Leidykla „Alma littera“ ką tik išleido knygą „Manėme, kad plaukiame į Ameriką“. Knygą parašė 92-iejų Irena Saulutė Valaitytė-Špakauskienė, kurią daugelis žino, kaip moterį, įkvėpusią pasaulinio garso lietuvių kilmės rašytoją Rūtą Šepetys parašyti savo romaną „Tarp pilkų debesų“. Gyvenimas tremtyje, už poliarinio rato, mėginimas išgyventi, išsilaikyti, neprarasti žmogiškumo ir kelionė atgal, į išsvajotą Lietuvą. Knygoje I.S. Valaitytė-Špakauskienė pirmą kartą atvirai pasakoja savo gyvenimo istoriją. Siūlome jums knygos sudarytojos, žurnalistės Žilvinės Petrauskaitės parengtą tekstą apie Ireną Saulutę Valaitytę-Špakauskienę.

Irenos Saulutės Valaitytės-Špakauskienės gyvenimo istorija įkvėpė Rūtą Šepetys parašyti romaną „Tarp pilkų debesų“, – jis tapo garsus visame pasaulyje, pagal jį susuktas ir filmas. O kai ponią Ireną Saulutę aplanko moksleivių ekskursijos iš užatlantės, būtinai kuris nors paklausia, ar ji ištekėjo už knygoje minimo Andriaus. 93-iuosius savo gyvenimo metus skaičiuojanti moteris tada mįslingai nusišypso: „Argi kas skaitys knygą, jei joje nebus meilės?“

Kaune gyvenančios moters likimas – simbolinė XX a. Lietuvos istorijos iliustracija. Laiminga vaikystė patriotiškoje šeimoje tarpukariu, pragariška kelionė į Arktį su pirmąja sovietinių trėmimų banga, šaltis, badas, mamos ir tėvelio netektis, KGB persekiojimas ir patyčios sovietmečiu grįžus į gimtinę. Ir – entuziastingas darbas vėl nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi apdovanota I. S. Valaitytė-Špakauskienė yra ilgiausiai mūsų šalyje dirbantis žmogus – sezono metu Lietuvos liaudies buities muziejuje, prie tremtinių jurtos, ji lankytojams pristato edukacines programas, pasakoja apie tremtį.

Turistė, kuri užsibuvo

I. S. Valaitytės-Špakauskienės pasakojimas apie savo gyvenimo patirtį įtraukia. Jis gausus smulkiausių detalių, įdomiausių šalutinių vingių, vaizdingų palyginimų ir apibūdinimų. Tikrai ne veltui Rūta Šepetys – ši moteris tada dar nebuvo rašytoja, lankėsi savo protėvių šalyje kaip turistė – juo susidomėjo. „Tai buvo seniai, gal maždaug prieš dešimt metų. Rūtos vyras ir brolis eina po muziejaus teritoriją ratais, jiems viskas jau nusibodę, o mes su Rūta vis kalbamės. Be galo ilgai sėdėjome, – prisimena I. S. Valaitytė-Špakauskienė. – Paskui paaiškėjo, kad ji knygą išleido, nors lig tol nebuvo nieko parašiusi. Atsiuntė man „Tarp pilkų debesų“ egzempliorių anglų kalba, tada knyga dar nebuvo išversta į lietuvių kalbą. Po kurio laiko Rūta gavo apdovanojimą už nuopelnus tėvynei, į iškilmes buvau pakviesta ir aš. Rūta tuo metu jau rašė antrą knygą.“

Tikrai smalsu, kaip Irena Saulutė vertina knygą apie save? „Švelnu. Bet gal ir neįmanoma perteikti to, ką patyrėme… Juk tai buvo nuolatinis, nepaliaujamas badas. Ne badas, kai valgyti nori, o mirtinas badas, kai broliukai, sesutės, mamytės, bendrakeleiviai krinta tau po kojomis ir miršta. Karo metas, ir tu žinai, kad niekam nerūpi, niekas tau negali padėti. Ir kad iki tavo namų – tūkstančiai kilometrų, nepareisi. Iš centrinio Sibiro gal ir pareitum pėsčias į Lietuvą, – pagaus ar nepagaus, numirsi ar nenumirsi. O iš Arkties nė neišeisi, nes ten milžiniškos upės, milžiniški kalnai, o pirmas sutiktas žmogus gali iš tavęs dokumentų paprašyti, – apie šaltį ir badą lydėjusią neviltį pasakoja I. S. Valaitytė-Špakauskienė. – Kai sušaudo, mirtis ateina greitai. O čia – nežinai, kas pirmas iš tavo šeimos mirs. Ir jokių šansų nei sušilti, nei pamatyti tėvynę. Juk nors kūnas, rankos, kojos, nosies galas nušalę, dvasia tu esi visas Lietuvoje, gyveni prisiminimais. Esi apimtas nevilties, bet tiki stebuklu, nors nežinai, kaip jis galėtų įvykti. Šnekėjome tik apie Lietuvą ir apie valgį – tai buvo vienintelės pokalbių temos.“

Mano, kad buvo užsigrūdinusi

Kasmet (tik šiemet šią tradiciją pertraukė pasaulį parklupdęs koronavirusas), artėjant birželio 14-ajai, Gedulo ir vilties dienai, į Rumšiškes atvažiuoja amerikiečių moksleivių ekskursija. Kai vadovas jų paklausia, ar skaitė „Tarp pilkų debesų“, pakyla rankų miškas. Kai kurie jų vežasi knygą su savimi ir kelionėje skaito, kiti jau iš anksto būna perskaitę. Visiems labiausiai rūpi, kas už ko ištekėjo. I. S. Valaitytė-Špakauskienė juokiasi: „Tenka jiems paaiškinti, kad tai romanas, rimtas istorinis reikalas yra pateiktas romano pavidalu. Klausiu, koks penkiolikmetis, aštuoniolikmetis ar dvidešimtmetis skaitys knygą, jeigu joje nebus meilės?“

Tačiau surimtėjusi ir man, kaip tiems amerikiečių moksleiviams, ji paliudija, kad jausmai užgimdavo net tomis nežmoniškomis sąlygomis: „Turėjome ir širdis, ir akis, krūvoje gyvenome, krūvoje dirbome. Ir jeigu nemiršti, esi tas pats, absoliučiai tas pats žmogus. Pagalvokite: net jei viskas iš tavęs atimta, širdis, akys ir prigimtis juk neatimta…“
Tiesa, Irenos Saulutės širdį didžioji meilė aplankė gerokai vėliau, jau Lietuvoje. „Tai nereiškia, kad Arktyje nelakstė iš paskos vyresni, juk buvau didžiausia čirškautoja. Tik kad man tada rūpėjo Lietuva, rūpėjo tėvelį surasti“, – prisimena laimingoje santuokoje 42-ejus metus pragyvenusi moteris.

Puode – virtos piktžolės

Pasiturintys Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriaus ir dvarininkaitės namai, knygų skaitymas naktimis po antklode, pasišviečiant prožektoriuku, dūkimas su medžiokliniais šunimis, pasivaikščiojimas su aukle, vasaros Palangoje, indėniški žaidimai su vyresniu broliu – taip atrodė Irenos Saulutės vaikystė. O kai jai buvo trylika, viskas per vieną 1941-ųjų birželio 14-osios naktį pasikeitė kardinaliai.

Į giminaičių vienkiemį šalia Lukšių, kur slapstėsi okupuotos valstybės karininko šeima, užgriuvę ginkluoti rusiškai kalbantys vyrai brutaliai sudraskė keturių žmonių likimus. Tėvelį įgrūdo į vieną vagoną, mamą su paaugliais vaikais – į kitą. Ši šeima daugiau niekada kartu nesės prie Kūčių stalo, iš tremties į Lietuvą gyvi grįš tik du – Irena Saulutė ir jos brolis Romualdas.

Po daugiau nei mėnesį trukusios kelionės antisanitarinėmis sąlygomis gyvuliniais vagonais ir vargingo slinkimo pėsčiomis Altajaus kalnų keliukais tremtinių būrys pasiekia buvusį angliakasių miestelį. Irenos Saulutės mamą ir brolį kasdien varo į kalnus kirsti medžių, o trylikametės užduotis – parūpinti malkų ir maisto. Tokia dabar mergaitės kasdienybė.

Lietuvių šeimą savo mažulyčiame namuke sutikusi priglausti širdinga rusė turi du berniukus, jos vyras – fronte, netrukus ateina pranešimas, kad „dingo be žinios.“ Šalia moters trobelės – darželiukas (tik balandos ir dilgėlės), netoli – kalnų šlaitai, prigriuvę vertingų milžiniškų medžių – maumedžių, kedrų, eglių. Puikios malkos!

„Valgį galime gamintis lauke ant laužo, puodą mums paskolina šeimininkė, bet ką jame virti? Iš pradžių iš rusių daržų suvalgome visas dilgėles ir balandas – žoles, kurias pažįstame, tada jau tenka lipti į kalnus žoliauti, – prisimena I. S. Valaitytė-Špakauskienė. – Brolis ir mama rytais išeina į darbą, o aš – rinkti smalingos, sakuotos medienos ir žolių rauti. Labai baisu. Miškas tankus, didžiuliai medžiai, o pomedis – vešlūs krūmai, mano ūgio paparčiai, eglaitės, ant apatinių jų šakų dar ir gyvatės kaba. Juo baisiau, kad po tuos gyvatynus braidau apsiavusi medžiaginėmis basutėmis – tomis pačiomis, kuriomis avinčią išvežė iš Lietuvos: baltas guminis padukas, priekyje sukryžiuotos margos juostelės.“

Grįžusi iš kalnų Irena Saulutė sukrauna lauželį iš sakingų medžių šakų (karštis toks, kad turbūt geležį išlydytų) ir užkaičia puodą su žole. „Lėkščių neturime, tik kažin kokių skardinių. Atsimenu, brolis iš savo skardinės suvalgo viską, jis juk – paauglys, po miško kirtimo siaubingai valgyti nori. O man ašarų srautai teka – taip šlykštu, taip glitu, atrodo, tuoj išvemsiu. Aš verkiu, bet nekūkčioju, nenoriu, kad mamytė graudintųsi. Juk ji nieko negali pakeisti – tai suprantu. Mamytė apsimeta, jog nemato, nei kaip verkiu, nei kaip bandau neišsiduoti“, – pasakoja I. S. Valaitytė-Špakauskienė.

Basutėmis – per Sibiro sniegą

Visgi po metų lietuvių tremtiniams Altajus atrodys lyg rojus. Kažkuriam sovietiniam veikėjui nutarus kariaujančią Raudonąją armiją aprūpinti žuvimis, jų gaudyti į Lenos žiotis už poliarinio rato 1942-ųjų vasarą pasiunčiamos ištremtos moterys su nepilnamečiais vaikais. Oficiali priežastis primityvi iki bukumo – kadangi pribaltai yra žmonės, gimę prie Baltijos jūros, žvejoti jie atseit yra įgudę! Ir nesvarbu, kad tremtinės – garsių tarpukario Lietuvos politikų, karininkų, stambių ūkininkų žmonos – jūrą yra mačiusios nebent per atostogas. O jų vaikai tokie maži, kad žvejoti itin atšiauriomis Arkties sąlygomis netinkami.

Negyvenamoje Tit Arų saloje išlaipinti 500 varguolių paliekami be stogo virš galvos, niekas nesirūpina nei šiltesniais jų drabužiais, nei sveikatos būkle.

„Žiemą dirbame dvylika valandų, vasarą – keturiolika. Mano dienos duonos norma – 250 gramų. Broliukas ir mamytė priklauso suaugusiųjų brigadai, gauna talonus, kiek atmenu, 500 gramų duonos dienai. Sudėję visų trijų talonus galėtume kasdien nusipirkti 1 kilogramą 250 gramų duonos, bet išsipirkti tos normos negalime – neužtenka pinigų. Trise per mėnesį iš viso teuždirbame devynis rublius, o kilogramas duonos kainuoja 4,6 rublio, – I. S. Valaitytė-Špakauskienė šių skaičių nepamiršo lig šiol. – Vaikų brigada tirpte tirpsta, kiekvieną rytą darbe kurio nors nesulaukiame, bet esame tokie išvargę ir apatiški, kad tik sumurmame naktį girdėję rėkiant, vaitojant – vadinasi, mirė. Dažnas mirdamas rėkia, bet niekas neina ir nežiūri.“

Po daugelio metų išlikę gyvi lietuviai suskaičiuos, kad pirmąją žiemą saloje jų mirė daugiau nei trečdalis mamyčių ir jų vaikučių. Iš pradžių lietuviai dar bandė įšalą įveikti – gyvieji kapstė duobeles mirusiesiems laidoti, tačiau labai negilios išeidavo, per žiemą palaidotųjų kaulai išlįsdavo – pašalas išstumdavo, nenurimstantys stiprūs vėjai išpūsdavo. „Iš pradžių ir kryželius iš bet kokio šakalio gaminome. Bet netrukus jų nebeliko, visi buvo nukapoti ir sukūrenti. Kai barake ar jurtoje minusinė temperatūra, o už puskilometrio šakalys kyšo, viskas visai kitaip atrodo“, – Irena Saulutė aiškina, kodėl dėl sudegintų kryželių niekas niekam nepriekaištavo.

Mergaitė pirmosiomis dienomis po Arkties sniegą klampoja basutėmis, ji vilki ta pačia vasarine suknute, kuria buvo išvežta iš Lietuvos. Po kažkiek dienų mama ėmė parsinešti po galiuką virvės, gabalėlį maišo ar žvejybos tinklo ir durstyti kelnes, marškinius. Po kurio laiko įsigudriname iš virvių susiūti padą ir parišti jį po maišo atraiža. Bet pabandykite tokia storai apledėjusia konstrukcija paeiti, sunkenybė! Eidami kojų nekeliame, tik čiūžiname sniegu“, – buvusios tremtinės žodžiai nukelia į beprotiško šalčio, nuovargio, bado ir nevilties metus.

Aštuoneri metai įtampos slapstantis

Leidykla „Alma littera“ jau išleido I. S. Valaitytės-Špakauskienės prisiminimų knygą. Joje rašoma ne tik apie tremtį, bet ir apie laiką, kuris neminimas nei knygoje „Tarp pilkų debesų“, nei to paties pavadinimo filme. Irena Saulutė ryžosi pirmą kartą viešai papasakoti, kaip jai, tada devyniolikmetei, per laimingą atsitiktinumą pavyko ištrūkti iš tremties ir grįžti į Lietuvą. Tačiau čia jos niekas nelaukė.

Neabejoju, ne vienas mūsų esame girdėję, kad grįžę iš tremties lietuviai buvo persekiojami sovietinio saugumo, jiems neišduodavo pasų, neleisdavo oficialiai registruotis ir taip užkirsdavo kelią susirasti darbą, būstą. Tačiau kokias realias patirtis slepia šie žodžiai?

„Per pusseseres studentes Kaune prasiplečia pažįstamų ratas, padaugėja laikinų priebėgų. Einu į braižyklas, auditorijas, studentų praktikos vietas – kad tik šilumoje žiemą galėčiau prastumti laiką. Jei vasarą neturiu kur prisiglausti, dienomis traukiu į Karmelitų pliažą, vakarais – į šokius. Reikia sulaukti tamsos, kad galėtum įlipti per balkoną į kokį bendrabutį, kuriame tave kažkas tąnakt sutiko priglausti“, – prisimena I. S. Valaitytė-Špakauskienė.
Irenai Saulutei per stebuklą pavyksta legalizuotis, tačiau persekiojančią KGB akį ji jaučia iki pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.

Sovietmečiu kiek pašvelnėjus tremtinių persekiojimui, I. S. Valaitytė-Špakauskienė Kaune baigė Medicinos mokyklą. Dėl tremtyje ir slapstantis prarasto laiko ji savo kurse buvo vyriausia.

Papūtus Atgimimo vėjams, I. S. Valaitytė-Špakauskienė prisijungė prie ekspedicijos į lietuvių tremties vietas Arktyje, rado savo mamos kapą ir pargabeno jos palaikus į gimtinę.

Ekspedicijoje į tremties vietą.

Gyvybinga moteris džiaugiasi sulaukusi laiko, kai jos mylima Lietuva vėl laisva, noriai bendrauja su jaunimu, jaučia pareigą paaiškinti, ką okupacija reiškė jai ir kitiems represijų paliestiesiems. Ir išsitaria, ką pagalvoja, bet garsiai nepasako laisvės sąlygomis augančiai jaunajai lietuvių kartai: „Mes Lietuvą mylėjome be išlygų ir nesvarstėme: „Ką man davė ta Nepriklausomybė?“ Labai gerbėme jaunų mūsų tėvelių iškovotą laisvę – iš visos širdies. Ir tikrai nejautėme jokio nusivylimo Lietuva.“ Šie visame pasaulyje garsios lietuvės žodžiai ragina Tėvynę mylėti idealistiškai ir nesitikėti iš jos praktinės naudos.

Su anūke Ieva Irena mėgsta keliauti po pasaulį.

Žilvinė Petrauskaitė