Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Vėl kvietė budinti ir patiems nesnausti

Šiemet jau ketvirtą kartą Marijampolės kultūros centras kvietė į etnokultūrinio projekto „Sūduvių ugnys – budinam svietą“ renginius. Organizatorių planuose jų visiems metams buvo numatyta daug ir įvairių, tačiau kaip ir visur dėl ypatingos situacijos kai ko nepavyko įgyvendinti. Vis dėlto, metams artėjant link pabaigos, verta peržvelgti tai, kas įvyko, nes projektas, nors ir tęstinis, nekartoja ankstesniųjų – be jau tradicinio vyksmo, buvo ir nemažai naujų dalykų.

Nijolė LINIONIENĖ

Kaip sakė projekto vadovė, Marijampolės kultūros centro vyr. specia-listė etnokultūrai Dalia Venckienė, „šiais metais budinome ne tik visą svietą, bet ir kiekvieną žmogų, jo jausmus. Meilė, šeima, vaikai – šis leitmotyvas keliavo per visus projekto renginius: vyko seminarai, edukaciniai užsiėmimai, parodos, susitikimai. Pagrindinis tikslas, kaip ir anksčiau – ne tik atskleisti baltų kultūrinį paveldą, supažindinti su juo, bet ir įtraukti pačius žmones į įvairias veiklas, kad jie taptų dalyviais. Todėl stengėmės, kad temos būtų įdomios, jas pristatytų savo sričių žinovai, įsigilinę į vieną ar kitą temą ir dirbantys praktiškai. Apžvelgiant tai, kas ir kaip vyko per metus, galima teigti, kad baltų kultūriniu paveldu žmonės domisi vis labiau. Tai liudija ne tik dalyvių skaičius (nepaisant, kad ir neapibrėžtos situacijos), bet ir tai, jog kasmet plėtėsi renginio geografija: šiemet atvykdavo ne tik marijampoliečiai, bet ir besidomintys iš Kazlų Rūdos, Prienų, Vilkaviškio, Kauno, Kybartų…“

Dalia Venckienė ir džiaugiasi, kad „ugnys“ nebuvo užgesintos susiklosčiusių aplinkybių, ir apgailestauja, kad ne viską pavyko įgyvendinti.

Dalia Venckienė ir džiaugiasi, kad „ugnys“ nebuvo užgesintos susiklosčiusių aplinkybių, ir apgailestauja, kad ne viską pavyko įgyvendinti.
Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

Nuo žiemos iki rudens lygiadienio

Tiek laiko vyko projekto renginiai. Jau vasario pabaigoje kviesta į mokymus „Dambrelio istorija ir grojimo technika“ su Egidijumi Daruliu. Dambrelis – vienas pagrindinių senųjų kultūrų instrumentų. Kovo pradžioje dar spėta surengti „Žibintų edukaciją“ su Kultūros centro dailininke Aušrine Dubauskiene bei seminarą „Moters ir gamtos ciklas pagal baltų tradicijas. Pavasario lygė“ (jį vedė psichologė, fotografė Giedrė Sviklė). Deja, planuotas Pavasario lygės vakaras, kaip ir Jorės šventė bei Joninės – trumpiausios nakties šventė – neįvyko. Tačiau vidurvasarį pažymėjo Kupolinės Liudvinavo parke: senąsias šios šventės apeigas priminė KC Liudvinavo skyriaus teatras „Žalias sodas“, vadovaujamas Vitos Gvazdaitienės, renginį vainikavo ugnies šou. Ugnis projekto pavadinime minima ne dėl skambumo: ypatingą reikšmę ji turėjo senovės baltų kultūroje, tad daug vietos jai tenka ir renginiuose.

Liepą surengtas seminaras „Vasaros darbų, švenčių tradicijos, papročiai ir folkloras“ su LMA Klaipėdos fakulteto docente, ansamblių vadove Rūta Vildžiūniene. Kaip ir ankstesniais metais, dėmesio skirta baltų kostiumui: pernai Birutė Dulinskienė mokė, kaip jį sukirpti, pasiūti suaugusiems, o šiemet – vaikams, taip pat jai vadovaujant rugpjūtį vyko edukacija „Baltų kostiumų odiniai aksesuarai“. Ruošiantis Rudens lygei lektorė Eglė Valentė rugsėjį surengė du seminarus „Rudens lygiadienių ugnies skulptūros“, rugsėjį buvo surengta ir šiai temai skirtų nuotraukų paroda. O šventės dalyviai po performanso „Linamynis“ (giedotojų grupė „Kadujo“), grupių „Balti vėjai“, „Kamanių šilelis“ pasirodymo išvydo ir liepsnojantį seminaro metu pagamintų šiaudų skulptūrų šokį…

Įsižiūrėti, įsiklausyti, pažinti…

Viena minėto didžiojo projekto dalių – antroji etninės kultūros stovykla „Aikim, vaikai, žolynaut“ (rengiama ir pagal projektą „Kultūra visiems“). Dvi dešimtys vaikų ir jaunimo iki 17 metų visą savaitę leido laiką ypatingai. „Svarbiausias tikslas – paskatinti atidžiau žvelgti, įsigilinti į mus supantį pasaulį, pamatyti, kas vyksta aplinkui, – sako Dalia Venckienė. – Pažinti kuo daugiau augalų, vaistažolių, išmokti dainų ir šokių, ratelių, sužinoti, kuo jie ypatingi. Kiekvieną dieną vyko vis kitokie užsiėmimai, o paskutinė diena buvo pati spalvingiausia, muzikaliausia, linksmiausia, nes gausiai susirinkome į Kultūros centro Tautkaičių skyrių, kur vyko trečiasis vaikų ir jaunimo folkloro festivalis, besivadinantis taip pat, kaip ir stovykla. Jame, be mūsų centro ansamblio „Žolynukai“, dalyvavo folkloro kolektyvai iš Veiverių, Kaišiadorių, Griškabūdžio, Platelių… Buvo susirinkę visi stovyklautojai su savo tėvais, seneliais, draugais…“ Baigiamajame renginyje dalyvavo žolininkas, knygų autorius Marius Lasinskas, mūsų savivaldybėje gyvenanti žolininkė Monika Smilgytė. Beje, vieną dieną stovyklautojai ir lankėsi jos vaistažolių ūkyje Leiciškių kaime.

Festivalio „Aikim, vaikai, žolynaut“ dalyviai baigiamajame renginyje Tautkaičiuose.

Festivalio „Aikim, vaikai, žolynaut“ dalyviai baigiamajame renginyje Tautkaičiuose.

Stovykloje ne tik kasdien buvo mokomasi dainuoti, muzikuoti tradiciniais instrumentais – kiek-viena diena skirta vis kitokioms pažintims. Laimutė Kraukšlienė mokė, kaip nusivyti juostelę ir iš jos pasigaminti papuošalą, Rugilė Navickaitė ir Gabrielė Penčylaitė mokė, kaip prakalbinti molį ir gaminį papuošti baltų ženklais. Viena diena buvo skirta ekskursijai į Kauną – miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriuje susipažinta su daugybe instrumentų, vaikai galėjo pabandyti jais muzikuoti…

Padėjo daug žmonių

Įgyvendinant minėtus projektus – „Sūduvių ugnys – budinam svietą“ (jį iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Marijampolės savivaldybė) ir iš Europos solidarumo korpuso finansuojamą „Kultūra visiems“ – būtų buvę neįmanoma pasiekti norimo rezultato, jei nebūtų buvę partnerių. Tai – Marijampolės turizmo ir informacijos centras, Profesinio rengimo centras, asociacija „Jaunimo laisvalaikis“, stovyklą parėmė UAB „Mantinga“ ir „Art Glacio“. O Dalia Venckienė džiaugiasi ir daugybe geranoriškų žmonių. Štai festivalio Tautkaičiuose metu visi galėjo dalyvauti užsiėmimuose su tautodailininkais ir edukatoriais: Danute Saukaitiene, Janina Blažukiene, Rūta Kupčinskaite, Tadu Bartaškevičiumi, Laimute Kraukšliene, Gabriele Venckute, Vita Gvazdaitiene. Organizatoriams malonu, kad į mokymus bei renginius prisikviečia didelę patirtį turinčius, visur laukiamus profesionalus. Štai VšĮ „Ugnis ir kaukė“ (joje – 11 skulptorių) vadovė Eglė Valentė, turinti filologinį, dailės ir muzikinį išsilavinimą, mielai dalijasi 30 metų kūrybine patirtimi. Ji yra baltų etninės kultūros žinovė (yra įsteigusi Vilniaus etninės veiklos centrą, jam ilgai vadovavausi), sugebanti naujai, šiandienos žmogui priimtiniausiais būdais ją skleisti. Kasmet surengia po 2–3 ugnies misterijas – jų iš viso surengta per pusę šimto…

Ukmergiškis Egidijus Darulis, populiarinantis senovinį instrumentą dambrelį, yra koncertavęs daugybėje užsienio šalių, įvairių festivalių, projektų dalyvis ir laureatas. Jo, kaip ir kitų baltiškųjų mūsų šaknų ieškotojų ir etnokultūros puoselėtojų, dalyvavimas projekte daro jo renginius ir gilesnius, ir patrauklesnius vis didesniam žmonių ratui.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Romas Linionis: keturi dešimtmečiai su fotoaparatu

    2016-06-14
    Pastarųjų dešimtmečių Marijampolės fotografijos grandą Romą Linionį iš matymo, ko gero, pažįsta kone visa Marijampolė. Yra žmonių, kurie jį prisimena ir pažįsta dar nuo mokyklos suolo, taip pat nuo tų laikų, kai baigęs aukštąsias inžinieriaus mechaniko studijas grįžo į gimtąjį miestą ir tuometėje Maisto pramonės automatų gamykloje pradėjo inžinieriaus konstruktoriaus karjerą. Ypač puikiai Romą pažįsta vietos kultūros ir meno žmonės, nes jis ir jo gyvenimo bendražygė mūsų kolegė Nijolė Linionienė jau daug metų, kaip sakoma, verda tose pačiose kultūrinio gyvenimo ir meno pasaulio sultyse. Vis dėlto dauguma marijampoliečių Romą Linionį, manau, yra įsidėmėję ir tariasi bent iš matymo pažįstantys dėl to, kad kitą tokį žmogų, kuris jau keturi dešimtmečiai „apsiginklavęs“ fotoaparatu nuolat šmėžuotų netikėčiausiuose Marijampolės kasdienybės žingsniuose ir į besikeičiantį miestą, jo gyvenimą ir žmones nuolat žiūrėtų ir visa tai fiksuotų kitokiu kampu – pro fotoaparato objektyvą, Marijampolėje sunku būtų rasti. Be fotoaparato – nė žingsnio „Manau, kad tai į mano kraują įaugo dar vaikystėje“, – kalbėdamas apie neatsiejama jo gyvenimo dalimi, ...
  • Kraštotyrininkės darbo rezultatas – mokyklos muziejus

    2016-05-31
    Jono Totoraičio progimnazijos muziejus įkurtas 2001 metais, švenčiant mokyklos 30-metį. Kaip papasakojo progimnazijos direktoriaus pavaduotoja Salvinija Šimonėlienė, aprodydama jaukią muziejaus patalpą, ne visos šalies mokyklos turi tokius savo muziejus. Šiai mokyklai pasisekė, kad buvo tokia entuziastė kaip mokytoja P. D. Vidrinskienė, kuri tuo užsiėmė, ir kad palaikė mokyklos vadovai. Pasak pavaduotojos, šalyje iš maždaug pusantro tūkstančio mokyklų muziejus teturi apie 400. Istorijos mokytoja S. Šimonėlienė perėmė muziejaus veiklą iš Vidrinskienės, kuri šioje mokykloje dirbo nuo 1971 metų – įkūrimo dienos (pradžioje atėjo kartu su vyru Zigmu, vėliau jis perėjo kitur). „Šiame muziejuje yra 100 proc. to, ką paliko mokytoja. Aišku, palaipsniui kaupiasi nauji eksponatai. Turime ir stendą apie Vidrinskienės veiklą, jos išleistus leidinius. Labai vertingos medžiagos mokytoja su būrelio nariais pririnkusi apie Joną Totoraitį: senų spaudinių (1927, 1933 m.), kuriuos asmeniškai surado, nupirko. Yra J. Totoraičio „Sūduvos Suvalkijos istorijos“ pirmas leidimas (1938 m.) ir antras, kurį redagavo ji pati (2003 m.). Mokytoja buvo geriausia Totoraičio asmenybės ir biografijos žinovė. Mokiniai parašė solidų ...
  • Sausio 13-osios didvyris Rimantas Juknevičius

    2016-05-31
    2012 m. abiejų Vidrinskų bendras darbas – knyga apie Rimantą Juknevičių išleista pavadinimu „Lietuvos laisvės gynėjas Rimantas Juknevičius. 1991 m. Sausio 13-oji“. 187 puslapių knygoje sudėta gausybė asmeninių nuotraukų, Rimantą pažinojusiųjų atsiminimai, Sausio 13-osios liudininkų pasakojimai, didvyriui skirtų eilėraščių posmai, net užrašai ant laidotuvių vaikinų, nemažai straipsnių iš to laiko spaudos, daugybė nuotraukų iš laidotuvių ir kt. „Aš vis laukiau, kada kas nors apie Rimantą parašys knygą. Tikėjausi, gal žurnalistai. O ką aš – juk tik eilinė kraštotyrininkė. Bet matau, kad niekas nieko nesiima. Tada galvoju: o kas kitas, jei ne aš? Su Rimanto mama Vanda mes kartu dirbome – privalau imtis. Ji, beje, knygai davė daug asmeninių nuotraukų. O pradžia buvo jau padaryta – apie R. Juknevičių medžiagą pradėjo rinkti dar mano vyras, daug buvo surinkęs. Aš ją sutvarkiau ir išleidau. Buvęs mano mokinys Gintaras Vilutis parėmė finansiškai. Išspausdino leidykla „Piko valanda“, davė man kelis egzempliorius, o likusius pati išplatino. Tai vyro Zigmo ir mano paskutinis kraštotyrinis darbas.“ Abu Vidrinskai ir ...
  • Mokytojos P. D. Vidrinskienės bibliografija

    2016-05-31
    Mokytoja P. D. Vidrinskienė rašo lietuvių ir esperanto kalbomis, verčia iš ir į esperanto k. Yra parašiusi, sudariusi ir išleidusi šias knygas: „Rudens ugnelė“ (vaizdeliai ir atsiminimai, 1997 m.). Išvertė iš esperanto k. P. Gavėno knygą „Šventasis Kazimieras“ (1997 m.). „Marijampolės 5-oji vidurinė mokykla 1971–2001 m.“ (2001 m.). „Neužpustytos pėdos“ (apie nusipelniusią mokytoją Juzefą Jakelaitienę, 2002 m.). „Lernu diligente“ (esperanto k. vadovėlis, 2002 m.). „Koloroj de sopiro“ (skaitiniai esperanto k., 2003 m.). „Švyturiu dek“ (sudarė eilėraščių rinkinį apie mokyklą ir mokytojus, 2003 m.). Suredagavo J. Totoraičio „Sūduvos Suvalkijos istorijos“ antrą leidimą (2003 m.). „Skambančios rugsėjų upės“ (mokytojų atsiminimai, I ir II d., 2006 m., 2010 m.). „Paulina – Žiemgalos dukra“ (apie savo mamą Pauliną Arūnienę, 2007 m.). „Algimantas Ramanauskas – chemijos mokytojas ir choreografas“ (2010 m.). „Jonas Totoraitis: gyvenimo ir veiklos apžvalga“ (2011 m., kompiuterinis variantas). „Marijampolės Jono Totoraičio mokyklos muziejus 2001–2011 m.“ (2011 m., komp. var.). „Lietuvos laisvės gynėjas Rimantas Juknevičius 1991 m. Sausio 13-oji“ (2012 m.). Išleido savo eilėraščių rinkinius: „Varveklių stygos“ (2010 m.), „Saulėlydžio paukštė“ (2014 m.), „Vilčių ežeruos“ (2015 m.), „Randuotos ...
  • Gana netikėtas gyvenimo posūkis – kurti poeziją

    2016-05-31
    Kurti eiles P. D. Vidrinskienė pradėjo išėjusi užtarnauto poilsio. Gegužės 7 d. Marijampolės Petro Kriaučiūno bibliotekoje ji pristatė net keturias savo poezijos knygas: „Saulėlydžio paukštė“, „Randuotos pilnaties pievos“, „Vilčių ežeruos“ ir „Varvek­lių stygos“. Tiek poezijos parašė per tuos 5 metus, kai nebedirba mokykloje. Renginys buvo pavadintas poetės eilėraščio žodžiais „Dar pabūkim“. „Poezija kaip panelė, vienam patinka, kitam ne. Pamatau pašešupy gražius vaizdus ir gimsta eilės. Supratau, kad ne tik skausmas gimdo poeziją, džiaugsmas – irgi“, – kalbėjo poetė gausiai susirinkusiems klausytojams. Ji buvo pristatyta kaip muziejaus įkūrėja, kraštotyros knygų autorė, Pasaulinės esperanto asociacijos narė. Danutė ilgai rašė apie kitus, o išėjusi į užtarnautą poilsį ėmė rašyti apie save. Jos poezijos mintys – talpios, tokiu būdu jai buvo būtina pasikalbėti su savimi ir išreikšti savo jausmus. Buvusi mokytoja Dalia Bindokienė išanalizavo Danutės poeziją: jos eilėse juntamas autobiografiškumas, jos kupinos lyrizmo, gausu meilės artimui, gamtai, Tėvynei. Juntamas sielvartas dėl nykstančių vertybių. Kiekvienas eilėraštis – kaip jos gyvenimo pėdsakas. „Tarnausiu šviesai“ – dažna metafora. Ta šviesa – ...
  • Mokytoja D. VIDRINSKIENĖ: lituanistika, esperanto kalba, sovietmečio disidentų likimai

    2016-05-31
    Paulina Danutė Vidrinskienė save vadina Žiemgalos dukra, nes kilusi iš šalies šiaurės, Žagarės, ir, kaip pati sako, tarsi tas vyšnios kauliukas likimo permesta per Nemuną į trąšią Suvalkijos žemę. Čia prigijo, subrendo, sulapojo ir duoda tokį didelį šešėlį, kuris saugo, globoja, glaudžia daugybę žmonių, kurių veikla, geri darbai jos dėka išlieka ne tik žmonių atmintyje, bet ir knygose. Tos knygos – tai kraštotyrinė medžiaga apie atskiras iškilias asmenybes, apie įvairias grupes, įstaigas, laikotarpius, veiklas. 2008 m. mokytojai P. D. Vidrinskienei suteiktas „Nusipelniusios marijampolietės“ vardas. Pedagoginė lituanistinė  veikla – nuo 17 metų Vaikystėje Danutės charakterį formavo graži Žagarės gamta ir knygos. Su bendramoksliais liko artimi iki šiol, neretai susitinka. Didžiulę įtaką linuanistinės studijų krypties pasirinkimui turėjo tai, kad knygų skaitymas šeimoje buvo didelis malonumas. Toks, kad vertė ieškoti ir gauti kone kiekvieną pasirodžiusį vertą dėmesio leidinį. Dar labai svarbi Danutei buvo jos nuostabi gimtosios kalbos mokytoja vienuolė Danutė Mušinskaitė. Pasirodo, šiai mokytojai vardą išrinko pats Maironis. Jis buvo tetos draugas, todėl tartasi su juo. O ...
  • Ir nuvilnijo garsas… (jį išgirdo ir Vytautas Ciplijauskas, ir Henrikas Šablevičius)

    2016-05-17
    Nežinia, kaip būtų susiklostęs Juozo Adomaičio, unikalaus talento kūrėjo, darbų likimas, jei skulptorius Julius Narušis, o paskui jau ir kiti, nebūtų ėmę skleisti žinios apie juos. Juk dešimtmečius tuos akmenis kalė, kai kas pagirdavo, kai kas stebėjosi, bet pagal kitų norus ar užsakymus nedirbo ir pinigų nesiekė užsidirbti. Koks bebuvo racionalus, apskaičiuojantis, antkapinių pamink­lų nesiruošė kalti, nors kryžiaus, nukryžiuotojo motyvais darbų ir sukurta. (Beje, pasitaikė atvejų, kai koks kūrinys „prisišaukdavo“ kitą žmogų: štai Višakio Rūdos kapinėse J. Adomaičio darbas žymi devynerių metų mergaitės amžinojo poilsio vietą…) Etnologas Juozas Kudirka yra rašęs: „J. Adomaitis šiandien mums įdomus tuo, kad būdamas natūraliai izoliuotas nuo meninės aplinkos, tuo labiau – nematydamas darbų iš akmens, savo sumanymus išreiškė savitai, primityviomis, apibendrintomis priemonėmis. Jis, skirtingai nuo ankstesnių akmens meistrų, savo darbams neteikė pritaikomosios vertės, neskyrė jų parodoms, o jais stichiškai, intuityviai išsakė savo dvasinį gyvenimą, pasaulėvaizdį. (…) Jo kūryba – reikšmingas mūsų dienų liaudies kultūros fenomenas.“ Tarsi paslaptingą jėgą spinduliuojanti planeta traukė prašaliečius į sodybą Pamargiuose ...
  • Gandrai nepalieka meistro sodybos

    2016-05-17
    Sunku įvertinti žmogaus gyvenimo turtus: gali suskaičiuoti pastatus, hektarus ar galvijus (dabar – jau ir mašinas ar net jachtas su lėktuvais, vilas užsieniuose), įmantrių drapanų pilnas spintas ir brangius papuošalus, bet… „Raktai iškris iš rankos – ir viskas liks. Kai prisimenu, mano vyro senelis ir jo tėvas nieko „tokio“ neturėjo, o kokie jie buvo laimingi! Aš labiausiai patenkinta, kad tėtis išmokė darbštumo – visko, visų darbų išmokė. Ir perdavė tą darbštumą – be vyro likus kaip sunku buvo, bet nieko, neprapuoliau…“ Tai Juozo Adomaičio vyriausios dukros Joanos Matulevičienės žodžiai. Ji visą laiką gyvena tėvų sodyboje – taigi natūraliai tenka ir palikimo saugotojos vaidmuo. Gal reikėtų pasakyti tiksliau: Joana yra tarsi centras, aplink kurį sukasi visos giminės platus ratas. O tėvo palikimu, ypač daiktais, kurie buvo sename kluone, rūpinasi visos septynios seserys (kaip toje pasakoje). 1997 metais J. Adomaičio dukros savo lėšomis pastatė klėtelę, į kurią ir perkėlė tuos daiktus, taip apsaugodamos nuo sunykimo ir sukurdamos įdomų muziejėlį. 2005 metais Juozui ...
  • Akmenorius Juozas Adomaitis: prakalbinti akmenį ir išlikti…

    2016-05-17
    2015-ųjų birželį sukako 110 metų, kai mūsų krašte, Igliškėlių kaime ūkininko šeimoje gimė unikalaus talento žmogus akmenorius Juozas Adomaitis. O rudenį buvo 25-osios mirties metinės: išėjo, kaip pats yra sakęs, „namo“… Jubiliejinė sukaktis nenuskambėjo plačiau, tik gausi giminė tradiciškai susirinko į jo sodybą, kur tebegyvena kūrėjo dvasia: tiek paties įamžinta akmens darbuose, tiek laukuose, iš kur tie akmenys atkeliavo, didžiųjų medžių apsuptoje sodyboje, kur svečių visada laukia čia nuolat gyvenanti vyriausioji meistro dukra. Neužmiršo jo ir kažkada bendravę, visokių reikalų turėję aplinkinių kaimų žmonės – per gyvenimą yra visokių darbų daręs, daug reikalų išrišęs, tad ir jį pažinojusių buvo daug. Tik jų, deja, irgi vis mažiau…   Pažintis ir įspūdis Rašant kultūros temomis ir konkrečiai apie savamokslius, liaudies menininkais ar tautodailininkais tituluojamus, kūrėjus, retai kas benustebindavo. Tačiau kai pirmą kartą susitikau su Juozu Adomaičiu ir tarp jo iškalinėtų, reljefais išraižytų akmenų, kuriuose buvo ir vaizdai, ir tekstai – tik tema nusakyta, o kitur – ir visas posmas išrašytas, klausiausi vaizdingos, taiklių pastebėjimų kupinos ...
  • Senieji amatai – jaunųjų rankose

    2016-05-03
    Su tradiciniais Suvalkijos amatais supažindina 2016 m. Lietuvos moksleivių liaudies dailės paroda-konkursas „Sidabro vainikėlis“, kuri per Jurgines pristatyta Marijampolės kultūros centre. Suvalkijos regiono parodoje dalyvavo ne tik Marijampolės, Kalvarijos savivaldybių, Vilkaviškio, Kauno, Šakių, Prienų rajonų moksleiviai. Pasisemti išminties, kaip dirbti puoselėjant tradicijas, atvažiavo ir svečių iš Suvalkų krašto, Lenkijos: Punsko gimnazijos ir Kovo 11-osios licėjaus mokinės su mokytoja Aldona Vaicekauskiene. – Visi amatai perduodami iš kartos į kartą, – sako kultūros centro etnologė Ona Surdokienė. – Savo amatą išmanantis meistras visada suranda mokinį, kuriam perduoda savo patirtį, tęsia tradicijas. Jau devintą kartą mūsų technologijų mokytojai ir jų mokiniai pristato savo darbus konkursui. Tai dar kartą įrodo, kad tradiciniai amatai Suvalkijoje gyvi, kad mokytojai perteikia, o vaikai priima tai, ką privalome išsaugoti. Senųjų amatininkų dirbiniai buvo ne tik puošiami tradiciniais raštais, bet ir funkcionalūs, naudojami buityje. Mokinių darbai, pateikti parodoje, atitinka senovines tradicijas: medinės skrynutės, lentelės, šaukštai, mentelės, prieverpstės, prieskoninė, rankšluostinė, gelda, austos ir pintinės juostos, nertos ir siuvinėtos servetėlės, takeliai, staltiesėlės, pagalvėlės, ...
  • Geroji energija žmogui – per žolynus

    2016-05-03
    Garsi mūsų krašte verbų rišėja tautodailininkė Birutė Juškevičienė visus metus ruošiasi Verbų ir Velykų šventėms. Balsupiuose gyvenanti B. Juškevičienė, atsisakiusi darbo statybinėje organizacijoje ir pati savarankiškai išmokusi rišti verbas, kiekvieną pavasarį sodina augalus kitų metų rišimui: „sausiukus“, kermėkus, „sagutes“ ir kitokias per vasarą užaugsiančias gėles. Pasisėja ir linų. Vasarą prisirenka lauko gėlių – bitkrėslių, kraujažolių, šlamučių, prisiskina ir kvietrugių, rugių varpų. Prie namų augina sedulas, kurių šakelėmis papuošia margučius, o juos įkomponuoja į verbas. Verbos pynimas prasideda nuo viršūnės formavimo ant lazdyno koto – tokių kotų Birutė pasiruošia apie 1000. O paskui vyksta kūryba – iš sušlapintų žolynų (iš sauso augalo nieko nepadarysi!) rišamos Kazimiero karūnos, rykštelinės, lietuviškos plokščiosios verbos. Vienoje – margutį, kitoje – paukštuką įkomponuoja, o šiemet pirmą kartą rišo verbas-eglutes. – Verbą riši – dar apie penkias galvoji, o fantazija beribė, – sako jau 17 metų verbas rišanti B. Juškevičienė. – Rišimo paslapčių nė viena neišduoda, netgi sesuo man nepapasakoja, kaip tą ar kitą augalą norima forma susukti, sudėlioti. Verbų rišimo madas ...
  • Marijampolietis – 1000-mečio tradicijas atitinkančių statinių meistras

    2016-05-03
    Marijampolietis Vitalius Striuogaitis – vienas žinomiausių ne tik Suvalkijos krašto, bet ir visos Lietuvos medinių gaminių meistrų ir senojo kubilininkystės amato puoselėtojų. Siekdamas puoselėti senovės tradicijas, buvęs technologijų mokytojas V. Striuogaitis susidomėjo statinių ir kubilų gamyba. O juos, pasak meistro, neužtenka vien padaryti, daiktas turi būti funkcionalus. – Prieš ketvirtį amžiaus pradėjus gaminti statines, reikėjo grįžti į viduramžius, – sako tautodailininkas. – 15 metų mugėse tik aš vienas turėjau statinių ir kubilų, nes paprasčiausiai senųjų meistrų nebeliko, o jauni nemokėjo jų gaminti. 1000 metų tradicijas atitinkančioms statinėms gaminti svarbu atrinkti medžiagą, ją natūraliai išdžiovinti. Tinka tik kokybiškas 200 metų ir vyresnis juodasis arba pilkasis miško (ne lauko ar pamiškės!) ąžuolas. Tokio medžio mediena būna tankesnė. Pagaminti statinę užtrunka 1,5–2 metus, daromos kelios iš karto, o padaryta forma be dugno stovi ilgai. Anksčiau gaminant dideles statines į tarpus tarp šulų buvo dedama ajerų, kad lentelės geriau sukibtų. Dabar lentelė prie lentelės sudedama taip, kad nė mažiausio tarpelio nebelieka. Statinių dugno lentelės sukalamos mediniais kaiščiais, šoninės ...
  • Rimorius V. Burčikas – paskutinis savo amato mohikanas?

    2016-05-03
    1Šiame informacinių technologijų amžiuje mums svarbu išsaugoti senuosius, tradicinius amatus, kurie skatina domėtis krašto istorija. Tai prisilietimas prie praeities – tėvų ir protėvių gyvenimo. Saugodami kultūrinį palikimą ir perduodami jį šiandienos kartai, turime viltį, kad tradicijos neišnyks, nors nemažai tradicinių amatų nenumaldomai artėja prie išnykimo ribos. Vienas tokių – rimorystė (odinių pakinktų gaminimas).   Nepriklausomos prieškario Lietuvos kaime žmogus neišsiversdavo be arklio. Ūkininkai pasipuikuodavo, vienas su kitu pasivaržydavo, kurio arklys stipresnis, pakinktai gražesni. Susikūrus kolūkiams arkliukas taip pat buvo pagrindinis pagalbininkas, ne tik žemę dirbant, krovinius vežant, bet ir pramogaujant. Dabar, deja, vis rečiau pamatysi kaimo lauku dardantį vežimaitį, traukiamą arkliuko. Nebėra ir rimorių. Vienintelis šio amato meistras mūsų krašte – 93-ąjį gimtadienį rugpjūtį švęsiantis Vincas Burčikas. – Smetonos laikais apie 20 rimorių pažinojau, ir visi darbo turėjo, – sako Liudvinave gyvenantis vyras. – Kai prasidėjo karas, niekas šorų nedarė, nes odų nebuvo. Gyventojams buvo prievolė po 2–3 kilogramus gyvulių odų valstybei atiduoti, taigi ir siūti nebuvo iš ko. O jei kas kiaulių, ...
  • Dovanos idėja – „Suvalkiečio“ prenumeratos kuponas

    2015-11-27Dovanos idėja – „Suvalkiečio“ prenumeratos kuponas
    Siūlome dovanos idėją: pradžiuginkite artimąjį ar bičiulį „Suvalkiečio“ prenumerata. Laikraštį galima padovanoti pusmečiui ar ketvirčiui. Tikimės, kad tokia dovanos idėja pasinaudos ne tik mūsų gyventojai, bet ir emigrantai ar kraštiečiai, turintys savųjų čia, Suvalkijoje. Jei gyvenate toli, jūsų internetu užsakytą prenumeratos kuponą adresatui galime išsiųsti paštu. Dėl dovanų kuponų prašome kreiptis į redakciją (Ūkininkų g. 6, 1 kab.), telefonu (8 343) 51925 arba el. paštu reklama@suvalkietis.lt.
  • Marijampolės savanoriai bando įpūsti gaivaus oro į Marijampolės kultūrinį gyvenimą

    2012-04-03
    Tris kovo ketvirtadienius, pradedant kovo 15 diena ir baigiant kovo 29 diena, kino teatre ,,Spindulys‘‘ šurmuliavo jaunimas. Čia jauni žmonės susirinko į nekomercinių dokumentinių filmų ciklą „Nesuterštas kinas“. Poreikį Marijampolėje matyti daugiau nekomercinio kino vykdydama marijampoliečių apklausas pastebėjo projekto „Savanorių fabrikas“ kultūros ir meno savanorių grupė. Organizuodama netradicinio kino vakarus ši jaunų bei iniciatyvių žmonių grupė jaunimą bandė suintriguoti retoriniu klausimu „Ar dar neatsibodo holivudinis šlamštas?“. Atrodo, pastaroji mažytė intriga suveikė ir parodė marijampoliečių širdyse gyvenantį kultūros ilgesį, kadangi pirmą ketvirtadienį startavę mažojoje „Spindulio“ kino teatro salėje, ciklą organizatoriai užbaigė stebėdami beveik sausakimšą didžiają salę, talpinančią keletą šimtų žiūrovų. Filmų ciklas buvo pradėtas Marijampolės rajone organizuojamo kasmetinio trumpametražių filmų festivalio „Baltas kuonas“ geriausių ir linksmiausių filmukų rinkiniu, kuris žiūrovams garantavo nuotaikingą laiką. Antrąjį ketvirtadienį žiūrovai galėjo išvysti „Ledo vaikus“. Šis dokumentinis filmas tai tarptautinio projekto vaisius. Filmo kūrėjai siekia dokumentinio kino priemonėmis supažindinti visuomenę su totalitarinių rėžimų istorijoje rečiau nagrinėjama tema – sovietinio teroro metu iš Baltijos šalių ištremtų ar tremtyje gimusių ...