renkame


Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Naujoje knygoje – tikrasis Rūtos Šepetys romano „Tarp pilkų debesų“ herojės likimas

Leidykla „Alma littera“ ką tik išleido knygą „Manėme, kad plaukiame į Ameriką“. Knygą parašė 92-iejų Irena Saulutė Valaitytė-Špakauskienė, kurią daugelis žino, kaip moterį, įkvėpusią pasaulinio garso lietuvių kilmės rašytoją Rūtą Šepetys parašyti savo romaną „Tarp pilkų debesų“. Gyvenimas tremtyje, už poliarinio rato, mėginimas išgyventi, išsilaikyti, neprarasti žmogiškumo ir kelionė atgal, į išsvajotą Lietuvą. Knygoje I.S. Valaitytė-Špakauskienė pirmą kartą atvirai pasakoja savo gyvenimo istoriją. Siūlome jums knygos sudarytojos, žurnalistės Žilvinės Petrauskaitės parengtą tekstą apie Ireną Saulutę Valaitytę-Špakauskienę.

Irenos Saulutės Valaitytės-Špakauskienės gyvenimo istorija įkvėpė Rūtą Šepetys parašyti romaną „Tarp pilkų debesų“, – jis tapo garsus visame pasaulyje, pagal jį susuktas ir filmas. O kai ponią Ireną Saulutę aplanko moksleivių ekskursijos iš užatlantės, būtinai kuris nors paklausia, ar ji ištekėjo už knygoje minimo Andriaus. 93-iuosius savo gyvenimo metus skaičiuojanti moteris tada mįslingai nusišypso: „Argi kas skaitys knygą, jei joje nebus meilės?“

Kaune gyvenančios moters likimas – simbolinė XX a. Lietuvos istorijos iliustracija. Laiminga vaikystė patriotiškoje šeimoje tarpukariu, pragariška kelionė į Arktį su pirmąja sovietinių trėmimų banga, šaltis, badas, mamos ir tėvelio netektis, KGB persekiojimas ir patyčios sovietmečiu grįžus į gimtinę. Ir – entuziastingas darbas vėl nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi apdovanota I. S. Valaitytė-Špakauskienė yra ilgiausiai mūsų šalyje dirbantis žmogus – sezono metu Lietuvos liaudies buities muziejuje, prie tremtinių jurtos, ji lankytojams pristato edukacines programas, pasakoja apie tremtį.

maneme kad plaukiame i amerika

Turistė, kuri užsibuvo

I. S. Valaitytės-Špakauskienės pasakojimas apie savo gyvenimo patirtį įtraukia. Jis gausus smulkiausių detalių, įdomiausių šalutinių vingių, vaizdingų palyginimų ir apibūdinimų. Tikrai ne veltui Rūta Šepetys – ši moteris tada dar nebuvo rašytoja, lankėsi savo protėvių šalyje kaip turistė – juo susidomėjo. „Tai buvo seniai, gal maždaug prieš dešimt metų. Rūtos vyras ir brolis eina po muziejaus teritoriją ratais, jiems viskas jau nusibodę, o mes su Rūta vis kalbamės. Be galo ilgai sėdėjome, – prisimena I. S. Valaitytė-Špakauskienė. – Paskui paaiškėjo, kad ji knygą išleido, nors lig tol nebuvo nieko parašiusi. Atsiuntė man „Tarp pilkų debesų“ egzempliorių anglų kalba, tada knyga dar nebuvo išversta į lietuvių kalbą. Po kurio laiko Rūta gavo apdovanojimą už nuopelnus tėvynei, į iškilmes buvau pakviesta ir aš. Rūta tuo metu jau rašė antrą knygą.“

Tikrai smalsu, kaip Irena Saulutė vertina knygą apie save? „Švelnu. Bet gal ir neįmanoma perteikti to, ką patyrėme… Juk tai buvo nuolatinis, nepaliaujamas badas. Ne badas, kai valgyti nori, o mirtinas badas, kai broliukai, sesutės, mamytės, bendrakeleiviai krinta tau po kojomis ir miršta. Karo metas, ir tu žinai, kad niekam nerūpi, niekas tau negali padėti. Ir kad iki tavo namų – tūkstančiai kilometrų, nepareisi. Iš centrinio Sibiro gal ir pareitum pėsčias į Lietuvą, – pagaus ar nepagaus, numirsi ar nenumirsi. O iš Arkties nė neišeisi, nes ten milžiniškos upės, milžiniški kalnai, o pirmas sutiktas žmogus gali iš tavęs dokumentų paprašyti, – apie šaltį ir badą lydėjusią neviltį pasakoja I. S. Valaitytė-Špakauskienė. – Kai sušaudo, mirtis ateina greitai. O čia – nežinai, kas pirmas iš tavo šeimos mirs. Ir jokių šansų nei sušilti, nei pamatyti tėvynę. Juk nors kūnas, rankos, kojos, nosies galas nušalę, dvasia tu esi visas Lietuvoje, gyveni prisiminimais. Esi apimtas nevilties, bet tiki stebuklu, nors nežinai, kaip jis galėtų įvykti. Šnekėjome tik apie Lietuvą ir apie valgį – tai buvo vienintelės pokalbių temos.“

Mano, kad buvo užsigrūdinusi

Kasmet (tik šiemet šią tradiciją pertraukė pasaulį parklupdęs koronavirusas), artėjant birželio 14-ajai, Gedulo ir vilties dienai, į Rumšiškes atvažiuoja amerikiečių moksleivių ekskursija. Kai vadovas jų paklausia, ar skaitė „Tarp pilkų debesų“, pakyla rankų miškas. Kai kurie jų vežasi knygą su savimi ir kelionėje skaito, kiti jau iš anksto būna perskaitę. Visiems labiausiai rūpi, kas už ko ištekėjo. I. S. Valaitytė-Špakauskienė juokiasi: „Tenka jiems paaiškinti, kad tai romanas, rimtas istorinis reikalas yra pateiktas romano pavidalu. Klausiu, koks penkiolikmetis, aštuoniolikmetis ar dvidešimtmetis skaitys knygą, jeigu joje nebus meilės?“

Tačiau surimtėjusi ir man, kaip tiems amerikiečių moksleiviams, ji paliudija, kad jausmai užgimdavo net tomis nežmoniškomis sąlygomis: „Turėjome ir širdis, ir akis, krūvoje gyvenome, krūvoje dirbome. Ir jeigu nemiršti, esi tas pats, absoliučiai tas pats žmogus. Pagalvokite: net jei viskas iš tavęs atimta, širdis, akys ir prigimtis juk neatimta…“
Tiesa, Irenos Saulutės širdį didžioji meilė aplankė gerokai vėliau, jau Lietuvoje. „Tai nereiškia, kad Arktyje nelakstė iš paskos vyresni, juk buvau didžiausia čirškautoja. Tik kad man tada rūpėjo Lietuva, rūpėjo tėvelį surasti“, – prisimena laimingoje santuokoje 42-ejus metus pragyvenusi moteris.

Puode – virtos piktžolės

Pasiturintys Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriaus ir dvarininkaitės namai, knygų skaitymas naktimis po antklode, pasišviečiant prožektoriuku, dūkimas su medžiokliniais šunimis, pasivaikščiojimas su aukle, vasaros Palangoje, indėniški žaidimai su vyresniu broliu – taip atrodė Irenos Saulutės vaikystė. O kai jai buvo trylika, viskas per vieną 1941-ųjų birželio 14-osios naktį pasikeitė kardinaliai.

Į giminaičių vienkiemį šalia Lukšių, kur slapstėsi okupuotos valstybės karininko šeima, užgriuvę ginkluoti rusiškai kalbantys vyrai brutaliai sudraskė keturių žmonių likimus. Tėvelį įgrūdo į vieną vagoną, mamą su paaugliais vaikais – į kitą. Ši šeima daugiau niekada kartu nesės prie Kūčių stalo, iš tremties į Lietuvą gyvi grįš tik du – Irena Saulutė ir jos brolis Romualdas.

Po daugiau nei mėnesį trukusios kelionės antisanitarinėmis sąlygomis gyvuliniais vagonais ir vargingo slinkimo pėsčiomis Altajaus kalnų keliukais tremtinių būrys pasiekia buvusį angliakasių miestelį. Irenos Saulutės mamą ir brolį kasdien varo į kalnus kirsti medžių, o trylikametės užduotis – parūpinti malkų ir maisto. Tokia dabar mergaitės kasdienybė.

Lietuvių šeimą savo mažulyčiame namuke sutikusi priglausti širdinga rusė turi du berniukus, jos vyras – fronte, netrukus ateina pranešimas, kad „dingo be žinios.“ Šalia moters trobelės – darželiukas (tik balandos ir dilgėlės), netoli – kalnų šlaitai, prigriuvę vertingų milžiniškų medžių – maumedžių, kedrų, eglių. Puikios malkos!

„Valgį galime gamintis lauke ant laužo, puodą mums paskolina šeimininkė, bet ką jame virti? Iš pradžių iš rusių daržų suvalgome visas dilgėles ir balandas – žoles, kurias pažįstame, tada jau tenka lipti į kalnus žoliauti, – prisimena I. S. Valaitytė-Špakauskienė. – Brolis ir mama rytais išeina į darbą, o aš – rinkti smalingos, sakuotos medienos ir žolių rauti. Labai baisu. Miškas tankus, didžiuliai medžiai, o pomedis – vešlūs krūmai, mano ūgio paparčiai, eglaitės, ant apatinių jų šakų dar ir gyvatės kaba. Juo baisiau, kad po tuos gyvatynus braidau apsiavusi medžiaginėmis basutėmis – tomis pačiomis, kuriomis avinčią išvežė iš Lietuvos: baltas guminis padukas, priekyje sukryžiuotos margos juostelės.“

Grįžusi iš kalnų Irena Saulutė sukrauna lauželį iš sakingų medžių šakų (karštis toks, kad turbūt geležį išlydytų) ir užkaičia puodą su žole. „Lėkščių neturime, tik kažin kokių skardinių. Atsimenu, brolis iš savo skardinės suvalgo viską, jis juk – paauglys, po miško kirtimo siaubingai valgyti nori. O man ašarų srautai teka – taip šlykštu, taip glitu, atrodo, tuoj išvemsiu. Aš verkiu, bet nekūkčioju, nenoriu, kad mamytė graudintųsi. Juk ji nieko negali pakeisti – tai suprantu. Mamytė apsimeta, jog nemato, nei kaip verkiu, nei kaip bandau neišsiduoti“, – pasakoja I. S. Valaitytė-Špakauskienė.

Basutėmis – per Sibiro sniegą

Visgi po metų lietuvių tremtiniams Altajus atrodys lyg rojus. Kažkuriam sovietiniam veikėjui nutarus kariaujančią Raudonąją armiją aprūpinti žuvimis, jų gaudyti į Lenos žiotis už poliarinio rato 1942-ųjų vasarą pasiunčiamos ištremtos moterys su nepilnamečiais vaikais. Oficiali priežastis primityvi iki bukumo – kadangi pribaltai yra žmonės, gimę prie Baltijos jūros, žvejoti jie atseit yra įgudę! Ir nesvarbu, kad tremtinės – garsių tarpukario Lietuvos politikų, karininkų, stambių ūkininkų žmonos – jūrą yra mačiusios nebent per atostogas. O jų vaikai tokie maži, kad žvejoti itin atšiauriomis Arkties sąlygomis netinkami.

Negyvenamoje Tit Arų saloje išlaipinti 500 varguolių paliekami be stogo virš galvos, niekas nesirūpina nei šiltesniais jų drabužiais, nei sveikatos būkle.

„Žiemą dirbame dvylika valandų, vasarą – keturiolika. Mano dienos duonos norma – 250 gramų. Broliukas ir mamytė priklauso suaugusiųjų brigadai, gauna talonus, kiek atmenu, 500 gramų duonos dienai. Sudėję visų trijų talonus galėtume kasdien nusipirkti 1 kilogramą 250 gramų duonos, bet išsipirkti tos normos negalime – neužtenka pinigų. Trise per mėnesį iš viso teuždirbame devynis rublius, o kilogramas duonos kainuoja 4,6 rublio, – I. S. Valaitytė-Špakauskienė šių skaičių nepamiršo lig šiol. – Vaikų brigada tirpte tirpsta, kiekvieną rytą darbe kurio nors nesulaukiame, bet esame tokie išvargę ir apatiški, kad tik sumurmame naktį girdėję rėkiant, vaitojant – vadinasi, mirė. Dažnas mirdamas rėkia, bet niekas neina ir nežiūri.“

Po daugelio metų išlikę gyvi lietuviai suskaičiuos, kad pirmąją žiemą saloje jų mirė daugiau nei trečdalis mamyčių ir jų vaikučių. Iš pradžių lietuviai dar bandė įšalą įveikti – gyvieji kapstė duobeles mirusiesiems laidoti, tačiau labai negilios išeidavo, per žiemą palaidotųjų kaulai išlįsdavo – pašalas išstumdavo, nenurimstantys stiprūs vėjai išpūsdavo. „Iš pradžių ir kryželius iš bet kokio šakalio gaminome. Bet netrukus jų nebeliko, visi buvo nukapoti ir sukūrenti. Kai barake ar jurtoje minusinė temperatūra, o už puskilometrio šakalys kyšo, viskas visai kitaip atrodo“, – Irena Saulutė aiškina, kodėl dėl sudegintų kryželių niekas niekam nepriekaištavo.

Mergaitė pirmosiomis dienomis po Arkties sniegą klampoja basutėmis, ji vilki ta pačia vasarine suknute, kuria buvo išvežta iš Lietuvos. Po kažkiek dienų mama ėmė parsinešti po galiuką virvės, gabalėlį maišo ar žvejybos tinklo ir durstyti kelnes, marškinius. Po kurio laiko įsigudriname iš virvių susiūti padą ir parišti jį po maišo atraiža. Bet pabandykite tokia storai apledėjusia konstrukcija paeiti, sunkenybė! Eidami kojų nekeliame, tik čiūžiname sniegu“, – buvusios tremtinės žodžiai nukelia į beprotiško šalčio, nuovargio, bado ir nevilties metus.

Aštuoneri metai įtampos slapstantis

Leidykla „Alma littera“ jau išleido I. S. Valaitytės-Špakauskienės prisiminimų knygą. Joje rašoma ne tik apie tremtį, bet ir apie laiką, kuris neminimas nei knygoje „Tarp pilkų debesų“, nei to paties pavadinimo filme. Irena Saulutė ryžosi pirmą kartą viešai papasakoti, kaip jai, tada devyniolikmetei, per laimingą atsitiktinumą pavyko ištrūkti iš tremties ir grįžti į Lietuvą. Tačiau čia jos niekas nelaukė.

Neabejoju, ne vienas mūsų esame girdėję, kad grįžę iš tremties lietuviai buvo persekiojami sovietinio saugumo, jiems neišduodavo pasų, neleisdavo oficialiai registruotis ir taip užkirsdavo kelią susirasti darbą, būstą. Tačiau kokias realias patirtis slepia šie žodžiai?

„Per pusseseres studentes Kaune prasiplečia pažįstamų ratas, padaugėja laikinų priebėgų. Einu į braižyklas, auditorijas, studentų praktikos vietas – kad tik šilumoje žiemą galėčiau prastumti laiką. Jei vasarą neturiu kur prisiglausti, dienomis traukiu į Karmelitų pliažą, vakarais – į šokius. Reikia sulaukti tamsos, kad galėtum įlipti per balkoną į kokį bendrabutį, kuriame tave kažkas tąnakt sutiko priglausti“, – prisimena I. S. Valaitytė-Špakauskienė.
Irenai Saulutei per stebuklą pavyksta legalizuotis, tačiau persekiojančią KGB akį ji jaučia iki pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.

Sovietmečiu kiek pašvelnėjus tremtinių persekiojimui, I. S. Valaitytė-Špakauskienė Kaune baigė Medicinos mokyklą. Dėl tremtyje ir slapstantis prarasto laiko ji savo kurse buvo vyriausia.

Papūtus Atgimimo vėjams, I. S. Valaitytė-Špakauskienė prisijungė prie ekspedicijos į lietuvių tremties vietas Arktyje, rado savo mamos kapą ir pargabeno jos palaikus į gimtinę.

Ekspedicijoje į tremties vietą.

Gyvybinga moteris džiaugiasi sulaukusi laiko, kai jos mylima Lietuva vėl laisva, noriai bendrauja su jaunimu, jaučia pareigą paaiškinti, ką okupacija reiškė jai ir kitiems represijų paliestiesiems. Ir išsitaria, ką pagalvoja, bet garsiai nepasako laisvės sąlygomis augančiai jaunajai lietuvių kartai: „Mes Lietuvą mylėjome be išlygų ir nesvarstėme: „Ką man davė ta Nepriklausomybė?“ Labai gerbėme jaunų mūsų tėvelių iškovotą laisvę – iš visos širdies. Ir tikrai nejautėme jokio nusivylimo Lietuva.“ Šie visame pasaulyje garsios lietuvės žodžiai ragina Tėvynę mylėti idealistiškai ir nesitikėti iš jos praktinės naudos.

Su anūke Ieva Irena mėgsta keliauti po pasaulį.

Žilvinė Petrauskaitė

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Neužsiimti savigyda, o kreiptis profesionalios pagalbos

    2021-02-03Neužsiimti savigyda, o kreiptis profesionalios pagalbos
    Karantinui vis tebesitęsiant ne vienas pajuto, kad izoliacija neigiamai veikia psichiką. Mintimis apie „Covid-19“ pandemijos paveiktą žmonių psichologinę savijautą dalijasi psichologė Svetlana RAGELIENĖ, teikianti psichologinę pagalbą Rygiškių Jono gimnazijos bendruomenei ir privačiai konsultuojanti kabinete „Pasijausk geriau“. – „Covid-19“ pandemija neabejotinai paveikė žmonių psichologinę savijautą. Visuomenė su tokia situacija nebuvo susidūrusi labai seniai, jei išvis kažkada buvo. Pandemijos žalą psichologinei sveikatai gerai iliustruoja ir įvairūs moksliniai tyrimai. Pernai vasarą VU Psichotraumatologijos centro mokslininkai psichologai, vadovaujami prof. dr. ...
  • Sprendimą dėl skiepų reikėtų priimti išanalizavus kelis požiūrius

    2021-02-03Sprendimą dėl skiepų reikėtų priimti išanalizavus kelis požiūrius
    Pasaulyje šiuo metu vyksta kova dėl vakcinos nuo COVID-19. Rodos, šalių bandymai gauti kuo pirmiau ir kuo daugiau vakcinos dozių įrodo, kad vakcina yra labai reikalinga ir yra saugi naudoti. Nepaisant to, apie vakciną vis dar sklando daugybė mitų ir legendų. Juos išsklaidyti ir paaiškinti sutiko Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikų gydytoja alergologė ir klinikinė imunologė dr. Ieva Bajoriūnienė. – Vakcina nuo koronaviruso sukurta ir pradėta naudoti palyginti neseniai, tačiau antivakseriai ir skiepų kritikai jau ...
  • Katarakta: laukti ar operuoti?

    2021-02-01Katarakta: laukti ar operuoti?
    Pastebėjus regėjimo susilpnėjimą, akis tarsi aptraukus rūkui, atsiradus jautrumui ryškiai šviesai – reiktų ilgai nedelsiant pasikonsultuoti su gydytoju, kadangi visi šie požymiai gali būti ženklas, kad vystosi katarakta. Kas tai per liga, kokias gydymo galimybes gali pasiūlyti šiandienos medicina klausiame savo srities profesionalo A. Klinikos „Akių chirurgijos centro“ chirurgo oftalmologo Sauliaus Ačo. – Kas yra katarakta? – Katarakta (akies lęšiuko sudrumstėjimas) – akių liga, išsivystanti dėl lęšiuko skaidrumo sumažėjimo, drumsčių formavimosi. Katarakta dažniausiai pasireiškia regėjimo susilpnėjimu, žmogus ...
  • „Nusprendžiau sustoti Lietuvoje…“ (Pažintis su Skaidra Jančaite)

    2021-01-30„Nusprendžiau sustoti Lietuvoje...“ (Pažintis su Skaidra Jančaite)
    Rubrika „Neatrasta kultūra“, kurią jau turbūt spėjote pastebėti mūsų laikraštyje, supažindina ne tik su kultūros reiškiniais, bet ir su įžymiais iš mūsų krašto kilusiais žmonėmis. Šį kartą „Suvalkiečio“ korespondentė Jolanta RAČAITĖ kalbina Skaidrą JANČAITĘ. Skaidra muzikos gerbėjams bene labiausiai žinoma kaip sakralinės muzikos atlikėja, koncertuojanti Lietuvos ir užsienio bažnyčiose, mokyklose, koncertų salėse. Ne kiekvienas šio žanro atlikėjas taip subtiliai geba pajusti ir perteikti sakralinės muzikos grožį. Šią atlikėją domina ir šiuolaikinė muzika. Neretai savo pasirodymuose ji ...
  • Pasiskiepydami saugome savo ir aplinkinių sveikatą

    2021-01-30Pasiskiepydami saugome savo ir aplinkinių sveikatą
    Koronaviruso pandemija yra didžiulio masto pasaulinė krizė, paliekanti skaudžius padarinius ir turinti milžinišką neigiamą poveikį ne tik žmogaus sveikatai, bet ir socialiniam bei ekonominiam gyvenimui. Norint greičiau grįžti į įprastą rutiną ir apkabinti seniai matytą artimą žmogų, yra būtinas visuotinis imunitetas, o jį įmanoma suformuoti tik skiepijantis. Apie koronaviruso vakcinacijos svarbą, ištirtą skiepų efektyvumą ir dezinformaciją kalba Santaros klinikų direktorius medicinai, gydytojas hematologas Valdas Pečeliūnas. Taip pat aktoriaus Mariaus Jampolskio žmona Renata Jampolskė dalijasi savo šeimos ...
  • Sniego gniaužtuose: užpustyti keliai, avarijos, lūžtantys medžiai

    2021-01-27Sniego gniaužtuose: užpustyti keliai, avarijos, lūžtantys medžiai
    Naktį į antradienį prasidėjęs stiprus snygis ir pūga, trečiadienįpo pietų po truputį ėmė rimti, nors snaigės vis dar krenta, pažeme pusto. Gausaus sniego sukeltos problemos dar neįveiktos. Todėl Lietuvos automobilių kelių direkcija įspėja, kad reikia būti atsargiems. Pagrindinių kelių dangos vietomis su šlapio ar pažliugusio sniego provėžomis, mažesnio eismo intensyvumo rajoniniai keliai su prispaustu sniegu, vietomis su puraus sniego sluoksniu iki 20 centimetrų. Rajoniniuose keliuose yra ruožų, kurie sunkiai pravažiuojami. Neišvažiuojamų kelių yra Marijampolės, Vilkaviškio, ...
  • 2020-ieji – metai, kurie įsimins ilgam

    2021-01-272020-ieji - metai, kurie įsimins ilgam
    Metų sandūroje įprasta grįžtelėti atgal ir pamąstyti, kokie nuėję metai buvo, kas pavyko, džiugino, kas nepasisekė, liko neįgyvendinta. Kokie 2020-ieji buvo Kazlų Rūdos savivaldybei, kalbamės su mero pavaduotoju Mariumi ŽITKUMI. – Tad kokie metai buvo Jūsų savivaldybei? – Nenustebinsiu atsakydamas, kad metai buvo įdomūs. Juos su kolegomis pradėjome turėdami didelių užmojų, tačiau jau kovo mėnesį darbų planus sujaukė koronaviruso infekcijos protrūkis šalyje ir pasaulyje. Tačiau vertinant apskritai – tai buvo metai, kurie įsimins kaip vieni iš vertingiausių ...
  • Vis grįžtant į pradžią: ar dar prisimename istoriją, vardus? (Istorijos be datų)

    2021-01-27Vis grįžtant į pradžią: ar dar prisimename istoriją, vardus? (Istorijos be datų)
    …O dingo tas laikas, pražuvo,Nubėgo kaip Jūre vanduo…Kur šokom jauni, kur dainavom – Beliko pražilęs akmuo… Taip 1979 metais rašė Jūrės kaimo poetė Domicelė Draugelytė-Stankevičienė. Gera patirti, kad žmonės, net ir jauni, dar domisi tuo, kas senais laikais vyko: savo krašto, gimtinės istorija, vietovardžiais ir protėvių likimais… Jie tik iš pasakojimų, prisiminimų gali susikurti buvusio pasaulio vaizdą. Žmogus auga, tobulėja, semiasi žinių ir patirties, keičiasi ir jo požiūris į gyvenimą… Sulaukus brandaus amžiaus, dažnai prisiminimų keliai ...
  • COVID-19 vakcina – bilietas į normalų gyvenimą (Interviu su ekspertu)

    2021-01-27COVID-19 vakcina – bilietas į normalų gyvenimą (Interviu su ekspertu)
    Baigiantis 2020-iesiems, antrą Kalėdų dieną, Lietuvą pasiekė pirmoji COVID-19 vakcinos siunta. Pirmieji buvo paskiepyti medikai. Skiepai reiškė tikrą išganymą, nes šalyje daugėjant užsikrėtimo atvejų, ėmė sirgti ir vis daugiau medikų. Dėl to ligoninėse labai išretėjo gydančio ir slaugančio personalo gretos. Šiandien medikų ir gydymo įstaigų darbuotojų vakcinacija jau eina į pabaigą. Įsibėgėja senelių globos namų, slaugos ligoninių ir vyresnių nei 65 m. amžiaus žmonių skiepijimo procesas. Netrukus skiepai bus prieinami visiems, tačiau baiminamasi, kad daug kas ...
  • Nenutiko nieko, ko nesitikėjo

    2021-01-27Nenutiko nieko, ko nesitikėjo
    Vos tik Lietuvą pasiekė COVID-19 vakcina, kartu su medikais buvo pradėti skiepyti ir mobiliųjų patikros punktų darbuotojai. Marijampolės mobilųjį patikros punktą aptarnauja Marijampolės savivaldybės visuomenės sveikatos biuro (VSB) specialistai. Visai neseniai jie buvo paskiepyti pirma vakcinos doze ir kai kurie sutiko pasidalinti patirtimi bei įspūdžiais apie šiuos skiepus. Maudė tik dūrio vietą Marijampolės VSB specialistė, vykdanti visuomenės sveikatos stiprinimą, Evelina Martinkėnaitė, kuri šiuo metu dirba ir Marijampolės mobiliajame patik­ros punkte, „Suvalkiečiui“ sakė visiškai nesigailinti nusprendusi skiepytis. – Skiepytis ...
  • Senjorai skiepams registruojasi noriai

    2021-01-27Senjorai skiepams registruojasi noriai
    Pirmas šimtas jau paskiepyti Kalvarijos pirminės sveikatos priežiūros centro (PSPC) vyriausiosios gydytojos Ilonos Aleksienės teigimu, gydymo įstaiga, gavusi 360 COVID-19 vakcinos dozių, pirmiausiai paskiepijo medikus, globos namų darbuotojus ir gyventojus, socialinius darbuotojus, slaugos skyriaus darbuotojus ir pacientus, mobilųjį punktą aptarnaujantį personalą. Apie 100 vakcinos dozių buvo skirta norą skiepytis pareiškusiems senjorams. – Tie, kurie gavo pirmą vakcinos dozę, antrąja bus paskiepyti vasario mėnesį. Eilėje yra dar apie 100 vyresnių nei 65 metų skiepytis norinčių pacientų, tačiau juos ...
  • Kurti kultūrinį tinklaraštį ir laidas skatina noras dalintis meniniais atradimais (Įkvėpimai)

    2021-01-23Kurti kultūrinį tinklaraštį ir laidas skatina  noras dalintis meniniais atradimais (Įkvėpimai)
    Susipažinkite su iš Suvalkijos, Vilkaviškio, kilusia Kornelija ANELAUSKAITE. Ji mokėsi Vilkaviškio pagrindinėje mokykloje (dabar „Ąžuolo“ progimnazija) ir Vilkaviškio „Aušros“ gimnazijoje. Baigė meno vadybos bakalauro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA), dabar gyvena Vilniuje, kuria kultūrinį tinklaraštį ir laidas su aktoriais, muzikantais. – Kaip ir kada atsirado tinklaraštis ANE, kuriame skelbiate savo kultūrinus įspūdžius? Kaip manote, kur jo sėkmės paslaptis? – Kultūrinis tinklaraštis „Instagram“ platformoje atsirado 2018 metų balandį, kai pajutau norą plačiau dalintis savo kultūriniais ar ...
  • Populiarių ledų gamintojų kovoje teismas padėjo galutinį tašką

    2021-01-23Populiarių ledų gamintojų kovoje teismas padėjo galutinį tašką
    Po beveik šešerių metų bylinėjimosi Vilkaviškyje veikianti ledų gamintoja UAB „Art Glacio“ Lietuvos Aukščiausiame Teisme įrodė, kad jai UAB „Iceco Assets“ mesti kaltinimai dėl kliento perviliojimo yra nepagrįsti. „Iceco Assets“ 2015 m. pradžioje kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo buvusį įmonės darbuotoją Arūną Simutį kaltino neva perėmus vieną pagrindinių įmonės klientų – vokiečių įmonę „Monolith Frost“ GmbH. Teismuose paaiškėjo visiškai kita istorija. Vokiečių įmonės atstovai nurodė, kad dėl jų išėjimo kalta pati „Iceco Assets“. Pasak „Monolith Frost“ ...
  • 2020-ieji – iššūkių, netikėtų sprendimų metai

    2021-01-22
    Naujiems metams skaičiuojant pirmąsias savaites dar vis žvalgomės atgal, į nuėjusiuosius. Vertiname, kokie tie metai buvo, kokiais darbais ir įvykiais išsiskyrė, sveriame, kas pavyko, ko nespėjome įgyvendinti. Apie tai kalbamės su Kalvarijos savivaldybės administracijos direktoriumi Kęstu SPŪDŽIU. Loreta TUMELIENĖ – 2020 m. Savivaldybės administracijai teko nelengva užduotis: pandemijos akivaizdoje turėjote padėti gydymo įstaigoms, užtikrinti sveikatos paslaugų teikimą visuomenei, išsaugoti gyventojus, medikus. Kaip sekėsi įveikti šį etapą? – Mano situacija gana unikali, nes Kalvarijos savivaldybės administracijos direktoriaus pareigas perėmiau ...
  • Kalvarijos savivaldybėje COVID -19 grėsmė – ir per popierines sąskaitas

    2021-01-22Kalvarijos savivaldybėje COVID -19 grėsmė – ir per popierines sąskaitas
    Karantino laikotarpiu susiduriame su įvairiausiomis problemomis. Ypač sunkumų kyla, kai reikia keisti įpročius, prisitaikyti gyventi kitaip, o mes nemokame, gal ne visi ir norime išmokti. Kalvarijos savivaldybės Liubavo kaimo gyventojai neranda bendro susitarimo, kaip apmokėti sąskaitas už paslaugas. Viena dalis kaimo žmonių, bijodami užsikrėsti COVID-19, norėtų sąskaitas mokėti bekontakčiu būdu ir piktinasi, kad tiekėjai vaikšto po namus rinkdami mokesčius, nešiodami užkratą, kiti nieko keisti neketina. Jeigu į jų namus neužsuka surinkti pinigų už komunalines paslaugas, ...