Į klausimus apie mūsų šalies saugumą sutiko atsakyti pulkininkas Eugenijus VOSYLIUS.

– Kaip tapote kariškiu? Kaip tampama pulkininku?

– Esu „grynakraujis“ marijampolietis. Visi mano proseneliai, seneliai ir tėvai yra kilę iš Marijampolės ir apylinkių. Seneliai ir tėvai pokariu buvo aktyvūs antisovietinio pasipriešinimo dalyviai.
Baigęs 5-ąją vidurinę mokyklą (dabartinė Jono Totoraičio progimnazija) 1980 metais išvykau į Kauną. Ten Lietuvos žemės ūkio akademijoje (dabar VDU žemės ūkio akademija) 1985 metais įgijau hidrotechnikos inžinieriaus išsilavinimą. 1986–1988 m. teko tarnauti sovietinėje kariuomenėje. Kai 1988 metų rudenį grįžau į Lietuvą, čia jau plevėsavo mūsų Trispalvė…

Dar tarnaudamas sovietinėje kariuomenėje savo draugams sakydavau, kad jeigu kada nors Lietuva taps nepriklausoma (tuomet dar nežinojau, kad bus iškovota Nepriklausomybė 1990 metais), būtinai eisiu tarnauti į jos kariuomenę. Dabar suprantu, jog šie pamąstymai neatsirado iš niekur. Tai buvo senelių ir tėvų palikimas: pasąmonėje jau seniai buvo įsitvirtinusi mintis, tik reikėjo palankių aplinkybių, kad svajonės taptų realybe – nuo 1992 iki 2015 metų tarnavau Nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje.

Per 23 tarnybos metus teko ne tik eiti įvairias pareigas, bet ir daug mokytis, daug keliauti. Karininko gyvenimas yra be galo įdomus ir įvairiapusis. Mokaisi, esi paskiriamas į pareigas, vėl mokaisi, vėl kitos pareigos, kita vieta ir taip visą laiką, iki kol esi išleidžiamas į atsargą (karininkai neišeina į pensiją, pasibaigus tarnybos laikui karininkas yra išleidžiamas į atsargą, vėliau į dimisiją). Rotacijos vyko kas treji metai (neretai ir dažniau), teko tarnauti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Tarnybos metu teko ilgesnį laiką gyventi Lenkijoje, Estijoje, Rusijoje, taip pat paragauti diplomato duonos – buvau paskirtas gynybos atašė Lenkijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Slovėnijoje, Kroatijoje, Vengrijoje, NATO diplomatinėje misijoje Rusijoje. Paskutiniai ketveri tarnybos metai prabėgo Vilniuje, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje, kuriai teko vadovauti nuo 2012 iki 2015 metų.

– Kas užtikrina mūsų valstybės fizinį saugumą?
– Saugumas paprasčiausiai yra suvokiamas atsakant į tris klausimus: ką saugoti? nuo ko saugoti (grėsmės)? ir kaip saugoti (priemonės, būdai)? Visgi saugumas yra labai plati sąvoka. Saugumo studijose paprastai yra nagrinėjamas asmens saugumas, nacionalinis saugumas, tarptautinis saugumas.

Visi mes susiduriame su paprastomis grėsmėmis. Tai nutinka kasdien, todėl kasdienis saugumas pirmiausia yra mūsų asmeninis rūpestis. Kiekvienas iš mūsų nuo mažens esame mokomi saugoti savo sveikatą, gyvybę, savo turtą, savo garbę ir t. t., nes kasdieniame gyvenime turime saugiai elgtis, t. y. suprasti paprasčiausias kasdienes grėsmes ir mokėti nuo jų apsisaugoti: automobilis gatvėje, agresyvus šuo, elektra, vanduo, potvynis, gaisras ir kita. Mes už savo saugumą atsakome daugybėje kasdienio gyvenimo sričių ir veiklų.

Žvelgiant šiek tiek plačiau, yra bendruomenės arba visuomenės saugumas. Taigi čia įžengiame į aukštesnį lygmenį, t. y. nacionalinį saugumą. Valstybė, pabrėžiu, demokratinė valstybė, yra atsakinga už tokių sąlygų sukūrimą, kad pilietis jaustųsi saugus, galėtų dirbti, kurti, auginti vaikus, reikšti savo nuomonę, laisvai judėti, saugiai jaustis socialiai ir t. t. Taigi viso šio sąrašo užtikrinimas yra neatsiejamas nuo platesnio paveikslo, t. y. nacionalinio saugumo sąvokos. O kai išeiname iš savo valstybės ribų, susiduriame su tarptautinio saugumo sąvoka, kur saugumo klausimais rūpinasi ne pavienės valstybės, bet tarptautinės organizacijos (NATO, ESBO, JTO ir kt.), kurių narė yra ir Lietuva.

Suprantama, kad užtikrintum piliečio ir valstybės saugumą yra reikalingi atitinkami įstatymai ir institucijos, kurios tuos įstatymus įgyvendina. Pagrindiniai įstatymai, apibrėžiantys saugumą, yra LR Konstitucija ir Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas (be abejo, yra ir daug kitų). Užtikrinant saugumą dalyvauja ne tik kariuomenė ar policija, bet ir kitos institucijos: LR Seimas, Valstybinė sienos apsaugos tarnyba, Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT), Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba (FNTT), Užsienio reikalų ministerija, Valstybės saugumo departamentas ir kt.
Visgi reikėtų suprasti, kad valstybės saugumas nėra vien fizinis asmens ar nacionalinis valstybės saugumas. Turime suprasti, kad socialinis saugumas, ekonominis saugumas yra ne mažiau svarbios bendro saugumo dedamosios dalys.

Valstybės piliečiai, visi žmonės, t. y. visuomenė, yra ta svarbiausioji sudedamoji dalis, nuo kurios nuomonės, jos dalyvavimo labiausiai priklauso valstybės saugumo užtikrinimas. Nė viena kariuomenė neapgins valstybės, jeigu jos žmonėms bus nusispjauti. Tad valstybė turi būti taip tvarkoma, kad žmonės sakytų: tai yra mano vieta, mano gyvenimo būdas, aš čia jaučiuosi gerai, man ir mano vaikams čia yra užtikrintos geros sąlygos, čia gyventi gera ir aš noriu, kad niekas viso šito gėrio iš manęs neatimtų, o jeigu mūsų gyvenimo būdui, mano valstybei iškils pavojus, aš stosiu jos ginti.

Karo meno teorijos klasikas Prūsijos kariuomenės generolas K. F. G. fon Klausevicas (Carl Philipp Gottlieb von Clausewitz, 1780–1831) valstybės saugumą yra pavaizdavęs kaip trikampį, kurio kampuose yra: valdžia, kariuomenė ir visuomenė. Aš dar pridėčiau vieną kampą ir sakyčiau, kad figūra turėtų būti kvadratas, kurio ketvirtajame kampe būtų NATO, taip pat strateginiai mūsų partneriai JAV ir Lenkija. Tik kai visi minimi kampai bus stiprūs, galėsime sakyti, kad mūsų valstybė, mūsų žmonės yra saugūs.

– Kaip sąveikauja reguliarioji kariuomenė ir KASP, kitos organizacijos?

– Krašto apsaugos savanorių pajėgos arba KASP yra sudedamoji kariuomenės, o konkrečiai – Sausumos pajėgų dalis. Nors savanoriai nėra nuolat tarnaujantys (kovinio rengimo pratybos kariams savanoriams vyksta apie 30 dienų per metus, dažniausiai savaitgaliais), KASP turi daug gynybos planuose jiems keliamų užduočių. Savanoriai, kaip ir kitų sausumos padalinių kariai yra rengiami Lietuvos Respublikos sausumos teritorijos ginkluotai gynybai, taip pat jie ruošiami teikti priimančiosios šalies paramą (t. y., padeda atvykti mūsų sąjungininkams), jie dalyvauja tarptautinėse operacijose.

Savanoriams tenka dar viena svarbi užduotis: jie ateina į pagalbą kitoms valstybės ir savivaldybių institucijoms. Tai yra vadinamosios taikos meto užduotys arba TMU. Jie padeda stichinių nelaimių metu ar, pavyzdžiui, dabar, COVID-19 pandemijos metu.

Su kariuomene draugauja ir Šaulių sąjunga. Nors Šaulių sąjunga yra visuomeninė organizacija, tačiau tai sukarinta visuomeninė organizacija ir todėl jos nariai yra rengiami atlikti užduotis, kurios yra susijusios su valstybės saugumo užtikrinimu. Šaulių organizacijos sudėtyje yra vadinamieji koviniai būriai, kurie karinės agresijos atveju rems ginkluotąsias pajėgas.
Paminėjau terminą „ginkluotosios pajėgos“. Noriu pasakyti, kad taikos metu ginkluotąsias pajėgas sudaro kariuomenė ir aktyvusis kariuomenės personalo rezervas, o jeigu būtų įvesta karinė padėtis, tuomet prie jų prisidėtų ne tik šauliai, bet ir pasieniečiai, viešojo saugumo tarnyba ir kt.

– Kokį vaidmenį šioje sistemoje turi Karo akademija?

– Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija yra labai svarbi visai kariuomenei ir visai valstybei. Tai yra vienintelis universitetas, kuris Lietuvai ruošia karininkus. Karo akademijoje yra derinamos universitetinės studijos ir karinis rengimas. Galima pasakyti, kad kariūnas (taip vadinamas LKA studentas) yra dvigubai labiau užimtas už studentą bet kuriame kitame universitete, nes, be akademinių dalykų, jam ar jai reikia mokytis karo meno paslapčių, taktikos, ryšių, topografijos, ginkluotės, dalyvauti lauko pratybose poligone ir t. t. Kažkada dalyvaujant Lietuvos universitetų rektorių konferencijoje, vienas rektorius pasakė, jog universitetuose rengiame daug vadybininkų, o su vadovavimu Lietuvoje yra prastai. Mano manymu, tai yra susiję su atsakomybės ir lyderystės stoka. Skirtingai nuo kitų universitetų, Lietuvos karo akademijoje labai didelis dėmesys yra skiriamas lyderystės ugdymui, darbui komandoje. Baigę LKA kariūnai tampa karininkais, kurie sąmoningai nebijo imtis atsakomybės sunkiausiais momentais, yra atsparūs stresinėms situacijoms ir sėkmingai vadovauja įvairiems kolektyvams.

Be kariūnų mokymo, Karo akademijoje vyksta įvairūs kvalifikacijos kėlimo kursai, kuriuose karininkai iš Lietuvos kariuomenės, iš užsienio kariuomenių tobulina anglų kalbos žinias, taip pat karines žinias. Be abejo, karininkai turi galimybę toliau studijuoti magistro ir doktorantūros studijose.

– Kaip keičiasi požiūris į privalomąją karinę tarnybą, kodėl pereita prie šauktinių?

– Lietuva nėra didelė valstybė, kuri būtų pajėgi išlaikyti didelę šauktinių ar profesionalų kariuomenę. Tai yra susiję ne tik su žmonių skaičiumi, bet ir su finansiniais, infrastruktūriniais mūsų valstybės pajėgumais. Atsižvelgiant į mūsų valstybei kylančias grėsmes, yra reikalingas pakankamas parengtų karių rezervas. Profesionalų ar pusiau profesionalų kariuomenė nėra pajėgi parengti tokio kiekio, koks yra reikalingas, todėl 2015 metais buvo sugrąžinta šauktinių kariuomenė. Modernėjanti kariuomenė, nauja ginkluotė, didelis parengtų karių rezervas, NATO pajėgumai yra ta stipri atgrasanti jėga, kuri kiekvienam priešininkui siunčia atitinkamą žinutę: nedrįskite čia lįsti, nes paliksite dantis.

– Gal galite papasakoti, ką dėstote Marijampolės kolegijoje? Kodėl iš viso reikia studentams (ne kariškiams) išmanyti apie kibernetinį saugumą?

– Įdomus klausimas. Viskas prasidėjo nuo to, kad Marijampolės kolegijos Verslo ir technologijų fakultete buvo parengta Informacinių sistemų technologijų ir kibernetinės saugos programa. Kolegijos direktorė p. Alė Murauskienė, žinodama, kad esu atsargoje ir gyvenu Marijampolėje, pakvietė dėstyti.

Studentai, besimokantys pagal šią programą, turi įgyti įvairių žinių ir įgūdžių, reikalingų dirbti su informacinėmis technologijomis. Reikia suprasti, kad šiuolaikinėje informacinėmis technologijomis prisotintoje visuomenėje yra labai svarbu žinoti grėsmes ir būdus, kaip tas grėsmes pašalinti, kad nebūtų padaryta žalos. Visgi norint suprasti, kas yra kibernetinis saugumas, reikia suprasti ir kokios yra priežastys, dėl kurių vyksta kibernetinės atakos. Reikia suprasti platesnį kontekstą, saugumo aplinką, kurioje mes gyvename, grėsmių pobūdį ir dar daug kitų specifinių dalykų, kurie yra susiję su įvairiomis saugumo sritimis. Tarnaujant Lietuvos kariuomenėje, mokantis gynybos koledže, dirbant diplomatinį darbą pasisekė įgyti daug specifinių žinių, kurios nelabai prieinamos civiliams piliečiams. O saugumo studijos yra tik Lietuvos karo akademijoje. Saugumo pagrindų, deja, nėra mokoma ir mūsų bendrojo lavinimo mokyklose.

Šie metai buvo pirmieji, kai dėsčiau kolegijoje. Paskaitose stengiausi studentus sudominti pateikdamas daug įvairių praktinių pavyzdžių iš savo profesinės, gyvenimiškos patirties. Ar man pavyko? Reikia klausti studentų.

– Dėkui už išsamius atsakymus ir sėkmės.