„Medynės“ – paskutinis didelis muzikinis projektas Marijampolėje (penki koncertai su kitų šalių atlikėjais), kuris baigėsi prieš pat draudimą organizuoti renginius ir visai užsidarant kultūros įstaigoms. Buvusieji koncertuose ten patirtą džiaugsmą ir tikrus atradimus dabar jau mini su nostalgija – o kai kas ir pasvarsto: ar dar kada nors tai patirs, nes buvo abejonių, ar ir šis, šeštasis, tarptautinis medinių pučiamųjų instrumentų festivalis, įvyks… O kaip tokiomis, galima sakyti, ekstremaliomis sąlygomis, dirbo jo rengėjai? Ar nebuvo minčių visko atsisakyti? Praėjus porai savaičių šito paklausėme jo iniciatorių Darių KLIŠĮ. Taigi – jo atsakymai į klausimus bei pamąstymai apie šių dienų situaciją.
– Kas besirengiant šeštosioms „Medynėms“ labiausiai neramino, buvo kitaip, nei anksčiau? Ar Jums bei svečiams nebuvo minčių visko atsisakyti, nes situacija, ypač rudenėjant prastėjo? O gal atrodė, kad prasčiausio scenarijaus vis dėlto nebus?
– Taip, šiam festivaliui (kaip ir prieš tai buvusiems) atidavėme daug jėgų, tačiau projektą (dėl to jis ir yra projektas), kurį esi numatęs – kas ir kaip turi vykti, dėliotis ir pan., – dažnai koreguoja gyvenimas, kupinas atsitiktinumų. O jų, daugiau ar mažiau, per šešerius gyvavimo metus būta. Gal ne tokiu mastu, bet vis tiek. Mes tai vadiname „iššūkiais“ (prisimenu praėjusių metų „Retrotopiją“ ir Jūratės Onaitytės spektaklyje ištartus žodžius „Nori tu to, ar ne, tai įvyks“). Jei rimtai, šiuo konkrečiu atveju, kai buvo gryninamos 2020 metų festivalio idėjos, niekas negalvojo apie pandemiją. Čia visas paradoksas. Tuomet niekas net nesapnavo, kad kažkas panašaus mūsų žmoniją ištiks. Žinoma, ir mus – patį festivalio organizatorių ir jo komandą.
Pavasarį, užklupus „pandeminiams netikėtumams“, ruseno viltis, kad kaip nors viskas išsispręs. Tad laikėmės numatytos programos, pavyzdžiui, vedėme derybas su viena portugalų grupe, kurią išties labai norėjome pristatyti Marijampolės miesto publikai, tikėdamiesi, jog ji labai patiks klausytojams. Ši grupė – neįtikėtinas profesionalumo, muzikinės fantazijos, jų mitologijos ir legendų, įdomių pučiamųjų instrumentų derinys. Tiesą sakant, mes jau tarėmės su lėktuvo oro linijų kompanija dėl bilietų, su Marijampolės kultūros centro administracija dėl koncerto datos, kol neužgriuvo žinia, kad Portugalija yra „raudonoji zona“. Tad galbūt ši koncertinė programa bus kitų metų mūsų festivalio „vinis“… Kalbant apie kitas planuotas koncertines programas, žinoma, tam tikrų pokyčių būta. Pavyzdžiui, džiazo muzikantas Kęstutis Vaiginis turėjo groti su turkų muzikantais, tačiau klausytojai išgirdo jo atliekamą muziką su puikiu lietuvių kvartetu „Mettis“, ir, manau, tikrai nebuvo nuvilti. Lenkų grupė „Cup of time“ pristatė programą „Šiuolaikinis tango“ vietoje kitos numatytos, tačiau šis sprendimas išties pateisino lūkesčius.
Mums patiems buvo labai netikėta, kad ansamblio vadovas R. Borovskis šį koncertą atgrojo, prieš kelias geras savaites iki koncerto atlaikęs širdies operaciją. Man tai atpažįstama, nes prieš metus išgyvenau panašią situaciją – noras groti ir atsakomybės jausmas prieš kolegas ir publiką tave priverčia pamiršti skausmą ar negalią. Noriu pasakyti, kad festivalio koncerto programos derinimas yra labiau susijęs su nerašytu susitarimu arba garbės kodeksu, kuriam ne tiek reikalingi instituciniai antspaudai – tai veikiau sąžinės ir atsakomybės klausimas. Jei esi muzikantas, renginio organizatorius, tai per laiką užsimezga tokie santykiai, kai intuityviai žinai, jog vienaip ar kitaip – pavyks.
– Kaip jaučiasi atlikėjai, koncertuodami priverstinai pustuštei salei? Ir kaip jie jaučiasi šiandien, kai koncertuoti galima nebent virtualiai, kaip jaučiasi kuriantys žmonės?
– Žinoma, vidiniai dalykai yra viena, kita – užtikrinti publikos saugumą. Tai buvo nauja. Išties į Sveikatos ministeriją skambindavau kas dvi dienas. Rekomendacijos, įstatymai, nuostatos keitėsi žaibo greitumu. Iš gyvenančių užsienyje, kviečiamų atvykti dalyvių vienos ar kitos šalies rekomendacijas reikėdavo derinti. Svarbiausia, kad mums pavyko. Festivalis įvyko taip, kaip mes ir norėjome, ir taip, kaip pageidavo užsienio muzikantai. Jiems svarbu recepcija – tiesioginis santykis, nesvarbu, ar publika su kaukėmis, ar jos ne taip gausu. Tai kitoks pojūtis nei koncertą transliuoti virtualiai. Šia prasme mums akivaizdžiai pavyko.
Dabartiniai ribojimai, kai draudžiami kontaktiniai renginiai? Manau, kad tai išgyvenama. Nors aišku, pandemijos trukmės laikas taip pat svarbus. Bet esu įsitikinęs, kad ji truks, tiek, kiek reikia. Ką veikti per ją – fantazijos ar vaizduotės reikalas. Mano nuomone, tai bendras nerašytas susitarimas – jei yra pavojus, rizika (o ji tikra), tai gal susitelkime į kitus dalykus? Jei nėra koncertų, gal pasėdėkime prie natų, naujo projekto, įrašų, kūrybos, atlikimo technikos tobulinimo ir pan.? Ruoškimės naujiems koncertams? Susitelkime į mokinius? Atiduokime jiems duoklę?
– Ar nemanote, kad klausydamiesi muzikos ir matydami atlikėjus tik išmaniųjų įrenginių pagalba atbuksime? Gal atprasime nuo gyvo atlikimo, aptingsime ir bevelysime atsisakyti renginių? Buvo paminėtas būsimasis festivalis?..
– Žinoma, virtualus pasaulis yra kitoks, jis niekaip nepakeis tiesioginio santykio. „Pikseliai“ nepakeičia kūno kalbos, garso, recepcijos. Muzika ar teatras yra praeiginiai menai, jiems reikia gyvo santykio, plojimo ar švilpimo, t. y., gyvos reakcijos, muzikantų kaktomis žliaugiančio prakaito, kartais nerangaus jų šokio grojant, nutrauktos stygos garso ar netiksliai sugrotos natos skambesio, kas kartais „papuošia“ koncertą.
Esmė ta, kad šiomis sudėtingomis sąlygomis esu be galo dėkingas tiems žmonėms, kuriuos nuolat (jau eilę metų) matau festivalio koncertuose, nepabūgusius viruso, užsimaskavusius (patikėkite, matau), tačiau aiškiai suvokiančius, kur jie eina. Jų dėka šis festivalis egzistuoja, o mane kaip organizatorių – motyvuoja dėl jų stengtis. Tai savotiška niša – muzikos bendrystė, jungianti mus visus, būtent marijampoliečius. Ta proga norėčiau padėkoti ne tik tiesioginiams rėmėjams, bet ir savo bendraminčiams – Neringai, Gajai, Nagliui, Augustai Bertai, Viktorui, Felinai ir kitiems, prisidedantiems prie šio festivalio organizacinių darbų. Jie yra „pilkoji zona“, bet be jų „Medynių“ festivalis tiesiog neįvyktų.
Norėčiau visus, dabartinius ir būsimus „Medynių“ festivalio klausytojus užtikrinti, kad pasimatysime kitais metais. Kaip viskas bus, matysime.
Su Dariumi Klišiu bendravo Nijolė LINIONIENĖ