Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

 

Naujoje knygoje – tikrasis Rūtos Šepetys romano „Tarp pilkų debesų“ herojės likimas

Leidykla „Alma littera“ ką tik išleido knygą „Manėme, kad plaukiame į Ameriką“. Knygą parašė 92-iejų Irena Saulutė Valaitytė-Špakauskienė, kurią daugelis žino, kaip moterį, įkvėpusią pasaulinio garso lietuvių kilmės rašytoją Rūtą Šepetys parašyti savo romaną „Tarp pilkų debesų“. Gyvenimas tremtyje, už poliarinio rato, mėginimas išgyventi, išsilaikyti, neprarasti žmogiškumo ir kelionė atgal, į išsvajotą Lietuvą. Knygoje I.S. Valaitytė-Špakauskienė pirmą kartą atvirai pasakoja savo gyvenimo istoriją. Siūlome jums knygos sudarytojos, žurnalistės Žilvinės Petrauskaitės parengtą tekstą apie Ireną Saulutę Valaitytę-Špakauskienę.

Irenos Saulutės Valaitytės-Špakauskienės gyvenimo istorija įkvėpė Rūtą Šepetys parašyti romaną „Tarp pilkų debesų“, – jis tapo garsus visame pasaulyje, pagal jį susuktas ir filmas. O kai ponią Ireną Saulutę aplanko moksleivių ekskursijos iš užatlantės, būtinai kuris nors paklausia, ar ji ištekėjo už knygoje minimo Andriaus. 93-iuosius savo gyvenimo metus skaičiuojanti moteris tada mįslingai nusišypso: „Argi kas skaitys knygą, jei joje nebus meilės?“

Kaune gyvenančios moters likimas – simbolinė XX a. Lietuvos istorijos iliustracija. Laiminga vaikystė patriotiškoje šeimoje tarpukariu, pragariška kelionė į Arktį su pirmąja sovietinių trėmimų banga, šaltis, badas, mamos ir tėvelio netektis, KGB persekiojimas ir patyčios sovietmečiu grįžus į gimtinę. Ir – entuziastingas darbas vėl nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi apdovanota I. S. Valaitytė-Špakauskienė yra ilgiausiai mūsų šalyje dirbantis žmogus – sezono metu Lietuvos liaudies buities muziejuje, prie tremtinių jurtos, ji lankytojams pristato edukacines programas, pasakoja apie tremtį.

maneme kad plaukiame i amerika

Turistė, kuri užsibuvo

I. S. Valaitytės-Špakauskienės pasakojimas apie savo gyvenimo patirtį įtraukia. Jis gausus smulkiausių detalių, įdomiausių šalutinių vingių, vaizdingų palyginimų ir apibūdinimų. Tikrai ne veltui Rūta Šepetys – ši moteris tada dar nebuvo rašytoja, lankėsi savo protėvių šalyje kaip turistė – juo susidomėjo. „Tai buvo seniai, gal maždaug prieš dešimt metų. Rūtos vyras ir brolis eina po muziejaus teritoriją ratais, jiems viskas jau nusibodę, o mes su Rūta vis kalbamės. Be galo ilgai sėdėjome, – prisimena I. S. Valaitytė-Špakauskienė. – Paskui paaiškėjo, kad ji knygą išleido, nors lig tol nebuvo nieko parašiusi. Atsiuntė man „Tarp pilkų debesų“ egzempliorių anglų kalba, tada knyga dar nebuvo išversta į lietuvių kalbą. Po kurio laiko Rūta gavo apdovanojimą už nuopelnus tėvynei, į iškilmes buvau pakviesta ir aš. Rūta tuo metu jau rašė antrą knygą.“

Tikrai smalsu, kaip Irena Saulutė vertina knygą apie save? „Švelnu. Bet gal ir neįmanoma perteikti to, ką patyrėme… Juk tai buvo nuolatinis, nepaliaujamas badas. Ne badas, kai valgyti nori, o mirtinas badas, kai broliukai, sesutės, mamytės, bendrakeleiviai krinta tau po kojomis ir miršta. Karo metas, ir tu žinai, kad niekam nerūpi, niekas tau negali padėti. Ir kad iki tavo namų – tūkstančiai kilometrų, nepareisi. Iš centrinio Sibiro gal ir pareitum pėsčias į Lietuvą, – pagaus ar nepagaus, numirsi ar nenumirsi. O iš Arkties nė neišeisi, nes ten milžiniškos upės, milžiniški kalnai, o pirmas sutiktas žmogus gali iš tavęs dokumentų paprašyti, – apie šaltį ir badą lydėjusią neviltį pasakoja I. S. Valaitytė-Špakauskienė. – Kai sušaudo, mirtis ateina greitai. O čia – nežinai, kas pirmas iš tavo šeimos mirs. Ir jokių šansų nei sušilti, nei pamatyti tėvynę. Juk nors kūnas, rankos, kojos, nosies galas nušalę, dvasia tu esi visas Lietuvoje, gyveni prisiminimais. Esi apimtas nevilties, bet tiki stebuklu, nors nežinai, kaip jis galėtų įvykti. Šnekėjome tik apie Lietuvą ir apie valgį – tai buvo vienintelės pokalbių temos.“

Mano, kad buvo užsigrūdinusi

Kasmet (tik šiemet šią tradiciją pertraukė pasaulį parklupdęs koronavirusas), artėjant birželio 14-ajai, Gedulo ir vilties dienai, į Rumšiškes atvažiuoja amerikiečių moksleivių ekskursija. Kai vadovas jų paklausia, ar skaitė „Tarp pilkų debesų“, pakyla rankų miškas. Kai kurie jų vežasi knygą su savimi ir kelionėje skaito, kiti jau iš anksto būna perskaitę. Visiems labiausiai rūpi, kas už ko ištekėjo. I. S. Valaitytė-Špakauskienė juokiasi: „Tenka jiems paaiškinti, kad tai romanas, rimtas istorinis reikalas yra pateiktas romano pavidalu. Klausiu, koks penkiolikmetis, aštuoniolikmetis ar dvidešimtmetis skaitys knygą, jeigu joje nebus meilės?“

Tačiau surimtėjusi ir man, kaip tiems amerikiečių moksleiviams, ji paliudija, kad jausmai užgimdavo net tomis nežmoniškomis sąlygomis: „Turėjome ir širdis, ir akis, krūvoje gyvenome, krūvoje dirbome. Ir jeigu nemiršti, esi tas pats, absoliučiai tas pats žmogus. Pagalvokite: net jei viskas iš tavęs atimta, širdis, akys ir prigimtis juk neatimta…“
Tiesa, Irenos Saulutės širdį didžioji meilė aplankė gerokai vėliau, jau Lietuvoje. „Tai nereiškia, kad Arktyje nelakstė iš paskos vyresni, juk buvau didžiausia čirškautoja. Tik kad man tada rūpėjo Lietuva, rūpėjo tėvelį surasti“, – prisimena laimingoje santuokoje 42-ejus metus pragyvenusi moteris.

Puode – virtos piktžolės

Pasiturintys Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriaus ir dvarininkaitės namai, knygų skaitymas naktimis po antklode, pasišviečiant prožektoriuku, dūkimas su medžiokliniais šunimis, pasivaikščiojimas su aukle, vasaros Palangoje, indėniški žaidimai su vyresniu broliu – taip atrodė Irenos Saulutės vaikystė. O kai jai buvo trylika, viskas per vieną 1941-ųjų birželio 14-osios naktį pasikeitė kardinaliai.

Į giminaičių vienkiemį šalia Lukšių, kur slapstėsi okupuotos valstybės karininko šeima, užgriuvę ginkluoti rusiškai kalbantys vyrai brutaliai sudraskė keturių žmonių likimus. Tėvelį įgrūdo į vieną vagoną, mamą su paaugliais vaikais – į kitą. Ši šeima daugiau niekada kartu nesės prie Kūčių stalo, iš tremties į Lietuvą gyvi grįš tik du – Irena Saulutė ir jos brolis Romualdas.

Po daugiau nei mėnesį trukusios kelionės antisanitarinėmis sąlygomis gyvuliniais vagonais ir vargingo slinkimo pėsčiomis Altajaus kalnų keliukais tremtinių būrys pasiekia buvusį angliakasių miestelį. Irenos Saulutės mamą ir brolį kasdien varo į kalnus kirsti medžių, o trylikametės užduotis – parūpinti malkų ir maisto. Tokia dabar mergaitės kasdienybė.

Lietuvių šeimą savo mažulyčiame namuke sutikusi priglausti širdinga rusė turi du berniukus, jos vyras – fronte, netrukus ateina pranešimas, kad „dingo be žinios.“ Šalia moters trobelės – darželiukas (tik balandos ir dilgėlės), netoli – kalnų šlaitai, prigriuvę vertingų milžiniškų medžių – maumedžių, kedrų, eglių. Puikios malkos!

„Valgį galime gamintis lauke ant laužo, puodą mums paskolina šeimininkė, bet ką jame virti? Iš pradžių iš rusių daržų suvalgome visas dilgėles ir balandas – žoles, kurias pažįstame, tada jau tenka lipti į kalnus žoliauti, – prisimena I. S. Valaitytė-Špakauskienė. – Brolis ir mama rytais išeina į darbą, o aš – rinkti smalingos, sakuotos medienos ir žolių rauti. Labai baisu. Miškas tankus, didžiuliai medžiai, o pomedis – vešlūs krūmai, mano ūgio paparčiai, eglaitės, ant apatinių jų šakų dar ir gyvatės kaba. Juo baisiau, kad po tuos gyvatynus braidau apsiavusi medžiaginėmis basutėmis – tomis pačiomis, kuriomis avinčią išvežė iš Lietuvos: baltas guminis padukas, priekyje sukryžiuotos margos juostelės.“

Grįžusi iš kalnų Irena Saulutė sukrauna lauželį iš sakingų medžių šakų (karštis toks, kad turbūt geležį išlydytų) ir užkaičia puodą su žole. „Lėkščių neturime, tik kažin kokių skardinių. Atsimenu, brolis iš savo skardinės suvalgo viską, jis juk – paauglys, po miško kirtimo siaubingai valgyti nori. O man ašarų srautai teka – taip šlykštu, taip glitu, atrodo, tuoj išvemsiu. Aš verkiu, bet nekūkčioju, nenoriu, kad mamytė graudintųsi. Juk ji nieko negali pakeisti – tai suprantu. Mamytė apsimeta, jog nemato, nei kaip verkiu, nei kaip bandau neišsiduoti“, – pasakoja I. S. Valaitytė-Špakauskienė.

Basutėmis – per Sibiro sniegą

Visgi po metų lietuvių tremtiniams Altajus atrodys lyg rojus. Kažkuriam sovietiniam veikėjui nutarus kariaujančią Raudonąją armiją aprūpinti žuvimis, jų gaudyti į Lenos žiotis už poliarinio rato 1942-ųjų vasarą pasiunčiamos ištremtos moterys su nepilnamečiais vaikais. Oficiali priežastis primityvi iki bukumo – kadangi pribaltai yra žmonės, gimę prie Baltijos jūros, žvejoti jie atseit yra įgudę! Ir nesvarbu, kad tremtinės – garsių tarpukario Lietuvos politikų, karininkų, stambių ūkininkų žmonos – jūrą yra mačiusios nebent per atostogas. O jų vaikai tokie maži, kad žvejoti itin atšiauriomis Arkties sąlygomis netinkami.

Negyvenamoje Tit Arų saloje išlaipinti 500 varguolių paliekami be stogo virš galvos, niekas nesirūpina nei šiltesniais jų drabužiais, nei sveikatos būkle.

„Žiemą dirbame dvylika valandų, vasarą – keturiolika. Mano dienos duonos norma – 250 gramų. Broliukas ir mamytė priklauso suaugusiųjų brigadai, gauna talonus, kiek atmenu, 500 gramų duonos dienai. Sudėję visų trijų talonus galėtume kasdien nusipirkti 1 kilogramą 250 gramų duonos, bet išsipirkti tos normos negalime – neužtenka pinigų. Trise per mėnesį iš viso teuždirbame devynis rublius, o kilogramas duonos kainuoja 4,6 rublio, – I. S. Valaitytė-Špakauskienė šių skaičių nepamiršo lig šiol. – Vaikų brigada tirpte tirpsta, kiekvieną rytą darbe kurio nors nesulaukiame, bet esame tokie išvargę ir apatiški, kad tik sumurmame naktį girdėję rėkiant, vaitojant – vadinasi, mirė. Dažnas mirdamas rėkia, bet niekas neina ir nežiūri.“

Po daugelio metų išlikę gyvi lietuviai suskaičiuos, kad pirmąją žiemą saloje jų mirė daugiau nei trečdalis mamyčių ir jų vaikučių. Iš pradžių lietuviai dar bandė įšalą įveikti – gyvieji kapstė duobeles mirusiesiems laidoti, tačiau labai negilios išeidavo, per žiemą palaidotųjų kaulai išlįsdavo – pašalas išstumdavo, nenurimstantys stiprūs vėjai išpūsdavo. „Iš pradžių ir kryželius iš bet kokio šakalio gaminome. Bet netrukus jų nebeliko, visi buvo nukapoti ir sukūrenti. Kai barake ar jurtoje minusinė temperatūra, o už puskilometrio šakalys kyšo, viskas visai kitaip atrodo“, – Irena Saulutė aiškina, kodėl dėl sudegintų kryželių niekas niekam nepriekaištavo.

Mergaitė pirmosiomis dienomis po Arkties sniegą klampoja basutėmis, ji vilki ta pačia vasarine suknute, kuria buvo išvežta iš Lietuvos. Po kažkiek dienų mama ėmė parsinešti po galiuką virvės, gabalėlį maišo ar žvejybos tinklo ir durstyti kelnes, marškinius. Po kurio laiko įsigudriname iš virvių susiūti padą ir parišti jį po maišo atraiža. Bet pabandykite tokia storai apledėjusia konstrukcija paeiti, sunkenybė! Eidami kojų nekeliame, tik čiūžiname sniegu“, – buvusios tremtinės žodžiai nukelia į beprotiško šalčio, nuovargio, bado ir nevilties metus.

Aštuoneri metai įtampos slapstantis

Leidykla „Alma littera“ jau išleido I. S. Valaitytės-Špakauskienės prisiminimų knygą. Joje rašoma ne tik apie tremtį, bet ir apie laiką, kuris neminimas nei knygoje „Tarp pilkų debesų“, nei to paties pavadinimo filme. Irena Saulutė ryžosi pirmą kartą viešai papasakoti, kaip jai, tada devyniolikmetei, per laimingą atsitiktinumą pavyko ištrūkti iš tremties ir grįžti į Lietuvą. Tačiau čia jos niekas nelaukė.

Neabejoju, ne vienas mūsų esame girdėję, kad grįžę iš tremties lietuviai buvo persekiojami sovietinio saugumo, jiems neišduodavo pasų, neleisdavo oficialiai registruotis ir taip užkirsdavo kelią susirasti darbą, būstą. Tačiau kokias realias patirtis slepia šie žodžiai?

„Per pusseseres studentes Kaune prasiplečia pažįstamų ratas, padaugėja laikinų priebėgų. Einu į braižyklas, auditorijas, studentų praktikos vietas – kad tik šilumoje žiemą galėčiau prastumti laiką. Jei vasarą neturiu kur prisiglausti, dienomis traukiu į Karmelitų pliažą, vakarais – į šokius. Reikia sulaukti tamsos, kad galėtum įlipti per balkoną į kokį bendrabutį, kuriame tave kažkas tąnakt sutiko priglausti“, – prisimena I. S. Valaitytė-Špakauskienė.
Irenai Saulutei per stebuklą pavyksta legalizuotis, tačiau persekiojančią KGB akį ji jaučia iki pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.

Sovietmečiu kiek pašvelnėjus tremtinių persekiojimui, I. S. Valaitytė-Špakauskienė Kaune baigė Medicinos mokyklą. Dėl tremtyje ir slapstantis prarasto laiko ji savo kurse buvo vyriausia.

Papūtus Atgimimo vėjams, I. S. Valaitytė-Špakauskienė prisijungė prie ekspedicijos į lietuvių tremties vietas Arktyje, rado savo mamos kapą ir pargabeno jos palaikus į gimtinę.

Ekspedicijoje į tremties vietą.

Gyvybinga moteris džiaugiasi sulaukusi laiko, kai jos mylima Lietuva vėl laisva, noriai bendrauja su jaunimu, jaučia pareigą paaiškinti, ką okupacija reiškė jai ir kitiems represijų paliestiesiems. Ir išsitaria, ką pagalvoja, bet garsiai nepasako laisvės sąlygomis augančiai jaunajai lietuvių kartai: „Mes Lietuvą mylėjome be išlygų ir nesvarstėme: „Ką man davė ta Nepriklausomybė?“ Labai gerbėme jaunų mūsų tėvelių iškovotą laisvę – iš visos širdies. Ir tikrai nejautėme jokio nusivylimo Lietuva.“ Šie visame pasaulyje garsios lietuvės žodžiai ragina Tėvynę mylėti idealistiškai ir nesitikėti iš jos praktinės naudos.

Su anūke Ieva Irena mėgsta keliauti po pasaulį.

Žilvinė Petrauskaitė

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Žmonės „įjungia“ taupymo režimą

    2021-11-19Žmonės „įjungia“ taupymo režimą
    Žinia, kad nuo liepos 1 d. brangs gamtinės dujos, gyventojus pasiekė dar pavasarį, kai Valstybinė energetikos reguliavimo taryba (VERT) patvirtino naujus tarifus, 26–50 proc. didesnius negu buvo lig tol. Ne paslaptis, kad gamtinių dujų kainų augimą labiausiai pajus jomis šildantys būstus. Tad prasidėjus šildymo sezonui ir pirmiems mokėjimams individualiuose namuose gyvenantys marijampoliečiai lygina gautas sąskaitas su pernykštėmis ir baiminasi šalčių. Marija BURBIENĖ Belieka tikėtis, kad žiema nebus labai šalta Nustačiusi 2020–2021 metų sezono dujų kainą VERT ramino gyventojus, jog dujos kainuos panašiai kaip ir 2018–2019 m. Čia pat akcentuota, kad didžiausias kainos augimas būtų trečios grupės vartotojams, kuriems tai mokėjimų problemų neturėtų sukelti, ...
  • Kas padaryta, kad Marijampolėje mažėtų anglies dvideginio (CO2) išmetimai į aplinką?

    2021-11-19Kas padaryta, kad Marijampolėje mažėtų anglies dvideginio (CO2) išmetimai į aplinką?
    Marijampolės miesto gatvėse kursuoja aštuoni aplinkai draugiški autobusai, kuriais važiuojama daugiau nei 90 proc. maršrutų. Septyni iš jų naudoja suspaustas gamtines dujas, vienas – hibridas, naudojantis dujas ir elektrą. Planuojama įsigyti dar 9 netaršius autobusus, kurie kursuos ir tarpmiestiniais maršrutais. 2020 m. pagrindinėje miesto arterijoje – Kauno gatvėje – pradėjo veikti išmanusis šviesoforas, kuris valdo transporto srautus, fiksuoja susidarančias spūstis, apdoroja duomenis ir reguliuoja šviesoforo signalus. Išmaniojo šviesoforo dėka susidaro mažesnės automobilių spūstys ir į orą patenka mažesnė CO2 dujų koncentracija. Toks pat išmanusis šviesoforas neseniai įrengtas Vilkaviškio–Tarpučių–Mokolų gatvių sankryžoje. Marijampolėje įrengtos dvi elektromobilių įkrovimo stotelės (vienu metu jose gali būti įkraunami ...
  • UAB pertvarkymas į MB. Svarbiausi niuansai

    2021-11-18UAB pertvarkymas į MB. Svarbiausi niuansai
    Ar galima UAB perdaryti į MB? Tikrai galima. Tačiau dažniausiai reikia gero specialisto, kuris padėtų sutvarkyti visus dokumentus. Šiuo metu pagalbos tikrai yra gana daug, tad pirmiausia – jo paieškos, o paskui ir smulkmenų aptarimai, kurie padės viską atlikti kuo pigiau. UAB pertvarkymas į MB tikrai nereikalauja nei daug laiko, nei pinigų. Apie tai kalbamės su specialistu, kuris atlieka pertvarkymo darbus. Piniginiai niuansai Daugeliui žmonių atrodo, kad pertvarkymas kainuos labai daug, tad ne visada imamasi veiksmų, kai akivaizdu, kad jų reikia. “Dažniausiai kur kas brangiau kainuoja įmonės bandymas išlaikyti ją tada, kai realiai situacija yra labai prasta. UAB pertvarkymas į MB kainuos pigiai, ...
  • Kaip sutaupyti perkant prekes gyvūnams?

    2021-11-17Kaip sutaupyti perkant prekes gyvūnams?
    Turite labai mylimų augintinių, kuriems norite suteikti kuo geriausias gyvenimo sąlygas? Tokiu atveju reikia jiems skirti ne tik meilę, tačiau taip pat ir pasirūpinti pačiais svarbiausiais daiktais, kurie reikalingi jo funkcionavimui.   Visgi, kad ir kokia didelė yra meilė savam gyvūnui, deja, daugelis daiktų gana brangūs. Ypač tokiu atveju, kai perkami žinomo gamintojo. Jeigu norite, kad prekės gyvūnams Jums kainuotų pigiau – tokiu atveju siūlome pasinaudoti keliais mūsų patarimais, kuriuos pateikiame žemiau. Verta mokėti už kokybę Pati svarbiausia taisyklė, kurią reikia atsiminti, jog prekės gyvūnams tarnaus ilgiau pasirinkus patikimų gamintojų, kurių vardai siejami su kokybe. Jeigu pirksite labai pigias prekes, kurios gali būti atsisiunčiamos, ...
  • „Žmogus, apkabinęs vienatvės medį…“

    2021-11-17„Žmogus, apkabinęs vienatvės medį...“
    Lapkričio 18 dieną sukanka 95 metai, kai gimė liaudies meno meistras, grafikas Romanas Krasninkevičius. Jei likimas būtų buvęs dosnus, sveikintume sulaukusį gražaus jubiliejaus, gal klaidžiotume po gausią retrospektyvinę parodą… Kažką panašaus jis ir tie, kas suvokė jo darbų reikšmę ir asmenybės unikalumą, palaikė ir jam padėjo, prieš ketvirtį amžiaus (1996-aisiais) ruošė mažesniam, bet irgi svarbiam jubiliejui artėjant. Deja, išėjo Romanas tų metų balandį, likus pusmečiui iki apvalios datos… Paliko savo įstabią kūrybą – ir nemažai mįslių bei kūrybos (ir ne tik) paslapčių, kurios dar ir šiandien tebekelia spėlionių. Nijolė LINIONIENĖ Prieš keletą dienų surengta konferencija „Nemari Romano Krasninkevičiaus kūryba“ ir pa­roda tapo ...
  • Atsigręžiant į tuos, kurių dažnai net nepastebime

    2021-11-17Atsigręžiant į tuos, kurių dažnai net nepastebime
    Marijampolės kultūros centro fojė praėjusį penktadienį atidaryta paroda „Tarp“. Ir pati paroda, ir jos atidarymo renginys gerokai skyrėsi nuo įprastų renginių – išvydome originalią keramikos, fotografijos ir garsų sintezę. O parodos „Tarp“ tikslas – pasitelkiant meninę kūrybą skatinti dialogą tarp visuomenės ir negalių, sunkumų turinčių asmenų. Paroda surengta Marijampolės kultūros centro savanorių komandai įgyvendinant Europos solidarumo korpuso programos finansuojamą projektą „Kultūra visur“. Ta komanda norėjo sužinoti ir gilinosi į problemas, egzistuojančias aplink mums, kurių dažnai net nepastebime arba neįsivaizduojame. Pasak šių savanorių, tam tikrose situacijose nesame užtikrinti, kaip elgtis su sunkumų turinčiu asmeniu, kaip paklausti, kaip prieiti prie žmogaus, kaip jį ...
  • Apskrities merų darbotvarkėje – mokesčio už atliekų tvarkymą didinimas

    2021-11-12Apskrities merų darbotvarkėje – mokesčio už atliekų tvarkymą didinimas
    Į Marijampolės savivaldybę susirinkę apskrities savivaldybių merai – Marijampolės savivaldybės meras Povilas Isoda, Vilkaviškio rajono savivaldybės meras Algirdas Neiberka, Šakių rajono savivaldybės meras Edgaras Pilypaitis, Kazlų Rūdos savivaldybės meras Mantas Varaška ir Kalvarijos savivaldybės meras Vincas Plikaitis , kiti savivaldybių administracijų vadovai, UAB Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo centro (MAATC) vadovai aptarė mokesčio už atliekų tvarkymą didinimo būtinybę. MAATC direktoriaus pavaduotojas Tautvydas Zaveckas sakė, kad bendrovė visoje apskrityje administruoja atliekų tvarkymo sistemą. Nuo 2011 metų buvo patvirtinti mokesčio už atliekų tvarkymą dydžiai (vienam asmeniui – 7 litai 36 centai), 2016 metais jie buvo perskaičiuoti į 2 eurus11 centų ir tokie yra iki ...
  • Peržengti slenkstį. Vienas juokas ar?..

    2021-11-10Peržengti slenkstį. Vienas juokas ar?..
    Birželio pradžioje Marijampolės kultūros centre prasidėjęs ir spalį pasibaigęs teatrų festivalis „Perženk slenkstį“ intrigavo keletu dalykų. Tuo, kad šio žanro ir tokios apimties renginių (projektų) čia nebūta, programa, kuri siūlė daug įdomybių, skambėjo garsiomis pavardėmis bei solidžiais pavadinimais ir, žinoma, galimybe visur dalyvauti nemokamai. Bet ar daug kas susimąstė, kas užkoduota pavadinime – ir kas iš tiesų yra slenkstis? Tarsi aišku, nors pastaruoju metu tradicinių slenksčių naujuose pastatuose beveik ir neliko… Tai kodėl jis, kaip daugiareikšmis simbolis, figūruoja ne tik tautosakoje? Nes jau šimtmečius ir dar seniau slenkstis – tai riba tarp išorinio ir vidaus (namų, dvasios) pasaulio, tarp savo ...
  • Parodoje – praėjusios vasaros prisiminimai, įamžinti pastele

    2021-11-10Parodoje – praėjusios vasaros prisiminimai, įamžinti pastele
    „Šviesa“ – taip paprastai ir kartu labai talpiai pavadinta lapkričio 4-ąją Marijampolės kultūros centre atidaryta Kybartų kultūros centro menų studijos „Smiltys“ jau devintojo tapybos plenero darbų paroda. Joje galima pasigrožėti pastele šių metų vasarą Nidoje sukurtais studijos narių darbais. Algis VAŠKEVIČIUS Parodos atidaryme Marijampolės kultūros centro parodų organizatorė Onutė Surdokienė džiaugėsi, kad „Smiltyse“ susibūrusios labai kūrybingos asmenybės ir kūrėjai nuolat pradžiugina meno mylėtojus savo darbų parodomis. Ir devintojo plenero metu gimė daug įspūdingų, įsimenančių meno kūrinių, kuriuose įamžinti Nidos vaizdai, aplinka. „Smilčių“ vadovė, Marijampolės kultūros centre dirbanti Aušrinė Dubauskienė, pristatydama patį plenerą ir jo metu gimusius kūrinius jautriai ir įtaigiai kalbėjo, kiek daug ...
  • „Per ilgai apie juos nežinojome…“

    2021-11-10„Per ilgai apie juos nežinojome...“
    Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejaus padalinys Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejus marijampoliečius pakvietė į knygos „Traukinio į mirtį pėdsakais. Kazimieras Skučas istorijos akivaruose“ pristatymą, vykusį Bulotų namuose. Jos autorė žurnalistė Virginija Skučaitė atvyko su žmonėmis, kurie jai, tris dešimtmečius rinkusiai medžiagą apie savo dėdės tragišką likimą, daug padėjo vykdant šią misiją. Tai LGGRTC Specialiųjų tyrimų skyriaus vedėjas istorikas Rytas Narvydas, režisierius Virgilijus Kubilius, viena knygos redaktorių, žurnalistė Regina Pupalaigytė. Etnografinio ansamblio „Žibinyčia“(vadovas Žydrūnas Rutkauskas) dainomis perpintas renginys atskleidė nežinomų, skausmingų faktų, sukėlė minčių spiečius ir pravėrė emocijų klodus – jam pasibaigus norėjosi tik patylėti ir pamąstyti… Nijolė LINIONIENĖ Kazimieras ...
  • Parama padės įgyvendinti seną svajonę

    2021-11-10Parama padės įgyvendinti seną svajonę
    Daugiau kaip dešimtmetį mėsinius galvijus auginanti Ingrida Gulbinienė iš Šiaulių rajono visuomet svajojo dirbti nepriklausomai nuo supirkėjų. Ji norėjo pati, o ne per tarpininkus, tiekti galutinį produktą klientams. Dabar, gavusi Nacionalinės mokėjimo agentūros (NMA) paramą, ūkininkė pagaliau galės įgyvendinti seną svajonę. Patirties sėmėsi Vokietijoje Mintis užsiimti mėsine galvijininkyste I. Gulbinienei ir jos vyrui kilo dar 2008-aisiais. „Ieškojome alternatyvų verslui. Suradome išmanantį žmogų, kelis kartus važiavome į Vokietiją, aplankėme nemažai vietinių ūkių. Domėjomės ir sprendėme, kas mums geriau: ar auginti galvijus veislei, ar mėsai. Pasirinkome pastarąjį variantą, nes Lietuvos rinkai jis yra kur kas tinkamesnis“, – pasakoja moteris. Vokietijoje ūkininkai įsigijo ir savo pirmuosius ...
  • Pagalba prieinama – svarbu išdrįsti kreiptis

    2021-11-10Pagalba prieinama – svarbu išdrįsti kreiptis
    Dėl pandemijos sukeltų išbandymų daugeliui dabar sunkiau nei įprastai, todėl svarbu žinoti, jog kreipimasis pagalbos į specialistus – ne gėdingas, o pagirtinas žingsnis. Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės specialistės – psichologė Sonata Marčėnienė ir medicinos psichologė Kristina Engesser – pažymi, kokias nemokamas psichologinės pagalbos ir emocinės paramos galimybes šalyje turi kiekvienas pilietis. Pirmojo kreipimosi baimė – natūrali Anot S. Marčėnienės, neretai vizitą pas bet kurį gydytoją, ypač pirmąjį, žmonės atidėlioja, tikisi, jog problema susitvarkys savaime, pirmiausia ieško informacijos internete, pokalbių forumuose, „googlina“ simptomus, tikėdamiesi kažkokių universalių, stebuklingų sprendimų. „Lygiai taip pat nutinka ir prieš kreipiantis į psichikos sveikatos specialistus. Galbūt netgi dar dažniau ...
  • Marijampolietis skulptorius savo darbu įamžino pirmąjį lietuvišką filmą

    2021-11-06Marijampolietis skulptorius savo darbu įamžino pirmąjį lietuvišką filmą
    Gerai žinomas Marijampolės skulptorius Kęstutis Balčiūnas, kurio sukurti darbai puošia ne vieną Lietuvos miestą, baigia įgyvendinti naujausią savo sumanymą – dar šiemet Kaune atsiras jo sukurta skulptūra, skirta pirmajam lietuviškam filmui. Tai bus jau trečias šio skulptoriaus darbas Laikinojoje sostinėje.K. Balčiūno skulptūra „Pirmas filmas“ šiuo metu yra liejama Lenkijoje ir jau netrukus bus parvežta į Lietuvą. Ji bus pastatyta Kauno Laisvės alėjoje, šalia ten jau penkerius metus rekonstruojamo kino teatro „Romuva“, kuris duris pagaliau turėtų atverti ateinančių metų pradžioje. Algis VAŠKEVIČIUS Ekspertai pripažino geriausiu – Apie konkursą sukurti skulptūrą, kuri įamžintų pirmąjį lietuvišką filmą „Onytė ir Jonelis“, sukurtą lygiai prieš 90 metų, sužinojau ...
  • Poezijos knygos pristatymas

    2021-11-06Poezijos knygos pristatymas
    Saulėtą rudens popietę daukšiečiai buvo pakviesti į Janinos Kižienės poezijos knygos „Saulutei besileidžiant“ pristatymą bibliotekoje. Knyga išleista šiemet. Ne vienam klausytojui suspaudė širdį klausant jos eilių – mintimis tarsi nuklysdavome į savo tėviškę, nes kiekvienam artimi išgyvenimai, meilė, ilgesys, pakilimai, nuopuoliai… Eilėse visa tai harmoningai susipina su gamtos ritmu, kiek-vienas eilėraštis – pačios autorės išgyvenimas. – Įdomus jausmas pristatyti knygą tuomet, kai ji jau pradėjusi kelionę. Savo pirmąja knygele noriu paduoti ranką skaitytojui, linkėdama bent minutei sustoti prie eiliuotu žodžiu sukurto įvykio, vaizdo, – sakė Janina Kižienė. Tą dieną buvo daug poezijos, kurią dovanojo Janina, o dainas pagal jos žodžius atliko ansamb-lis „Šypsena“, ...
  • Marijampolės kolegijoje atidarytas Marijampolės regioninis STEAM atviros prieigos centras

    2021-11-03Marijampolės kolegijoje atidarytas Marijampolės regioninis STEAM atviros prieigos centras
    Marijampolės kolegija, šiais metais minėdama įkūrimo 20-metį, atveria naujas, plačias perspektyvas Sūduvos regiono jaunajai kartai, atidarydama Marijampolės regioninį STEAM atviros prieigos centrą. Tai vieta, kurioje bus taikomas – integralus, į kompleksišką tikrovės reiškinių pažinimą, pritaikymą ir problemų sprendimą kreipiantis mokinių gebėjimų ugdymas gamtos mokslų, technologijų, inžinerijos, menų ir matematikos kontekste. Regioninis STEAM centras – puiki galimybė mūsų krašto mokymosi įstaigoms, pažinti ir taikyti STEAM ugdymą 7–12 klasių moksleiviams bei patiems mokytojams kelti profesinę kvalifikaciją pedagogams skirtuose mokymuose, kurie planuojami organizuoti atviros prieigos centre. Šių metų spalio 27 dieną įvyko Respublikinis STEAM atviros prieigos centrų tinklo Lietuvoje atidarymas, skelbiantis oficialią STEAM (gamtos ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.