Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Neįgalieji mūsų visuomenėje: atverti langai, bet uždarytos durys

Gruodžio 3-ioji – Tarptautinė neįgaliųjų žmonių diena. Minint šią dieną tradiciškai atsigręžiame į praėjusius metus ir juos įvertiname. Kokie 2020-ieji buvo Marijampolės savivaldybės žmonių su negalia bendruomenei, kalbamės su Marijampolės savivaldybės mero pavaduotoju Artūru VISOCKIU.

visockis

– Kokie 2020-ieji buvo Marijampolės savivaldybės žmonių su negalia bendruomenei?

– 2020-ieji – iššūkių pilni metai visiems gyventojams, tačiau pandemija ypač palietė rizikos grupės asmenis. Žmonių, kurių kontaktai dažnai būna riboti, karantino laikotarpiu socialiniai ryšiai dar labiau susiaurėjo. Neįgalius asmenis vienijančios organizacijos turėjo perorganizuoti veiklą, paslaugas teikti nuotoliniu būdu, palaikyti ryšius su organizacijų nariais. Savivaldybėje plečiama socialinių paslaugų neįgaliesiems įvairovė: teikiamos asmeninio asistento paslaugos, daugiau organizacijų įtraukiama pagalbos į namus ar dienos socialinės globos paslaugų teikimą. Šiais metais veiklą pradėjo vaikų dienos centras, ypač didelį dėmesį skiriantis vaikams su raidos sutrikimais.

Marijampolės savivaldybės administracija kasmet organizuoja konkursą neįgaliųjų socialinės integracijos priemonėms įgyvendinti. Šiais metais finansuota 26 organizacijų veikla, projektų ir idėjų įgyvendinimui skirta 64 tūkst. eurų. Įgyvendinamos veiklos labai įvairios: nuo pavėžėjimo paslaugų iki specialistų mokymų, kaip dirbti su negalią turinčiais vaikais. Žmonių labai mėgstamos sociokultūrinės veiklos (edukacijos, kelionės, stovyklos) šiemet vyko labai ribotai dėl šalį sukausčiusios pandemijos.

– Neįgaliųjų teisių konvencijai Lietuvoje šiemet sueina 10 metų. Kas pasiekta per dešimtmetį Marijampolėje, kaip pasikeitė negalią turinčių žmonių gyvenimai, kokių jie turi galimybių į darbą, poilsį, laisvalaikį? Kiek Marijampolėje gyvena neįgalių žmonių? Kiek jų priklauso invalidų draugijoms?

– 2019 metų duomenimis, Marijampolės savivaldybėje gyveno 1040 suaugusių asmenų, kuriems nustatytas 0–55 procentų darbingumo lygis, 267 vaikai su negalia. Beveik 200 Marijampolės savivaldybėje gyvenančių negalią turinčių asmenų dalyvauja Socialinės reabilitacijos paslaugų neįgaliesiems bendruomenėje projektų veiklose. Šias veiklas įgyvendina 6 neįgaliuosius vienijančios organizacijos.

Pagalbos sistema neįgaliesiems keičiasi: pereinama nuo medicininio požiūrio į negalią (kuomet akcentuojamos ligos, funkcijų sutrikimai) prie socialinio (vertinamas savarankiškumas, galimybės). Kitaip tariant, vertinama ne ko žmogus negali daryti, bet ką jis gali daryti pagal poreikį gaudamas reikalingas paslaugas. Po truputėlį tampame atviresni ir draugiškesni šalia esančiam, nors turime pripažinti, kad fizinę negalią turinčius asmenis priimame lengviau nei asmenis su psichikos ar proto negalia.

– Ar mūsų savivaldybė draugiška neįgaliam žmogui, ar jam patogu Marijampolėje gyventi? Žinome iš praktikos, kad neįgaliesiems vis dar sudėtinga naudotis visuomeniniu transportu, ne visuomet įveikiami įėjimai į įstaigas, vežimėliais judantiems žmonėms kai kuriose vietose sudėtinga įveikti šaligatvius. Tad koks šiems žmonėms fizinės aplinkos prieinamumas mūsų savivaldybėje?

– Dėl draugiškumo, sakyčiau, Savivaldybė stengiasi būti draugiška, apimti kuo daugiau gyvenimo sričių, bet pasistengti yra kur. Pastaruoju metu ryškių pokyčių įvyko viešajame transporte. Pagrindiniais maršrutais važiuojantys autobusai yra pritaikyti neįgaliųjų poreikiams, o įsigiję naujus elektroautobusus, užtikrinsime visų maršrutų pritaikymą. Vairuotojai apmokyti tinkamai priimti neįgaliuosius. Pastaraisiais metais savivaldybės viešoji infrastruktūra pasikeitė neatpažįstamai, o kartu pagerėjo ir neįgaliųjų sąlygos. Žinoma, išlieka problemų dėl senų pastatų, kurie buvo suprojektuoti neatsižvelgiant į neįgaliųjų poreikius, bet ieškome sprendimų kaip tai pakeisti. Vyksta nenutrūkstamas procesas, turime išmokti įsiklausyti į prašymus ir nuolat tobulinti aplinką, stengiamės tai nuolat daryti.

– Ar šeimos, auginančios negalią turinčius vaikus, jaučia visuomenės, Savivaldybės administracijos paramą? Ar yra galimybių šiems vaikams mokytis, lankyti neformalaus ugdymo įstaigas, įgyti profesiją? Kaip jie išgyvena COVID-19 pandemiją? Kas jiems padeda?

– Šeimoms, auginančioms vaikus su negalia, reikalinga kompleksinė pagalba, apimanti sveikatos apsaugos, švietimo ir socialines paslaugas, todėl būtini ir kompleksiniai sprendimai. Neįgalaus vaiko priežiūra ir profesinės veiklos derinimas, paslaugų trūkumas ir jų kokybės augimas išlieka aktualiomis sritimis.

– Negalia ir darbo rinka – kaip sekasi derinti šias sritis? Ar turi galimybių neįgalieji dirbti, realizuoti savo gebėjimus? Juk tai viena svarbiausių visaverčio gyvenimo sąlygų.
– Labai gaila, bet Lietuvoje tik 29 procentai darbingo amžiaus neįgaliųjų dirba. Panaši tendencija ir Marijampolėje. Kliūtys neįgaliajam realizuoti savo gebėjimus – nepritaikyti pastatai, darbo vietos, kvalifikacijos trūkumas ir kitos.

– Ar prieinami negalią turintiems žmonėms kultūros renginiai, ar jie gali mėgautis turiningu laisvalaikiu?

– Pagrindinės kultūros įstaigos yra prieinamos neįgaliesiems, tačiau turime įstaigų, į kurias galima patekti ne per paradines duris ir lankytis tik pirmame aukšte. Pagrindinės laisvalaikio erdvės prieinamos, bet stengtis yra kur.

– Ko nepavyko pasiekti, įgyvendinti, kad negalią turintiems žmonėms būtų lengviau, patogiau, geriau gyventi, kad mažėtų atskirtis tarp sveiko ir nesveiko žmogaus galimybių?
– Planų turime daug, visos savivaldybės įstaigos turi sudaryti vienodas galimybes naudotis jų paslaugomis, patekti į jas visiems žmonėms. Tačiau visko iš karto nepadarysime, todėl dėliojame prioritetus ir kasmet nuosekliai neįgaliesiems pritaikome vis daugiau pastatų, gatvių ir kitos viešos infrastruktūros. Šiuo metu esame užsibrėžę tikslą neįgaliųjų poreikiams visiškai pritaikyti mokymo įstaigą. Šias priemones įgyvendiname Sūduvos gimnazijoje. Tikimės, kad jau kitą rugsėjį neįgaliesiems neliks jokių kliūčių mokytis šioje gimnazijoje. Tai – matomi dalykai. Vis dėlto didžiausias ir pats blogiausias – dalies visuomenės nepakantumas neįgaliesiems. Todėl privalome apie tai vis garsiau kalbėti ir šviesti visuomenę.

– Kokie svarbiausi Marijampolės savivaldybės artimiausio laikotarpio įsipareigojimai žmonių su negalia bendruomenei?

– Planuojame socialinių paslaugų plėtrą, stiprinti ir plėsti paslaugas vaikus su negalia auginančioms šeimoms. Ypač didelis dėmesys bus skiriamas socialinės srities specialistų, dirbančių su negalią turinčiais vaikais, kompetencijos ugdymui. Norime aktyvinti neįgaliųjų socialinę integraciją per užimtumo paslaugas, veiklas bendruomenėse. Norime, kad keistųsi požiūris į neįgaliuosius ir žadame daug dirbti, stiprindami dialogą tarp neįgaliųjų ir bendruomenės, kad ši nuostata pasikeistų.

– Ačiū už pokalbį. Palinkėsime, kad Savivaldybės numatyti planai pildytųsi.

Loreta TUMELIENĖ
Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • „Mėgautis tuo, ką darai“

    2017-02-15„Mėgautis tuo, ką darai“
    Nuo vaikystės Marius susijęs su muzika. Mėgo groti būgneliais, bet kadangi Muzikos mokykloje tuomet jais groti nemokė, mokytojų įkalbintas pasirinko ir baigė smuiko klasę. Keletą metų grojo liaudiškos muzikos kapeloje „Giriniai obuolukai“, dainavo vaikų ir jaunimo chore „Vyturėlis“, vėliau – kameriniame chore „Suvalkija“. Po vidurinės mokyklos pasirinktos techninių mokslų studijos Kauno technikos universitete buvo susijusios su elektronika. Įgijęs telekomunikacijų specialybės bakalauro diplomą, Marius toliau tobulinosi – tęsė magistrantūros studijas, gilinosi į ultragarsą. – Visada rūpėjo renginiai – kaip jie organizuojami, kokia scena, apšvietimas. Joje vaidinantys ar dainuojantys žmonės nebuvo taip svarbu. Dar vaikystėje namuose įsirengdavau sceną – susistatydavau taburetes vieną ant ...
  • Svajonę padėjo įgyvendinti užsispyrimas

    2017-02-15Svajonę padėjo įgyvendinti užsispyrimas
    – Sportas nuo vaikystės visada buvo šalimais – pati labai norėjau, o ir tėvai skatino sportuoti. Lankiau ir šokių repeticijas. Nuo pilnametystės pradėjau domėtis kūno rengyba. Į Marijampolę pas Rinaldą Česnaitį, kurį visi žino kaip patį geriausią trenerį Lietuvoje, atvažiuodavau kas savaitę, dažnai po du kartus, o prieš varžybas ir dažniau. Daug treniruodavausi savarankiškai Vilniuje. Mano tikslas buvo sustiprinti, sustangrinti kūną ir, priešingai negu kitoms merginoms, norinčioms numesti svorio, norėjosi kaip tik priaugti, nes tesvėriau vos 40 kilogramų. Treniruotėmis, tikslingu sportu ir mityba tobulindama savo kūną priaugau dešimtį kilogramų, pasikeitė ir išvaizda, – pasakoja Greta. Greta ilgą laiką prioritetą teikė dainavimui, ...
  • Klubo „Siena“ baikeriai – Lietuvos istorijai neabejingi žmonės

    2017-02-15Klubo „Siena“ baikeriai – Lietuvos istorijai neabejingi žmonės
    Jaunuolius suvienijo aistra motociklams 1990–1991 metai: Sąjūdis, Lietuvos nepriklausomybės atgavimas ir Marijampolės baikerių klubo „Siena“ istorijos pradžia. – Klubas gimė paskui, pradžioje mes buvome tiesiog draugų kompanija, – sako klubo įkūrėjas Heraldas Kalesevičius. – Lakstėme motocik­lais, grojome gitaromis, buvome metalistai įkūrę grupę „Garrote“. Bet Lietuva kėlėsi naujam gyvenimui, tad ir mes degėme noru kažką daryti kitaip. Klubo branduolys ir jam prijaučiantieji formavome veik­lą, ieškojome idėjų. Taip gimė Marijampolės rokerių klubas, sukūrėme savo herbą. Mus, dvidešimtmečius, vienijo bendra aistra motociklams, tranki „metalinė“ muzika, vienodos emblemos ant dermantininių striukių, o pagrindinis išskirtinumas – perdaryti pagal tuometes madas ir poreikius čekoslovakiški ir rusiški motociklai, kuriuos ...
  • „Kalbos kultūra – tautos kultūra“

    2016-12-30
    Nuolatiniai mūsų skaitytojai turbūt dar prisimena, kad 2006 metais nuo liepos iki gruodžio mėnesio vykdėme projektą „Kalbos kultūra – tautos kultūra“. Ėjo kasmėnesinis kalbos skyrelis. Jame pristatėme, kas yra Valstybinė lietuvių kalbos komisija ir kalbos inspekcija. Marijampolės savivaldybės kalbos tvarkytoja M. Žvinakevičienė patarė, kaip reikia rašyti oficialius raštus, kad jie būtų taisyklingi ir atitiktų šiandienius kalbos reikalavimus. Dailininkė O. Gustaitienė iliustravo rubriką „Piešiame kalbos klaidas“. Straipsniuose palietėme tokias temas: ar Marijampolės viešoji informacija tinkama bendrinės kalbos požiūriu (iškabos, plakatai, skelbimai; parduotuvės, viešojo maitinimo įstaigos ir pan.), ar automobilių turguje laikomasi kalbos normų, ar taisyklingai įvardijamos naujos įstaigos, bendrovės, firmos. Taip pat mokėme, ...
  • „Kalbai nuolat reikia mūsų dėmesio“

    2016-12-30„Kalbai nuolat reikia mūsų dėmesio“
    Marija Žvinakevičienė 24 metus dirbo Marijampolės savivaldybės kalbos tvarkytoja. Uždavėme jai kelis klausimus apie darbą ir kalbą. – Skaitytojams būtų įdomu, kaip sekėsi dirbti savivaldybės kalbos tvarkytoja. – Per tuos metus buvo visko. Bet pirma mintis, kuri šauna į galvą prisiminus darbo metus – buvo šaunu. Aišku, romantizuoju… Pradžia darbą gaišina, o įsivažiavus viskas lyg upeliu tekėjo. Nors ne – ramumo buvo maža. Tai lyg į duobę krenti, tai verpetas pagauna ir šonus į akmenis apsidaužai – kaip tikras upeliukas iš vaikiško filmuko. O jeigu rimtai – tai sunkiausia bausti. Gal todėl tik vieną kartą ir skyriau administracinę nuobaudą. Mano manymu, žmones ...
  • „Didi gėda savo kalbos nemokėti“

    2016-12-30„Didi gėda savo kalbos nemokėti“
    Lietuvių kalbos sąžinė Jonas Jablonskis (1860–1930) – didžiausias bendrinės lietuvių kalbos ugdytojas, tobulintojas bei normintojas: kalbos pagrindų kūrėjas, pirmasis bendrinės kalbos sintaksės, terminologijos ir apskritai rašomosios kalbos teoretikas, kalbos mokslo kūrėjas ir, anot Vydūno, ,,lietuvių kalbos sąžinė“. J. Jablonskis gimė Kubilėliuose, netoli Kudirkos Naumiesčio, mokėsi Marijampolės gimnazijoje, Maskvos universitete studijavo klasikinę filologiją. Universitete didelę įtaką jam padarė prof. F. Fortunatovas ir prof. F. Koršas, kurie gerai mokėjo lietuvių kalbą ir rėmėsi jos pavyzdžiais paskaitose. Iki universiteto J. Jablonskis save laikė lenku, tautiškai jam apsispręsti, kaip ir V. Kudirkai, padėjo laikraštis „Aušra“. Iki universiteto jis buvo mokęsis 7 kalbų, žinoma, ir lietuvių, bet ...
  • Aldonas Pupkis: Kazluose gimęs kalbininkas dešimtmečius skyrė kalbai puoselėti

    2016-12-30Aldonas Pupkis: Kazluose gimęs kalbininkas dešimtmečius skyrė kalbai puoselėti
    Žinomas kalbininkas, pedagogas Aldonas Pupkis (gim. 1939 m. Kazlų Rūdoje) neveda kalbos valandėlių, Vilniaus universitete oficialiai nedirba nuo 2000 m. Šiuo metu jis susitelkęs prie kalbotyros istorijos darbų, netrukus turi išeiti nauja knyga. A. Pupkis sutiko atsakyti į kelis klausimus.   – Vyresnieji Suvalkijos krašto žmonės Jus prisimena iš Lietuvos radijo ir televizijos kalbos valandėlių ir laidų. Ilgus metus buvote jų vedėjas, dabar iš ten Jūsų negirdėti… – Dabar jau kiti laikai ir tokio pobūdžio kalbos populiarinimo nei mokymo ten nebėra. Antra vertus, kai gerai pagalvoju, tai tas anuometinis buvimas eteryje, nors teikė nemaža pasitenkinimo ir džiaugsmo, nežmoniškai ėsdavo laiką, – prisėsti prie ...
  • Lituanistas, kuris domėjosi ne tuo, kuo reikia

    2016-12-06Lituanistas, kuris domėjosi ne tuo, kuo reikia
    Tarp Justino Sajausko kūrinių yra istorinis romanas „Voverė ant vilkų tako“. Paklaustas, kaip susidomėjo istorinėmis temomis, kur, nebūdamas istorikas, įgijo istorijos išmanymą, autorius sakė: „Aš išmanau viską, ko man nereikia. Kadangi esu lituanistas, turėčiau sėdėti su vaikais ir mokyti juos rašyti be klaidų, bet man įdomiau istorija. Visada ja domėjausi. Seniai turėjau minčių parašyti istorinį romaną. Ir džiaugiuosi, kad parašiau būtent apie Mindaugo laikus. Sunkiai ėjosi rašyti tą istoriją, bet reikėjo. Ne pati prasčiausia išėjo. Idėją pakišo Rašytojų sąjungos pirmininkas V. Sventickas. Matė, kaip rašau, pasiūlė parašyti romaną, kurį išleistų sąjunga. Prisipažinau, kad galvojau istorinį dalyką rašyti, kartu aptarėme temas, pasirinkau ...
  • „Marijampolė. Partizaninis karas“

    2016-12-06„Marijampolė. Partizaninis karas“
    Tokiu pavadinimu 2012 metais išleistas Justino Sajausko ir Stanislovo Sajausko parengtas fotografijų albumas. Jame sudėtos partizanų, jų rėmėjų, ryšininkų ir ryšininkių nuotraukos. Ieškota jų, kaip rašoma pratarmėje, po visą Suvalkiją ir ne tik po ją. Beveik 400 puslapių fotografijų suskirstytos pagal partizanų rinktines. Prie nuotraukų yra išsami informacija apie asmenį, kai kur – žūties vieta ir data. Žvelgiant į šiuos veidus sunku pajausti, ką jiems teko iškentėti dėl Tėvynės, dar sunkiau atspėti, kas būtų, jeigu šiandien tektų taip pasiaukoti. Knyga išleista 400 egzempliorių tiražu. Priešlapyje yra autorių padėka rėmėjams – koncernui „Alga“, Audriui Linkui ir Antanui Linkui. Taip pat dėkojama pagalbininkams, yra ...
  • Žurnalas „Suvalkija“

    2016-12-06Žurnalas „Suvalkija“
    Nuo 1997 metų Marijampolėje pradėjo eiti kultūros žurnalas „Suvalkija“. Jo redaktoriumi idėjos sumanytojas mokytojas Zenius Šileris pakvietė dirbti Justiną Sajauską. „Apie 1997 metus buvau kaip tik be darbo, taigi ėmiausi. Redagavau tris pirmus žurnalo numerius, paskui po Šilerio mirties dar kelis suredagavau. Pradžioje leidybą finansavo Zeniaus brolis Valdas“, – prisimena Sajauskas. Z. Šileris tais pačiais metais su broliu Valdu Marijampolėje įkūrė leidyklą „Ramona“, kuri ir leido žurnalą „Suvalkija“. Pirmųjų žurnalo numerių viršelius puošia Sajausko sūnaus Vytauto nupieštos prieverpstės. Viršelio dailininkė – Jolita Bičkienė. Zenius Šileris pirmo numerio pratarmėje rašė: „Suvalkija“ skirta Suvalkijai pagražinti, laiko išbandymus atlaikiusioms krašto (ir kaimynų) dvasinėms vertybėms atskleisti, lyg ...
  • Marijampoliečių bendrijos laikraštis „Sugrįžimai“

    2016-12-06Marijampoliečių bendrijos laikraštis „Sugrįžimai“
    „Kažkada jaunystėje norėjau žurnalistu būti, dabar – jokiu būdu. Nebuvau žurnalistas niekada, tik redaktorius, o ir nelaikiau savęs žurnalistu“, – sako J. Sajauskas. Jis mano, kad šiandien žurnalistai per lengvai pasiduoda įvairioms įtakoms. „Vos paskaitęs iškart jauti, į kieno bures pučia žurnalistas“. Apie tai, kaip ėmėsi redaguoti laikraštį „Sugrįžimai“, prisimena: „Atgimimo laiku Vytautas Gaulia ateina pas mane ir sako: „Mes, Marijampolės sąjūdiečiai, norime leisti laikraštį. Ar tu redaguosi?“ Sutikau. Tuo laiku dar buvo daug mano kartos inteligentų, galėjai lengvai pririnkti medžiagos. Namie turiu visus „Sugrįžimų“ numerius, nelabai žinau, kur dar galėtum rasti visų metų komplektą, nebent biblio­teka turi arba pats Gaulia.“ V. ...
  • Lietuvos rašytojų sąjungos narys Justinas Sajauskas: apie tai, kas knygose nesudėta

    2016-12-06Lietuvos rašytojų sąjungos narys Justinas Sajauskas: apie tai, kas knygose nesudėta
    Marijampolietis rašytojas, Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus direktorius Justinas Sajauskas gimė 1944 m. Kalvarijoje. Tėvai Elžbieta Viskačkaitė ir Jonas Sajauskas kilę iš to paties Suvalkijos pakraščio. Abu bežemiai, vos po 2 klases baigę, abu vertėsi atsitiktiniais darbais. Šeima augino tris sūnus ir dukterį. 1949 m. buvo ištremti į Sibirą. Ten prabuvo iki 1957 metų. Nors buvo paleisti metais anksčiau – po Stalino mirties, bet dar kurį laiką teko taupyti traukinio bilietams… Grįžę apsigyveno Marijampolėje. Sibire Justinas baigė 6 klases, grįžęs Marijampolėje tęsė mokslus ir baigė 4-ąją vidurinę (dabar Petro Armino) mokyklą. Studijuoti J. Sajauskas įstojo į Vilniaus valstybinį universitetą. ...
  • Medžio skulptūra: tradicija ir neišvengiamos naujovės

    2016-12-06Medžio skulptūra: tradicija ir neišvengiamos naujovės
    Kaip rašo Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno bendrijos pirmininkas Valentinas Jazerskas, pristatydamas katalogą „Sūduvos krašto drožyba, skulptūra ir kryždirbystė“ (2006 m.), „tradicinė liaudies skulptūra nebuvo savarankiška, ją visada supo drožyba ir mažoji architektūra – sudėtinė koplytstulpio, koplytėlės ar kryžiaus dalis. Todėl kalbėdami apie tradicinę skulptūrą, siejame ją su drožyba ir kryždirbyste (kryždirbystės sąvoka apima mažąją architektūrą, skulptūrą ir dekoratyvinę drožybą). Ši gyvoji liaudies tradicija Lietuvoje išgyveno tris etapus“. Iki maždaug 1972 metų ji buvo suvenyrinė, parodinė, mažai ką turinti bendro su tradicine ikonografija. Maždaug dvidešimtmetį vyko monumentalėjimas: buvo kuriami skulptūrų parkai, pvz., Ablingos ansamblis, M. K. Čiurlionio kelias, „Raganų kalnas“… Su ...
  • Daug kas užfiksuota, bet…

    2016-12-06Daug kas užfiksuota, bet...
    Pasidomėjus pastarųjų poros dešimtmečių medžio skulptorių, kryždirbių darbais, jų kūrybinėmis biografijomis, įvairios medžiagos, leidinių būtų galima rasti nemažai. Šiuolaikinė technika ir technologijos leidžia fiksuoti ir išsaugoti tai, kas Lietuvoje yra tiek viešose erdvėse, tiek privačiose teritorijose – taip pat ir užsienyje. Kad fiksuoti reikia – akivaizdu, nes, kaip minėjo K. Kvainauskas, matome jau nykstančių ir naujųjų, šių laikų statinių… Dėmesys šiai tautodailės šakai ypač padidėjo po to, kai kryždirbystė buvo įrašyta į UNESCO paveldo sąrašą. Kultūros ministerija, apskričių administracijos, kai kurie fondai, savivaldybės, taip pat ir pavieniai žmonės rėmė leidinius ir jų per keletą metų išėjo gana daug ir įvairių. Pagal ...
  • „Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste…“

    2016-12-06„Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste...“
    Tai – Algimanto Sakalausko, vieno labiausiai žinomų ne tik mūsų krašte, bet ir Lietuvoje medžio skulptorių, ypač daug nuveikusių prikeliant, gaivinant senąją tradiciją, žodžiai. Turi teisę taip sakyti, nes žino, dešimtmečius ne tik dirba su medžiu, kuria, bet ir gilinasi į šios srities dar neatrastas paslaptis. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, turintis meno kūrėjo statusą, Lietuvos kultūros premijos laureatas, turintis daug kitų apdovanojimų… Jo iniciatyva 1990 metais Prienuose grupelė darbščių ir gabių vyrų susibūrė į dirbtuves „Prienų drožėjai“. Dabar tai VšĮ „Meninė drožyba“, bet tikslai ir uždaviniai per ketvirtį amžiaus nepakito, o darbai – kaip šio laiko ženklas ir praėjusių įvykių ...