renkame


 

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Naujoje knygoje – tikrasis Rūtos Šepetys romano „Tarp pilkų debesų“ herojės likimas

Leidykla „Alma littera“ ką tik išleido knygą „Manėme, kad plaukiame į Ameriką“. Knygą parašė 92-iejų Irena Saulutė Valaitytė-Špakauskienė, kurią daugelis žino, kaip moterį, įkvėpusią pasaulinio garso lietuvių kilmės rašytoją Rūtą Šepetys parašyti savo romaną „Tarp pilkų debesų“. Gyvenimas tremtyje, už poliarinio rato, mėginimas išgyventi, išsilaikyti, neprarasti žmogiškumo ir kelionė atgal, į išsvajotą Lietuvą. Knygoje I.S. Valaitytė-Špakauskienė pirmą kartą atvirai pasakoja savo gyvenimo istoriją. Siūlome jums knygos sudarytojos, žurnalistės Žilvinės Petrauskaitės parengtą tekstą apie Ireną Saulutę Valaitytę-Špakauskienę.

Irenos Saulutės Valaitytės-Špakauskienės gyvenimo istorija įkvėpė Rūtą Šepetys parašyti romaną „Tarp pilkų debesų“, – jis tapo garsus visame pasaulyje, pagal jį susuktas ir filmas. O kai ponią Ireną Saulutę aplanko moksleivių ekskursijos iš užatlantės, būtinai kuris nors paklausia, ar ji ištekėjo už knygoje minimo Andriaus. 93-iuosius savo gyvenimo metus skaičiuojanti moteris tada mįslingai nusišypso: „Argi kas skaitys knygą, jei joje nebus meilės?“

Kaune gyvenančios moters likimas – simbolinė XX a. Lietuvos istorijos iliustracija. Laiminga vaikystė patriotiškoje šeimoje tarpukariu, pragariška kelionė į Arktį su pirmąja sovietinių trėmimų banga, šaltis, badas, mamos ir tėvelio netektis, KGB persekiojimas ir patyčios sovietmečiu grįžus į gimtinę. Ir – entuziastingas darbas vėl nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi apdovanota I. S. Valaitytė-Špakauskienė yra ilgiausiai mūsų šalyje dirbantis žmogus – sezono metu Lietuvos liaudies buities muziejuje, prie tremtinių jurtos, ji lankytojams pristato edukacines programas, pasakoja apie tremtį.

maneme kad plaukiame i amerika

Turistė, kuri užsibuvo

I. S. Valaitytės-Špakauskienės pasakojimas apie savo gyvenimo patirtį įtraukia. Jis gausus smulkiausių detalių, įdomiausių šalutinių vingių, vaizdingų palyginimų ir apibūdinimų. Tikrai ne veltui Rūta Šepetys – ši moteris tada dar nebuvo rašytoja, lankėsi savo protėvių šalyje kaip turistė – juo susidomėjo. „Tai buvo seniai, gal maždaug prieš dešimt metų. Rūtos vyras ir brolis eina po muziejaus teritoriją ratais, jiems viskas jau nusibodę, o mes su Rūta vis kalbamės. Be galo ilgai sėdėjome, – prisimena I. S. Valaitytė-Špakauskienė. – Paskui paaiškėjo, kad ji knygą išleido, nors lig tol nebuvo nieko parašiusi. Atsiuntė man „Tarp pilkų debesų“ egzempliorių anglų kalba, tada knyga dar nebuvo išversta į lietuvių kalbą. Po kurio laiko Rūta gavo apdovanojimą už nuopelnus tėvynei, į iškilmes buvau pakviesta ir aš. Rūta tuo metu jau rašė antrą knygą.“

Tikrai smalsu, kaip Irena Saulutė vertina knygą apie save? „Švelnu. Bet gal ir neįmanoma perteikti to, ką patyrėme… Juk tai buvo nuolatinis, nepaliaujamas badas. Ne badas, kai valgyti nori, o mirtinas badas, kai broliukai, sesutės, mamytės, bendrakeleiviai krinta tau po kojomis ir miršta. Karo metas, ir tu žinai, kad niekam nerūpi, niekas tau negali padėti. Ir kad iki tavo namų – tūkstančiai kilometrų, nepareisi. Iš centrinio Sibiro gal ir pareitum pėsčias į Lietuvą, – pagaus ar nepagaus, numirsi ar nenumirsi. O iš Arkties nė neišeisi, nes ten milžiniškos upės, milžiniški kalnai, o pirmas sutiktas žmogus gali iš tavęs dokumentų paprašyti, – apie šaltį ir badą lydėjusią neviltį pasakoja I. S. Valaitytė-Špakauskienė. – Kai sušaudo, mirtis ateina greitai. O čia – nežinai, kas pirmas iš tavo šeimos mirs. Ir jokių šansų nei sušilti, nei pamatyti tėvynę. Juk nors kūnas, rankos, kojos, nosies galas nušalę, dvasia tu esi visas Lietuvoje, gyveni prisiminimais. Esi apimtas nevilties, bet tiki stebuklu, nors nežinai, kaip jis galėtų įvykti. Šnekėjome tik apie Lietuvą ir apie valgį – tai buvo vienintelės pokalbių temos.“

Mano, kad buvo užsigrūdinusi

Kasmet (tik šiemet šią tradiciją pertraukė pasaulį parklupdęs koronavirusas), artėjant birželio 14-ajai, Gedulo ir vilties dienai, į Rumšiškes atvažiuoja amerikiečių moksleivių ekskursija. Kai vadovas jų paklausia, ar skaitė „Tarp pilkų debesų“, pakyla rankų miškas. Kai kurie jų vežasi knygą su savimi ir kelionėje skaito, kiti jau iš anksto būna perskaitę. Visiems labiausiai rūpi, kas už ko ištekėjo. I. S. Valaitytė-Špakauskienė juokiasi: „Tenka jiems paaiškinti, kad tai romanas, rimtas istorinis reikalas yra pateiktas romano pavidalu. Klausiu, koks penkiolikmetis, aštuoniolikmetis ar dvidešimtmetis skaitys knygą, jeigu joje nebus meilės?“

Tačiau surimtėjusi ir man, kaip tiems amerikiečių moksleiviams, ji paliudija, kad jausmai užgimdavo net tomis nežmoniškomis sąlygomis: „Turėjome ir širdis, ir akis, krūvoje gyvenome, krūvoje dirbome. Ir jeigu nemiršti, esi tas pats, absoliučiai tas pats žmogus. Pagalvokite: net jei viskas iš tavęs atimta, širdis, akys ir prigimtis juk neatimta…“
Tiesa, Irenos Saulutės širdį didžioji meilė aplankė gerokai vėliau, jau Lietuvoje. „Tai nereiškia, kad Arktyje nelakstė iš paskos vyresni, juk buvau didžiausia čirškautoja. Tik kad man tada rūpėjo Lietuva, rūpėjo tėvelį surasti“, – prisimena laimingoje santuokoje 42-ejus metus pragyvenusi moteris.

Puode – virtos piktžolės

Pasiturintys Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriaus ir dvarininkaitės namai, knygų skaitymas naktimis po antklode, pasišviečiant prožektoriuku, dūkimas su medžiokliniais šunimis, pasivaikščiojimas su aukle, vasaros Palangoje, indėniški žaidimai su vyresniu broliu – taip atrodė Irenos Saulutės vaikystė. O kai jai buvo trylika, viskas per vieną 1941-ųjų birželio 14-osios naktį pasikeitė kardinaliai.

Į giminaičių vienkiemį šalia Lukšių, kur slapstėsi okupuotos valstybės karininko šeima, užgriuvę ginkluoti rusiškai kalbantys vyrai brutaliai sudraskė keturių žmonių likimus. Tėvelį įgrūdo į vieną vagoną, mamą su paaugliais vaikais – į kitą. Ši šeima daugiau niekada kartu nesės prie Kūčių stalo, iš tremties į Lietuvą gyvi grįš tik du – Irena Saulutė ir jos brolis Romualdas.

Po daugiau nei mėnesį trukusios kelionės antisanitarinėmis sąlygomis gyvuliniais vagonais ir vargingo slinkimo pėsčiomis Altajaus kalnų keliukais tremtinių būrys pasiekia buvusį angliakasių miestelį. Irenos Saulutės mamą ir brolį kasdien varo į kalnus kirsti medžių, o trylikametės užduotis – parūpinti malkų ir maisto. Tokia dabar mergaitės kasdienybė.

Lietuvių šeimą savo mažulyčiame namuke sutikusi priglausti širdinga rusė turi du berniukus, jos vyras – fronte, netrukus ateina pranešimas, kad „dingo be žinios.“ Šalia moters trobelės – darželiukas (tik balandos ir dilgėlės), netoli – kalnų šlaitai, prigriuvę vertingų milžiniškų medžių – maumedžių, kedrų, eglių. Puikios malkos!

„Valgį galime gamintis lauke ant laužo, puodą mums paskolina šeimininkė, bet ką jame virti? Iš pradžių iš rusių daržų suvalgome visas dilgėles ir balandas – žoles, kurias pažįstame, tada jau tenka lipti į kalnus žoliauti, – prisimena I. S. Valaitytė-Špakauskienė. – Brolis ir mama rytais išeina į darbą, o aš – rinkti smalingos, sakuotos medienos ir žolių rauti. Labai baisu. Miškas tankus, didžiuliai medžiai, o pomedis – vešlūs krūmai, mano ūgio paparčiai, eglaitės, ant apatinių jų šakų dar ir gyvatės kaba. Juo baisiau, kad po tuos gyvatynus braidau apsiavusi medžiaginėmis basutėmis – tomis pačiomis, kuriomis avinčią išvežė iš Lietuvos: baltas guminis padukas, priekyje sukryžiuotos margos juostelės.“

Grįžusi iš kalnų Irena Saulutė sukrauna lauželį iš sakingų medžių šakų (karštis toks, kad turbūt geležį išlydytų) ir užkaičia puodą su žole. „Lėkščių neturime, tik kažin kokių skardinių. Atsimenu, brolis iš savo skardinės suvalgo viską, jis juk – paauglys, po miško kirtimo siaubingai valgyti nori. O man ašarų srautai teka – taip šlykštu, taip glitu, atrodo, tuoj išvemsiu. Aš verkiu, bet nekūkčioju, nenoriu, kad mamytė graudintųsi. Juk ji nieko negali pakeisti – tai suprantu. Mamytė apsimeta, jog nemato, nei kaip verkiu, nei kaip bandau neišsiduoti“, – pasakoja I. S. Valaitytė-Špakauskienė.

Basutėmis – per Sibiro sniegą

Visgi po metų lietuvių tremtiniams Altajus atrodys lyg rojus. Kažkuriam sovietiniam veikėjui nutarus kariaujančią Raudonąją armiją aprūpinti žuvimis, jų gaudyti į Lenos žiotis už poliarinio rato 1942-ųjų vasarą pasiunčiamos ištremtos moterys su nepilnamečiais vaikais. Oficiali priežastis primityvi iki bukumo – kadangi pribaltai yra žmonės, gimę prie Baltijos jūros, žvejoti jie atseit yra įgudę! Ir nesvarbu, kad tremtinės – garsių tarpukario Lietuvos politikų, karininkų, stambių ūkininkų žmonos – jūrą yra mačiusios nebent per atostogas. O jų vaikai tokie maži, kad žvejoti itin atšiauriomis Arkties sąlygomis netinkami.

Negyvenamoje Tit Arų saloje išlaipinti 500 varguolių paliekami be stogo virš galvos, niekas nesirūpina nei šiltesniais jų drabužiais, nei sveikatos būkle.

„Žiemą dirbame dvylika valandų, vasarą – keturiolika. Mano dienos duonos norma – 250 gramų. Broliukas ir mamytė priklauso suaugusiųjų brigadai, gauna talonus, kiek atmenu, 500 gramų duonos dienai. Sudėję visų trijų talonus galėtume kasdien nusipirkti 1 kilogramą 250 gramų duonos, bet išsipirkti tos normos negalime – neužtenka pinigų. Trise per mėnesį iš viso teuždirbame devynis rublius, o kilogramas duonos kainuoja 4,6 rublio, – I. S. Valaitytė-Špakauskienė šių skaičių nepamiršo lig šiol. – Vaikų brigada tirpte tirpsta, kiekvieną rytą darbe kurio nors nesulaukiame, bet esame tokie išvargę ir apatiški, kad tik sumurmame naktį girdėję rėkiant, vaitojant – vadinasi, mirė. Dažnas mirdamas rėkia, bet niekas neina ir nežiūri.“

Po daugelio metų išlikę gyvi lietuviai suskaičiuos, kad pirmąją žiemą saloje jų mirė daugiau nei trečdalis mamyčių ir jų vaikučių. Iš pradžių lietuviai dar bandė įšalą įveikti – gyvieji kapstė duobeles mirusiesiems laidoti, tačiau labai negilios išeidavo, per žiemą palaidotųjų kaulai išlįsdavo – pašalas išstumdavo, nenurimstantys stiprūs vėjai išpūsdavo. „Iš pradžių ir kryželius iš bet kokio šakalio gaminome. Bet netrukus jų nebeliko, visi buvo nukapoti ir sukūrenti. Kai barake ar jurtoje minusinė temperatūra, o už puskilometrio šakalys kyšo, viskas visai kitaip atrodo“, – Irena Saulutė aiškina, kodėl dėl sudegintų kryželių niekas niekam nepriekaištavo.

Mergaitė pirmosiomis dienomis po Arkties sniegą klampoja basutėmis, ji vilki ta pačia vasarine suknute, kuria buvo išvežta iš Lietuvos. Po kažkiek dienų mama ėmė parsinešti po galiuką virvės, gabalėlį maišo ar žvejybos tinklo ir durstyti kelnes, marškinius. Po kurio laiko įsigudriname iš virvių susiūti padą ir parišti jį po maišo atraiža. Bet pabandykite tokia storai apledėjusia konstrukcija paeiti, sunkenybė! Eidami kojų nekeliame, tik čiūžiname sniegu“, – buvusios tremtinės žodžiai nukelia į beprotiško šalčio, nuovargio, bado ir nevilties metus.

Aštuoneri metai įtampos slapstantis

Leidykla „Alma littera“ jau išleido I. S. Valaitytės-Špakauskienės prisiminimų knygą. Joje rašoma ne tik apie tremtį, bet ir apie laiką, kuris neminimas nei knygoje „Tarp pilkų debesų“, nei to paties pavadinimo filme. Irena Saulutė ryžosi pirmą kartą viešai papasakoti, kaip jai, tada devyniolikmetei, per laimingą atsitiktinumą pavyko ištrūkti iš tremties ir grįžti į Lietuvą. Tačiau čia jos niekas nelaukė.

Neabejoju, ne vienas mūsų esame girdėję, kad grįžę iš tremties lietuviai buvo persekiojami sovietinio saugumo, jiems neišduodavo pasų, neleisdavo oficialiai registruotis ir taip užkirsdavo kelią susirasti darbą, būstą. Tačiau kokias realias patirtis slepia šie žodžiai?

„Per pusseseres studentes Kaune prasiplečia pažįstamų ratas, padaugėja laikinų priebėgų. Einu į braižyklas, auditorijas, studentų praktikos vietas – kad tik šilumoje žiemą galėčiau prastumti laiką. Jei vasarą neturiu kur prisiglausti, dienomis traukiu į Karmelitų pliažą, vakarais – į šokius. Reikia sulaukti tamsos, kad galėtum įlipti per balkoną į kokį bendrabutį, kuriame tave kažkas tąnakt sutiko priglausti“, – prisimena I. S. Valaitytė-Špakauskienė.
Irenai Saulutei per stebuklą pavyksta legalizuotis, tačiau persekiojančią KGB akį ji jaučia iki pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.

Sovietmečiu kiek pašvelnėjus tremtinių persekiojimui, I. S. Valaitytė-Špakauskienė Kaune baigė Medicinos mokyklą. Dėl tremtyje ir slapstantis prarasto laiko ji savo kurse buvo vyriausia.

Papūtus Atgimimo vėjams, I. S. Valaitytė-Špakauskienė prisijungė prie ekspedicijos į lietuvių tremties vietas Arktyje, rado savo mamos kapą ir pargabeno jos palaikus į gimtinę.

Ekspedicijoje į tremties vietą.

Gyvybinga moteris džiaugiasi sulaukusi laiko, kai jos mylima Lietuva vėl laisva, noriai bendrauja su jaunimu, jaučia pareigą paaiškinti, ką okupacija reiškė jai ir kitiems represijų paliestiesiems. Ir išsitaria, ką pagalvoja, bet garsiai nepasako laisvės sąlygomis augančiai jaunajai lietuvių kartai: „Mes Lietuvą mylėjome be išlygų ir nesvarstėme: „Ką man davė ta Nepriklausomybė?“ Labai gerbėme jaunų mūsų tėvelių iškovotą laisvę – iš visos širdies. Ir tikrai nejautėme jokio nusivylimo Lietuva.“ Šie visame pasaulyje garsios lietuvės žodžiai ragina Tėvynę mylėti idealistiškai ir nesitikėti iš jos praktinės naudos.

Su anūke Ieva Irena mėgsta keliauti po pasaulį.

Žilvinė Petrauskaitė

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • 2020-ieji – iššūkių, netikėtų sprendimų metai

    2021-01-22
    Naujiems metams skaičiuojant pirmąsias savaites dar vis žvalgomės atgal, į nuėjusiuosius. Vertiname, kokie tie metai buvo, kokiais darbais ir įvykiais išsiskyrė, sveriame, kas pavyko, ko nespėjome įgyvendinti. Apie tai kalbamės su Kalvarijos savivaldybės administracijos direktoriumi Kęstu SPŪDŽIU. Loreta TUMELIENĖ – 2020 m. Savivaldybės administracijai teko nelengva užduotis: pandemijos akivaizdoje turėjote padėti gydymo įstaigoms, užtikrinti sveikatos paslaugų teikimą visuomenei, išsaugoti gyventojus, medikus. Kaip sekėsi įveikti šį etapą? – Mano situacija gana unikali, nes Kalvarijos savivaldybės administracijos direktoriaus pareigas perėmiau pirmo pusmečio pabaigoje, kai pirmoji COVID-19 banga jau buvo praėjusi. Tai savotiškai gerai, nes galėjau įvertinti pirmo pusmečio veiksmus tarsi iš šalies. Vasarą turėjome daug ...
  • Kalvarijos savivaldybėje COVID -19 grėsmė – ir per popierines sąskaitas

    2021-01-22Kalvarijos savivaldybėje COVID -19 grėsmė – ir per popierines sąskaitas
    Karantino laikotarpiu susiduriame su įvairiausiomis problemomis. Ypač sunkumų kyla, kai reikia keisti įpročius, prisitaikyti gyventi kitaip, o mes nemokame, gal ne visi ir norime išmokti. Kalvarijos savivaldybės Liubavo kaimo gyventojai neranda bendro susitarimo, kaip apmokėti sąskaitas už paslaugas. Viena dalis kaimo žmonių, bijodami užsikrėsti COVID-19, norėtų sąskaitas mokėti bekontakčiu būdu ir piktinasi, kad tiekėjai vaikšto po namus rinkdami mokesčius, nešiodami užkratą, kiti nieko keisti neketina. Jeigu į jų namus neužsuka surinkti pinigų už komunalines paslaugas, jie paprasčiausiai nemoka mokesčių. Loreta TUMELIENĖ Liubavo gyventojai stebisi Štai kokio laiško „Suvalkiečio“ redakcija sulaukė iš Liubave gyvenančių žmonių. Anot gyventojų, Liubave, Kalvarijos sav., už suvartotą šaltą vandenį ir ...
  • Praėjusieji metai, nors ir sunkūs, bet daug ko išmokė

    2021-01-22Praėjusieji metai, nors ir sunkūs, bet daug ko išmokė
    Metų sandūroje įprasta grįžtelėti atgal ir pamąstyti, kokie metai buvo, kas pavyko, džiugino, kas nepasisekė, liko neįgyvendinta, ką svarbaus planuojame nuveikti šiais metais. Šiandien apie tai kalbamės su Kalvarijos savivaldybės meru Vincu PLIKAIČIU. Loreta TUMELIENĖ – Tad kokie 2020-ieji buvo Jums, kaip Savivaldybės vadovui? Kokie svarbiausi darbai laukia 2021-aisiais? – Metai tikrai nebuvo lengvi, pradedant nuo politinės situacijos savivaldybėje ir baigiant pasauline pandemija, kuriai tikriausiai nebuvome pasiruošę nė vienas. Vis dėlto džiaugiuosi, kad pavyko realizuoti nemažai sumanymų ir pasistūmėti geresnės mūsų savivaldybėje gyvenimo kokybės link. Džiaugiuosi ir nauja Savivaldybės administracijos vadovų komanda, kuri ne tik pilna naujų idėjų, bet sėkmingai įgyvendina ir jau ...
  • Ypatingi, įdomių patirčių kupini metai (Įkvėpimai)

    2021-01-20Ypatingi, įdomių patirčių  kupini metai (Įkvėpimai)
    Su Kazlų Rūdos savivaldybės kultūros centro direktoriumi Valdu ANDRIUŠKEVIČIUMI bendravome pernai kovą – tada jis šiose pareigose buvo apie pusmetį ir turėjo nemažai planų, vizijų, nors jau buvome užsidarę… Praėjus beveik metams situacija panaši – vėl karantinas, normaliai dirbti galėjome keletą mėnesių. Tad kalbamės apie tai, kaip sekėsi, ką pavyko iš to, kas planuota, realizuoti. – Kokį atliktą darbą (ar didesnio projekto dalį) laikote svarbiausiu? Ką apskritai atnešė pirmieji darbo metai? – Taip, įdomi patirtis papuolė… Žinoma, daug planų sugriuvo, tačiau pavyko įgyvendinti tai, ko nebuvome planavę, užsitikrinti perspektyvas tolimesnei veiklai. Labai džiaugiuosi, kad į kolektyvą pavyko pritraukti daug iniciatyvių žmonių, kurie ...
  • „Globalios Lietuvos“ apdovanojimu įvertinta kraštiečio veikla

    2021-01-20„Globalios Lietuvos“ apdovanojimu įvertinta kraštiečio veikla
    Už pasišventimą lietuvybei, ilgametę mokslinę ir bendruomeninę veiklą, lietuvių kultūros, švietimo ir istorinės atminties puoselėjimą Užsienio reikalų ministerija 2020 metų „Globalios Lietuvos“ apdovanojimą „Už viso gyvenimo nuopelnus“ skyrė iškiliai lietuvių diasporos asmenybei daktarui Vincui Bartusevičiui (po mirties). „Su dideliu dėkingumu ir pagarba 2020-ųjų apdovanojimą skiriame šviesios atminties ir nepaprastos inteligencijos žmogui, visą savo gyvenimą pašventusiam Lietuvai, lietuvybei ir lietuvių diasporos istorinės atminties saugojimui ir puoselėjimui“, – pristatydamas apdovanojimą kalbėjo užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Nuo 2012 metų organizuojami „Globalios Lietuvos“ apdovanojimai skirti pagerbti, įvertinti, pagarsinti ir apdovanoti užsienio lietuvius, sukaupusius tarptautinę profesinę patirtį, išlaikiusius glaudžius ryšius su Lietuva, reikšmingai prisidedančius prie ...
  • Išsiilgtoji žiema – ne visiems džiaugsmas

    2021-01-20Išsiilgtoji žiema – ne visiems džiaugsmas
    Buvome pasiilgę tikros lietuviškos žiemos. Su sniegu, su šalčiu, kai tvoros pyška. Deja, šaltoji žiema turi ir savo neigiamą pusę. Tai atskleidė praktiškai pirmasis itin šaltas savaitgalis, kai kaimiškose vietovėse šaltis paspaudė iki 28 laipsnių. Marijampolės regione tik per dvi dienas vienas žmogus mirė sušalęs, dar keliems pacientams prireikė medikų pagalbos, kitus gelbėjo policija. O kiek dar nušalimo atvejų, apie kuriuos nežinome, nes gyventojai nesikreipė į medikus, gydosi nušalimus patys. Pagalbos prireikė keliems sušalėliams Pasak Marijampolės greitosios medicinos pagalbos stoties direktoriaus Alvydo Dirsės, per šį savaitgalį greitoji pagalba buvo kviesta dėl dviejų sušalusių žmonių.Sekmadienį, apie 11.20 val., greitosios pagalbos budintis gavo pranešimą, ...
  • Kad šaltis netaptų priešu (Eksperto komentaras)

    2021-01-20Kad šaltis netaptų priešu (Eksperto komentaras)
    Termometro stulpeliui krentant žemiau 10 laipsnių, ligoninės sulaukia pirmųjų pacientų su nušalusiomis galūnėmis. Kai kurie jų iš gydymo įstaigos namo išvyksta be piršto, jeigu nušalimas stipresnis – ir be kojos ar rankos. Kiti atsiperka nuolatine šalčio alergija, nes nušalusi vieta išlieka jautresnė šalčiui.Marijampolės apskrities ligoninės ortopedas traumatologas Gediminas Akelaitis pataria, kaip išvengti nušalimų, ką reikėtų daryti nušalus galūnes, kada būtina kreiptis į specialistus, o kada galima gydytis namuose. Traumatologai pasiruošę darbui Pasak gydytojo G. Akelaičio, po šio šaltojo savaitgalio stacionare pacientų su nušalimais traumatologai dar neturėjo, bet yra pasiruošę, kad jų tikrai bus. „Gali būti, kad žmonės dar nesikreipė, bando gydytis namuose ...
  • Kaip elgtis per šalčius

    2021-01-20Kaip elgtis per šalčius
    Artėjant šaltajam savaitgaliui Marijampolės savivaldybės administracijos Bendrųjų reikalų skyriaus vyriausioji specialistė Kristina Mickienė gyventojams paruošė atmintinę apie svarbiausius saugos aspektus. Artėjant dideliam šalčiui: pasirūpinkite vandens, maisto ir kuro atsargomis; jei turite galimybę, įsigykite šildymo prietaisus; pasirūpinkite šiltais drabužiais ir avalyne. Jei oras labai atšąla ir pučia stiprus vėjas: be reikalo neikite į lauką, stenkitės likti šiltose patalpose. Prireikus išeiti, būkite kuo trumpiau; venkite didelio fizinio krūvio, nedirbkite jokių sunkių darbų šaltyje, ypač jei sergate širdies ligomis ar turite padidėjusį kraujospūdį; jei einate į lauką, patepkite nepridengtas kūno vietas (ausis, nosį, skruostus) riebiu kremu, į kurio sudėtį neįeina vanduo. Anksčiau nušalusias kūno vietas ypač gerai saugokite. Neikite į lauką ...
  • Pirmoji pagalba sušalus

    2021-01-20Pirmoji pagalba sušalus
    Sušalimo simptomai:*šiurpulys;*kūno temperatūros sumažėjimas (mažiau kaip +35OC);*žmogus tampa abejingas, mieguistas, sustingęs, nebegali aiškiai mąstyti ir gerai judėti; sulėtėja širdies veikla ir kvėpavimas. Pirmoji pagalba sušalus:*eikite (neškite sušalusįjį) kuo greičiau į kambario temperatūros patalpą; nusirenkite (nurenkite) drabužius;*pamatuokite kūno temperatūrą, jei ji žemesnė nei +35OC, nedelsdami kvieskite greitąją medicinos pagalbą;*pirmiausia sušildykite krūtinę, kaklą, galvą, kirkšnis. Sušalus galima šildytis vonioje +20OC vandens temperatūroje, per 10–30 min. vandens temperatūrą keliant iki +37OC. Jei vonios nėra, dėkite šiltus kompresus ant viso kūno (sudrėkinta drungname vandenyje antklodė arba tvarsčiai keičiami kas 2–3 min.). Ypač gerai sušildo kito, nesušalusio žmogaus, kūno šiluma. Po to sušalusįjį užklokite šilta sausa ...
  • Gera žinia norintiems renovuoti daugiabutį

    2021-01-19Gera žinia norintiems  renovuoti daugiabutį
    Praėjusiais metais pagal Daugiabučių modernizavimo programą atnaujinta daugiau nei 300 namų, praneša Būsto energijos taupymo agentūra (BETA). „2020 metais modernizuotų daugiabučių namų skaičius rodo, kad karantinas turėjo įtakos renovacijai, tačiau jos nesustabdė. Praėjusiais metais darbo sąlygos buvo kitokios nei įprasta, ir tai kėlė tam tikrų sunkumų. Aplinkos ministerijai paskelbus naują kvietimą teikti naujas paraiškas daugiabučių namų modernizavimui buvo pastebėta, kad dėl pandemijos yra sudėtinga, o kartais net neįmanoma daugiabučių namų gyventojams susirinkti ir priimti atitinkamus sprendimus. Todėl ir buvo priimtas sprendimas atidėti paraiškų teikimo terminą vėlesniam laikotarpiui“, – pastebi Būsto energijos taupymo agentūros direktorius Valius Serbenta. Pailgintas paraiškų kvietimo terminas Terminas paraiškoms teikti ...
  • Projektas sukvies visas kūrėjų kartas (Milijonų Lietuva)

    2021-01-16Projektas sukvies visas kūrėjų kartas (Milijonų Lietuva)
    Kas galėtų pasakyti, kad ieškantys profesionalaus meno Marijampolėje jo negali rasti? Keliose parodų erdvėse ir keičiamų, ir nuolatinių ekspozicijų ne viena ar dvi. Daugiausia, be abejo, Kultūros centre. Jau 15 metų – nuo 2006-ųjų veikia Magdalenos Birutės Stankūnienės menų galerija (beje, sausio 5-ąją minėjome 96-ąjį mecenatės gimtadienį), nuo 2008 m. – Marijampolės dailės galerija. Čia rengiamos profesionalaus meno parodos, susitikimai su žymiais menininkais. Nijolė LINIONIENĖ Per metus Kultūros centre surengiama 10–12 profesionalaus meno parodų, dar 3–4 – regione. Kartą metuose atidaroma ir visus metus lankytojus kviečia jubiliejinė visų laikų žymiausių menininkų, kilusių iš Sūduvos, kūrybos paroda, jai eksponatus skolina Lietuvos nacionalinis ir ...
  • Mano beržų karalystėje – ruduo, žiema… (Kasdienė lyrika)

    2021-01-16Mano beržų karalystėje –  ruduo, žiema... (Kasdienė lyrika)
    Per karantiną atradome laimę ir galimybę stebėti gamtą, nes kiemai, gatvės ir takeliai – tušti. Jokio žmogaus. Ir vaikai kažkur dingo… Prie lango gali tik automobilius skaičiuoti: kiek jų liko ryte bei kiek sugrįžo vakare po darbų. Dar pamatai, kaip šunys išveda savo šeimininkus pasivaikščioti… Gera gyventi Kazlų Rūdoje, kurią iš visų pusių supa giria. Tačiau ir joje nesutinki nei žvėrelio, nei žmogaus. Ir saulės jau kelintas mėnuo nematome, belieka stebėti beržus. Man jie – patys gražiausi ir tauriausi medžiai. O jų sula pavasarį! Koks gardumas! * * * Ruduo… Nuo daugumos beržų jau nudraskyti lapai. Šiandien jie stovi susigūžę, merkiami lietaus. ...
  • Kūrybiškiausia biblioteka – Marijampolėje (Įkvėpimai)

    2021-01-13Kūrybiškiausia biblioteka – Marijampolėje (Įkvėpimai)
    Marijampolės Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos Draugystės padalinys (Draugystės biblio-teka) šalies mastu išrinkta kūrybiškiausia biblioteka. Ši nominacija mūsų miesto bibliotekai atiteko praėjusiais metais Lietuvos savivaldybių viešųjų bibliotekų asociacijos surengtame konkurse. Rezultatai buvo paskelbti ir apdovanojimai įteikti besibaigiant 2020-iesiems. Nominaciją Draugystės biblioteka laimėjo Viešųjų bibliotekų padalinių (filialų) kategorijoje. Moderni biblioteka visai šeimai Modernią biblioteką, nors ji įsikūrusi ne pačiame miesto centre, marijampoliečiai labai mėgsta. Draugystės biblioteka – tai bib-lioteka visai šeimai. Tokį tikslą jos darbuotojai išsikėlė nuo pat bibliotekos įsikūrimo ir sėkmingai jį įgyvendina. Dar vienas bibliotekos tikslas, dėl kurio jai ir atiteko kūrybiškiausios bibliotekos nominacija, – įtraukti lankytojus į kūrybinę veiklą. Praėjusiais metais tokia ...
  • Medikai šaukia SOS: gyventojai nesirūpina savo sveikata

    2021-01-13Medikai šaukia SOS: gyventojai nesirūpina savo sveikata
    Vilniaus universitetinės ligoninės (VUL) Santaros klinikų ir Sveikatos apsaugos ministerijos spaudos tarnybos išplatino pranešimą, kuriame medikai reiškia susirūpinimą, kad gyventojai daug rečiau kreipiasi į specialistus dėl įvairių negalavimų. Tai rodo, kad žmonės mažiau prižiūri savo sveikatą, o tai nėra gera tendencija. Medikai išreiškė susirūpinimą Santaros klinikų direktoriaus medicinai doc. dr. Valdo Pečeliūno teigimu, pastaruoju metu labai sumažėjo į specialistus besikreipiančių širdies ir kraujagyslių ligomis, insultu susirgusių pacientų. Direktorius pabrėžia, kad aukštos kokybės sveikatos priežiūros paslaugos teikiamos ir koronaviruso (COVID-19) pandemijos metu. Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, įsivyravus baimei dėl galimybės užsikrėsti virusu, gydymo įstaigose sumažėjo ligonių, kuriems diagnozuotas ūmus miokardo infarktas. 2019 m. ...
  • Vaiko dienotvarkė: kiek laiko leisti jam naudotis kompiuteriu?

    2021-01-13Vaiko dienotvarkė: kiek laiko leisti jam naudotis kompiuteriu?
    Gyvename XXI amžiuje, kur kiekviena diena yra tarsi nauja pradžia ir nauja istorija. Atradimų ir išradimų kupinas pasaulis keičiasi nesustabdomu greičiu, prie kurio ritmo turime prisitaikyti visi – ir maži, ir dideli. Dienos režimas yra puikiai pažįstamas nuolat skubantiems ir lekiantiems suaugusiesiems, kurie stengiasi suderinti darbą ir šeimą, tačiau neretai vaikų dienos režimas yra paliekamas natūraliai tėkmei, tikimasi, kad jis susiformuos savaime, tačiau dėl tokio nusistatymo ateityje gali kilti problemų. Apie tai, kodėl svarbu vaikams nuo mažens formuoti dienos režimą ir kontroliuoti technologijų naudojimosi laiką, pasakoja vaikų psichologė Emilija Baltrūnaitė. Režimas reikalingas ne tik suaugusiesiems Dienotvarkė ir jos laikymasis sustato žmogaus gyvenimą ...