Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Kinijos akiratyje – verslininkai, politikai ir karininkai (Interviu su ekspertu)

Spalio pradžioje LRT paskelbė atlikusi tyrimą, kuris atskleidė, kad kinų žvalgyba renka duomenis apie Lietuvos gyventojus. Skandalingi faktai į dienos šviesą iškilo, kai neaiškiomis aplinkybėmis kinų viešųjų šaltinių žvalgybos įmonė „Zhenhua Data Technology“ nutekino kinų surinktos informacijos rinkinius JAV akademikui, kuris juos perdavė Australijos kibernetinio saugumo įmonei. LRT skelbia, kad iškodavusi kinų surinktą informaciją Australijos įmonė ja pasidalijo su įvairiomis pasaulio žiniasklaidos priemonėmis, apie kurių piliečius kinai buvo surinkę informaciją. Duomenys buvo persiųsti ir LRT tyrimų skyriui, kuris išsiaiškino, kad nutekintoje informacijoje – apie 500 lietuvių pavardžių.

Duomenis renka ne šiaip – su tikslu

Buvęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Dainius Gaižauskas sako, kad kinai domisi ne tik lietuviais, bet viso pasaulio piliečiais.

Buvęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Dainius Gaižauskas sako, kad kinai domisi ne tik lietuviais, bet viso pasaulio piliečiais.

LRT tyrimo duomenimis, kinų akiratyje atsidūrė Seimo nariai, ministrai, politikai, dirbantys savivaldybėse, verslo atstovai, diplomatai ir karininkai. Informacijos apie lietuvius rinkiniuose – ne tik tautiečių vardai ir pavardės, bet ir jų, taip pat jų artimųjų pavardės, nuotraukos ir asmens duomenys. LRT išsiaiškino, kad kinų apie lietuvius surinkti duomenys – prieinami viešai. Tai – socialinių tinklų, žiniasklaidos ir valstybės institucijų pateikiama informacija.

Dainius Gaižauskas, dabar jau buvęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas, sako, kad jo ši naujiena nenustebino.

– Valstybės saugumo departamento (VSD) metinių grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimo ataskaitose Kinija buvo minėta ne kartą. Viena iš priežasčių, kodėl ši šalis įrašoma į tą dokumentą – šnipinėjimas. Turėdama duomenų apie svarbių žmonių šeimas, vaikus, darbovietes, pomėgius, stiprybes ir silpnybes, Kinija gali tiems žmonėms daryti spaudimą, siekdama, kad šie priimtų jai palankius sprendimus, galbūt kalbėtų jai aktualiais klausimais. Ne be reikalo asmenų, apie kuriuos buvo rinkta informacija, sąraše yra politikų, ministerijų atstovų, žurnalistų pavardės. Tai žmonės, turintys tam tikros įtakos visuomenėje, ir jei, tarkime, atsirastų kažkoks svarbus klausimas ar sprendimas, kurį kaip nors toks asmuo galėtų lemti, suinteresuota valstybė gali bandyti jį kompromituoti, siekdama palankaus jai rezultato, – paaiškino D. Gaižauskas.

Ne tik lietuviai – įdomūs visi

Paklaustas, kodėl Kinijos akiratyje galėjo atsidurti Lietuvos piliečiai, nacionalinio saugumo ir gynybos specialistas sakė, kad ne tik mūsų šalies. Kinijai įdomūs viso pasaulio žmonės. D. Gaižauskas atkreipė dėmesį, kad Kinijos įtaka Europoje juntama apie penkiolika metų. Lietuvoje Kinija, kaip galima grėsmė nacionaliniam saugumui, anot D. Gaižausko, įvardijama tik kelerius metus.

Gali būti, kad Kinija informaciją apie lietuvius rinko turėdama tikslą galimai ateityje jiems daryti spaudimą ar kompromituoti. – Didesnių Europos valstybių sostinėse kinai gyvena ištisais kvartalais. Galima manyti, kad gyventi į senąjį žemyną jie atvyksta ne šiaip sau. Fiziškai būdami toje šalyje jie gali smulkiai išsistudijuoti situaciją ir net tapti strategiškai svarbių objektų šeimininkais, į juos investavę, įsigiję akcijų. Lietuvoje laikomasi pozicijos kinų į šalį lengvai neįsileisti, nes tuomet atsirastų galimybė jiems įsigyti, pavyzdžiui, verslo įmones ir per jas daryti įtaką politikams, žiniasklaidai. Anksčiau apie Kinijos interesus ir įtaką Lietuvoje kalbėta mažai, tačiau per paskutinius ketverius metus Seime atkreipėme į tai dėmesį. Rezultatas – jau dveji metai Kinija įvardijama kaip galima grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui, – pasakojo Seimo narys.

Pataria atsakingai administruoti socialinių tinklų paskyras

D. Gaižausko nuomone, vienaip ar kitaip stiprinti įtaką Europoje ir visame pasaulyje Kinija galimai siekia turėdama tikslą stiprinti savo, kaip supervalstybės, identitetą. Politikas sako, kad, ko gero, niekam nėra naujiena, jog Kinija nori būti stipri ekonomikos, technologijų srityje. Dėl to Kinija šnipinėja ir renka informaciją apie piliečius, siekia investuoti į nekilnojamąjį turtą, verslo įmonių akcijas.

 D. Gaižauskas paaiškino, kad informaciją apie lietuvius rinko ne žmonės, sėdintys prie kompiuterių, o dirbtinis intelektas – specialios programos.

D. Gaižauskas paaiškino, kad informaciją apie lietuvius rinko ne žmonės, sėdintys prie kompiuterių, o dirbtinis intelektas – specialios programos.

Politikas svarstė, kad nutekėję ir atskleisti duomenys apie lietuvius gali būti tik maža dalis duomenų, kuriuos Kinija apie mus yra surinkusi. Juk dar prieš paviešinant šią informaciją buvo plačiai ir garsiai kalbama, kad per kinų gamybos technologinę įrangą jie gali rinkti duomenis ir galimai šnipinėti. Pasak D. Gaižausko, dėl to nuspręsta atsisakyti naudoti kinų gamybos technologinę įrangą įvairiuose Lietuvai svarbiuose objektuose.

– Atsižvelgiant į tai, visi mes turėtumėme labiau saugoti savo privačius duomenis. Reikėtų atkreipti dėmesį, kokias nuotraukas skelbiame socialiniuose tinkluose, kokį turinį ten viešiname. Tiesa, gali būti, kad žmogus informacija dalijasi atsakingai, tačiau reikėtų nepamiršti, jog nuotraukomis neatsargiai gali pasidalinti to žmogaus vaikai ar artimieji. Iš pirmo žvilgsnio paprastoje nuotraukoje galima perskaityti daugybę informacijos. Galbūt paauglio padarytos nuotraukos fone matyti tėvai, skaitantys kažkokią knyga, galbūt galima pastebėti monitoriaus ekraną, kuriame atvaizduota jautri informacija arba duomenys. Galbūt kažkas, fotografuodamas save, į kadrą paims ir tą žmogų, kuris vengia būti socialiniuose tinkluose, tačiau ne savo noru ten atsidurs. Iš tokių, rodos, nieko vertų duomenų galima išskaityti daug naudingos informacijos apie žmogaus pomėgius, interesus, pažintis, – apie neatsakingo duomenų viešinimo pasekmes socialiniuose tinkluose įspėja buvęs Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas. Jis taip pat teigia, kad manydami, jog nesame niekam įdomūs, iš tiesų galime būti labai įdomūs. Galbūt ne tiesiogiai mes patys, bet dėl draugystės ar giminystės ryšių su kokiu nors ministru ar Seimo nariu.

Save Kinija pateikia kaip taikią valstybę, bet iš tiesų ji siekia stiprinti įtaką pasaulyje.

Save Kinija pateikia kaip taikią valstybę, bet iš tiesų ji siekia stiprinti įtaką pasaulyje.

– Pulti į kraštutinumus ir nustoti naudotis socialiniais tinklais arba drausti tai daryti vaikams nereikėtų. Gyvename informacinėje, technologijų visuomenėje, todėl normalu, kad mums reikalingas internetas ir socialiniai tinklai. Turime būti tiesiog atsargesni ir mąstyti kritiškai, – tikina pašnekovas.

Kibernetinio saugumo lygis Lietuvoje – vienas geriausių pasaulyje

Kaip jau minėta, kinų žvalgybos apie lietuvius surinkta ir nutekinta informacija buvo vieša. Pasak D. Gaižausko, būtų kur kas blogiau, jei į kinų rankas būtų patekę svarbūs valstybiniai duomenys ar dokumentai. Laimė, jie, nacionalinio saugumo ir gynybos žinovo teigimu, yra tinkamai apsaugoti.

– Žinant, kad gali būti bandoma pasikėsinti į jautrius valstybės lygio duomenis, jie yra labai akylai saugomi. Tai užtikrina Nacionalinis kibernetinio saugumo centras, Valstybės saugumo departamentas, Lietuvos karinė žvalgyba, Lietuvos kriminalinės policijos biuras ir kitos institucijos, kurios situaciją ir grėsmes žino, stebi ir į jas reaguoja. Svarbu paminėti, kad pagal šalių pasirengimą užkirsti kelią kibernetinėms grėsmėms ir valdyti kibernetinius incidentus, pagal Nacionalinį kibernetinio saugumo indeksą esame pirmame penketuke tarp kitų pasaulio lyderių, tokių kaip JAV, Didžioji Britanija ir panašiai. Ne veltui Lietuva gynybai skiria net du procentus nuo bendrojo vidaus produkto. Juk gynyba – ne tik NATO ir tankai, bet ir tokie žvalgybos, kibernetinio saugumo dalykai, – mintimis dalijosi pašnekovas.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • „Kalbos kultūra – tautos kultūra“

    2016-12-30
    Nuolatiniai mūsų skaitytojai turbūt dar prisimena, kad 2006 metais nuo liepos iki gruodžio mėnesio vykdėme projektą „Kalbos kultūra – tautos kultūra“. Ėjo kasmėnesinis kalbos skyrelis. Jame pristatėme, kas yra Valstybinė lietuvių kalbos komisija ir kalbos inspekcija. Marijampolės savivaldybės kalbos tvarkytoja M. Žvinakevičienė patarė, kaip reikia rašyti oficialius raštus, kad jie būtų taisyklingi ir atitiktų šiandienius kalbos reikalavimus. Dailininkė O. Gustaitienė iliustravo rubriką „Piešiame kalbos klaidas“. Straipsniuose palietėme tokias temas: ar Marijampolės viešoji informacija tinkama bendrinės kalbos požiūriu (iškabos, plakatai, skelbimai; parduotuvės, viešojo maitinimo įstaigos ir pan.), ar automobilių turguje laikomasi kalbos normų, ar taisyklingai įvardijamos naujos įstaigos, bendrovės, firmos. Taip pat mokėme, ...
  • „Kalbai nuolat reikia mūsų dėmesio“

    2016-12-30„Kalbai nuolat reikia mūsų dėmesio“
    Marija Žvinakevičienė 24 metus dirbo Marijampolės savivaldybės kalbos tvarkytoja. Uždavėme jai kelis klausimus apie darbą ir kalbą. – Skaitytojams būtų įdomu, kaip sekėsi dirbti savivaldybės kalbos tvarkytoja. – Per tuos metus buvo visko. Bet pirma mintis, kuri šauna į galvą prisiminus darbo metus – buvo šaunu. Aišku, romantizuoju… Pradžia darbą gaišina, o įsivažiavus viskas lyg upeliu tekėjo. Nors ne – ramumo buvo maža. Tai lyg į duobę krenti, tai verpetas pagauna ir šonus į akmenis apsidaužai – kaip tikras upeliukas iš vaikiško filmuko. O jeigu rimtai – tai sunkiausia bausti. Gal todėl tik vieną kartą ir skyriau administracinę nuobaudą. Mano manymu, žmones ...
  • „Didi gėda savo kalbos nemokėti“

    2016-12-30„Didi gėda savo kalbos nemokėti“
    Lietuvių kalbos sąžinė Jonas Jablonskis (1860–1930) – didžiausias bendrinės lietuvių kalbos ugdytojas, tobulintojas bei normintojas: kalbos pagrindų kūrėjas, pirmasis bendrinės kalbos sintaksės, terminologijos ir apskritai rašomosios kalbos teoretikas, kalbos mokslo kūrėjas ir, anot Vydūno, ,,lietuvių kalbos sąžinė“. J. Jablonskis gimė Kubilėliuose, netoli Kudirkos Naumiesčio, mokėsi Marijampolės gimnazijoje, Maskvos universitete studijavo klasikinę filologiją. Universitete didelę įtaką jam padarė prof. F. Fortunatovas ir prof. F. Koršas, kurie gerai mokėjo lietuvių kalbą ir rėmėsi jos pavyzdžiais paskaitose. Iki universiteto J. Jablonskis save laikė lenku, tautiškai jam apsispręsti, kaip ir V. Kudirkai, padėjo laikraštis „Aušra“. Iki universiteto jis buvo mokęsis 7 kalbų, žinoma, ir lietuvių, bet ...
  • Aldonas Pupkis: Kazluose gimęs kalbininkas dešimtmečius skyrė kalbai puoselėti

    2016-12-30Aldonas Pupkis: Kazluose gimęs kalbininkas dešimtmečius skyrė kalbai puoselėti
    Žinomas kalbininkas, pedagogas Aldonas Pupkis (gim. 1939 m. Kazlų Rūdoje) neveda kalbos valandėlių, Vilniaus universitete oficialiai nedirba nuo 2000 m. Šiuo metu jis susitelkęs prie kalbotyros istorijos darbų, netrukus turi išeiti nauja knyga. A. Pupkis sutiko atsakyti į kelis klausimus.   – Vyresnieji Suvalkijos krašto žmonės Jus prisimena iš Lietuvos radijo ir televizijos kalbos valandėlių ir laidų. Ilgus metus buvote jų vedėjas, dabar iš ten Jūsų negirdėti… – Dabar jau kiti laikai ir tokio pobūdžio kalbos populiarinimo nei mokymo ten nebėra. Antra vertus, kai gerai pagalvoju, tai tas anuometinis buvimas eteryje, nors teikė nemaža pasitenkinimo ir džiaugsmo, nežmoniškai ėsdavo laiką, – prisėsti prie ...
  • Lituanistas, kuris domėjosi ne tuo, kuo reikia

    2016-12-06Lituanistas, kuris domėjosi ne tuo, kuo reikia
    Tarp Justino Sajausko kūrinių yra istorinis romanas „Voverė ant vilkų tako“. Paklaustas, kaip susidomėjo istorinėmis temomis, kur, nebūdamas istorikas, įgijo istorijos išmanymą, autorius sakė: „Aš išmanau viską, ko man nereikia. Kadangi esu lituanistas, turėčiau sėdėti su vaikais ir mokyti juos rašyti be klaidų, bet man įdomiau istorija. Visada ja domėjausi. Seniai turėjau minčių parašyti istorinį romaną. Ir džiaugiuosi, kad parašiau būtent apie Mindaugo laikus. Sunkiai ėjosi rašyti tą istoriją, bet reikėjo. Ne pati prasčiausia išėjo. Idėją pakišo Rašytojų sąjungos pirmininkas V. Sventickas. Matė, kaip rašau, pasiūlė parašyti romaną, kurį išleistų sąjunga. Prisipažinau, kad galvojau istorinį dalyką rašyti, kartu aptarėme temas, pasirinkau ...
  • „Marijampolė. Partizaninis karas“

    2016-12-06„Marijampolė. Partizaninis karas“
    Tokiu pavadinimu 2012 metais išleistas Justino Sajausko ir Stanislovo Sajausko parengtas fotografijų albumas. Jame sudėtos partizanų, jų rėmėjų, ryšininkų ir ryšininkių nuotraukos. Ieškota jų, kaip rašoma pratarmėje, po visą Suvalkiją ir ne tik po ją. Beveik 400 puslapių fotografijų suskirstytos pagal partizanų rinktines. Prie nuotraukų yra išsami informacija apie asmenį, kai kur – žūties vieta ir data. Žvelgiant į šiuos veidus sunku pajausti, ką jiems teko iškentėti dėl Tėvynės, dar sunkiau atspėti, kas būtų, jeigu šiandien tektų taip pasiaukoti. Knyga išleista 400 egzempliorių tiražu. Priešlapyje yra autorių padėka rėmėjams – koncernui „Alga“, Audriui Linkui ir Antanui Linkui. Taip pat dėkojama pagalbininkams, yra ...
  • Žurnalas „Suvalkija“

    2016-12-06Žurnalas „Suvalkija“
    Nuo 1997 metų Marijampolėje pradėjo eiti kultūros žurnalas „Suvalkija“. Jo redaktoriumi idėjos sumanytojas mokytojas Zenius Šileris pakvietė dirbti Justiną Sajauską. „Apie 1997 metus buvau kaip tik be darbo, taigi ėmiausi. Redagavau tris pirmus žurnalo numerius, paskui po Šilerio mirties dar kelis suredagavau. Pradžioje leidybą finansavo Zeniaus brolis Valdas“, – prisimena Sajauskas. Z. Šileris tais pačiais metais su broliu Valdu Marijampolėje įkūrė leidyklą „Ramona“, kuri ir leido žurnalą „Suvalkija“. Pirmųjų žurnalo numerių viršelius puošia Sajausko sūnaus Vytauto nupieštos prieverpstės. Viršelio dailininkė – Jolita Bičkienė. Zenius Šileris pirmo numerio pratarmėje rašė: „Suvalkija“ skirta Suvalkijai pagražinti, laiko išbandymus atlaikiusioms krašto (ir kaimynų) dvasinėms vertybėms atskleisti, lyg ...
  • Marijampoliečių bendrijos laikraštis „Sugrįžimai“

    2016-12-06Marijampoliečių bendrijos laikraštis „Sugrįžimai“
    „Kažkada jaunystėje norėjau žurnalistu būti, dabar – jokiu būdu. Nebuvau žurnalistas niekada, tik redaktorius, o ir nelaikiau savęs žurnalistu“, – sako J. Sajauskas. Jis mano, kad šiandien žurnalistai per lengvai pasiduoda įvairioms įtakoms. „Vos paskaitęs iškart jauti, į kieno bures pučia žurnalistas“. Apie tai, kaip ėmėsi redaguoti laikraštį „Sugrįžimai“, prisimena: „Atgimimo laiku Vytautas Gaulia ateina pas mane ir sako: „Mes, Marijampolės sąjūdiečiai, norime leisti laikraštį. Ar tu redaguosi?“ Sutikau. Tuo laiku dar buvo daug mano kartos inteligentų, galėjai lengvai pririnkti medžiagos. Namie turiu visus „Sugrįžimų“ numerius, nelabai žinau, kur dar galėtum rasti visų metų komplektą, nebent biblio­teka turi arba pats Gaulia.“ V. ...
  • Lietuvos rašytojų sąjungos narys Justinas Sajauskas: apie tai, kas knygose nesudėta

    2016-12-06Lietuvos rašytojų sąjungos narys Justinas Sajauskas: apie tai, kas knygose nesudėta
    Marijampolietis rašytojas, Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus direktorius Justinas Sajauskas gimė 1944 m. Kalvarijoje. Tėvai Elžbieta Viskačkaitė ir Jonas Sajauskas kilę iš to paties Suvalkijos pakraščio. Abu bežemiai, vos po 2 klases baigę, abu vertėsi atsitiktiniais darbais. Šeima augino tris sūnus ir dukterį. 1949 m. buvo ištremti į Sibirą. Ten prabuvo iki 1957 metų. Nors buvo paleisti metais anksčiau – po Stalino mirties, bet dar kurį laiką teko taupyti traukinio bilietams… Grįžę apsigyveno Marijampolėje. Sibire Justinas baigė 6 klases, grįžęs Marijampolėje tęsė mokslus ir baigė 4-ąją vidurinę (dabar Petro Armino) mokyklą. Studijuoti J. Sajauskas įstojo į Vilniaus valstybinį universitetą. ...
  • Medžio skulptūra: tradicija ir neišvengiamos naujovės

    2016-12-06Medžio skulptūra: tradicija ir neišvengiamos naujovės
    Kaip rašo Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno bendrijos pirmininkas Valentinas Jazerskas, pristatydamas katalogą „Sūduvos krašto drožyba, skulptūra ir kryždirbystė“ (2006 m.), „tradicinė liaudies skulptūra nebuvo savarankiška, ją visada supo drožyba ir mažoji architektūra – sudėtinė koplytstulpio, koplytėlės ar kryžiaus dalis. Todėl kalbėdami apie tradicinę skulptūrą, siejame ją su drožyba ir kryždirbyste (kryždirbystės sąvoka apima mažąją architektūrą, skulptūrą ir dekoratyvinę drožybą). Ši gyvoji liaudies tradicija Lietuvoje išgyveno tris etapus“. Iki maždaug 1972 metų ji buvo suvenyrinė, parodinė, mažai ką turinti bendro su tradicine ikonografija. Maždaug dvidešimtmetį vyko monumentalėjimas: buvo kuriami skulptūrų parkai, pvz., Ablingos ansamblis, M. K. Čiurlionio kelias, „Raganų kalnas“… Su ...
  • Daug kas užfiksuota, bet…

    2016-12-06Daug kas užfiksuota, bet...
    Pasidomėjus pastarųjų poros dešimtmečių medžio skulptorių, kryždirbių darbais, jų kūrybinėmis biografijomis, įvairios medžiagos, leidinių būtų galima rasti nemažai. Šiuolaikinė technika ir technologijos leidžia fiksuoti ir išsaugoti tai, kas Lietuvoje yra tiek viešose erdvėse, tiek privačiose teritorijose – taip pat ir užsienyje. Kad fiksuoti reikia – akivaizdu, nes, kaip minėjo K. Kvainauskas, matome jau nykstančių ir naujųjų, šių laikų statinių… Dėmesys šiai tautodailės šakai ypač padidėjo po to, kai kryždirbystė buvo įrašyta į UNESCO paveldo sąrašą. Kultūros ministerija, apskričių administracijos, kai kurie fondai, savivaldybės, taip pat ir pavieniai žmonės rėmė leidinius ir jų per keletą metų išėjo gana daug ir įvairių. Pagal ...
  • „Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste…“

    2016-12-06„Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste...“
    Tai – Algimanto Sakalausko, vieno labiausiai žinomų ne tik mūsų krašte, bet ir Lietuvoje medžio skulptorių, ypač daug nuveikusių prikeliant, gaivinant senąją tradiciją, žodžiai. Turi teisę taip sakyti, nes žino, dešimtmečius ne tik dirba su medžiu, kuria, bet ir gilinasi į šios srities dar neatrastas paslaptis. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, turintis meno kūrėjo statusą, Lietuvos kultūros premijos laureatas, turintis daug kitų apdovanojimų… Jo iniciatyva 1990 metais Prienuose grupelė darbščių ir gabių vyrų susibūrė į dirbtuves „Prienų drožėjai“. Dabar tai VšĮ „Meninė drožyba“, bet tikslai ir uždaviniai per ketvirtį amžiaus nepakito, o darbai – kaip šio laiko ženklas ir praėjusių įvykių ...
  • Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai

    2016-12-06Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai
    2001 m. gegužės 18 d. UNESCO paskelbė pirmų devyniolikos Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Į jį pateko ir Lietuvos kryždirbystė – tradicinių lietuviškų kryžių darymas, jų simbolika. Akcentuota, kad kryžiai Lietuvoje buvo statomi ir kai Rusijos imperija (XIX a. antroje pusėje), ir Tarybų Sąjunga (XX a. 5–8 dešimtmečiais) juos draudė ar nurodinėjo, kiek ir kur statyti. Todėl jau XIX a. pabaigoje jie įgijo nacionalinio simbolio statusą. Tai – gyva ir praktiškai iš kartos į kartą perduodama liaudies meno tradicija. Ornamentuoti, su geležinėmis viršūnėmis, saulutėmis kryžiai, įvairių siužetų medinės skulptūros – visa tai laikoma vertingiausiu Lietuvos liaudies meno palikimu. ...
  • Laikas, paaukotas V. Šlekio darbams puoselėti

    2016-11-23Laikas, paaukotas  V. Šlekio darbams puoselėti
    Taip jau susiklostė, kad įgijęs muzikinį išsilavinimą Jaunius Vylius stipriai susidomėjo kraštotyra bei dainuojamąja tautosaka. Ir iš tiesų kažin ar būtų kada atsiradęs toks entuziastas, kuris surinktų ne tik visas V. Šlekio užrašytas dainas, bet dar ir sustyguotų jo biografiją. O nagrinėdamas ją J. Vylius sužinojo ir apie V. Šlekio asmenybę, kuri jam pasirodė labai artima.   Suvedė pomėgiai J. Vyliaus pažintis su V. Šlekiu prasidėjo jam vadovaujant Kazlų Rūdos kultūros centro ansambliui „Sūduonia“. Ieškodamas dainuojamosios tautosakos kūrinių ansambliui, J. Vylius aptiko ir V. Šlekio surinktus dainuojamosios tautosakos kūrinius. Šie kūriniai ansamblio vadovui pasirodė verti dėmesio, nes buvo kitokie – melodingi, prasmingi, sunkiai ...
  • Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“…

    2016-11-23Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“...
    Kazlų Rūdos „Sūduonia“ išsiskiria tuo, kad jos repertuare atliekama tik suvalkietiška tautosaka, kurios didžiąją dalį sudarė buvusio vadovo Jauniaus Vyliaus ir ansambliečių pastangomis iš pateikėjų Suvalkijoje užrašyta medžiaga: dainos, raudos, liaudies žaidimai, rateliai, šokiai, kalendorinių švenčių, vestuvių papročiai, mitologinės sakmės, kita smulkioji tautosaka. Atlikėjai prisimena, kad ansamblio susikūrimo pradžioje, kai trūko dainuojamosios tautosakos kūrinių, visi kartu su vadovu eidavo kaime pas žmones ir klausydavo, įrašinėdavo, šifruodavo ir užrašinėdavo išgirstas dainas. Tačiau vieni ryškiausi dainų, kurias atlieka „Sūduonia“, pateikėjai, yra Vincas Šlekys ir Adelė Kazlauskienė. „Vinco Šlekio dainos yra išskirtinės, jas sunku mokytis, tačiau labai įdomu. Jose gausu simbolizmo, užuominų. Jas ...