Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Vėl kvietė budinti ir patiems nesnausti

Šiemet jau ketvirtą kartą Marijampolės kultūros centras kvietė į etnokultūrinio projekto „Sūduvių ugnys – budinam svietą“ renginius. Organizatorių planuose jų visiems metams buvo numatyta daug ir įvairių, tačiau kaip ir visur dėl ypatingos situacijos kai ko nepavyko įgyvendinti. Vis dėlto, metams artėjant link pabaigos, verta peržvelgti tai, kas įvyko, nes projektas, nors ir tęstinis, nekartoja ankstesniųjų – be jau tradicinio vyksmo, buvo ir nemažai naujų dalykų.

Nijolė LINIONIENĖ

Kaip sakė projekto vadovė, Marijampolės kultūros centro vyr. specia-listė etnokultūrai Dalia Venckienė, „šiais metais budinome ne tik visą svietą, bet ir kiekvieną žmogų, jo jausmus. Meilė, šeima, vaikai – šis leitmotyvas keliavo per visus projekto renginius: vyko seminarai, edukaciniai užsiėmimai, parodos, susitikimai. Pagrindinis tikslas, kaip ir anksčiau – ne tik atskleisti baltų kultūrinį paveldą, supažindinti su juo, bet ir įtraukti pačius žmones į įvairias veiklas, kad jie taptų dalyviais. Todėl stengėmės, kad temos būtų įdomios, jas pristatytų savo sričių žinovai, įsigilinę į vieną ar kitą temą ir dirbantys praktiškai. Apžvelgiant tai, kas ir kaip vyko per metus, galima teigti, kad baltų kultūriniu paveldu žmonės domisi vis labiau. Tai liudija ne tik dalyvių skaičius (nepaisant, kad ir neapibrėžtos situacijos), bet ir tai, jog kasmet plėtėsi renginio geografija: šiemet atvykdavo ne tik marijampoliečiai, bet ir besidomintys iš Kazlų Rūdos, Prienų, Vilkaviškio, Kauno, Kybartų…“

Dalia Venckienė ir džiaugiasi, kad „ugnys“ nebuvo užgesintos susiklosčiusių aplinkybių, ir apgailestauja, kad ne viską pavyko įgyvendinti.

Dalia Venckienė ir džiaugiasi, kad „ugnys“ nebuvo užgesintos susiklosčiusių aplinkybių, ir apgailestauja, kad ne viską pavyko įgyvendinti.
Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

Nuo žiemos iki rudens lygiadienio

Tiek laiko vyko projekto renginiai. Jau vasario pabaigoje kviesta į mokymus „Dambrelio istorija ir grojimo technika“ su Egidijumi Daruliu. Dambrelis – vienas pagrindinių senųjų kultūrų instrumentų. Kovo pradžioje dar spėta surengti „Žibintų edukaciją“ su Kultūros centro dailininke Aušrine Dubauskiene bei seminarą „Moters ir gamtos ciklas pagal baltų tradicijas. Pavasario lygė“ (jį vedė psichologė, fotografė Giedrė Sviklė). Deja, planuotas Pavasario lygės vakaras, kaip ir Jorės šventė bei Joninės – trumpiausios nakties šventė – neįvyko. Tačiau vidurvasarį pažymėjo Kupolinės Liudvinavo parke: senąsias šios šventės apeigas priminė KC Liudvinavo skyriaus teatras „Žalias sodas“, vadovaujamas Vitos Gvazdaitienės, renginį vainikavo ugnies šou. Ugnis projekto pavadinime minima ne dėl skambumo: ypatingą reikšmę ji turėjo senovės baltų kultūroje, tad daug vietos jai tenka ir renginiuose.

Liepą surengtas seminaras „Vasaros darbų, švenčių tradicijos, papročiai ir folkloras“ su LMA Klaipėdos fakulteto docente, ansamblių vadove Rūta Vildžiūniene. Kaip ir ankstesniais metais, dėmesio skirta baltų kostiumui: pernai Birutė Dulinskienė mokė, kaip jį sukirpti, pasiūti suaugusiems, o šiemet – vaikams, taip pat jai vadovaujant rugpjūtį vyko edukacija „Baltų kostiumų odiniai aksesuarai“. Ruošiantis Rudens lygei lektorė Eglė Valentė rugsėjį surengė du seminarus „Rudens lygiadienių ugnies skulptūros“, rugsėjį buvo surengta ir šiai temai skirtų nuotraukų paroda. O šventės dalyviai po performanso „Linamynis“ (giedotojų grupė „Kadujo“), grupių „Balti vėjai“, „Kamanių šilelis“ pasirodymo išvydo ir liepsnojantį seminaro metu pagamintų šiaudų skulptūrų šokį…

Įsižiūrėti, įsiklausyti, pažinti…

Viena minėto didžiojo projekto dalių – antroji etninės kultūros stovykla „Aikim, vaikai, žolynaut“ (rengiama ir pagal projektą „Kultūra visiems“). Dvi dešimtys vaikų ir jaunimo iki 17 metų visą savaitę leido laiką ypatingai. „Svarbiausias tikslas – paskatinti atidžiau žvelgti, įsigilinti į mus supantį pasaulį, pamatyti, kas vyksta aplinkui, – sako Dalia Venckienė. – Pažinti kuo daugiau augalų, vaistažolių, išmokti dainų ir šokių, ratelių, sužinoti, kuo jie ypatingi. Kiekvieną dieną vyko vis kitokie užsiėmimai, o paskutinė diena buvo pati spalvingiausia, muzikaliausia, linksmiausia, nes gausiai susirinkome į Kultūros centro Tautkaičių skyrių, kur vyko trečiasis vaikų ir jaunimo folkloro festivalis, besivadinantis taip pat, kaip ir stovykla. Jame, be mūsų centro ansamblio „Žolynukai“, dalyvavo folkloro kolektyvai iš Veiverių, Kaišiadorių, Griškabūdžio, Platelių… Buvo susirinkę visi stovyklautojai su savo tėvais, seneliais, draugais…“ Baigiamajame renginyje dalyvavo žolininkas, knygų autorius Marius Lasinskas, mūsų savivaldybėje gyvenanti žolininkė Monika Smilgytė. Beje, vieną dieną stovyklautojai ir lankėsi jos vaistažolių ūkyje Leiciškių kaime.

Festivalio „Aikim, vaikai, žolynaut“ dalyviai baigiamajame renginyje Tautkaičiuose.

Festivalio „Aikim, vaikai, žolynaut“ dalyviai baigiamajame renginyje Tautkaičiuose.

Stovykloje ne tik kasdien buvo mokomasi dainuoti, muzikuoti tradiciniais instrumentais – kiek-viena diena skirta vis kitokioms pažintims. Laimutė Kraukšlienė mokė, kaip nusivyti juostelę ir iš jos pasigaminti papuošalą, Rugilė Navickaitė ir Gabrielė Penčylaitė mokė, kaip prakalbinti molį ir gaminį papuošti baltų ženklais. Viena diena buvo skirta ekskursijai į Kauną – miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriuje susipažinta su daugybe instrumentų, vaikai galėjo pabandyti jais muzikuoti…

Padėjo daug žmonių

Įgyvendinant minėtus projektus – „Sūduvių ugnys – budinam svietą“ (jį iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Marijampolės savivaldybė) ir iš Europos solidarumo korpuso finansuojamą „Kultūra visiems“ – būtų buvę neįmanoma pasiekti norimo rezultato, jei nebūtų buvę partnerių. Tai – Marijampolės turizmo ir informacijos centras, Profesinio rengimo centras, asociacija „Jaunimo laisvalaikis“, stovyklą parėmė UAB „Mantinga“ ir „Art Glacio“. O Dalia Venckienė džiaugiasi ir daugybe geranoriškų žmonių. Štai festivalio Tautkaičiuose metu visi galėjo dalyvauti užsiėmimuose su tautodailininkais ir edukatoriais: Danute Saukaitiene, Janina Blažukiene, Rūta Kupčinskaite, Tadu Bartaškevičiumi, Laimute Kraukšliene, Gabriele Venckute, Vita Gvazdaitiene. Organizatoriams malonu, kad į mokymus bei renginius prisikviečia didelę patirtį turinčius, visur laukiamus profesionalus. Štai VšĮ „Ugnis ir kaukė“ (joje – 11 skulptorių) vadovė Eglė Valentė, turinti filologinį, dailės ir muzikinį išsilavinimą, mielai dalijasi 30 metų kūrybine patirtimi. Ji yra baltų etninės kultūros žinovė (yra įsteigusi Vilniaus etninės veiklos centrą, jam ilgai vadovavausi), sugebanti naujai, šiandienos žmogui priimtiniausiais būdais ją skleisti. Kasmet surengia po 2–3 ugnies misterijas – jų iš viso surengta per pusę šimto…

Ukmergiškis Egidijus Darulis, populiarinantis senovinį instrumentą dambrelį, yra koncertavęs daugybėje užsienio šalių, įvairių festivalių, projektų dalyvis ir laureatas. Jo, kaip ir kitų baltiškųjų mūsų šaknų ieškotojų ir etnokultūros puoselėtojų, dalyvavimas projekte daro jo renginius ir gilesnius, ir patrauklesnius vis didesniam žmonių ratui.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • „Kalbos kultūra – tautos kultūra“

    2016-12-30
    Nuolatiniai mūsų skaitytojai turbūt dar prisimena, kad 2006 metais nuo liepos iki gruodžio mėnesio vykdėme projektą „Kalbos kultūra – tautos kultūra“. Ėjo kasmėnesinis kalbos skyrelis. Jame pristatėme, kas yra Valstybinė lietuvių kalbos komisija ir kalbos inspekcija. Marijampolės savivaldybės kalbos tvarkytoja M. Žvinakevičienė patarė, kaip reikia rašyti oficialius raštus, kad jie būtų taisyklingi ir atitiktų šiandienius kalbos reikalavimus. Dailininkė O. Gustaitienė iliustravo rubriką „Piešiame kalbos klaidas“. Straipsniuose palietėme tokias temas: ar Marijampolės viešoji informacija tinkama bendrinės kalbos požiūriu (iškabos, plakatai, skelbimai; parduotuvės, viešojo maitinimo įstaigos ir pan.), ar automobilių turguje laikomasi kalbos normų, ar taisyklingai įvardijamos naujos įstaigos, bendrovės, firmos. Taip pat mokėme, ...
  • „Kalbai nuolat reikia mūsų dėmesio“

    2016-12-30„Kalbai nuolat reikia mūsų dėmesio“
    Marija Žvinakevičienė 24 metus dirbo Marijampolės savivaldybės kalbos tvarkytoja. Uždavėme jai kelis klausimus apie darbą ir kalbą. – Skaitytojams būtų įdomu, kaip sekėsi dirbti savivaldybės kalbos tvarkytoja. – Per tuos metus buvo visko. Bet pirma mintis, kuri šauna į galvą prisiminus darbo metus – buvo šaunu. Aišku, romantizuoju… Pradžia darbą gaišina, o įsivažiavus viskas lyg upeliu tekėjo. Nors ne – ramumo buvo maža. Tai lyg į duobę krenti, tai verpetas pagauna ir šonus į akmenis apsidaužai – kaip tikras upeliukas iš vaikiško filmuko. O jeigu rimtai – tai sunkiausia bausti. Gal todėl tik vieną kartą ir skyriau administracinę nuobaudą. Mano manymu, žmones ...
  • „Didi gėda savo kalbos nemokėti“

    2016-12-30„Didi gėda savo kalbos nemokėti“
    Lietuvių kalbos sąžinė Jonas Jablonskis (1860–1930) – didžiausias bendrinės lietuvių kalbos ugdytojas, tobulintojas bei normintojas: kalbos pagrindų kūrėjas, pirmasis bendrinės kalbos sintaksės, terminologijos ir apskritai rašomosios kalbos teoretikas, kalbos mokslo kūrėjas ir, anot Vydūno, ,,lietuvių kalbos sąžinė“. J. Jablonskis gimė Kubilėliuose, netoli Kudirkos Naumiesčio, mokėsi Marijampolės gimnazijoje, Maskvos universitete studijavo klasikinę filologiją. Universitete didelę įtaką jam padarė prof. F. Fortunatovas ir prof. F. Koršas, kurie gerai mokėjo lietuvių kalbą ir rėmėsi jos pavyzdžiais paskaitose. Iki universiteto J. Jablonskis save laikė lenku, tautiškai jam apsispręsti, kaip ir V. Kudirkai, padėjo laikraštis „Aušra“. Iki universiteto jis buvo mokęsis 7 kalbų, žinoma, ir lietuvių, bet ...
  • Aldonas Pupkis: Kazluose gimęs kalbininkas dešimtmečius skyrė kalbai puoselėti

    2016-12-30Aldonas Pupkis: Kazluose gimęs kalbininkas dešimtmečius skyrė kalbai puoselėti
    Žinomas kalbininkas, pedagogas Aldonas Pupkis (gim. 1939 m. Kazlų Rūdoje) neveda kalbos valandėlių, Vilniaus universitete oficialiai nedirba nuo 2000 m. Šiuo metu jis susitelkęs prie kalbotyros istorijos darbų, netrukus turi išeiti nauja knyga. A. Pupkis sutiko atsakyti į kelis klausimus.   – Vyresnieji Suvalkijos krašto žmonės Jus prisimena iš Lietuvos radijo ir televizijos kalbos valandėlių ir laidų. Ilgus metus buvote jų vedėjas, dabar iš ten Jūsų negirdėti… – Dabar jau kiti laikai ir tokio pobūdžio kalbos populiarinimo nei mokymo ten nebėra. Antra vertus, kai gerai pagalvoju, tai tas anuometinis buvimas eteryje, nors teikė nemaža pasitenkinimo ir džiaugsmo, nežmoniškai ėsdavo laiką, – prisėsti prie ...
  • Lituanistas, kuris domėjosi ne tuo, kuo reikia

    2016-12-06Lituanistas, kuris domėjosi ne tuo, kuo reikia
    Tarp Justino Sajausko kūrinių yra istorinis romanas „Voverė ant vilkų tako“. Paklaustas, kaip susidomėjo istorinėmis temomis, kur, nebūdamas istorikas, įgijo istorijos išmanymą, autorius sakė: „Aš išmanau viską, ko man nereikia. Kadangi esu lituanistas, turėčiau sėdėti su vaikais ir mokyti juos rašyti be klaidų, bet man įdomiau istorija. Visada ja domėjausi. Seniai turėjau minčių parašyti istorinį romaną. Ir džiaugiuosi, kad parašiau būtent apie Mindaugo laikus. Sunkiai ėjosi rašyti tą istoriją, bet reikėjo. Ne pati prasčiausia išėjo. Idėją pakišo Rašytojų sąjungos pirmininkas V. Sventickas. Matė, kaip rašau, pasiūlė parašyti romaną, kurį išleistų sąjunga. Prisipažinau, kad galvojau istorinį dalyką rašyti, kartu aptarėme temas, pasirinkau ...
  • „Marijampolė. Partizaninis karas“

    2016-12-06„Marijampolė. Partizaninis karas“
    Tokiu pavadinimu 2012 metais išleistas Justino Sajausko ir Stanislovo Sajausko parengtas fotografijų albumas. Jame sudėtos partizanų, jų rėmėjų, ryšininkų ir ryšininkių nuotraukos. Ieškota jų, kaip rašoma pratarmėje, po visą Suvalkiją ir ne tik po ją. Beveik 400 puslapių fotografijų suskirstytos pagal partizanų rinktines. Prie nuotraukų yra išsami informacija apie asmenį, kai kur – žūties vieta ir data. Žvelgiant į šiuos veidus sunku pajausti, ką jiems teko iškentėti dėl Tėvynės, dar sunkiau atspėti, kas būtų, jeigu šiandien tektų taip pasiaukoti. Knyga išleista 400 egzempliorių tiražu. Priešlapyje yra autorių padėka rėmėjams – koncernui „Alga“, Audriui Linkui ir Antanui Linkui. Taip pat dėkojama pagalbininkams, yra ...
  • Žurnalas „Suvalkija“

    2016-12-06Žurnalas „Suvalkija“
    Nuo 1997 metų Marijampolėje pradėjo eiti kultūros žurnalas „Suvalkija“. Jo redaktoriumi idėjos sumanytojas mokytojas Zenius Šileris pakvietė dirbti Justiną Sajauską. „Apie 1997 metus buvau kaip tik be darbo, taigi ėmiausi. Redagavau tris pirmus žurnalo numerius, paskui po Šilerio mirties dar kelis suredagavau. Pradžioje leidybą finansavo Zeniaus brolis Valdas“, – prisimena Sajauskas. Z. Šileris tais pačiais metais su broliu Valdu Marijampolėje įkūrė leidyklą „Ramona“, kuri ir leido žurnalą „Suvalkija“. Pirmųjų žurnalo numerių viršelius puošia Sajausko sūnaus Vytauto nupieštos prieverpstės. Viršelio dailininkė – Jolita Bičkienė. Zenius Šileris pirmo numerio pratarmėje rašė: „Suvalkija“ skirta Suvalkijai pagražinti, laiko išbandymus atlaikiusioms krašto (ir kaimynų) dvasinėms vertybėms atskleisti, lyg ...
  • Marijampoliečių bendrijos laikraštis „Sugrįžimai“

    2016-12-06Marijampoliečių bendrijos laikraštis „Sugrįžimai“
    „Kažkada jaunystėje norėjau žurnalistu būti, dabar – jokiu būdu. Nebuvau žurnalistas niekada, tik redaktorius, o ir nelaikiau savęs žurnalistu“, – sako J. Sajauskas. Jis mano, kad šiandien žurnalistai per lengvai pasiduoda įvairioms įtakoms. „Vos paskaitęs iškart jauti, į kieno bures pučia žurnalistas“. Apie tai, kaip ėmėsi redaguoti laikraštį „Sugrįžimai“, prisimena: „Atgimimo laiku Vytautas Gaulia ateina pas mane ir sako: „Mes, Marijampolės sąjūdiečiai, norime leisti laikraštį. Ar tu redaguosi?“ Sutikau. Tuo laiku dar buvo daug mano kartos inteligentų, galėjai lengvai pririnkti medžiagos. Namie turiu visus „Sugrįžimų“ numerius, nelabai žinau, kur dar galėtum rasti visų metų komplektą, nebent biblio­teka turi arba pats Gaulia.“ V. ...
  • Lietuvos rašytojų sąjungos narys Justinas Sajauskas: apie tai, kas knygose nesudėta

    2016-12-06Lietuvos rašytojų sąjungos narys Justinas Sajauskas: apie tai, kas knygose nesudėta
    Marijampolietis rašytojas, Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus direktorius Justinas Sajauskas gimė 1944 m. Kalvarijoje. Tėvai Elžbieta Viskačkaitė ir Jonas Sajauskas kilę iš to paties Suvalkijos pakraščio. Abu bežemiai, vos po 2 klases baigę, abu vertėsi atsitiktiniais darbais. Šeima augino tris sūnus ir dukterį. 1949 m. buvo ištremti į Sibirą. Ten prabuvo iki 1957 metų. Nors buvo paleisti metais anksčiau – po Stalino mirties, bet dar kurį laiką teko taupyti traukinio bilietams… Grįžę apsigyveno Marijampolėje. Sibire Justinas baigė 6 klases, grįžęs Marijampolėje tęsė mokslus ir baigė 4-ąją vidurinę (dabar Petro Armino) mokyklą. Studijuoti J. Sajauskas įstojo į Vilniaus valstybinį universitetą. ...
  • Medžio skulptūra: tradicija ir neišvengiamos naujovės

    2016-12-06Medžio skulptūra: tradicija ir neišvengiamos naujovės
    Kaip rašo Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno bendrijos pirmininkas Valentinas Jazerskas, pristatydamas katalogą „Sūduvos krašto drožyba, skulptūra ir kryždirbystė“ (2006 m.), „tradicinė liaudies skulptūra nebuvo savarankiška, ją visada supo drožyba ir mažoji architektūra – sudėtinė koplytstulpio, koplytėlės ar kryžiaus dalis. Todėl kalbėdami apie tradicinę skulptūrą, siejame ją su drožyba ir kryždirbyste (kryždirbystės sąvoka apima mažąją architektūrą, skulptūrą ir dekoratyvinę drožybą). Ši gyvoji liaudies tradicija Lietuvoje išgyveno tris etapus“. Iki maždaug 1972 metų ji buvo suvenyrinė, parodinė, mažai ką turinti bendro su tradicine ikonografija. Maždaug dvidešimtmetį vyko monumentalėjimas: buvo kuriami skulptūrų parkai, pvz., Ablingos ansamblis, M. K. Čiurlionio kelias, „Raganų kalnas“… Su ...
  • Daug kas užfiksuota, bet…

    2016-12-06Daug kas užfiksuota, bet...
    Pasidomėjus pastarųjų poros dešimtmečių medžio skulptorių, kryždirbių darbais, jų kūrybinėmis biografijomis, įvairios medžiagos, leidinių būtų galima rasti nemažai. Šiuolaikinė technika ir technologijos leidžia fiksuoti ir išsaugoti tai, kas Lietuvoje yra tiek viešose erdvėse, tiek privačiose teritorijose – taip pat ir užsienyje. Kad fiksuoti reikia – akivaizdu, nes, kaip minėjo K. Kvainauskas, matome jau nykstančių ir naujųjų, šių laikų statinių… Dėmesys šiai tautodailės šakai ypač padidėjo po to, kai kryždirbystė buvo įrašyta į UNESCO paveldo sąrašą. Kultūros ministerija, apskričių administracijos, kai kurie fondai, savivaldybės, taip pat ir pavieniai žmonės rėmė leidinius ir jų per keletą metų išėjo gana daug ir įvairių. Pagal ...
  • „Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste…“

    2016-12-06„Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste...“
    Tai – Algimanto Sakalausko, vieno labiausiai žinomų ne tik mūsų krašte, bet ir Lietuvoje medžio skulptorių, ypač daug nuveikusių prikeliant, gaivinant senąją tradiciją, žodžiai. Turi teisę taip sakyti, nes žino, dešimtmečius ne tik dirba su medžiu, kuria, bet ir gilinasi į šios srities dar neatrastas paslaptis. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, turintis meno kūrėjo statusą, Lietuvos kultūros premijos laureatas, turintis daug kitų apdovanojimų… Jo iniciatyva 1990 metais Prienuose grupelė darbščių ir gabių vyrų susibūrė į dirbtuves „Prienų drožėjai“. Dabar tai VšĮ „Meninė drožyba“, bet tikslai ir uždaviniai per ketvirtį amžiaus nepakito, o darbai – kaip šio laiko ženklas ir praėjusių įvykių ...
  • Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai

    2016-12-06Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai
    2001 m. gegužės 18 d. UNESCO paskelbė pirmų devyniolikos Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Į jį pateko ir Lietuvos kryždirbystė – tradicinių lietuviškų kryžių darymas, jų simbolika. Akcentuota, kad kryžiai Lietuvoje buvo statomi ir kai Rusijos imperija (XIX a. antroje pusėje), ir Tarybų Sąjunga (XX a. 5–8 dešimtmečiais) juos draudė ar nurodinėjo, kiek ir kur statyti. Todėl jau XIX a. pabaigoje jie įgijo nacionalinio simbolio statusą. Tai – gyva ir praktiškai iš kartos į kartą perduodama liaudies meno tradicija. Ornamentuoti, su geležinėmis viršūnėmis, saulutėmis kryžiai, įvairių siužetų medinės skulptūros – visa tai laikoma vertingiausiu Lietuvos liaudies meno palikimu. ...
  • Laikas, paaukotas V. Šlekio darbams puoselėti

    2016-11-23Laikas, paaukotas  V. Šlekio darbams puoselėti
    Taip jau susiklostė, kad įgijęs muzikinį išsilavinimą Jaunius Vylius stipriai susidomėjo kraštotyra bei dainuojamąja tautosaka. Ir iš tiesų kažin ar būtų kada atsiradęs toks entuziastas, kuris surinktų ne tik visas V. Šlekio užrašytas dainas, bet dar ir sustyguotų jo biografiją. O nagrinėdamas ją J. Vylius sužinojo ir apie V. Šlekio asmenybę, kuri jam pasirodė labai artima.   Suvedė pomėgiai J. Vyliaus pažintis su V. Šlekiu prasidėjo jam vadovaujant Kazlų Rūdos kultūros centro ansambliui „Sūduonia“. Ieškodamas dainuojamosios tautosakos kūrinių ansambliui, J. Vylius aptiko ir V. Šlekio surinktus dainuojamosios tautosakos kūrinius. Šie kūriniai ansamblio vadovui pasirodė verti dėmesio, nes buvo kitokie – melodingi, prasmingi, sunkiai ...
  • Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“…

    2016-11-23Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“...
    Kazlų Rūdos „Sūduonia“ išsiskiria tuo, kad jos repertuare atliekama tik suvalkietiška tautosaka, kurios didžiąją dalį sudarė buvusio vadovo Jauniaus Vyliaus ir ansambliečių pastangomis iš pateikėjų Suvalkijoje užrašyta medžiaga: dainos, raudos, liaudies žaidimai, rateliai, šokiai, kalendorinių švenčių, vestuvių papročiai, mitologinės sakmės, kita smulkioji tautosaka. Atlikėjai prisimena, kad ansamblio susikūrimo pradžioje, kai trūko dainuojamosios tautosakos kūrinių, visi kartu su vadovu eidavo kaime pas žmones ir klausydavo, įrašinėdavo, šifruodavo ir užrašinėdavo išgirstas dainas. Tačiau vieni ryškiausi dainų, kurias atlieka „Sūduonia“, pateikėjai, yra Vincas Šlekys ir Adelė Kazlauskienė. „Vinco Šlekio dainos yra išskirtinės, jas sunku mokytis, tačiau labai įdomu. Jose gausu simbolizmo, užuominų. Jas ...