Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Vėl kvietė budinti ir patiems nesnausti

Šiemet jau ketvirtą kartą Marijampolės kultūros centras kvietė į etnokultūrinio projekto „Sūduvių ugnys – budinam svietą“ renginius. Organizatorių planuose jų visiems metams buvo numatyta daug ir įvairių, tačiau kaip ir visur dėl ypatingos situacijos kai ko nepavyko įgyvendinti. Vis dėlto, metams artėjant link pabaigos, verta peržvelgti tai, kas įvyko, nes projektas, nors ir tęstinis, nekartoja ankstesniųjų – be jau tradicinio vyksmo, buvo ir nemažai naujų dalykų.

Nijolė LINIONIENĖ

Kaip sakė projekto vadovė, Marijampolės kultūros centro vyr. specia-listė etnokultūrai Dalia Venckienė, „šiais metais budinome ne tik visą svietą, bet ir kiekvieną žmogų, jo jausmus. Meilė, šeima, vaikai – šis leitmotyvas keliavo per visus projekto renginius: vyko seminarai, edukaciniai užsiėmimai, parodos, susitikimai. Pagrindinis tikslas, kaip ir anksčiau – ne tik atskleisti baltų kultūrinį paveldą, supažindinti su juo, bet ir įtraukti pačius žmones į įvairias veiklas, kad jie taptų dalyviais. Todėl stengėmės, kad temos būtų įdomios, jas pristatytų savo sričių žinovai, įsigilinę į vieną ar kitą temą ir dirbantys praktiškai. Apžvelgiant tai, kas ir kaip vyko per metus, galima teigti, kad baltų kultūriniu paveldu žmonės domisi vis labiau. Tai liudija ne tik dalyvių skaičius (nepaisant, kad ir neapibrėžtos situacijos), bet ir tai, jog kasmet plėtėsi renginio geografija: šiemet atvykdavo ne tik marijampoliečiai, bet ir besidomintys iš Kazlų Rūdos, Prienų, Vilkaviškio, Kauno, Kybartų…“

Dalia Venckienė ir džiaugiasi, kad „ugnys“ nebuvo užgesintos susiklosčiusių aplinkybių, ir apgailestauja, kad ne viską pavyko įgyvendinti.

Dalia Venckienė ir džiaugiasi, kad „ugnys“ nebuvo užgesintos susiklosčiusių aplinkybių, ir apgailestauja, kad ne viską pavyko įgyvendinti.
Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

Nuo žiemos iki rudens lygiadienio

Tiek laiko vyko projekto renginiai. Jau vasario pabaigoje kviesta į mokymus „Dambrelio istorija ir grojimo technika“ su Egidijumi Daruliu. Dambrelis – vienas pagrindinių senųjų kultūrų instrumentų. Kovo pradžioje dar spėta surengti „Žibintų edukaciją“ su Kultūros centro dailininke Aušrine Dubauskiene bei seminarą „Moters ir gamtos ciklas pagal baltų tradicijas. Pavasario lygė“ (jį vedė psichologė, fotografė Giedrė Sviklė). Deja, planuotas Pavasario lygės vakaras, kaip ir Jorės šventė bei Joninės – trumpiausios nakties šventė – neįvyko. Tačiau vidurvasarį pažymėjo Kupolinės Liudvinavo parke: senąsias šios šventės apeigas priminė KC Liudvinavo skyriaus teatras „Žalias sodas“, vadovaujamas Vitos Gvazdaitienės, renginį vainikavo ugnies šou. Ugnis projekto pavadinime minima ne dėl skambumo: ypatingą reikšmę ji turėjo senovės baltų kultūroje, tad daug vietos jai tenka ir renginiuose.

Liepą surengtas seminaras „Vasaros darbų, švenčių tradicijos, papročiai ir folkloras“ su LMA Klaipėdos fakulteto docente, ansamblių vadove Rūta Vildžiūniene. Kaip ir ankstesniais metais, dėmesio skirta baltų kostiumui: pernai Birutė Dulinskienė mokė, kaip jį sukirpti, pasiūti suaugusiems, o šiemet – vaikams, taip pat jai vadovaujant rugpjūtį vyko edukacija „Baltų kostiumų odiniai aksesuarai“. Ruošiantis Rudens lygei lektorė Eglė Valentė rugsėjį surengė du seminarus „Rudens lygiadienių ugnies skulptūros“, rugsėjį buvo surengta ir šiai temai skirtų nuotraukų paroda. O šventės dalyviai po performanso „Linamynis“ (giedotojų grupė „Kadujo“), grupių „Balti vėjai“, „Kamanių šilelis“ pasirodymo išvydo ir liepsnojantį seminaro metu pagamintų šiaudų skulptūrų šokį…

Įsižiūrėti, įsiklausyti, pažinti…

Viena minėto didžiojo projekto dalių – antroji etninės kultūros stovykla „Aikim, vaikai, žolynaut“ (rengiama ir pagal projektą „Kultūra visiems“). Dvi dešimtys vaikų ir jaunimo iki 17 metų visą savaitę leido laiką ypatingai. „Svarbiausias tikslas – paskatinti atidžiau žvelgti, įsigilinti į mus supantį pasaulį, pamatyti, kas vyksta aplinkui, – sako Dalia Venckienė. – Pažinti kuo daugiau augalų, vaistažolių, išmokti dainų ir šokių, ratelių, sužinoti, kuo jie ypatingi. Kiekvieną dieną vyko vis kitokie užsiėmimai, o paskutinė diena buvo pati spalvingiausia, muzikaliausia, linksmiausia, nes gausiai susirinkome į Kultūros centro Tautkaičių skyrių, kur vyko trečiasis vaikų ir jaunimo folkloro festivalis, besivadinantis taip pat, kaip ir stovykla. Jame, be mūsų centro ansamblio „Žolynukai“, dalyvavo folkloro kolektyvai iš Veiverių, Kaišiadorių, Griškabūdžio, Platelių… Buvo susirinkę visi stovyklautojai su savo tėvais, seneliais, draugais…“ Baigiamajame renginyje dalyvavo žolininkas, knygų autorius Marius Lasinskas, mūsų savivaldybėje gyvenanti žolininkė Monika Smilgytė. Beje, vieną dieną stovyklautojai ir lankėsi jos vaistažolių ūkyje Leiciškių kaime.

Festivalio „Aikim, vaikai, žolynaut“ dalyviai baigiamajame renginyje Tautkaičiuose.

Festivalio „Aikim, vaikai, žolynaut“ dalyviai baigiamajame renginyje Tautkaičiuose.

Stovykloje ne tik kasdien buvo mokomasi dainuoti, muzikuoti tradiciniais instrumentais – kiek-viena diena skirta vis kitokioms pažintims. Laimutė Kraukšlienė mokė, kaip nusivyti juostelę ir iš jos pasigaminti papuošalą, Rugilė Navickaitė ir Gabrielė Penčylaitė mokė, kaip prakalbinti molį ir gaminį papuošti baltų ženklais. Viena diena buvo skirta ekskursijai į Kauną – miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriuje susipažinta su daugybe instrumentų, vaikai galėjo pabandyti jais muzikuoti…

Padėjo daug žmonių

Įgyvendinant minėtus projektus – „Sūduvių ugnys – budinam svietą“ (jį iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Marijampolės savivaldybė) ir iš Europos solidarumo korpuso finansuojamą „Kultūra visiems“ – būtų buvę neįmanoma pasiekti norimo rezultato, jei nebūtų buvę partnerių. Tai – Marijampolės turizmo ir informacijos centras, Profesinio rengimo centras, asociacija „Jaunimo laisvalaikis“, stovyklą parėmė UAB „Mantinga“ ir „Art Glacio“. O Dalia Venckienė džiaugiasi ir daugybe geranoriškų žmonių. Štai festivalio Tautkaičiuose metu visi galėjo dalyvauti užsiėmimuose su tautodailininkais ir edukatoriais: Danute Saukaitiene, Janina Blažukiene, Rūta Kupčinskaite, Tadu Bartaškevičiumi, Laimute Kraukšliene, Gabriele Venckute, Vita Gvazdaitiene. Organizatoriams malonu, kad į mokymus bei renginius prisikviečia didelę patirtį turinčius, visur laukiamus profesionalus. Štai VšĮ „Ugnis ir kaukė“ (joje – 11 skulptorių) vadovė Eglė Valentė, turinti filologinį, dailės ir muzikinį išsilavinimą, mielai dalijasi 30 metų kūrybine patirtimi. Ji yra baltų etninės kultūros žinovė (yra įsteigusi Vilniaus etninės veiklos centrą, jam ilgai vadovavausi), sugebanti naujai, šiandienos žmogui priimtiniausiais būdais ją skleisti. Kasmet surengia po 2–3 ugnies misterijas – jų iš viso surengta per pusę šimto…

Ukmergiškis Egidijus Darulis, populiarinantis senovinį instrumentą dambrelį, yra koncertavęs daugybėje užsienio šalių, įvairių festivalių, projektų dalyvis ir laureatas. Jo, kaip ir kitų baltiškųjų mūsų šaknų ieškotojų ir etnokultūros puoselėtojų, dalyvavimas projekte daro jo renginius ir gilesnius, ir patrauklesnius vis didesniam žmonių ratui.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Žydai mieste prie Šešupės

    2016-07-12
    Žydų bendruomenė Lietuvoje pradėjo formuotis dar Vytauto laikais. 1388 metais Vytautas Didysis Bresto (Baltarusija) žydams suteikė privilegiją kurtis Lietuvoje – taip jie tapo garbės piliečiais. Vėliau Bresto žydų bendruomenė ėmė plėstis ir XIX amžiuje žydai miestuose sudarė net 10, o kai kuriuose ir daugiau nei 50 proc. visų gyventojų. Marijampolėje žydai pradėjo tvirtintis XVIII a. viduryje, kuomet Kvietiškio dvaro savininkai Butleriai užsimanė prie dvaro turėti miestą. Miestas buvo pradėtas kurti tuometiniame Stara Budos kaime, jį pervadinus Starapole. 1758 metais Prienų seniūnė grafienė Pranciška Butlerienė marijonų vienuolyno fundacijos dokumente, kuriuo dovanojo žemės sklypą tarp Šešupės ir Jevonio marijonams vienuoliams, rašė, kad ...
  • Kazys Grinius – Prezidentas, gydytojas, Pasaulio tautų teisuolis…

    2016-07-12
    …demokratijos Lietuvoje pradininkas, steigiamojo Seimo komiteto, rengusio Lietuvos Konstituciją, pirmininkas, švietėjas. Prezidento nuveiktus darbus ir jo nuopelnus Lietuvai galima būtų vardinti ir vardinti. Ne veltui 2016-uosius, 150-ąsias K. Griniaus gimimo metines, LR Seimas nusprendė paskelbti Prezidento Kazio Griniaus metais. Be to, šiemet sausio mėnesį Prezidentui ir jo žmonai Kristinai Griniuviniei suteikti Pasaulio tautų teisuolių vardai už nuopelnus gelbstint žydus nuo holokausto. Į aktyvią visuomeninę veiklą įsitraukė studijų metais Kazio Griniaus vardas dažniausiai tapatinamas su Prezidentu. Iš tiesų tai – didelio ir ilgo politinio, visuomeninio ir kultūrinio darbo įprasminimas. K. Griniaus kelias link prezidento posto prasidėjo dar studijuojant mediciną Maskvos universitete. Studentas ne ...
  • Knygoje prisiminimai apie kun. Joną Maksvytį

    2016-06-28
    Mokytoja Genovaitė Beinaravičienė, kilusi iš Liudvinavo seniūnijos Kūlokų kaimo, daug metų mokytojavusi Liudvinavo vidurinėje mokykloje, yra sukaupusi daug medžiagos apie gimtojo kaimo žmones. Pedagogė išleidusi knygą apie Liudvinavo parapijos kleboną kun. Joną Maksvytį. Knygelė pavadinta „Kun. J. Maksvytis. Tauraus gyvenimo momentai“, joje pasakojama apie Liudvinavo bažnyčios istoriją, čia dirbusius klebonus. Daugiausia dėmesio skiriama parapijos klebono, kuris Liudvinave klebonavo nuo 1973 m. iki pat mirties, veiklai. Knygoje gausu šio iškilaus žmogaus biografijos faktų, pasakojimų apie jo būdą, veiklą, darbus, bažnyčios atstatymą. Pasak G. Beinaravičienės, poreikis kaupti gimtojo krašto istoriją atsirado po tėvų mirties. Atėjo suvokimas, kad reikia užrašyti senų žmonių pasakotas istorijas, nes ...
  • Domėjosi, tyrinėjo, užrašė…

    2016-06-28
    Sakoma, kad tikras pilietis yra tas, kuris pažįsta ir brangina tėvynę, siekia išsaugoti jos praeitį, pasirūpinti dabartimi ir kurti ateitį. Liudvinavo miestelio ir seniūnijos istorija, čia gyvenusiais žmonėmis, jų prasmingais darbais savo krašto kultūrai, dvasiniam lobynui, tradicijomis domėjosi, tyrinėjo ir jas užrašė ne vienas Liudvinavo seniūnijos gyventojas.   „Triobiškių dainose“ atgyja senelių dainos, istorijos Išsaugant savojo krašto istoriją didelį įnašą paliko Želsvoje gyvenusi Elvyra Kalindrienė, išleidusi knygą „Triobiškių dainos“. Čia sudėtos dainos surinktos maždaug prieš 140 metų Liudvinavo apylinkėse. Dirbdama Marijampolės Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje ji sutvarkė ir atnaujino „Triobiškių dainų“ leidinį. Knygos pamatas – rusų kalbininkų F. Fortunatovo ir V. Milerio surinktos ...
  • Kraštotyrininkė T. Vizbarienė: ieškoti, atrasti, kaupti, pasidalinti

    2016-06-28
    Knygos apie Liudvinavą, pavadintos „Prie Šešupės, Dovinės ir Sūduonios“ su paantrašte „Liudvinavo kraštas, įvykiai ir žmonės“, kurios sudarytoja yra Teresė Marijona Vizbarienė, ištraukas „Suvalkietis“ spausdino praėjusią vasarą. Šį kartą domėjomės, kaip sekasi autorei įgyvendinti savo svajonę – išleisti knygą, prie kurios rašymo ji sugaišo daug laiko ir įdėjo nemažai pastangų ieškodama istorinės medžiagos, rinkdama ją. Kraštotyrininkės klausėme, kodėl ji ėmėsi tyrinėti gimtojo karšto istoriją. Ar tai pomėgis, ar tiesiog pareiga neleisti užmarštin nugrimzti svarbiems įvykiams, kaupti ir kitiems perduoti žinias apie savo gimtinę? Knyga leidybai paruošta Pasak Teresės Vizbarienės, knyga leidybai jau paruošta. Nuotraukos ir medžiaga atrinkta, peržiūrėti rankraščiai, sudėlioti skyriai. Iš ...
  • Vaikų vasaros poilsiui – rekordinė suma

    2016-06-16Vaikų vasaros poilsiui – rekordinė suma
    Pasibaigus mokslo metams daugelis vaikų pramogauja kaip išmano. Tačiau kad vasara nenueitų vėjais ir dar būtų galima ko nors išmokti, specialistai siūlo savo atžalą leisti į vasaros stovyklą. Dalis jų remiamos valstybės, savivaldybių ir Europos Sąjungos fondų lėšomis.  Ugdo ir lavina Švietimo ir mokslo ministerijos Neformalaus švietimo skyriaus vedėjas Tomas Pūtys tikina, kad prasidėjus vasarai vaikų smalsumas neišblėsta, todėl jį reikia skatinti. Vasaros stovyklos tam – puiki galimybė. „Ar tai būtų dienos, ar stacionari stovykla, vaikams jos labai naudingos. Nors ir vasara, vaikas neturi būti užsidaręs namuose ir užsiimti nežinia kuo, o tėvai ne visada turi laiko rūpintis kokybišku jo užimtumu. Šį rūpestį ...
  • Marijampolės fotografijos puslapiai

    2016-06-14
    Iš Marijampolės kilusio ir Sūduvos krašto fotografijos istoriją tyrinėjusio fotomenininko Valentino Juraičio nuomone, Marijampolę fotografija galėjo pasiekti apie 1863 metus, kai dabartinės Lietuvos teritorijoje veikė jau septynios fotoateljė. 2011-aisiais išleistame leidinyje „Senoji Marijampolė fotografijose“ V. Juraitis nurodo, kad seniausia išlikusia Marijampolės fotografija laikytina 1873 m. fotografo Leono Anšero daryta paviljoninė nuotrauka, kurioje su grupe vietos gimnazistų įamžintas Jonas Basanavičius. Ši nuotrauka saugoma Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Garsiausias XIX a. pabaigos Marijampolės fotografas, pasak V. Juraičio, buvo apie 1890–1892 metus savo veiklą pradėjęs Moisiejus Buhalteris (1868–1941 m.). Pasakojama, kad Buhalteris buvo gabus portretistas. „Kaip prisiminė senieji marijampoliečiai ir fotografo sūnus, M. ...
  • Fotografo A. Senkaičio genus paveldėjo jo vaikaitis

    2016-06-14
    Marijampolėje gyvenusio, prieš 14 metų Amžinybėn išėjusio inžinieriaus, fotografo ir fotografijos kolekcininko Antano Senkaičio artimieji šių metų liepą minės 100-ąsias A. Senkaičio gimimo metines. Fotografo dukra marijampolietė odontologė Lilija Patamsienė, pasakodama apie didįjį tėvo pomėgį, neslepia mananti, kad nors jos tėvas sulaukė 86 metų, jei ne fotografija, būtų gyvenęs dar gerokai ilgiau. „Mano tėvas buvo kilęs iš ilgaamžių giminės, – sako L. Patamsienė. – Štai viena jo sesuo, mano teta, jau sulaukė 96 metų ir yra žvali bei energinga. Manau, kad tėčiui gyvenimo amžių patrumpino fotografijoje naudoti įvairūs chemikalai. Juk jis fotografuoti pradėjo dar Nepriklausomos Lietuvos laikais, kai išvažiavo studijuoti ...
  • Diagnozė – priklausomybė

    2016-06-14
    Profesionalus Marijampolės architektas, jaunosios Marijampolės fotografų kartos atstovas Vytenis Skroblas, keletą kartų paklaustas, kas jam yra fotografija, ištaria: „Priklausomybė“, o paskui paaiškina: „Kaip kitaip visa tai gali pavadinti, kai kažką darai, tačiau nežinai, kodėl.“ Tai, kad tokia „diagnozė“ išties gali būti rimta problema, paaiškėja vėliau, kai Vytenis prisipažįsta pastaruoju metu nebeužsukantis į fototechnikos parduotuves ir fototechnika prekiaujančius interneto portalus. „Tiesiog ten neinu, nes žinau, kad išvydęs kokį naują „žaisliuką“ galiu neįstengti atsilaikyti, – atvirauja fotografas. – Fototechnikos naujienos kainuoja didelius pinigus, todėl nutariau, kad geriau tegul pinigai lieka šeimai, nei būtų išleisti mano įnoriams patenkinti. Juolab kad nesvarbu, koks tas ...
  • Romas Linionis: keturi dešimtmečiai su fotoaparatu

    2016-06-14
    Pastarųjų dešimtmečių Marijampolės fotografijos grandą Romą Linionį iš matymo, ko gero, pažįsta kone visa Marijampolė. Yra žmonių, kurie jį prisimena ir pažįsta dar nuo mokyklos suolo, taip pat nuo tų laikų, kai baigęs aukštąsias inžinieriaus mechaniko studijas grįžo į gimtąjį miestą ir tuometėje Maisto pramonės automatų gamykloje pradėjo inžinieriaus konstruktoriaus karjerą. Ypač puikiai Romą pažįsta vietos kultūros ir meno žmonės, nes jis ir jo gyvenimo bendražygė mūsų kolegė Nijolė Linionienė jau daug metų, kaip sakoma, verda tose pačiose kultūrinio gyvenimo ir meno pasaulio sultyse. Vis dėlto dauguma marijampoliečių Romą Linionį, manau, yra įsidėmėję ir tariasi bent iš matymo pažįstantys dėl ...
  • Kraštotyrininkės darbo rezultatas – mokyklos muziejus

    2016-05-31
    Jono Totoraičio progimnazijos muziejus įkurtas 2001 metais, švenčiant mokyklos 30-metį. Kaip papasakojo progimnazijos direktoriaus pavaduotoja Salvinija Šimonėlienė, aprodydama jaukią muziejaus patalpą, ne visos šalies mokyklos turi tokius savo muziejus. Šiai mokyklai pasisekė, kad buvo tokia entuziastė kaip mokytoja P. D. Vidrinskienė, kuri tuo užsiėmė, ir kad palaikė mokyklos vadovai. Pasak pavaduotojos, šalyje iš maždaug pusantro tūkstančio mokyklų muziejus teturi apie 400. Istorijos mokytoja S. Šimonėlienė perėmė muziejaus veiklą iš Vidrinskienės, kuri šioje mokykloje dirbo nuo 1971 metų – įkūrimo dienos (pradžioje atėjo kartu su vyru Zigmu, vėliau jis perėjo kitur). „Šiame muziejuje yra 100 proc. to, ką paliko mokytoja. Aišku, palaipsniui kaupiasi ...
  • Sausio 13-osios didvyris Rimantas Juknevičius

    2016-05-31
    2012 m. abiejų Vidrinskų bendras darbas – knyga apie Rimantą Juknevičių išleista pavadinimu „Lietuvos laisvės gynėjas Rimantas Juknevičius. 1991 m. Sausio 13-oji“. 187 puslapių knygoje sudėta gausybė asmeninių nuotraukų, Rimantą pažinojusiųjų atsiminimai, Sausio 13-osios liudininkų pasakojimai, didvyriui skirtų eilėraščių posmai, net užrašai ant laidotuvių vaikinų, nemažai straipsnių iš to laiko spaudos, daugybė nuotraukų iš laidotuvių ir kt. „Aš vis laukiau, kada kas nors apie Rimantą parašys knygą. Tikėjausi, gal žurnalistai. O ką aš – juk tik eilinė kraštotyrininkė. Bet matau, kad niekas nieko nesiima. Tada galvoju: o kas kitas, jei ne aš? Su Rimanto mama Vanda mes kartu dirbome – privalau ...
  • Mokytojos P. D. Vidrinskienės bibliografija

    2016-05-31
    Mokytoja P. D. Vidrinskienė rašo lietuvių ir esperanto kalbomis, verčia iš ir į esperanto k. Yra parašiusi, sudariusi ir išleidusi šias knygas: „Rudens ugnelė“ (vaizdeliai ir atsiminimai, 1997 m.). Išvertė iš esperanto k. P. Gavėno knygą „Šventasis Kazimieras“ (1997 m.). „Marijampolės 5-oji vidurinė mokykla 1971–2001 m.“ (2001 m.). „Neužpustytos pėdos“ (apie nusipelniusią mokytoją Juzefą Jakelaitienę, 2002 m.). „Lernu diligente“ (esperanto k. vadovėlis, 2002 m.). „Koloroj de sopiro“ (skaitiniai esperanto k., 2003 m.). „Švyturiu dek“ (sudarė eilėraščių rinkinį apie mokyklą ir mokytojus, 2003 m.). Suredagavo J. Totoraičio „Sūduvos Suvalkijos istorijos“ antrą leidimą (2003 m.). „Skambančios rugsėjų upės“ (mokytojų atsiminimai, I ir II d., 2006 m., 2010 m.). „Paulina – Žiemgalos dukra“ ...
  • Gana netikėtas gyvenimo posūkis – kurti poeziją

    2016-05-31
    Kurti eiles P. D. Vidrinskienė pradėjo išėjusi užtarnauto poilsio. Gegužės 7 d. Marijampolės Petro Kriaučiūno bibliotekoje ji pristatė net keturias savo poezijos knygas: „Saulėlydžio paukštė“, „Randuotos pilnaties pievos“, „Vilčių ežeruos“ ir „Varvek­lių stygos“. Tiek poezijos parašė per tuos 5 metus, kai nebedirba mokykloje. Renginys buvo pavadintas poetės eilėraščio žodžiais „Dar pabūkim“. „Poezija kaip panelė, vienam patinka, kitam ne. Pamatau pašešupy gražius vaizdus ir gimsta eilės. Supratau, kad ne tik skausmas gimdo poeziją, džiaugsmas – irgi“, – kalbėjo poetė gausiai susirinkusiems klausytojams. Ji buvo pristatyta kaip muziejaus įkūrėja, kraštotyros knygų autorė, Pasaulinės esperanto asociacijos narė. Danutė ilgai rašė apie kitus, o išėjusi į užtarnautą ...
  • Mokytoja D. VIDRINSKIENĖ: lituanistika, esperanto kalba, sovietmečio disidentų likimai

    2016-05-31
    Paulina Danutė Vidrinskienė save vadina Žiemgalos dukra, nes kilusi iš šalies šiaurės, Žagarės, ir, kaip pati sako, tarsi tas vyšnios kauliukas likimo permesta per Nemuną į trąšią Suvalkijos žemę. Čia prigijo, subrendo, sulapojo ir duoda tokį didelį šešėlį, kuris saugo, globoja, glaudžia daugybę žmonių, kurių veikla, geri darbai jos dėka išlieka ne tik žmonių atmintyje, bet ir knygose. Tos knygos – tai kraštotyrinė medžiaga apie atskiras iškilias asmenybes, apie įvairias grupes, įstaigas, laikotarpius, veiklas. 2008 m. mokytojai P. D. Vidrinskienei suteiktas „Nusipelniusios marijampolietės“ vardas. Pedagoginė lituanistinė  veikla – nuo 17 metų Vaikystėje Danutės charakterį formavo graži Žagarės gamta ir knygos. Su bendramoksliais liko ...