Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Jokia paslaptis

Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

 

„Geriau diagnozuoti šiandien, nei šlubuoti rytoj“, – sako ortopedas-traumatologas

Visiems tėvams, susilaukus mažylio, svarbiausia, kad vaikas būtų sveikas. Ar jam viskas gerai? Toks klausimas pirmomis vaiko gyvenimo dienomis sukasi kiekvienos mamos galvoje. Geriausias patarėjas ir padrąsintojas pirmaisiais kūdikio gyvenimo mėnesiais – šeimos gydytojas ar pediatras, kurie įvertina kūdikio išsivystymą ir siunčia konsultacijoms pas kitus specialistus. Ateina laikas ir gydytojo ortopedo-traumatologo konsultacijai, kurios metu įvertinamas skeleto ir raumeninės sistemos išsivystymas. Bene pati dažniausia siuntimo pas ortopedą priežastis – įtariama klubų sąnarių displazija. Kokia tai liga, kaip dažnai ji diagnozuojama kūdikiams, kalbamės su Mindaugu Jasiukevičiumi, VUL Santaros klinikų filialo Vaikų ligoninės ortopedu-traumatologu. Gydytojas dirba ir Marijampolėje, Lino Bieliausko šeimos klinikoje, kuri įsikūrusi Uosupio gatvėje 5X. Pas šį specialistą jau konsultavosi tikrai nemažai marijampoliečių mamų. Telefonas registracijai: 8 343 57785.

mindaugas jasiukevicius

– Kas yra klubų displazija?

– Neišsivystęs, nestabilus klubo sąnarys. Kliniškai išskiriamos trys grupės: šlaunikaulio galva ne visiškai apgaubiama gūžduobės ir tai galima pastebėti tik echoskopijos metu. Antroji grupė – šlaunikaulio panirimas, trečioji – visiškas šlaunikaulio išnirimas.

– Ar ši liga dažna?
– Ji nustatoma iki 3 proc. naujagimių. Kitaip tariant, iš 1000 naujagimių laiku nediagnozavus klubų displazijos turėsime 30 asmenų su negalios požymiais.

– Kokios klubų displazijos priežastys?

– Trumpai apibendrinant, pagrindinė klubų displazijos priežastis yra specifinė (sėdmeninė) vaisiaus padėtis gimdoje. Įtakos turi ir šie faktoriai: pirmas nėštumas ir gimdymas, priešlaikinis gimdymas, daugiavaisis nėštumas, vyresnis gimdyvės amžius, moteriška vaisiaus lytis – moteriškų hormonų įtaka, sąlygojanti sąnario kapsulės raiščių laisvumą. Taip pat tai įtakoti gali ir mažas vaisiaus vandenų kiekis, didesnis kaip 3,5–4 kg kūdikio svoris, paveldėjimas, standus naujagimio suvystymas ištiestomis kojomis ir įgimtos pėdų, stuburo patologijos.

– Ar galima diagnozuoti klubų displaziją kliniškai?

– Mano nuomone, nėra jokio ryšio tarp klinikinių požymių ir klubo displazijos. Kitaip tariant, diagnozuoti klubų displaziją be klubų echoskopijos patikimai negalima.

– Tuomet kokia, įtarus šią ligą, turėtų būti tyrimų seka?

– Pirmiausia klinikinė apžiūra, paskui echoskopija, vėliau atliekama klubų rentgenograma (labai retai, pagal reikalingumą).

– Kokio amžiaus vaiką geriausiai tirti dėl klubų displazijos?

– Vaikui ir jo tėvams palankiausias laikas nuo gimimo dienos iki pusės metų amžiaus. Gydytojams atrasti ligą ir gydyti geriausia, kai kūdikis 1–3 mėnesių amžiaus. Tiriant vėliau vaiko gydymas tampa sunkesnis, komplikuotesnis.

– Ar gali klubų displaziją pastebėti patys tėvai ar šeimos gydytojas?

– Gali pastebėti, tačiau tuomet reikia kuo greičiau kreiptis į vaikų ortopedą-traumatologą, kad šis patikslintų diagnozę.
Pagrindiniai požymiai, kuriuos gali pastebėti tėvai ar šeimos gydytojas, yra ribotas naujagimio kojų atvedimas į šonus per klubų sąnarius, kojų ilgio skirtumas, galima kirkšnių ar sėdmenų raukšlių asimetrija, traškėjimo garsas klubo sąnario srityje. Jei vaikas jau pradėjęs vaikščioti – galimas šlubavimas, vienos kojos sutrumpėjimas.

– Ar klubų echoskopija pavojinga ligoniui, nekenksminga?

– Tai nėra jonizuojanti spinduliuotė. Nepavojinga.

– Ar Grafo metodika – tai vienintelis echoskopinis klubų displazijos diagnostikos metodas?

– Tai apie 1970 metus sukurta metodika. Viskas pasaulyje keičiasi, tobulėja. Tai nėra vienintelė metodika. Ji paremta gūžduobės kampų matavimu. O reikia vertinti visumą – gylį, kampus, kaulėjimą, šlaunikaulio galvos osifikaciją, atvedimą. Tai pavadinčiau bazine, prieš 50 metų sukurta metodika, visų metodikų „močiute“.

– Ką daryti tėvams, jeigu jų vaikui diagnozavo klubų displaziją?
Pirmiausia nepanikuoti. Tai nėra apsigimimas, nėra neįgalumo požymiai visam gyvenimui. Tai tik laikina būklė. Būtina kreiptis į specialistus profesionalus. Galima išklausyti ir antrą, ir trečią nuomonę, tik reikia žinoti, kur kreiptis. „Perkonsultuotojai“ neretai gali būti nebaigę ortopedijos-traumatologijos rezidentūros. Galite patekti pas medikus, tiesiog linkusius į hipodiagnostiką. Dažniausiai jie turi vieną atsakymą: „Sveikas. Ko čia atėjai?“.

– Kada pasireiškia klubų displazijos komplikacijos?

– Ne iš karto. Dažniausiai po 2–3 metų, kai pastebima, kad vaikas šlubuoja, viena koja trumpesnė.

– Į ką patartumėte kreiptis, kad netektų gydyti komplikacijų?

– Į gydytojus, kurie dirba universitetinėse ligoninėse arba didžiosiose Lietuvos ligoninėse. Supraskite, tai labai „siaura“ patologija. Neretai ir Santaros klinikose susirinkę gydytojai priima sprendimus šeši prieš keturis ar aštuoni prieš du. Nuomonės gali skirtis ir dėl diagnozės, ir dėl gydymo, tačiau svarbiausia rezultatas, kad nenukentėtų pacientas.

– Kokie pasiekimai Lietuvoje gydant klubų displaziją?

– Berods, 2017 metai buvo „lūžio“ tašku, kada Santaros klinikose dėl klubų displazijos nebuvo operuotas nė vienas pacientas. Kodėl? Dėl gerėjančios diagnostikos. Santaros klinikose šiais metais labai gerai šią patologiją diagnozuoja ir gydo 8–9 gydytojai, dar keli aktyviai mokosi. Kaip pavyzdį galiu pateikti Estiją – ten klubų echoskopijas atlieka 2–3 gydytojai, todėl pas juos išnirusio klubo atviro atstatymo operaciją galėčiau pavadinti iš esmės rutinine, kasdienine.

– Kaip gydomas pacientas, kuriam diagnozuota klubų displazija?

– Jeigu tai lengva displazijos forma, vaikas iki 3 mėnesių amžiaus, o mama nėra linkusi greitam gydymui su Freiko pagalve, skiriamos klubų mankštos savo poliklinikoje gydytojo reabilitologo priežiūroje. Paminėsiu, kad būna labai didelės eilės pas fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojus, todėl dažnai šeimos samdosi kineziterapeutus ar masažistus. Jeigu efekto po vieno mėnesio nematoma, skiriamos korekcinės priemonės: vadinamieji Pavliko dirželiai ar Freiko pagalvės. Aš skiriu tik Freiko pagalves, nes man taip gydant nebuvo nė vienos komplikacijos. Vyresniems nei 7–8 mėnesių vaikams ortopedinės korekcinės priemonės retai padeda, reikia taikyti gydymą stacionare.

– Koks tai gydymas?

– Operacinėje, bendrinėje nejautroje atliekama uždara išnirusio šlaunikaulio repozicija su arba be pritraukiamųjų raumenų sausgyslių perpjovimu, visais atvejais pritaikoma fiksacija cirkuliariu koksitiniu gipso tvarsčiu 2,5–3 mėnesiams.

– Kuo skiriasi displazijos gydymas mankštomis ir, tarkime, Freiko pagalve?

– Konkrečiai dėl šios patologijos esu konsultavęs daugiau kaip 20 tūkst. pacientų, tai pastebiu pagrindinį skirtumą – greitį, kitaip sakant, su Freiko pagalve pabuvus mėnesį, tokį patį efektą galima pasiekti taikant klubų mankštą tik ilgiau, per 3-4 mėnesius.

– Klubų echoskopiją turi atlikti echoskopuotojas ar vaikų ortopedas-traumatologas?

– Kaip aš sakau, protingi echoskopuotojai ir ortopedai-traumatologai klubų echoskopijų dėl displazijos neatlieka. Tai atlieka vaikų ortopedai-traumatologai, tada būna mažiausia klaidų tikimybė. Kodėl? Galiu argumentuoti savo nuomonę: tai nėra vien tik echoskopinė diagnozė. Tai ir klinikinis tyrimas, kurio echoskopuotojai neatlieka. Tai vienas labiausiai su klinikiniu vaizdu susijusių tyrimų, sausas „grafo kampų“ matavimas ne visada atspindi tikrovę. Dažnai tenka matyti Lietuvoje ir užsienyje, kai klubų echoskopiją atlieka echoskopuotojas, o sprendimą taikyti gydymą ortopedinėmis korekcinėmis priemonėmis priima vaikų ortopedas-traumatologas. Patikėkite, labai dažna hiperdiagnostika, neretai gaunasi „sugedusio telefono“ efektas, kai echoskopuotojai pagal „grafo kampus“ įtaria displaziją, o vaikų ortopedai-traumatologai parodo tėvams echoskopuotojo išvadą ir skiriamas neadekvatus gydymas. Pasikartosiu – vienas gydytojas turi matyti visumą – tėvus, jų mąstymo tipą, klinikinį ir echoskopinį vaizdą ir, beje, būti vienas atsakingas už diagnozę, gydymą, komplikacijas.

– Kokios gali būti neigiamos pasekmės gydant su ortopedinėmis korekcinėmis priemonėmis?

– Mano nuomone, Freiko pagalvė yra geresnis metodas, nei Pavliko dirželiai, kadangi neleidžia privesti šlaunų, pasiekiama didesnė abdukcija (atvedimas per klubus). Esu matęs keletą nesėkmingo gydymo su Pavliko dirželiais atvejų. Su Freiko pagalve man dar neteko matyti komplikacijų. Esant mažai Freiko pagalvei, jos kraštai remiasi į šlaunies vidurį ir narina šlaunikaulį (turėtų centruoti). Esant per didelei Freiko pagalvei, galima šlaunikaulio galvos nekrozė. Freiko pagalvė turi būti tokio dydžio, kokio turi būti. Kolegų, vaikų urologų teiravausi, ar jie prisimena per 20–30 darbo metų nors vieną komplikaciją, tai sakė, jog nepamena. Visi kiti supermamų teiginiai apie sulėtėjusį vaikų psichomotorinį vystymąsi ar kreivas kojas – tarp gydytojų rimtai nediskutuojami, daugiau sukelia šypseną nei turi realaus pagrindo.

– Kokios išvados?

  • Ištirti būtina visus, nepriklausomai nuo klinikinio vaizdo.
  • Nustačius klubų displaziją – nepanikuoti.
  • Tai labai lengvai gydoma patologija, ypač jauname amžiuje.
  • Dėl labai siauros specifikos – kreiptis į specialistus, dirbančius universitetinėse ar stambiose regioninėse ligoninėse.
  • Hiperdiagnostika ir gydymas – tai žymiai geriau nei hipodiagnostika, ko pasekoje susiformuoja negili, su amžiumi tapsianti artrozine, vėliau protezuota gūžduobė.
  • Geriau diagnozuoti šiandien, nei šlubuoti rytoj.

bieliausko klinika

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Marijampoliečių bendrijos laikraštis „Sugrįžimai“

    2016-12-06Marijampoliečių bendrijos laikraštis „Sugrįžimai“
    „Kažkada jaunystėje norėjau žurnalistu būti, dabar – jokiu būdu. Nebuvau žurnalistas niekada, tik redaktorius, o ir nelaikiau savęs žurnalistu“, – sako J. Sajauskas. Jis mano, kad šiandien žurnalistai per lengvai pasiduoda įvairioms įtakoms. „Vos paskaitęs iškart jauti, į kieno bures pučia žurnalistas“. Apie tai, kaip ėmėsi redaguoti laikraštį „Sugrįžimai“, prisimena: „Atgimimo laiku Vytautas Gaulia ateina pas mane ir sako: „Mes, Marijampolės sąjūdiečiai, norime leisti laikraštį. Ar tu redaguosi?“ Sutikau. Tuo laiku dar buvo daug mano kartos inteligentų, galėjai lengvai pririnkti medžiagos. Namie turiu visus „Sugrįžimų“ numerius, nelabai žinau, kur dar galėtum rasti visų metų komplektą, nebent biblio­teka turi arba pats Gaulia.“ V. ...
  • Lietuvos rašytojų sąjungos narys Justinas Sajauskas: apie tai, kas knygose nesudėta

    2016-12-06Lietuvos rašytojų sąjungos narys Justinas Sajauskas: apie tai, kas knygose nesudėta
    Marijampolietis rašytojas, Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus direktorius Justinas Sajauskas gimė 1944 m. Kalvarijoje. Tėvai Elžbieta Viskačkaitė ir Jonas Sajauskas kilę iš to paties Suvalkijos pakraščio. Abu bežemiai, vos po 2 klases baigę, abu vertėsi atsitiktiniais darbais. Šeima augino tris sūnus ir dukterį. 1949 m. buvo ištremti į Sibirą. Ten prabuvo iki 1957 metų. Nors buvo paleisti metais anksčiau – po Stalino mirties, bet dar kurį laiką teko taupyti traukinio bilietams… Grįžę apsigyveno Marijampolėje. Sibire Justinas baigė 6 klases, grįžęs Marijampolėje tęsė mokslus ir baigė 4-ąją vidurinę (dabar Petro Armino) mokyklą. Studijuoti J. Sajauskas įstojo į Vilniaus valstybinį universitetą. ...
  • Medžio skulptūra: tradicija ir neišvengiamos naujovės

    2016-12-06Medžio skulptūra: tradicija ir neišvengiamos naujovės
    Kaip rašo Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno bendrijos pirmininkas Valentinas Jazerskas, pristatydamas katalogą „Sūduvos krašto drožyba, skulptūra ir kryždirbystė“ (2006 m.), „tradicinė liaudies skulptūra nebuvo savarankiška, ją visada supo drožyba ir mažoji architektūra – sudėtinė koplytstulpio, koplytėlės ar kryžiaus dalis. Todėl kalbėdami apie tradicinę skulptūrą, siejame ją su drožyba ir kryždirbyste (kryždirbystės sąvoka apima mažąją architektūrą, skulptūrą ir dekoratyvinę drožybą). Ši gyvoji liaudies tradicija Lietuvoje išgyveno tris etapus“. Iki maždaug 1972 metų ji buvo suvenyrinė, parodinė, mažai ką turinti bendro su tradicine ikonografija. Maždaug dvidešimtmetį vyko monumentalėjimas: buvo kuriami skulptūrų parkai, pvz., Ablingos ansamblis, M. K. Čiurlionio kelias, „Raganų kalnas“… Su ...
  • Daug kas užfiksuota, bet…

    2016-12-06Daug kas užfiksuota, bet...
    Pasidomėjus pastarųjų poros dešimtmečių medžio skulptorių, kryždirbių darbais, jų kūrybinėmis biografijomis, įvairios medžiagos, leidinių būtų galima rasti nemažai. Šiuolaikinė technika ir technologijos leidžia fiksuoti ir išsaugoti tai, kas Lietuvoje yra tiek viešose erdvėse, tiek privačiose teritorijose – taip pat ir užsienyje. Kad fiksuoti reikia – akivaizdu, nes, kaip minėjo K. Kvainauskas, matome jau nykstančių ir naujųjų, šių laikų statinių… Dėmesys šiai tautodailės šakai ypač padidėjo po to, kai kryždirbystė buvo įrašyta į UNESCO paveldo sąrašą. Kultūros ministerija, apskričių administracijos, kai kurie fondai, savivaldybės, taip pat ir pavieniai žmonės rėmė leidinius ir jų per keletą metų išėjo gana daug ir įvairių. Pagal ...
  • „Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste…“

    2016-12-06„Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste...“
    Tai – Algimanto Sakalausko, vieno labiausiai žinomų ne tik mūsų krašte, bet ir Lietuvoje medžio skulptorių, ypač daug nuveikusių prikeliant, gaivinant senąją tradiciją, žodžiai. Turi teisę taip sakyti, nes žino, dešimtmečius ne tik dirba su medžiu, kuria, bet ir gilinasi į šios srities dar neatrastas paslaptis. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, turintis meno kūrėjo statusą, Lietuvos kultūros premijos laureatas, turintis daug kitų apdovanojimų… Jo iniciatyva 1990 metais Prienuose grupelė darbščių ir gabių vyrų susibūrė į dirbtuves „Prienų drožėjai“. Dabar tai VšĮ „Meninė drožyba“, bet tikslai ir uždaviniai per ketvirtį amžiaus nepakito, o darbai – kaip šio laiko ženklas ir praėjusių įvykių ...
  • Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai

    2016-12-06Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai
    2001 m. gegužės 18 d. UNESCO paskelbė pirmų devyniolikos Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Į jį pateko ir Lietuvos kryždirbystė – tradicinių lietuviškų kryžių darymas, jų simbolika. Akcentuota, kad kryžiai Lietuvoje buvo statomi ir kai Rusijos imperija (XIX a. antroje pusėje), ir Tarybų Sąjunga (XX a. 5–8 dešimtmečiais) juos draudė ar nurodinėjo, kiek ir kur statyti. Todėl jau XIX a. pabaigoje jie įgijo nacionalinio simbolio statusą. Tai – gyva ir praktiškai iš kartos į kartą perduodama liaudies meno tradicija. Ornamentuoti, su geležinėmis viršūnėmis, saulutėmis kryžiai, įvairių siužetų medinės skulptūros – visa tai laikoma vertingiausiu Lietuvos liaudies meno palikimu. ...
  • Laikas, paaukotas V. Šlekio darbams puoselėti

    2016-11-23Laikas, paaukotas  V. Šlekio darbams puoselėti
    Taip jau susiklostė, kad įgijęs muzikinį išsilavinimą Jaunius Vylius stipriai susidomėjo kraštotyra bei dainuojamąja tautosaka. Ir iš tiesų kažin ar būtų kada atsiradęs toks entuziastas, kuris surinktų ne tik visas V. Šlekio užrašytas dainas, bet dar ir sustyguotų jo biografiją. O nagrinėdamas ją J. Vylius sužinojo ir apie V. Šlekio asmenybę, kuri jam pasirodė labai artima.   Suvedė pomėgiai J. Vyliaus pažintis su V. Šlekiu prasidėjo jam vadovaujant Kazlų Rūdos kultūros centro ansambliui „Sūduonia“. Ieškodamas dainuojamosios tautosakos kūrinių ansambliui, J. Vylius aptiko ir V. Šlekio surinktus dainuojamosios tautosakos kūrinius. Šie kūriniai ansamblio vadovui pasirodė verti dėmesio, nes buvo kitokie – melodingi, prasmingi, sunkiai ...
  • Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“…

    2016-11-23Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“...
    Kazlų Rūdos „Sūduonia“ išsiskiria tuo, kad jos repertuare atliekama tik suvalkietiška tautosaka, kurios didžiąją dalį sudarė buvusio vadovo Jauniaus Vyliaus ir ansambliečių pastangomis iš pateikėjų Suvalkijoje užrašyta medžiaga: dainos, raudos, liaudies žaidimai, rateliai, šokiai, kalendorinių švenčių, vestuvių papročiai, mitologinės sakmės, kita smulkioji tautosaka. Atlikėjai prisimena, kad ansamblio susikūrimo pradžioje, kai trūko dainuojamosios tautosakos kūrinių, visi kartu su vadovu eidavo kaime pas žmones ir klausydavo, įrašinėdavo, šifruodavo ir užrašinėdavo išgirstas dainas. Tačiau vieni ryškiausi dainų, kurias atlieka „Sūduonia“, pateikėjai, yra Vincas Šlekys ir Adelė Kazlauskienė. „Vinco Šlekio dainos yra išskirtinės, jas sunku mokytis, tačiau labai įdomu. Jose gausu simbolizmo, užuominų. Jas ...
  • Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“

    2016-11-23Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“
      Vincas Šlekys daugumai tautiečių ir kraštiečių iš tiesų geriausiai yra žinomas kaip žurnalistas ir kraštotyrininkas. Jo surinktos ir užrašytos „Kapsų dainos“ šiandien Sūduvos krašto dainuojamosios tautosakos puslapiuose – vienos svarbiausios ir vertingiausios, tačiau ne vien dėl surinktų dainų apie Vincą Šlekį verta kalbėti. Prisimenant jo asmenybę verta paminėti ir tai, kad jis buvo knygnešys, kaimo vaikų mokytojas, o svarbiausia – lietuviškai spaudai platinti skirtos „Sietyno“ draugijos steigėjas ir pirmininkas.   Lietuvybės pagrindus davė tėvai Vincas Šlekys gimė 1870 metais Marijampolės apskrityje, Mokoluose, tuometiniame Šunskų valsčiuje. Situacija šalyje tuo metu atrodė maždaug taip: Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje, intensyvėjo rusifikacija, o po 1863–1864 m. ...
  • Meistrą giria jo darbai

    2016-11-02Meistrą giria jo darbai
    Liudvinavietis Arūnas Matulevičius sako lipdantis nuo penkerių – tiesiog toks buvo noras, nors šeimoje tuo niekas neužsiėmė. Ką nors nulipdyti iš plastilino, paskui iš molio, pasak jo, visa gatvė prašydavo. Taip vaikiškas pomėgis atvedė jį į dabartinę Kauno taikomosios dailės mokyklą, kur nedvejodamas pasirinko keramiką. Keramika jį suvedė ir su žmona Asta, kuri molio lipdymo išmoko iš mamos Onos Martinaitienės. „Tai buvo tarnybinis romanas, – juokdamasi sako A. Matulevičienė, prisipažinusi, kad būtent Arūno darbai pirmiausia ir patraukė jos dėmesį. – Mudvi su mama – savamokslės, lipdėme, kūrėme papuošalus, siūlais, dažais dekoravome vazas. Ne kartą bandžiau piešti ir ant Arūno pagamintų molio ...
  • Kiekviename ornamente gieda paukštelis

    2016-11-02Kiekviename ornamente gieda paukštelis
    Vienu seniausių tradicinių lietuvių amatų – keramika marijampolietę Angelę Česonienę sudomino vyras Kęstutis, profesionalus keramikas. – Augau Marcinkonyse, kur rankų darbas visada buvo populiarus – kiekvienuose namuose audė, mezgė, siuvinėjo, – sako Dzūkijos krašto šviesuolių Juzės ir Stasio Česnulevičių dukra Angelė. – Liaudies menas ir man visada buvo prie širdies, todėl stengiausi viską išmokti. Augdama miškų apsuptyje mėgau stebėti medžius, paukščius, o namo iš laukų sunešdavau visus akmenėlius, visokių augalėlių. Taip gamtos motyvai atsikartojo ir mano darbuose – piešiniuose, siuviniuose, audiniuose. Kelio galas jai buvo Putliųjų verpalų fabriko suvenyrų ceche pas Audronę Šlyterienę, kuri vis skatino kurti. Pirmus lipdinius Angelė darė iš ...
  • Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis…

    2016-11-02Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis...
    Marijampolėje gyvenanti keramikė, tautodailininkė Alma Kisnieriūtė su moliu susipažino kone prieš tris dešimtis metų, kai mokėsi dailės mokykloje. Susipažino ir… susidraugavo. Almos rankose iš molio gimsta dailus puodas, lėkštė, kalėdinis papuošalas, o kartais – angelas ar kažkas kita, ką sunkiai gali įsivaizduoti rasiąs keramiko dirbtuvėje. – Tai darai „dūšiai“… Tokiems dirbiniams turi ateiti laikas, jų taip sau nenulipdysi. Kartais mintis kirba kokius metus ar dar ilgiau, o nepadarai nieko. Tačiau kai ateina laikas, žiūrėk, ir atsiranda kažkas tokio per dieną ar dvi, – kalba keramikė.   Kilusi iš meniškos giminės Šiluvos apylinkėse gimusios ir augusios Almos giminėje gausu gabių ir meniškų žmonių – ...
  • Netradicinė pamoka Matutynėje

    2016-10-25Netradicinė pamoka Matutynėje
    Spalio 4 d. į netradicinę pamoką „Pagauk rudens spalvas“ Anzelmo Matučio tėviškėje Zomčinės kaime mokinius pakvietė Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazijos pedagogės. Vyko integruota pamoka ir kūrybinės dirbtuvės. Čia susijungė dailė, technologijos, muzika, fotografija ir literatūra. Vaikai kūrė puokštes iš rudens gėrybių, gamino kompoziciją iš įvairių gamtos dovanų. Grupė mokinių po sodybą ieškojo gražių rudeniškų kadrų fotografijoms, kiti tapė, dar kiti kūrė žodžio meną. Buvo atvykę mokinių iš Padovinio pagrindinės mokyklos, kurie taip pat susidomėjo ir pasinaudojo netradicinės pamokos galimybėmis. Mokiniai skaitė poetų eiles, dainavo dainas apie rudenį ir gamtos grožį. Mokytojos lituanistės Aušros Brusokienės vadovaujamų literatūrinės kūrybos dirbtuvių nariai skaitė savo kūrybą. A. ...
  • Poeto vardą garbingai neša gimnazija

    2016-10-25Poeto vardą garbingai neša gimnazija
    1989 m. gegužės 20 d. Igliaukos vidurinei mokyklai buvo suteiktas A. Matučio vardas. Dabar tai – Igliaukos A. Matučio gimnazija. Geros ugdymo sąlygos Gimnazijos direktorė Janina Alesienė sako, kad čia ugdymo sąlygos net geresnės negu kai kuriose miesto mokyklose. „Mes turime aplink tiek puikių vietų, kur galima vesti neformalias pamokas. Štai vasarą prie šalia esančio Yglos ežero buvome pasikvietę narus, ugniagesius gelbėtojus, kad pademonstruotų vaikams savo darbo specifiką. Iš tiesų, nenoriu sutikti, kad mieste mokiniams sąlygos geresnės. Mes taip pat turime labai daug galimybių, tik reikia noro jas išnaudoti. Džiaugiuosi iniciatyviu pedagogų kolektyvu, kuris turi įdomių idėjų ir jas įgyvendina. Tai padeda labiau ...
  • Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai

    2016-10-25Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai
    Anzelmas Matulevičius-Matutis gimė 1923 m. sausio 7 d. Marijampolės apskrities Zomčinės kaime. Dar mažas būdamas pamėgo skaityti ir su knyga nesiskyrė visą gyvenimą. Eilėraščius kurti ėmė besimokydamas Marijampolės gimnazijoje. Šešiolikmetis gimnazistas žurnalo „Žiburėlis“ surengtame jaunųjų literatų konkurse laimėjo dvi premijas. Mokytojo profesiją įgijo besimokydamas Marijampolės mokytojų seminarijoje (baigė 1942 m.). Mokytojavo Santaikos kaime, Simne (Alytaus r.), Seirijuose (Lazdijų r.). Nuo 1950 metų gyveno Alytuje, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, dirbo pionierių namuose, vadovavo literatų ir turistų būreliams. Savo talentą A. Matutis paskyrė vaikų literatūrai. Daugiau kaip ket­virtį amžiaus dirbęs mokytoju, jis vaikus pažinojo kaip reta puikiai. Poeto veikla neliko neįvertinta – gavo ne vieną ...
  • Ne tik pažiūrėti…

    2016-10-18Ne tik pažiūrėti...
    Beveik tuo pat metu, kai buvo rengiamas pirmasis, juostų, katalogas, muziejuje prasidėjo intensyvi edukacinė veikla. Buvo siūloma pabandyti įvairių dalykų, tarp kitų – ir patiems pasidaryti juosteles. Šie užsiėmimai sulaukė didelio dėmesio, muziejininkai sako nė patys nesitikėję, kad susidomėjimas taip ilgai neslūgs. Reikėjo registruotis iš anksto ir dar palaukti eilės – mat, be marijampoliečių, į muziejų ėmė plūsti grupės iš Kauno… Viena priežasčių, tai paskatinusių, buvo paroda Kaune „Sūduvos spalvos“ (tų parodų buvo daug – su muziejaus eksponatais, tarp kurių buvo ir šio krašto tautinis kostiumas, pabuvota ir Danijoje). Ją pristatant Jurgita Jasevičienė, atsakinga už edukacinę veiklą, taip mokėjo sudominti ...
  • Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“

    2016-10-18Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“
    Rengiant visus tekstilės katalogus viena sudarytojų, lydėjusi leidinius visu keliu, buvo Asta Vandytė – tautodailininkė, tautinio kostiumo ekspertė, įmonės „Tautinio kostiumo studija“ Kaune vadovė, pati surinkusi, atgaivinusi daug tradicinės tekstilės pavyzdžių, išleidusi leidinių. Paprašėme išsakyti savo minčių apie sritį, į kurią yra giliai panirusi. „Kiek prisimenu, vaikystėje ir paauglystėje vartant namuose buvusį Mikalinos Glemžaitės tautinių kostiumų leidinį, vis pagalvodavau, kad norėčiau kada nors taip apsirengti… Buvo gražu žiūrėti į plačius, „kaip karalaitės“, sijonus, liemenes ir švarkelius. Vaikystės noras išsipildė vėliau, baigus studijas Šiaulių pedagoginiame institute, Kaune pradėjus lankyti folkloro ansamblį. Iškilo būtinybė pasisiūti kostiumą, pradėjau giliau domėtis – ir panirau… Kostiumuose man, ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.