renkame


 

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 



 

Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Naujoje knygoje – tikrasis Rūtos Šepetys romano „Tarp pilkų debesų“ herojės likimas

Leidykla „Alma littera“ ką tik išleido knygą „Manėme, kad plaukiame į Ameriką“. Knygą parašė 92-iejų Irena Saulutė Valaitytė-Špakauskienė, kurią daugelis žino, kaip moterį, įkvėpusią pasaulinio garso lietuvių kilmės rašytoją Rūtą Šepetys parašyti savo romaną „Tarp pilkų debesų“. Gyvenimas tremtyje, už poliarinio rato, mėginimas išgyventi, išsilaikyti, neprarasti žmogiškumo ir kelionė atgal, į išsvajotą Lietuvą. Knygoje I.S. Valaitytė-Špakauskienė pirmą kartą atvirai pasakoja savo gyvenimo istoriją. Siūlome jums knygos sudarytojos, žurnalistės Žilvinės Petrauskaitės parengtą tekstą apie Ireną Saulutę Valaitytę-Špakauskienę.

Irenos Saulutės Valaitytės-Špakauskienės gyvenimo istorija įkvėpė Rūtą Šepetys parašyti romaną „Tarp pilkų debesų“, – jis tapo garsus visame pasaulyje, pagal jį susuktas ir filmas. O kai ponią Ireną Saulutę aplanko moksleivių ekskursijos iš užatlantės, būtinai kuris nors paklausia, ar ji ištekėjo už knygoje minimo Andriaus. 93-iuosius savo gyvenimo metus skaičiuojanti moteris tada mįslingai nusišypso: „Argi kas skaitys knygą, jei joje nebus meilės?“

Kaune gyvenančios moters likimas – simbolinė XX a. Lietuvos istorijos iliustracija. Laiminga vaikystė patriotiškoje šeimoje tarpukariu, pragariška kelionė į Arktį su pirmąja sovietinių trėmimų banga, šaltis, badas, mamos ir tėvelio netektis, KGB persekiojimas ir patyčios sovietmečiu grįžus į gimtinę. Ir – entuziastingas darbas vėl nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi apdovanota I. S. Valaitytė-Špakauskienė yra ilgiausiai mūsų šalyje dirbantis žmogus – sezono metu Lietuvos liaudies buities muziejuje, prie tremtinių jurtos, ji lankytojams pristato edukacines programas, pasakoja apie tremtį.

maneme kad plaukiame i amerika

Turistė, kuri užsibuvo

I. S. Valaitytės-Špakauskienės pasakojimas apie savo gyvenimo patirtį įtraukia. Jis gausus smulkiausių detalių, įdomiausių šalutinių vingių, vaizdingų palyginimų ir apibūdinimų. Tikrai ne veltui Rūta Šepetys – ši moteris tada dar nebuvo rašytoja, lankėsi savo protėvių šalyje kaip turistė – juo susidomėjo. „Tai buvo seniai, gal maždaug prieš dešimt metų. Rūtos vyras ir brolis eina po muziejaus teritoriją ratais, jiems viskas jau nusibodę, o mes su Rūta vis kalbamės. Be galo ilgai sėdėjome, – prisimena I. S. Valaitytė-Špakauskienė. – Paskui paaiškėjo, kad ji knygą išleido, nors lig tol nebuvo nieko parašiusi. Atsiuntė man „Tarp pilkų debesų“ egzempliorių anglų kalba, tada knyga dar nebuvo išversta į lietuvių kalbą. Po kurio laiko Rūta gavo apdovanojimą už nuopelnus tėvynei, į iškilmes buvau pakviesta ir aš. Rūta tuo metu jau rašė antrą knygą.“

Tikrai smalsu, kaip Irena Saulutė vertina knygą apie save? „Švelnu. Bet gal ir neįmanoma perteikti to, ką patyrėme… Juk tai buvo nuolatinis, nepaliaujamas badas. Ne badas, kai valgyti nori, o mirtinas badas, kai broliukai, sesutės, mamytės, bendrakeleiviai krinta tau po kojomis ir miršta. Karo metas, ir tu žinai, kad niekam nerūpi, niekas tau negali padėti. Ir kad iki tavo namų – tūkstančiai kilometrų, nepareisi. Iš centrinio Sibiro gal ir pareitum pėsčias į Lietuvą, – pagaus ar nepagaus, numirsi ar nenumirsi. O iš Arkties nė neišeisi, nes ten milžiniškos upės, milžiniški kalnai, o pirmas sutiktas žmogus gali iš tavęs dokumentų paprašyti, – apie šaltį ir badą lydėjusią neviltį pasakoja I. S. Valaitytė-Špakauskienė. – Kai sušaudo, mirtis ateina greitai. O čia – nežinai, kas pirmas iš tavo šeimos mirs. Ir jokių šansų nei sušilti, nei pamatyti tėvynę. Juk nors kūnas, rankos, kojos, nosies galas nušalę, dvasia tu esi visas Lietuvoje, gyveni prisiminimais. Esi apimtas nevilties, bet tiki stebuklu, nors nežinai, kaip jis galėtų įvykti. Šnekėjome tik apie Lietuvą ir apie valgį – tai buvo vienintelės pokalbių temos.“

Mano, kad buvo užsigrūdinusi

Kasmet (tik šiemet šią tradiciją pertraukė pasaulį parklupdęs koronavirusas), artėjant birželio 14-ajai, Gedulo ir vilties dienai, į Rumšiškes atvažiuoja amerikiečių moksleivių ekskursija. Kai vadovas jų paklausia, ar skaitė „Tarp pilkų debesų“, pakyla rankų miškas. Kai kurie jų vežasi knygą su savimi ir kelionėje skaito, kiti jau iš anksto būna perskaitę. Visiems labiausiai rūpi, kas už ko ištekėjo. I. S. Valaitytė-Špakauskienė juokiasi: „Tenka jiems paaiškinti, kad tai romanas, rimtas istorinis reikalas yra pateiktas romano pavidalu. Klausiu, koks penkiolikmetis, aštuoniolikmetis ar dvidešimtmetis skaitys knygą, jeigu joje nebus meilės?“

Tačiau surimtėjusi ir man, kaip tiems amerikiečių moksleiviams, ji paliudija, kad jausmai užgimdavo net tomis nežmoniškomis sąlygomis: „Turėjome ir širdis, ir akis, krūvoje gyvenome, krūvoje dirbome. Ir jeigu nemiršti, esi tas pats, absoliučiai tas pats žmogus. Pagalvokite: net jei viskas iš tavęs atimta, širdis, akys ir prigimtis juk neatimta…“
Tiesa, Irenos Saulutės širdį didžioji meilė aplankė gerokai vėliau, jau Lietuvoje. „Tai nereiškia, kad Arktyje nelakstė iš paskos vyresni, juk buvau didžiausia čirškautoja. Tik kad man tada rūpėjo Lietuva, rūpėjo tėvelį surasti“, – prisimena laimingoje santuokoje 42-ejus metus pragyvenusi moteris.

Puode – virtos piktžolės

Pasiturintys Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriaus ir dvarininkaitės namai, knygų skaitymas naktimis po antklode, pasišviečiant prožektoriuku, dūkimas su medžiokliniais šunimis, pasivaikščiojimas su aukle, vasaros Palangoje, indėniški žaidimai su vyresniu broliu – taip atrodė Irenos Saulutės vaikystė. O kai jai buvo trylika, viskas per vieną 1941-ųjų birželio 14-osios naktį pasikeitė kardinaliai.

Į giminaičių vienkiemį šalia Lukšių, kur slapstėsi okupuotos valstybės karininko šeima, užgriuvę ginkluoti rusiškai kalbantys vyrai brutaliai sudraskė keturių žmonių likimus. Tėvelį įgrūdo į vieną vagoną, mamą su paaugliais vaikais – į kitą. Ši šeima daugiau niekada kartu nesės prie Kūčių stalo, iš tremties į Lietuvą gyvi grįš tik du – Irena Saulutė ir jos brolis Romualdas.

Po daugiau nei mėnesį trukusios kelionės antisanitarinėmis sąlygomis gyvuliniais vagonais ir vargingo slinkimo pėsčiomis Altajaus kalnų keliukais tremtinių būrys pasiekia buvusį angliakasių miestelį. Irenos Saulutės mamą ir brolį kasdien varo į kalnus kirsti medžių, o trylikametės užduotis – parūpinti malkų ir maisto. Tokia dabar mergaitės kasdienybė.

Lietuvių šeimą savo mažulyčiame namuke sutikusi priglausti širdinga rusė turi du berniukus, jos vyras – fronte, netrukus ateina pranešimas, kad „dingo be žinios.“ Šalia moters trobelės – darželiukas (tik balandos ir dilgėlės), netoli – kalnų šlaitai, prigriuvę vertingų milžiniškų medžių – maumedžių, kedrų, eglių. Puikios malkos!

„Valgį galime gamintis lauke ant laužo, puodą mums paskolina šeimininkė, bet ką jame virti? Iš pradžių iš rusių daržų suvalgome visas dilgėles ir balandas – žoles, kurias pažįstame, tada jau tenka lipti į kalnus žoliauti, – prisimena I. S. Valaitytė-Špakauskienė. – Brolis ir mama rytais išeina į darbą, o aš – rinkti smalingos, sakuotos medienos ir žolių rauti. Labai baisu. Miškas tankus, didžiuliai medžiai, o pomedis – vešlūs krūmai, mano ūgio paparčiai, eglaitės, ant apatinių jų šakų dar ir gyvatės kaba. Juo baisiau, kad po tuos gyvatynus braidau apsiavusi medžiaginėmis basutėmis – tomis pačiomis, kuriomis avinčią išvežė iš Lietuvos: baltas guminis padukas, priekyje sukryžiuotos margos juostelės.“

Grįžusi iš kalnų Irena Saulutė sukrauna lauželį iš sakingų medžių šakų (karštis toks, kad turbūt geležį išlydytų) ir užkaičia puodą su žole. „Lėkščių neturime, tik kažin kokių skardinių. Atsimenu, brolis iš savo skardinės suvalgo viską, jis juk – paauglys, po miško kirtimo siaubingai valgyti nori. O man ašarų srautai teka – taip šlykštu, taip glitu, atrodo, tuoj išvemsiu. Aš verkiu, bet nekūkčioju, nenoriu, kad mamytė graudintųsi. Juk ji nieko negali pakeisti – tai suprantu. Mamytė apsimeta, jog nemato, nei kaip verkiu, nei kaip bandau neišsiduoti“, – pasakoja I. S. Valaitytė-Špakauskienė.

Basutėmis – per Sibiro sniegą

Visgi po metų lietuvių tremtiniams Altajus atrodys lyg rojus. Kažkuriam sovietiniam veikėjui nutarus kariaujančią Raudonąją armiją aprūpinti žuvimis, jų gaudyti į Lenos žiotis už poliarinio rato 1942-ųjų vasarą pasiunčiamos ištremtos moterys su nepilnamečiais vaikais. Oficiali priežastis primityvi iki bukumo – kadangi pribaltai yra žmonės, gimę prie Baltijos jūros, žvejoti jie atseit yra įgudę! Ir nesvarbu, kad tremtinės – garsių tarpukario Lietuvos politikų, karininkų, stambių ūkininkų žmonos – jūrą yra mačiusios nebent per atostogas. O jų vaikai tokie maži, kad žvejoti itin atšiauriomis Arkties sąlygomis netinkami.

Negyvenamoje Tit Arų saloje išlaipinti 500 varguolių paliekami be stogo virš galvos, niekas nesirūpina nei šiltesniais jų drabužiais, nei sveikatos būkle.

„Žiemą dirbame dvylika valandų, vasarą – keturiolika. Mano dienos duonos norma – 250 gramų. Broliukas ir mamytė priklauso suaugusiųjų brigadai, gauna talonus, kiek atmenu, 500 gramų duonos dienai. Sudėję visų trijų talonus galėtume kasdien nusipirkti 1 kilogramą 250 gramų duonos, bet išsipirkti tos normos negalime – neužtenka pinigų. Trise per mėnesį iš viso teuždirbame devynis rublius, o kilogramas duonos kainuoja 4,6 rublio, – I. S. Valaitytė-Špakauskienė šių skaičių nepamiršo lig šiol. – Vaikų brigada tirpte tirpsta, kiekvieną rytą darbe kurio nors nesulaukiame, bet esame tokie išvargę ir apatiški, kad tik sumurmame naktį girdėję rėkiant, vaitojant – vadinasi, mirė. Dažnas mirdamas rėkia, bet niekas neina ir nežiūri.“

Po daugelio metų išlikę gyvi lietuviai suskaičiuos, kad pirmąją žiemą saloje jų mirė daugiau nei trečdalis mamyčių ir jų vaikučių. Iš pradžių lietuviai dar bandė įšalą įveikti – gyvieji kapstė duobeles mirusiesiems laidoti, tačiau labai negilios išeidavo, per žiemą palaidotųjų kaulai išlįsdavo – pašalas išstumdavo, nenurimstantys stiprūs vėjai išpūsdavo. „Iš pradžių ir kryželius iš bet kokio šakalio gaminome. Bet netrukus jų nebeliko, visi buvo nukapoti ir sukūrenti. Kai barake ar jurtoje minusinė temperatūra, o už puskilometrio šakalys kyšo, viskas visai kitaip atrodo“, – Irena Saulutė aiškina, kodėl dėl sudegintų kryželių niekas niekam nepriekaištavo.

Mergaitė pirmosiomis dienomis po Arkties sniegą klampoja basutėmis, ji vilki ta pačia vasarine suknute, kuria buvo išvežta iš Lietuvos. Po kažkiek dienų mama ėmė parsinešti po galiuką virvės, gabalėlį maišo ar žvejybos tinklo ir durstyti kelnes, marškinius. Po kurio laiko įsigudriname iš virvių susiūti padą ir parišti jį po maišo atraiža. Bet pabandykite tokia storai apledėjusia konstrukcija paeiti, sunkenybė! Eidami kojų nekeliame, tik čiūžiname sniegu“, – buvusios tremtinės žodžiai nukelia į beprotiško šalčio, nuovargio, bado ir nevilties metus.

Aštuoneri metai įtampos slapstantis

Leidykla „Alma littera“ jau išleido I. S. Valaitytės-Špakauskienės prisiminimų knygą. Joje rašoma ne tik apie tremtį, bet ir apie laiką, kuris neminimas nei knygoje „Tarp pilkų debesų“, nei to paties pavadinimo filme. Irena Saulutė ryžosi pirmą kartą viešai papasakoti, kaip jai, tada devyniolikmetei, per laimingą atsitiktinumą pavyko ištrūkti iš tremties ir grįžti į Lietuvą. Tačiau čia jos niekas nelaukė.

Neabejoju, ne vienas mūsų esame girdėję, kad grįžę iš tremties lietuviai buvo persekiojami sovietinio saugumo, jiems neišduodavo pasų, neleisdavo oficialiai registruotis ir taip užkirsdavo kelią susirasti darbą, būstą. Tačiau kokias realias patirtis slepia šie žodžiai?

„Per pusseseres studentes Kaune prasiplečia pažįstamų ratas, padaugėja laikinų priebėgų. Einu į braižyklas, auditorijas, studentų praktikos vietas – kad tik šilumoje žiemą galėčiau prastumti laiką. Jei vasarą neturiu kur prisiglausti, dienomis traukiu į Karmelitų pliažą, vakarais – į šokius. Reikia sulaukti tamsos, kad galėtum įlipti per balkoną į kokį bendrabutį, kuriame tave kažkas tąnakt sutiko priglausti“, – prisimena I. S. Valaitytė-Špakauskienė.
Irenai Saulutei per stebuklą pavyksta legalizuotis, tačiau persekiojančią KGB akį ji jaučia iki pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.

Sovietmečiu kiek pašvelnėjus tremtinių persekiojimui, I. S. Valaitytė-Špakauskienė Kaune baigė Medicinos mokyklą. Dėl tremtyje ir slapstantis prarasto laiko ji savo kurse buvo vyriausia.

Papūtus Atgimimo vėjams, I. S. Valaitytė-Špakauskienė prisijungė prie ekspedicijos į lietuvių tremties vietas Arktyje, rado savo mamos kapą ir pargabeno jos palaikus į gimtinę.

Ekspedicijoje į tremties vietą.

Gyvybinga moteris džiaugiasi sulaukusi laiko, kai jos mylima Lietuva vėl laisva, noriai bendrauja su jaunimu, jaučia pareigą paaiškinti, ką okupacija reiškė jai ir kitiems represijų paliestiesiems. Ir išsitaria, ką pagalvoja, bet garsiai nepasako laisvės sąlygomis augančiai jaunajai lietuvių kartai: „Mes Lietuvą mylėjome be išlygų ir nesvarstėme: „Ką man davė ta Nepriklausomybė?“ Labai gerbėme jaunų mūsų tėvelių iškovotą laisvę – iš visos širdies. Ir tikrai nejautėme jokio nusivylimo Lietuva.“ Šie visame pasaulyje garsios lietuvės žodžiai ragina Tėvynę mylėti idealistiškai ir nesitikėti iš jos praktinės naudos.

Su anūke Ieva Irena mėgsta keliauti po pasaulį.

Žilvinė Petrauskaitė

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Jau keturioliktoji…

    2021-02-20Jau keturioliktoji...
    Biruta Pėveraitytė renka kūrybos derlių kaip ir kasmet. „Briliantinės tiesos ekstazėje“ – taip vadinasi naujoji jos knyga – šiemet visuomenei dovanojamas sunokintas poezijos derlius. Tai jau keturioliktoji Suvalkijos poetės poezijos knyga; pakeliui bręsta ir penkioliktoji… Atrodo, kad kai kurių posmų įmantrus pakilumas labiau panėšėtų į Pietų šalių žemėje išaugintas, nei mūsų kuklioje žemėje subrandintas eiles… Tačiau skaitytojas ras nemažai lietuviško kolorito – peizažų, kaimo takelių, kuriais išėjęs į platų pasaulį žmogus nepamiršo lietuviškų obelų ir duonos kvapo, namų slenksčio, lietuviškų šaknų. Eilėraščio lyrinis herojus – dažniausiai užaugęs prie Šešupės su savo kilniais ir neramiais sielos troškimais, čia mylėjęs, svajojęs, džiaugęsis ...
  • Dienos planas moko produktyvumo ir atitraukia nuo informacinių technologijų

    2021-02-20
    Vaiko dienos režimas – tai tiksliai nustatyta jo veiklos, pavyzdžiui, poilsio, miego ar mitybos, tvarka bei taisyklių ir priemonių sistema tam tik-ram tikslui įgyvendinti. Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro Vaikų sveikatos stiprinimo skyriaus visuomenės sveikatos specialistė Diana Aleksejevaitė pasakoja, kaip visa tai yra fizio-logiškai pagrįsta, ir pataria, kaip suvaldyti naminį chaosą šiais nelengvais laikais.Vaikų mados ir gyvenimo būdo tinklaraščio autorė Ieva Arnauskienė dalijasi savo patirtimi, kaip jai sekasi suvaldyti dienos režimą auginant keturis vaikus. Nuo mažens svarbu turėti dienos planą Visuomenės sveikatos specialistė D. Aleksejevaitė teigia, kad dienos režimas yra fiziologiškai pagrįstas. „Žmogaus galvos smegenų pusrutulių žievėje kiekvienas periferinis receptorius turi ...
  • Čerpės: kokias pasirinksite savo namams?

    2021-02-17Čerpės: kokias pasirinksite savo namams?
    Stogas – tik vienas iš namo elementų, kurį norėdami sumontuoti, turėsite galimybę rinktis iš daugybės variantų. Pavyzdžiui, jei visada svajojate apie namus, turinčius čerpių stogą, tokiu atveju, pirmiausia teks skirti ne vieną valandą apmąstymams, kurią čerpių rūšį pasirinkti. Vis dėlto, galutinį sprendimą priimti bus kur kas lengviau, jei turėsite informacijos apie tai, kuomet viena ar kita čerpių rūšis galėtų tapti geriausiu pasirinkimu. Taigi, kviečiame apie tai sužinoti daugiau. Betoninės Iš betono pagamintos čerpės yra vienas geriausių pasirinkimų, kai domina ypač ilgas tarnavimo laikas (gali tarnauti apie 60 – 70 metų ir dar daugiau). Taip pat iš šios žaliavos pagamintos čerpės yra puikus ...
  • Ar sergantys hemofilija Lietuvoje gali jaustis laisviau?

    2021-02-17Ar sergantys hemofilija Lietuvoje gali jaustis laisviau?
    Hemofilija – reta, dažniausiai paveldima, kai kuriais atvejais įgyta liga, kuriai būdingas VIII arba IX krešėjimo faktorių trūkumas. Dėl to sergančio žmogaus kraujas kreša kur kas lėčiau arba visai nekreša, todėl kraujavimas tęsiasi ilgą laiką. Apie hemofiliją ir jos gydymą kalbamės su Alytaus apskrities Stasio Kudirkos ligoninės gydytoja hematologe Rasa Kariniauskiene. Kas yra hemofilija? Hemofilijai būdingi savaiminiai kraujavimai be jokios traumos, kraujavimas į sąnarius, vidaus organus. Šia liga beveik be išimties serga vyrai iš motinos pusės, o moterys yra ligos nešiotojos.Lietuvoje hemofilija diagnozuota 152 asmenims. Iš jų 130 serga A tipo, 22 – B tipo hemofilija. Beveik du trečdaliai serga sunkia hemofilijos ...
  • Išgirdus vėžio diagnozę gyvenimas pasikeičia 180 laipsnių kampu

    2021-02-17Išgirdus vėžio diagnozę gyvenimas pasikeičia 180 laipsnių kampu
    Trečius metus Marijampolės savivaldybėje veikianti onkologinių ligų asociacija „Rūpestėlis“, teikianti pagalbą onkologiniams ligoniams, šiandien vienija per 50 narių. Asociacijos įkūrėja ir pirmininkė marijampolietė Irena Mikalavičienė, sako, kad imtis šios veiklos ją paskatino pačios patirti išgyvenimai. Irenai prieš penkerius metus buvo diagnozuotas vėžys, liga sėkmingai įveikta. Kad Onkologinių ligų asociacija išties reikalinga, rodo nuolat augantis jos narių skaičius. Vėžinių susirgimų daugėja Pasak Irenos Mikalavičienės, remiantis Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos (POLA) išduotomis kortelėmis galima skaičiuoti, kad Marijampolės , Kalvarijos ir Kazlų Rūdos savivaldybėse 2018 metais buvo įregistruota 141 gyventojas susirgęs vėžiu, 2019-aisiais – 153, 2020-aisiais, išbraukus karantino mėnesius dėl COVID-19 pandemijos – 107. Galima ...
  • „Aš esu ir aš būsiu“

    2021-02-17„Aš esu ir aš būsiu“
    Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras (SMLPC) primena, kad kiekvienų metų vasario 4 d. minima Pasaulinė kovos su vėžiu diena. Šių metų Pasaulinės kovos su vėžiu dienos tema – „Aš esu ir aš būsiu“. Kiekvienais metais gerinant švietimą ir didinant supratimą apie vėžį, skatinant asmenis, kolektyvus ir vyriausybes imtis tam tikrų vėžio prevencijos priemonių, siekiama sukurti pasaulį, kuriame būtų išvengiama milijonų mirčių nuo vėžio ir sudaroma galimybė visiems šia liga sergantiems žmonėms gauti vienodą kvalifikuotą pagalbą. Šios kampanijos idėja yra ta, kad vėžys nėra tik vieno žmogaus sveikatos sutrikimas, šis susirgimas dėl didelio susirgimų skaičiaus paliečia visus aplinkos žmones. Mintimis apie ...
  • Prevencinės programos – galimybė anksti aptikti ligą ir ją išgydyti

    2021-02-17Prevencinės programos – galimybė anksti aptikti ligą ir ją išgydyti
    Vasario 4-oji – Pasaulinė kovos su vėžiu diena. Minint šią dieną ligonių kasos dar kartą primena prevencinių sveikatos programų svarbą. Apdraustieji privalomuoju sveikatos draudimu (PSD) raginami aktyviai dalyvauti šiose programose, iš kurių net keturios skirtos ankstyvajai vėžio diagnostikai. Prevencinės programos įgyvendinamos ir per karantiną Koronaviruso pandemija gerokai sumažino pernykščių profilaktinių patikrinimų apimtis. Negalutiniai šių metų sausio mėnesio duomenys rodo, kad 2020 m. gimdos kaklelio vėžio prevencinėje programoje dalyvavo šiek tiek daugiau nei 88 tūkst. moterų, t. y., apie 29 proc. mažiau nei 2019 m. (123 tūkst. moterų). Krūties vėžio prevencinėje programoje numatytas paslaugas gavo 86 tūkst. moterų, t. y., 28 proc. mažiau nei ...
  • Mokslinis laipsnis Vokietijoje – labiau socialinis statusas

    2021-02-17Mokslinis laipsnis Vokietijoje –  labiau socialinis statusas
    Mūsų šalies kultūrą plačiąja prasme sudaro ir sėkmingos menininkų, mokslininkų, kitų sričių intelektualių specialistų karjeros siekiantieji užsienyje. Norime priminti, papasakoti apie tokius iš mūsų krašto kilusius žmones. Pasaulis globalus, nesvarbu, kokioje šalyje bedirbtų ar kurtų, šie žmonės išlieka lietuviais. Šį kartą kalbamės su iš Marijampolės kilusia, Lietuvoje mokslus baigusia, bet Vokietijoje sėkmingai dirbančia medicinos mokslų daktare Aiste Mockute. Aistei – 29 eri metai, šiuo metu ji dirba Veimaro (Weimar) klinikose, yra penktų metų gydytoja rezidentė. Specializuojasi radiologijos srityje – dirba radiologijos skyriuje. Vokietijoje Aistė sukūrė šeimą, augina sūnų Joną. Aistė Mockutė Marijampolėje yra baigusi Rygiškių Jono gimnaziją, po to pasirinko medicinos studijas Vilniaus ...
  • Teigiama emigracijos pusė: patirtis, iššūkiai, savirealizacija

    2021-02-17
    Reiškinys, kai emigruojama į užsienį, intelektualiosios dalies lietuvių vertinamas nevienareikšmiškai. Vieni tai įvardija protų nutekėjimu ir akcentuoja, kad dėl to apmaudu, kiti vertina galimybę įgyti patirties, realizuoti karjeros planus. Lietuviais išliekama, kokioje šalyje begyventume… Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokykla atliko tyrimą, kuris parodė tikruosius emigravusių lietuvių karjeros pokyčius. Tarp emigracijos priežasčių – anaiptol ne tik finansai. Tyrimo metu apklausta apie 90 respondentų. Apklausti lietuviai, gyvenantys Didžiojoje Britanijoje, Ispanijoje, Danijoje ir Vokietijoje. Dauguma apklaustųjų – 20–40 metų, beveik visi turi aukštojo mokslo diplomą. Apklaustieji kitose šalyse gyvena nuo vienerių iki 10 metų. Daugiau nei pusė iš jų vedę ir turi vaikų. Jų profesijos ...
  • Andrius Vyšniauskas: „Visuose mano darbuose yra vienas tikslas – kad Marijampolės žmonėms būtų geriau“

    2021-02-15Andrius Vyšniauskas: „Visuose mano darbuose yra vienas tikslas – kad Marijampolės žmonėms būtų geriau“
    2020-ųjų spalį vykusiuose Seimo rinkimuose marijampoliečiai į Seimą delegavo 33 metų Andrių Vyšniauską, kurį nemažai rinkėjų jau pažinojo kaip aktyvų politiką, Marijampolės savivaldybės tarybos Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narį. Šiandien „Suvalkiečio“ skaitytojų dėmesiui – žurnalistės Birutės MONTVILIENĖS ir Seimo nario A. VYŠNIAUSKO pokalbis apie pirmuosius veiklos mėnesius Seime, savanorystę ir marijampoliečių lūkesčius. – Jau trečias mėnuo, kai prisiekęs būti ištikimas Lietuvos Respublikai, sąžiningai tarnauti Tėvynei, demokratijai ir Lietuvos žmonių gerovei, esate Seimo narys ir darbuojatės Europos reikalų ir Kaimo reikalų komitetuose, taip pat Antikorupcijos komisijoje. Be to, Jūs – Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūnės pavaduotojas, trijų parlamentinių ir penkiolikos ...
  • Žemės ūkio kooperatyvai aktyviai naudojasi ES parama

    2021-02-12Žemės ūkio kooperatyvai aktyviai naudojasi ES parama
    2017 m. Lietuvoje veikė 22 pripažinti žemės ūkio kooperatyvai, 2020 m. – jau 27. Kurtis naujus bei plėstis esamus kooperatyvus skatina ir ES parama, skirta moderniai technikai įsigyti, produkcijos apimtims didinti, statyti arba renovuoti statinius, gaminti naujų rūšių produkciją ar teikti naujas paslaugas. Išdalijo daugiau nei 33 mln. Eur Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos duomenimis, įgyvendinant Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programą (KPP), paramos gavėjais iš viso buvo patvirtintas 71 kooperatyvas. Patvirtinta bend­ra paramos suma siekia daugiau nei 33 mln. Eur. Tiesa, minėtoje statistikoje neįskaičiuoti kooperatyvai, kurie teikia paraiškas žemės ūkio naudmenų deklaravimo metu dėl paramos pagal su plotu susijusias ...
  • Pasižvalgykime ir į langus… (Kaipgi be kultūros?)

    2021-02-10Pasižvalgykime ir į langus... (Kaipgi  be kultūros?)
    Šiuo keistu, išskirtiniu laiku daug dalykų vyksta kitaip, nei buvome įpratę. Besidomintieji (o kai kas gal ir netikėtai) jau senokai gali bent iš dalies kompensuoti kultūrinio gyvenimo apraiškų stygių netradicinėse erdvėse net ir neplanuotai. Virtualioje erdvėje galime klausytis geriausių atlikėjų koncertų, „pasivaikščioti“ po tokias parodų sales ir pamatyti kūrinius, kokių šiaip jau gyvenime gal nebūtume išvydę dėl įvairiausių priežasčių, dalyvauti pačiuose netikėčiausiuose projektuose… Ir nors visi pripažįsta (na, išskyrus nebent tuos, kuriems tikrojo, gyvo meno nelabai ir reikia), kad tai nėra tikrieji kūrybiniai bei dvasiniai mainai, bet vis tiek geriau, nei tuštuma… Ilgą laiką mažai tesikeičianti situacija privertė kūrėjus, kultūros lauko artojus ...
  • Himnas krašto grožiui ir medžiui

    2021-02-10Himnas krašto grožiui ir medžiui
    Grupė kraštovaizdžio specialistų, susibūrę į Kraštovaizdžio ir želdinių ekspertų komandą, 2020 metų pabaigoje išleido du leidinius: mokslinių darbų – „Kraštovaizdžio architektūra – teorijos ir praktikos aspektai“ ir mokslinių, publicistinių bei meninių tekstų leidinį – himną ąžuolui, maumedžiui ir medžiams „Medis Lietuvos kraštovaizdyje“. „Medis Lietuvos kraštovaizdyje“ Mokslo darbų leidinys skirtas Lietuvos atkurtos nepriklausomybės 30-mečiui, LKAS veiklos 25-mečio sukakčiai, lietuvių ir latvių kraštovaizdžio architekto Alfonso Kiškio 110-osioms gimimo metinėms, garsaus prancūzų kraštovaizdžio architekto, kūrusio ir Lietuvoje, Eduardo F. Andrė (1840–1911) 180-osioms gimimo metinėms ir kraštovaizdžio architektūros bakalauro studijų programos Vilniaus Gedimino technikos universitete (VGTU) pradžiai pažymėti. Abiejuose leidiniuose publikuojami vilkaviškiečių – Arboristų asociacijos prezidento ...
  • Dabartiniai dantų implantai yra gerokai patobulėję (Interviu su ekspertu)

    2021-02-10Dabartiniai dantų implantai yra gerokai patobulėję (Interviu su ekspertu)
    Dantų implantai mus gelbėja ir, galima sakyti, pratęsia mūsų jaunystę, gerina gyvenimo kokybę. Nuo to laiko, kai jie atsirado, keitėsi jų kokybė, tobulėjo implantacijos procesas. Apie tai kalbamės su marijampoliečiu mokslų mgr. (mokslų magistru, angl. Master of Sciences) gydytoju implantologu Žydrūnu Kazakevičiumi, kuris Marijampolėje įkūrė ir vadovauja Ž. Kazakevičiaus implantologijos centrui. – Dantų implantai – kada jie atsirado? Nuo to laiko turbūt keitėsi ir jų kokybė ir pats implantavimo procesas. Kiek ir kaip dabar visa tai yra patobulėję? – Pirmi burnos implantai buvo pradėti sukti maždaug prieš 60 metų. To pradininkas – švedų burnos chirurgas Peras Ingvaras Branemarkas (Per-Ingvar Branemark). Tačiau yra ...
  • Problemų bus mažiau, jeigu netekę bent vieno danties, kuo greičiau planuosime implantaciją ir protezavimą

    2021-02-10Problemų bus mažiau, jeigu netekę bent vieno danties, kuo greičiau planuosime implantaciją ir protezavimą
    Kai dantų implantai prigyja, pacientas kviečiamas protezavimo procesui – ant implanto (implantų) reikia uždėti danties vainikėlį. Keletas gydytojos ortopedės Monikos ZALECKYTES minčių ir patarimų apie šį procesą ir tai, kaip reikia prižiūrėti implantuotus dantis. – Kokiais atvejais yra reikalingas protezavimas? – Dantų protezavimas šiandien gali pasiūlyti didelę dantų restauracijos įvairovę. Svarbu paminėti, kad netekus bent vieno danties, reikia kuo greičiau planuoti implantaciją ir protezavimą. Atidėliojant gydymą vėlesniam laikui, deja, bet tenka susidurti su sudėtingais pokyčiais, įvykstančiais dėl dantų migracijos. Dantų migraciją pastebėti pačiam pacientui sunku. Tad jeigu uždelsiama, gydytojui tenka susidurti su dideliais iššūkiais, norint situaciją atitaisyti. Patarčiau atsakingai žiūrėti į savo burnos ...