiai nebegalėjo atvykti. Bet tai, ką visi gavo iš dailininkės ir pedagogės Audronės Gurinskienės, sunku pervertinti. Mat pirmą kartą buvo bandoma „prisijaukinti“ pastelę – ir tai praktiškai visiems tapo tikru atradimu. Sausoji pastelė, kaip sakė Aušrinė, „nuostabus, nors gerokai primirštas dalykas, ir plenero dalyviams ši technika tapo tikru atradimu. Ši technika labai tinka plenerams – imi kreideles ir pieši, nereikia nei skiediklių, nei daugybės kitų reikmenų. Ir rezultatai tikrai nustebino.“

Ilonos Mikalainienės paveikslas.

Ilonos Mikalainienės paveikslas.

Plenerą iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba, Vilkaviškio savivaldybė ir Kybartų kultūros centras, tad projektai teikiami (kultūrininkai žino) iš anksto. O per tą laiką ištiko pandemija, sutriko įvairios veiklos, pabrango medžiagos… Tačiau tikslo – surengti plenerą Nidoje ir gyventi vadinamuosiuose Blodės namuose ant marių kranto, kur prieš šimtmetį vasaromis burdavosi dailininkai iš Europos, neatsisakyta. O kai labai jo sieki – tai ir išsipildo. Tad išpuolus laimei keletą rugpjūčio dienų praleisti Nidoje tiesiog negalėjau čia nesusitikti „Smilčių“ žmonių. Paskui rudenį, pamačius parodą, nelengva buvo suvokti, kaip jie tiek visko padarė, nes iš tiesų kiek­vieną dieną ėjo ir važiavo, plaukė į marias ir lankė muziejus… Kai kam tai buvo pirmoji tokia patirtis. Ir daug dirbo bei tiesiogine prasme maudėsi nepaprastoje šio kampelio šviesoje, kurią anksčiau buvo pažinę, bet šiemet, sako, ji buvusi ypatinga.

Tad šviesos pilni ir paveikslai – net tie, kur vyrauja, atrodytų, tamsios spalvos. Tai, sako, dėl to, kad dirbant pastele tiesiogiai pirštais, delnu lietiesi prie popieriaus, perduodi paveikslui ir savo šilumą, ne tik spalvas…

„Smiltys“ pirmąją parodą surengė rugsėjį Vištyčio regioninio parko administracijos parodų salėje. Kultūrologė Rimutė Gagienė labai džiaugėsi, kad gausūs lankytojai (iš tiesų, dar atidarant parodą sugužėjo grupė iš Lenkijos) galės gėrėtis vasaros grožiu ir originalia kūryba.

Paprastai plenerų darbai nelaikomi uždaryti – aišku, parodos vyksta Kybartuose, kitose parodų erdvėse aplinkui, o naujųjų pradžioje, planuojama, tradiciškai atkeliaus į Marijampolės kultūros centrą. Tikėkime, kad taip ir bus, nes šviesos ir pozityvo mums labai reikia – ne tik dėl dienų trumpėjimo…

Nijolė LINIONIENĖ

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Kazys Grinius – Prezidentas, gydytojas, Pasaulio tautų teisuolis…

    2016-07-12
    …demokratijos Lietuvoje pradininkas, steigiamojo Seimo komiteto, rengusio Lietuvos Konstituciją, pirmininkas, švietėjas. Prezidento nuveiktus darbus ir jo nuopelnus Lietuvai galima būtų vardinti ir vardinti. Ne veltui 2016-uosius, 150-ąsias K. Griniaus gimimo metines, LR Seimas nusprendė paskelbti Prezidento Kazio Griniaus metais. Be to, šiemet sausio mėnesį Prezidentui ir jo žmonai Kristinai Griniuviniei suteikti Pasaulio tautų teisuolių vardai už nuopelnus gelbstint žydus nuo holokausto. Į aktyvią visuomeninę veiklą įsitraukė studijų metais Kazio Griniaus vardas dažniausiai tapatinamas su Prezidentu. Iš tiesų ...
  • Knygoje prisiminimai apie kun. Joną Maksvytį

    2016-06-28
    Mokytoja Genovaitė Beinaravičienė, kilusi iš Liudvinavo seniūnijos Kūlokų kaimo, daug metų mokytojavusi Liudvinavo vidurinėje mokykloje, yra sukaupusi daug medžiagos apie gimtojo kaimo žmones. Pedagogė išleidusi knygą apie Liudvinavo parapijos kleboną kun. Joną Maksvytį. Knygelė pavadinta „Kun. J. Maksvytis. Tauraus gyvenimo momentai“, joje pasakojama apie Liudvinavo bažnyčios istoriją, čia dirbusius klebonus. Daugiausia dėmesio skiriama parapijos klebono, kuris Liudvinave klebonavo nuo 1973 m. iki pat mirties, veiklai. Knygoje gausu šio iškilaus žmogaus biografijos faktų, pasakojimų apie jo būdą, ...
  • Domėjosi, tyrinėjo, užrašė…

    2016-06-28
    Sakoma, kad tikras pilietis yra tas, kuris pažįsta ir brangina tėvynę, siekia išsaugoti jos praeitį, pasirūpinti dabartimi ir kurti ateitį. Liudvinavo miestelio ir seniūnijos istorija, čia gyvenusiais žmonėmis, jų prasmingais darbais savo krašto kultūrai, dvasiniam lobynui, tradicijomis domėjosi, tyrinėjo ir jas užrašė ne vienas Liudvinavo seniūnijos gyventojas.   „Triobiškių dainose“ atgyja senelių dainos, istorijos Išsaugant savojo krašto istoriją didelį įnašą paliko Želsvoje gyvenusi Elvyra Kalindrienė, išleidusi knygą „Triobiškių dainos“. Čia sudėtos dainos surinktos maždaug prieš 140 metų Liudvinavo ...
  • Kraštotyrininkė T. Vizbarienė: ieškoti, atrasti, kaupti, pasidalinti

    2016-06-28
    Knygos apie Liudvinavą, pavadintos „Prie Šešupės, Dovinės ir Sūduonios“ su paantrašte „Liudvinavo kraštas, įvykiai ir žmonės“, kurios sudarytoja yra Teresė Marijona Vizbarienė, ištraukas „Suvalkietis“ spausdino praėjusią vasarą. Šį kartą domėjomės, kaip sekasi autorei įgyvendinti savo svajonę – išleisti knygą, prie kurios rašymo ji sugaišo daug laiko ir įdėjo nemažai pastangų ieškodama istorinės medžiagos, rinkdama ją. Kraštotyrininkės klausėme, kodėl ji ėmėsi tyrinėti gimtojo karšto istoriją. Ar tai pomėgis, ar tiesiog pareiga neleisti užmarštin nugrimzti svarbiems įvykiams, ...
  • Vaikų vasaros poilsiui – rekordinė suma

    2016-06-16Vaikų vasaros poilsiui – rekordinė suma
    Pasibaigus mokslo metams daugelis vaikų pramogauja kaip išmano. Tačiau kad vasara nenueitų vėjais ir dar būtų galima ko nors išmokti, specialistai siūlo savo atžalą leisti į vasaros stovyklą. Dalis jų remiamos valstybės, savivaldybių ir Europos Sąjungos fondų lėšomis.  Ugdo ir lavina Švietimo ir mokslo ministerijos Neformalaus švietimo skyriaus vedėjas Tomas Pūtys tikina, kad prasidėjus vasarai vaikų smalsumas neišblėsta, todėl jį reikia skatinti. Vasaros stovyklos tam – puiki galimybė. „Ar tai būtų dienos, ar stacionari stovykla, vaikams jos labai ...
  • Marijampolės fotografijos puslapiai

    2016-06-14
    Iš Marijampolės kilusio ir Sūduvos krašto fotografijos istoriją tyrinėjusio fotomenininko Valentino Juraičio nuomone, Marijampolę fotografija galėjo pasiekti apie 1863 metus, kai dabartinės Lietuvos teritorijoje veikė jau septynios fotoateljė. 2011-aisiais išleistame leidinyje „Senoji Marijampolė fotografijose“ V. Juraitis nurodo, kad seniausia išlikusia Marijampolės fotografija laikytina 1873 m. fotografo Leono Anšero daryta paviljoninė nuotrauka, kurioje su grupe vietos gimnazistų įamžintas Jonas Basanavičius. Ši nuotrauka saugoma Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Garsiausias XIX a. pabaigos Marijampolės fotografas, pasak V. Juraičio, ...
  • Fotografo A. Senkaičio genus paveldėjo jo vaikaitis

    2016-06-14
    Marijampolėje gyvenusio, prieš 14 metų Amžinybėn išėjusio inžinieriaus, fotografo ir fotografijos kolekcininko Antano Senkaičio artimieji šių metų liepą minės 100-ąsias A. Senkaičio gimimo metines. Fotografo dukra marijampolietė odontologė Lilija Patamsienė, pasakodama apie didįjį tėvo pomėgį, neslepia mananti, kad nors jos tėvas sulaukė 86 metų, jei ne fotografija, būtų gyvenęs dar gerokai ilgiau. „Mano tėvas buvo kilęs iš ilgaamžių giminės, – sako L. Patamsienė. – Štai viena jo sesuo, mano teta, jau sulaukė 96 metų ir ...
  • Diagnozė – priklausomybė

    2016-06-14
    Profesionalus Marijampolės architektas, jaunosios Marijampolės fotografų kartos atstovas Vytenis Skroblas, keletą kartų paklaustas, kas jam yra fotografija, ištaria: „Priklausomybė“, o paskui paaiškina: „Kaip kitaip visa tai gali pavadinti, kai kažką darai, tačiau nežinai, kodėl.“ Tai, kad tokia „diagnozė“ išties gali būti rimta problema, paaiškėja vėliau, kai Vytenis prisipažįsta pastaruoju metu nebeužsukantis į fototechnikos parduotuves ir fototechnika prekiaujančius interneto portalus. „Tiesiog ten neinu, nes žinau, kad išvydęs kokį naują „žaisliuką“ galiu neįstengti atsilaikyti, – atvirauja fotografas. ...
  • Romas Linionis: keturi dešimtmečiai su fotoaparatu

    2016-06-14
    Pastarųjų dešimtmečių Marijampolės fotografijos grandą Romą Linionį iš matymo, ko gero, pažįsta kone visa Marijampolė. Yra žmonių, kurie jį prisimena ir pažįsta dar nuo mokyklos suolo, taip pat nuo tų laikų, kai baigęs aukštąsias inžinieriaus mechaniko studijas grįžo į gimtąjį miestą ir tuometėje Maisto pramonės automatų gamykloje pradėjo inžinieriaus konstruktoriaus karjerą. Ypač puikiai Romą pažįsta vietos kultūros ir meno žmonės, nes jis ir jo gyvenimo bendražygė mūsų kolegė Nijolė Linionienė jau daug metų, kaip sakoma, ...
  • Kraštotyrininkės darbo rezultatas – mokyklos muziejus

    2016-05-31
    Jono Totoraičio progimnazijos muziejus įkurtas 2001 metais, švenčiant mokyklos 30-metį. Kaip papasakojo progimnazijos direktoriaus pavaduotoja Salvinija Šimonėlienė, aprodydama jaukią muziejaus patalpą, ne visos šalies mokyklos turi tokius savo muziejus. Šiai mokyklai pasisekė, kad buvo tokia entuziastė kaip mokytoja P. D. Vidrinskienė, kuri tuo užsiėmė, ir kad palaikė mokyklos vadovai. Pasak pavaduotojos, šalyje iš maždaug pusantro tūkstančio mokyklų muziejus teturi apie 400. Istorijos mokytoja S. Šimonėlienė perėmė muziejaus veiklą iš Vidrinskienės, kuri šioje mokykloje dirbo nuo 1971 ...
  • Sausio 13-osios didvyris Rimantas Juknevičius

    2016-05-31
    2012 m. abiejų Vidrinskų bendras darbas – knyga apie Rimantą Juknevičių išleista pavadinimu „Lietuvos laisvės gynėjas Rimantas Juknevičius. 1991 m. Sausio 13-oji“. 187 puslapių knygoje sudėta gausybė asmeninių nuotraukų, Rimantą pažinojusiųjų atsiminimai, Sausio 13-osios liudininkų pasakojimai, didvyriui skirtų eilėraščių posmai, net užrašai ant laidotuvių vaikinų, nemažai straipsnių iš to laiko spaudos, daugybė nuotraukų iš laidotuvių ir kt. „Aš vis laukiau, kada kas nors apie Rimantą parašys knygą. Tikėjausi, gal žurnalistai. O ką aš – juk tik ...
  • Mokytojos P. D. Vidrinskienės bibliografija

    2016-05-31
    Mokytoja P. D. Vidrinskienė rašo lietuvių ir esperanto kalbomis, verčia iš ir į esperanto k. Yra parašiusi, sudariusi ir išleidusi šias knygas: „Rudens ugnelė“ (vaizdeliai ir atsiminimai, 1997 m.). Išvertė iš esperanto k. P. Gavėno knygą „Šventasis Kazimieras“ (1997 m.). „Marijampolės 5-oji vidurinė mokykla 1971–2001 m.“ (2001 m.). „Neužpustytos pėdos“ (apie nusipelniusią mokytoją Juzefą Jakelaitienę, 2002 m.). „Lernu diligente“ (esperanto k. vadovėlis, 2002 m.). „Koloroj de sopiro“ (skaitiniai esperanto k., 2003 m.). „Švyturiu dek“ (sudarė eilėraščių rinkinį apie mokyklą ir mokytojus, 2003 ...
  • Gana netikėtas gyvenimo posūkis – kurti poeziją

    2016-05-31
    Kurti eiles P. D. Vidrinskienė pradėjo išėjusi užtarnauto poilsio. Gegužės 7 d. Marijampolės Petro Kriaučiūno bibliotekoje ji pristatė net keturias savo poezijos knygas: „Saulėlydžio paukštė“, „Randuotos pilnaties pievos“, „Vilčių ežeruos“ ir „Varvek­lių stygos“. Tiek poezijos parašė per tuos 5 metus, kai nebedirba mokykloje. Renginys buvo pavadintas poetės eilėraščio žodžiais „Dar pabūkim“. „Poezija kaip panelė, vienam patinka, kitam ne. Pamatau pašešupy gražius vaizdus ir gimsta eilės. Supratau, kad ne tik skausmas gimdo poeziją, džiaugsmas – irgi“, – kalbėjo ...
  • Mokytoja D. VIDRINSKIENĖ: lituanistika, esperanto kalba, sovietmečio disidentų likimai

    2016-05-31
    Paulina Danutė Vidrinskienė save vadina Žiemgalos dukra, nes kilusi iš šalies šiaurės, Žagarės, ir, kaip pati sako, tarsi tas vyšnios kauliukas likimo permesta per Nemuną į trąšią Suvalkijos žemę. Čia prigijo, subrendo, sulapojo ir duoda tokį didelį šešėlį, kuris saugo, globoja, glaudžia daugybę žmonių, kurių veikla, geri darbai jos dėka išlieka ne tik žmonių atmintyje, bet ir knygose. Tos knygos – tai kraštotyrinė medžiaga apie atskiras iškilias asmenybes, apie įvairias grupes, įstaigas, laikotarpius, veiklas. 2008 m. ...
  • Ir nuvilnijo garsas… (jį išgirdo ir Vytautas Ciplijauskas, ir Henrikas Šablevičius)

    2016-05-17
    Nežinia, kaip būtų susiklostęs Juozo Adomaičio, unikalaus talento kūrėjo, darbų likimas, jei skulptorius Julius Narušis, o paskui jau ir kiti, nebūtų ėmę skleisti žinios apie juos. Juk dešimtmečius tuos akmenis kalė, kai kas pagirdavo, kai kas stebėjosi, bet pagal kitų norus ar užsakymus nedirbo ir pinigų nesiekė užsidirbti. Koks bebuvo racionalus, apskaičiuojantis, antkapinių pamink­lų nesiruošė kalti, nors kryžiaus, nukryžiuotojo motyvais darbų ir sukurta. (Beje, pasitaikė atvejų, kai koks kūrinys „prisišaukdavo“ kitą žmogų: štai Višakio Rūdos ...