Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

 

Naujoje knygoje – tikrasis Rūtos Šepetys romano „Tarp pilkų debesų“ herojės likimas

Leidykla „Alma littera“ ką tik išleido knygą „Manėme, kad plaukiame į Ameriką“. Knygą parašė 92-iejų Irena Saulutė Valaitytė-Špakauskienė, kurią daugelis žino, kaip moterį, įkvėpusią pasaulinio garso lietuvių kilmės rašytoją Rūtą Šepetys parašyti savo romaną „Tarp pilkų debesų“. Gyvenimas tremtyje, už poliarinio rato, mėginimas išgyventi, išsilaikyti, neprarasti žmogiškumo ir kelionė atgal, į išsvajotą Lietuvą. Knygoje I.S. Valaitytė-Špakauskienė pirmą kartą atvirai pasakoja savo gyvenimo istoriją. Siūlome jums knygos sudarytojos, žurnalistės Žilvinės Petrauskaitės parengtą tekstą apie Ireną Saulutę Valaitytę-Špakauskienę.

Irenos Saulutės Valaitytės-Špakauskienės gyvenimo istorija įkvėpė Rūtą Šepetys parašyti romaną „Tarp pilkų debesų“, – jis tapo garsus visame pasaulyje, pagal jį susuktas ir filmas. O kai ponią Ireną Saulutę aplanko moksleivių ekskursijos iš užatlantės, būtinai kuris nors paklausia, ar ji ištekėjo už knygoje minimo Andriaus. 93-iuosius savo gyvenimo metus skaičiuojanti moteris tada mįslingai nusišypso: „Argi kas skaitys knygą, jei joje nebus meilės?“

Kaune gyvenančios moters likimas – simbolinė XX a. Lietuvos istorijos iliustracija. Laiminga vaikystė patriotiškoje šeimoje tarpukariu, pragariška kelionė į Arktį su pirmąja sovietinių trėmimų banga, šaltis, badas, mamos ir tėvelio netektis, KGB persekiojimas ir patyčios sovietmečiu grįžus į gimtinę. Ir – entuziastingas darbas vėl nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi apdovanota I. S. Valaitytė-Špakauskienė yra ilgiausiai mūsų šalyje dirbantis žmogus – sezono metu Lietuvos liaudies buities muziejuje, prie tremtinių jurtos, ji lankytojams pristato edukacines programas, pasakoja apie tremtį.

maneme kad plaukiame i amerika

Turistė, kuri užsibuvo

I. S. Valaitytės-Špakauskienės pasakojimas apie savo gyvenimo patirtį įtraukia. Jis gausus smulkiausių detalių, įdomiausių šalutinių vingių, vaizdingų palyginimų ir apibūdinimų. Tikrai ne veltui Rūta Šepetys – ši moteris tada dar nebuvo rašytoja, lankėsi savo protėvių šalyje kaip turistė – juo susidomėjo. „Tai buvo seniai, gal maždaug prieš dešimt metų. Rūtos vyras ir brolis eina po muziejaus teritoriją ratais, jiems viskas jau nusibodę, o mes su Rūta vis kalbamės. Be galo ilgai sėdėjome, – prisimena I. S. Valaitytė-Špakauskienė. – Paskui paaiškėjo, kad ji knygą išleido, nors lig tol nebuvo nieko parašiusi. Atsiuntė man „Tarp pilkų debesų“ egzempliorių anglų kalba, tada knyga dar nebuvo išversta į lietuvių kalbą. Po kurio laiko Rūta gavo apdovanojimą už nuopelnus tėvynei, į iškilmes buvau pakviesta ir aš. Rūta tuo metu jau rašė antrą knygą.“

Tikrai smalsu, kaip Irena Saulutė vertina knygą apie save? „Švelnu. Bet gal ir neįmanoma perteikti to, ką patyrėme… Juk tai buvo nuolatinis, nepaliaujamas badas. Ne badas, kai valgyti nori, o mirtinas badas, kai broliukai, sesutės, mamytės, bendrakeleiviai krinta tau po kojomis ir miršta. Karo metas, ir tu žinai, kad niekam nerūpi, niekas tau negali padėti. Ir kad iki tavo namų – tūkstančiai kilometrų, nepareisi. Iš centrinio Sibiro gal ir pareitum pėsčias į Lietuvą, – pagaus ar nepagaus, numirsi ar nenumirsi. O iš Arkties nė neišeisi, nes ten milžiniškos upės, milžiniški kalnai, o pirmas sutiktas žmogus gali iš tavęs dokumentų paprašyti, – apie šaltį ir badą lydėjusią neviltį pasakoja I. S. Valaitytė-Špakauskienė. – Kai sušaudo, mirtis ateina greitai. O čia – nežinai, kas pirmas iš tavo šeimos mirs. Ir jokių šansų nei sušilti, nei pamatyti tėvynę. Juk nors kūnas, rankos, kojos, nosies galas nušalę, dvasia tu esi visas Lietuvoje, gyveni prisiminimais. Esi apimtas nevilties, bet tiki stebuklu, nors nežinai, kaip jis galėtų įvykti. Šnekėjome tik apie Lietuvą ir apie valgį – tai buvo vienintelės pokalbių temos.“

Mano, kad buvo užsigrūdinusi

Kasmet (tik šiemet šią tradiciją pertraukė pasaulį parklupdęs koronavirusas), artėjant birželio 14-ajai, Gedulo ir vilties dienai, į Rumšiškes atvažiuoja amerikiečių moksleivių ekskursija. Kai vadovas jų paklausia, ar skaitė „Tarp pilkų debesų“, pakyla rankų miškas. Kai kurie jų vežasi knygą su savimi ir kelionėje skaito, kiti jau iš anksto būna perskaitę. Visiems labiausiai rūpi, kas už ko ištekėjo. I. S. Valaitytė-Špakauskienė juokiasi: „Tenka jiems paaiškinti, kad tai romanas, rimtas istorinis reikalas yra pateiktas romano pavidalu. Klausiu, koks penkiolikmetis, aštuoniolikmetis ar dvidešimtmetis skaitys knygą, jeigu joje nebus meilės?“

Tačiau surimtėjusi ir man, kaip tiems amerikiečių moksleiviams, ji paliudija, kad jausmai užgimdavo net tomis nežmoniškomis sąlygomis: „Turėjome ir širdis, ir akis, krūvoje gyvenome, krūvoje dirbome. Ir jeigu nemiršti, esi tas pats, absoliučiai tas pats žmogus. Pagalvokite: net jei viskas iš tavęs atimta, širdis, akys ir prigimtis juk neatimta…“
Tiesa, Irenos Saulutės širdį didžioji meilė aplankė gerokai vėliau, jau Lietuvoje. „Tai nereiškia, kad Arktyje nelakstė iš paskos vyresni, juk buvau didžiausia čirškautoja. Tik kad man tada rūpėjo Lietuva, rūpėjo tėvelį surasti“, – prisimena laimingoje santuokoje 42-ejus metus pragyvenusi moteris.

Puode – virtos piktžolės

Pasiturintys Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriaus ir dvarininkaitės namai, knygų skaitymas naktimis po antklode, pasišviečiant prožektoriuku, dūkimas su medžiokliniais šunimis, pasivaikščiojimas su aukle, vasaros Palangoje, indėniški žaidimai su vyresniu broliu – taip atrodė Irenos Saulutės vaikystė. O kai jai buvo trylika, viskas per vieną 1941-ųjų birželio 14-osios naktį pasikeitė kardinaliai.

Į giminaičių vienkiemį šalia Lukšių, kur slapstėsi okupuotos valstybės karininko šeima, užgriuvę ginkluoti rusiškai kalbantys vyrai brutaliai sudraskė keturių žmonių likimus. Tėvelį įgrūdo į vieną vagoną, mamą su paaugliais vaikais – į kitą. Ši šeima daugiau niekada kartu nesės prie Kūčių stalo, iš tremties į Lietuvą gyvi grįš tik du – Irena Saulutė ir jos brolis Romualdas.

Po daugiau nei mėnesį trukusios kelionės antisanitarinėmis sąlygomis gyvuliniais vagonais ir vargingo slinkimo pėsčiomis Altajaus kalnų keliukais tremtinių būrys pasiekia buvusį angliakasių miestelį. Irenos Saulutės mamą ir brolį kasdien varo į kalnus kirsti medžių, o trylikametės užduotis – parūpinti malkų ir maisto. Tokia dabar mergaitės kasdienybė.

Lietuvių šeimą savo mažulyčiame namuke sutikusi priglausti širdinga rusė turi du berniukus, jos vyras – fronte, netrukus ateina pranešimas, kad „dingo be žinios.“ Šalia moters trobelės – darželiukas (tik balandos ir dilgėlės), netoli – kalnų šlaitai, prigriuvę vertingų milžiniškų medžių – maumedžių, kedrų, eglių. Puikios malkos!

„Valgį galime gamintis lauke ant laužo, puodą mums paskolina šeimininkė, bet ką jame virti? Iš pradžių iš rusių daržų suvalgome visas dilgėles ir balandas – žoles, kurias pažįstame, tada jau tenka lipti į kalnus žoliauti, – prisimena I. S. Valaitytė-Špakauskienė. – Brolis ir mama rytais išeina į darbą, o aš – rinkti smalingos, sakuotos medienos ir žolių rauti. Labai baisu. Miškas tankus, didžiuliai medžiai, o pomedis – vešlūs krūmai, mano ūgio paparčiai, eglaitės, ant apatinių jų šakų dar ir gyvatės kaba. Juo baisiau, kad po tuos gyvatynus braidau apsiavusi medžiaginėmis basutėmis – tomis pačiomis, kuriomis avinčią išvežė iš Lietuvos: baltas guminis padukas, priekyje sukryžiuotos margos juostelės.“

Grįžusi iš kalnų Irena Saulutė sukrauna lauželį iš sakingų medžių šakų (karštis toks, kad turbūt geležį išlydytų) ir užkaičia puodą su žole. „Lėkščių neturime, tik kažin kokių skardinių. Atsimenu, brolis iš savo skardinės suvalgo viską, jis juk – paauglys, po miško kirtimo siaubingai valgyti nori. O man ašarų srautai teka – taip šlykštu, taip glitu, atrodo, tuoj išvemsiu. Aš verkiu, bet nekūkčioju, nenoriu, kad mamytė graudintųsi. Juk ji nieko negali pakeisti – tai suprantu. Mamytė apsimeta, jog nemato, nei kaip verkiu, nei kaip bandau neišsiduoti“, – pasakoja I. S. Valaitytė-Špakauskienė.

Basutėmis – per Sibiro sniegą

Visgi po metų lietuvių tremtiniams Altajus atrodys lyg rojus. Kažkuriam sovietiniam veikėjui nutarus kariaujančią Raudonąją armiją aprūpinti žuvimis, jų gaudyti į Lenos žiotis už poliarinio rato 1942-ųjų vasarą pasiunčiamos ištremtos moterys su nepilnamečiais vaikais. Oficiali priežastis primityvi iki bukumo – kadangi pribaltai yra žmonės, gimę prie Baltijos jūros, žvejoti jie atseit yra įgudę! Ir nesvarbu, kad tremtinės – garsių tarpukario Lietuvos politikų, karininkų, stambių ūkininkų žmonos – jūrą yra mačiusios nebent per atostogas. O jų vaikai tokie maži, kad žvejoti itin atšiauriomis Arkties sąlygomis netinkami.

Negyvenamoje Tit Arų saloje išlaipinti 500 varguolių paliekami be stogo virš galvos, niekas nesirūpina nei šiltesniais jų drabužiais, nei sveikatos būkle.

„Žiemą dirbame dvylika valandų, vasarą – keturiolika. Mano dienos duonos norma – 250 gramų. Broliukas ir mamytė priklauso suaugusiųjų brigadai, gauna talonus, kiek atmenu, 500 gramų duonos dienai. Sudėję visų trijų talonus galėtume kasdien nusipirkti 1 kilogramą 250 gramų duonos, bet išsipirkti tos normos negalime – neužtenka pinigų. Trise per mėnesį iš viso teuždirbame devynis rublius, o kilogramas duonos kainuoja 4,6 rublio, – I. S. Valaitytė-Špakauskienė šių skaičių nepamiršo lig šiol. – Vaikų brigada tirpte tirpsta, kiekvieną rytą darbe kurio nors nesulaukiame, bet esame tokie išvargę ir apatiški, kad tik sumurmame naktį girdėję rėkiant, vaitojant – vadinasi, mirė. Dažnas mirdamas rėkia, bet niekas neina ir nežiūri.“

Po daugelio metų išlikę gyvi lietuviai suskaičiuos, kad pirmąją žiemą saloje jų mirė daugiau nei trečdalis mamyčių ir jų vaikučių. Iš pradžių lietuviai dar bandė įšalą įveikti – gyvieji kapstė duobeles mirusiesiems laidoti, tačiau labai negilios išeidavo, per žiemą palaidotųjų kaulai išlįsdavo – pašalas išstumdavo, nenurimstantys stiprūs vėjai išpūsdavo. „Iš pradžių ir kryželius iš bet kokio šakalio gaminome. Bet netrukus jų nebeliko, visi buvo nukapoti ir sukūrenti. Kai barake ar jurtoje minusinė temperatūra, o už puskilometrio šakalys kyšo, viskas visai kitaip atrodo“, – Irena Saulutė aiškina, kodėl dėl sudegintų kryželių niekas niekam nepriekaištavo.

Mergaitė pirmosiomis dienomis po Arkties sniegą klampoja basutėmis, ji vilki ta pačia vasarine suknute, kuria buvo išvežta iš Lietuvos. Po kažkiek dienų mama ėmė parsinešti po galiuką virvės, gabalėlį maišo ar žvejybos tinklo ir durstyti kelnes, marškinius. Po kurio laiko įsigudriname iš virvių susiūti padą ir parišti jį po maišo atraiža. Bet pabandykite tokia storai apledėjusia konstrukcija paeiti, sunkenybė! Eidami kojų nekeliame, tik čiūžiname sniegu“, – buvusios tremtinės žodžiai nukelia į beprotiško šalčio, nuovargio, bado ir nevilties metus.

Aštuoneri metai įtampos slapstantis

Leidykla „Alma littera“ jau išleido I. S. Valaitytės-Špakauskienės prisiminimų knygą. Joje rašoma ne tik apie tremtį, bet ir apie laiką, kuris neminimas nei knygoje „Tarp pilkų debesų“, nei to paties pavadinimo filme. Irena Saulutė ryžosi pirmą kartą viešai papasakoti, kaip jai, tada devyniolikmetei, per laimingą atsitiktinumą pavyko ištrūkti iš tremties ir grįžti į Lietuvą. Tačiau čia jos niekas nelaukė.

Neabejoju, ne vienas mūsų esame girdėję, kad grįžę iš tremties lietuviai buvo persekiojami sovietinio saugumo, jiems neišduodavo pasų, neleisdavo oficialiai registruotis ir taip užkirsdavo kelią susirasti darbą, būstą. Tačiau kokias realias patirtis slepia šie žodžiai?

„Per pusseseres studentes Kaune prasiplečia pažįstamų ratas, padaugėja laikinų priebėgų. Einu į braižyklas, auditorijas, studentų praktikos vietas – kad tik šilumoje žiemą galėčiau prastumti laiką. Jei vasarą neturiu kur prisiglausti, dienomis traukiu į Karmelitų pliažą, vakarais – į šokius. Reikia sulaukti tamsos, kad galėtum įlipti per balkoną į kokį bendrabutį, kuriame tave kažkas tąnakt sutiko priglausti“, – prisimena I. S. Valaitytė-Špakauskienė.
Irenai Saulutei per stebuklą pavyksta legalizuotis, tačiau persekiojančią KGB akį ji jaučia iki pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.

Sovietmečiu kiek pašvelnėjus tremtinių persekiojimui, I. S. Valaitytė-Špakauskienė Kaune baigė Medicinos mokyklą. Dėl tremtyje ir slapstantis prarasto laiko ji savo kurse buvo vyriausia.

Papūtus Atgimimo vėjams, I. S. Valaitytė-Špakauskienė prisijungė prie ekspedicijos į lietuvių tremties vietas Arktyje, rado savo mamos kapą ir pargabeno jos palaikus į gimtinę.

Ekspedicijoje į tremties vietą.

Gyvybinga moteris džiaugiasi sulaukusi laiko, kai jos mylima Lietuva vėl laisva, noriai bendrauja su jaunimu, jaučia pareigą paaiškinti, ką okupacija reiškė jai ir kitiems represijų paliestiesiems. Ir išsitaria, ką pagalvoja, bet garsiai nepasako laisvės sąlygomis augančiai jaunajai lietuvių kartai: „Mes Lietuvą mylėjome be išlygų ir nesvarstėme: „Ką man davė ta Nepriklausomybė?“ Labai gerbėme jaunų mūsų tėvelių iškovotą laisvę – iš visos širdies. Ir tikrai nejautėme jokio nusivylimo Lietuva.“ Šie visame pasaulyje garsios lietuvės žodžiai ragina Tėvynę mylėti idealistiškai ir nesitikėti iš jos praktinės naudos.

Su anūke Ieva Irena mėgsta keliauti po pasaulį.

Žilvinė Petrauskaitė

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Žiedinė ekonomika – jau ne apie mus. Ji – apie vaikus ir anūkus

    2021-10-16Žiedinė ekonomika – jau ne apie mus. Ji – apie vaikus ir anūkus
    „Mes iki senatvės gal dar turėsime vandens ir maisto. O mūsų vaikams jau gali būti dėl to didelių problemų“, – pokalbio metu pasvarstė bičiulė Dalia. Išties – visas mąstantis pasaulis supranta, kad ateis metas, kai išseks nafta, kad bus sunku atgaivinti nualintą dirvožemį, o vandens problema jau ir šiandien kai kuriose šalyse yra didžiulė. Bendraujant su pašnekovais, išsiskiria jaunimo pozicija: jie, atrodo, puikiai suvokia, kas jų laukia ateityje, jei šiandieniai – tiek pasaulio galingųjų, tiek valstybių vadovų, tiek ir kiekvieno mūsų – sprendimai gamtosaugos klausimais bus tik „paviršiniai“. Ar jaučiamės kalti, kai už keletą eurų nusiperkame pakuotę su tūkstančiu polietileninių maišelių kasdieniniams ...
  • Ir lietaus vanduo gali būti įdarbinamas

    2021-10-16Ir lietaus vanduo gali būti įdarbinamas
    Kazlų Rūdoje veikianti įmonė UAB „IKEA Industry Lietuva“ taip pat daug dėmesio skiria tvarumui ir žiedinei ekonomikai. Liepos mėnesį buvo baigtas milijono vertės aplinkosauginis projektas – įrengtas 70 metrų kaminas, padedantis didinti kvapų sklaidą ir dar labiau sumažinti jų koncentraciją aplink esančiame rajone. Tuomet „IKEA Industry Lietuva“ generalinė direktorė Inga Urbonavičiūtė sakė: „Rūpinamės savo verslo tvarumu, nuolat įgyvendiname aplinkosaugos gerinimo projektus. Siekiame, kad gyventojai jaustųsi patogiai ir komfortiškai savo mieste.“ UAB „IKEA Industry Lietuva“ tvarios plėtros vadovė Emilija Jelisejevienė sako, kad įmonė gamina medžio drožlių plokštę, kuria aprūpina ne tik Kazlų Rūdos baldų gamyklą, bet ir didžiąją daugumą Lietuvos baldų gamintojų, ...
  • Drauge su negalią turinčiais žmonėmis dirbantis treneris: jie primena, kaip svarbu džiaugtis tuo, ką turime

    2021-10-16Drauge su negalią turinčiais žmonėmis dirbantis treneris: jie primena,  kaip svarbu džiaugtis tuo, ką turime
    Negalią turintys žmonės ir jų šeimos nariai dažnai susiduria su socialine atskirtimi ir ribotomis integracijos visuomenėje galimybėmis. Tačiau drauge su jais dirbantys specialistai ir savanoriai užtikrinti, kad negalia nekliudo aktyviai leisti laisvalaikį, užmegzti naujas pažintis ir taip praplėsti savo akiratį. Pasak jų, darbas drauge su negalią turinčiais žmonėmis, jų šeimos nariais suteikia naujų ir naudingų patirčių patiems užsiėmimų organizatoriams. Projekto tikslas – atkreipti dėmesį Praėjusiais metais Šakių mieste prasidėjęs ir iki šiol tebesitęsiantis projektas „Negalią turinčių asmenų ir jų šeimos narių integracija į visuomenę“ skirtas skatinti socialinę atskirtį patiriančių ir negalią turinčių žmonių, jų šeimos narių integraciją ir didinti jų užimtumą. Šakių miesto ...
  • Kapaviečių tvarkymas: keli patarimai, kurie padės palaikyti tvarką

    2021-10-14Kapaviečių tvarkymas: keli patarimai, kurie padės palaikyti tvarką
    Kapo priežiūra neturi būti labai varginantis darbas, kuris reikalauja iš Jūsų daug laiko. Jeigu taip yra – geriausia tvarkymą palikti tiems, kurie iš to valgo duoną. Kadangi šiuo metu kapaviečių tvarkymas siūlomas daugelio įmonių – nesunkiai rasite tuos, kurie Jums labiausiai tinka. Visgi, jeigu norite darbus atlikti pats – tokiu atveju svarbiausia optimizuoti procesą ir tuo pačiu sukurti kuo daugiau pagalbinių galimybių, kurios padės aplinkai išlikti tvarkingai. Kelias esmines aptarsime apačioje. 1. Pirmiausia siūlome visada po ranka turėti svarbiausius įrankius, kurie gali darbus padaryti greitesnius. Kadangi ne visada patogu juos neštis su savimi – siūlome greta kapavietės įrengti vietą, kur bus patys svarbiausi, ...
  • Unikali paroda – tik didelio projekto dalis

    2021-10-13Unikali paroda –  tik didelio projekto dalis
    Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejus, įgyvendindamas projektą „Jungties forma: dailė ir literatūra“, jau nemažai nuveikė. Naujausias renginys – prieš keletą dienų „Saulėračio“ galerijoje atidaryta savito XIX–XX a. sandūros Lietuvos ir Lenkijos dailininko Stanislovo Bohušo-Sestšencevičiaus darbų paroda. Ją į Marijampolę atvežė Suvalkų apskrities muziejus. Ji unikali jau vien dėl to, kad iki šiol nebuvo surengta nė vienos talentingo ir įvairiapusio kūrėjo personalinės parodos! Prieš ją atidarant „Saulėratyje“ Bulotų namuose susirinkę marijampoliečiai išklausė jos kuratorės Elizos Ptašinskos paskaitą. „Stanislovas Bohušas-Sestšencevičius ir jo vaidmuo lenkų ir lietuvių tapybos istorijoje“ – šią temą Suvalkų muziejaus atstovė nagrinėjo plačiai ir išsamiai, atskleisdama ir įdomią ...
  • Kada įkurtas Vilnius?

    2021-10-13Kada įkurtas Vilnius?
    Beveik visi žinome, kad Vilnius pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 1323 m. sausio 25 d. laiške Hanzos miestų piliečiams, kuriame kvietė atvykti juos į Lietuvą. Miesto įkūrimo metais įprasta laikyti pirmąjį jo vardo paminėjimą istoriniuose šaltiniuose. Kodėl ir kas nusprendė, kad Vilnius pirmą kartą paminėtas tik Gedimino laiškuose, o ne kituose šaltiniuose, nelabai aišku. Nes dokumentų su ankstyvesniais Vilniaus paminėjimo metais yra. Prieš kelerius metus Klaipėdos regioninio valstybės archyvo Telšių filialo darbuotojai buvo parengę parodą „Žemaitija istoriniuose Europos žemėlapiuose“. Pradėjus domėtis, kuriuose užsienyje saugomuose senuosiuose žemėlapiuose galima būtų aptikti Lietuvos ir Žemaitijos paminėjimą, internete pavyko rasti Gerardo ...
  • Ūkininkas: pasėlių draudimas – tiesiog būtinybė

    2021-10-13Ūkininkas: pasėlių draudimas – tiesiog būtinybė
    Nė vienas ūkininkas nėra apsaugotas nuo neigiamų gamtos padarinių. Nors jų Lietuvoje fiksuojama vis dažniau, ne visi ūkininkai žino, kad gali gauti paramą ir drausti savo pasėlius, tokiu būdu sumažinti nuostolius. Radviliškio rajone ūkininkaujantis Rimantas Meškauskas, pasinaudojęs Nacionalinės mokėjimo agentūros (NMA) teikiama parama, draudimą vadina būtinybe – ir ragina tai daryti visus. Be paramos – sudėtinga R. Meškauskas – patyręs ūkininkas, pažintį su žemės ūkiu pradėjęs dar 1986 metais, kuomet įsidarbino vairuotoju tuomečiame Šaukoto kolūkyje. 2000-aisiais, likvidavus žemės ūkio bendrovę, jam teko spręsti, ką daryti toliau. – Pasitaręs su žmona nutariau pats imtis ūkininkavimo. Pradėjau nuo vos 3 hektarų, vėliau dar 5 padovanojo uošviai. ...
  • Ar tikrai vitaminai plaukams skatinantys plaukų augimą veikia? Geriausi vitaminai plaukams, pasak dermatologų

    2021-10-12Ar tikrai vitaminai plaukams skatinantys plaukų augimą veikia? Geriausi vitaminai plaukams, pasak dermatologų
    Tinkamai subalansuota mityba, kurioje yra visi 13 būtinų vitaminų (vitaminai plaukams) , gali padėti išlaikyti plaukų sveikatą. Nors nėra įrodymų, leidžiančių teigti, kad atskiri vitaminai gali paskatinti plaukus greičiau augti, dėl specifinių vitaminų trūkumo plaukai gali pradėti slinkti arba lūžinėti. Pakankamas vitaminų plaukams svartojimas su maistu gali padėti išlaikyti plaukus sveikus. Mokslininkai atliko tyrimus, kaip šie vitaminai plaukams gali palaikyti plaukų augimą: • vitaminai D • vitaminas E • B grupės vitaminai Šiame straipsnyje pateikiama informacija apie tai, kaip šie ir kiti vitaminai gali palaikyti plaukus stiprius ir sveikus. Pagrindiniai vitaminai plaukams, kuriuos reiktų žinoti: Vitaminas D Papildomai vartojamas vitaminu D gali neturėti tiesioginio ryšio su plaukų augimu, ...
  • Verslo paraiškos: 50 tūkst. eurų parama už darbo vietą

    2021-10-11Verslo paraiškos: 50 tūkst. eurų parama už darbo vietą
    Iki spalio 29 d. priimamos paraiškos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos (KPP) priemonės „Ūkio ir verslo plėtra“ veiklos sritį „Parama investicijoms, skirtoms ekonominės veiklos kūrimui ir plėtrai“. Sukūrus vieną darbo vietą, bus skiriama iki 50 tūkst. eurų paramos lėšų. Didžiausia numatyta paramos suma vienam projektui – ne daugiau nei 200 tūkst. eurų. „Tai unikali pagalba ir galimybė plėsti veiklą, kurti naujas darbo vietas bei įgyvendinti savo idėjas“, – sako šia parama jau anksčiau sėkmingai pasinaudoję pareiškėjai. Ragina nedelsti Kavinės „Žara“, įsikūrusios kurortiniame Tytuvėnų miestelyje, Šiaulių apskrityje, savininkė Birutė Šedienė džiaugiasi, kad prieš keletą metų teikė paraišką pagal veiklos sritį „Parama ...
  • Kokie mes: buvome, esame, būsime?

    2021-10-09Kokie mes: buvome, esame, būsime?
    Į šį sunkiai aprėpiamą nors tarsi ir lakonišką klausimą bando atsakyti Kalvarijos kultūros centro bei viso šio krašto kultūros darbuotojai. Ne tik jie vieni, bet ir visi neabejingi žmonės, dalyvaujantys projekto „Kalvarijos krašto etnokultūros savasties ženklai“ renginiuose – juos organizuojantys, besiklausantys paskaitų ir koncertų. Kultūrininkai pasitelkė nemažą būrį partnerių bei įvairių sričių etnokultūros specialistų. Pirmajame renginyje buvo analizuojami Sūduvos regiono tradicinio folkloro savitumai. Teorinėje dalyje apie tradicinį tautinį kostiumą kalbėjo Lietuvos nacionalinio kultūros centro (LNKC) specialistė Danutė Keturakienė, istorinių įžvalgų apie Sūduvą pateikė istorikas Alvydas Totoris. Koncerte „Puikūs sodai“ dalyvavo šio krašto ansambliai: šeimininkų „Diemedis“, „Lankupa“ iš Vilkaviškio, „Žibinyčia“ iš Marijampolės ...
  • Marijampoliečiai turėjo ypatingą galimybę pabendrauti su legendiniu jūrininku Simu Kudirka

    2021-10-09Marijampoliečiai turėjo ypatingą galimybę pabendrauti su legendiniu jūrininku Simu Kudirka
    Spalio 1-ąją Marijampolės „Spindulio“ kino teatre buvo parodytas režisierės Giedrės Žickytės daugiau kaip penkerius metus kurtas ir jau daugybę apdovanojimų pelnęs dokumentinis filmas „Šuolis“ apie legendinį lietuvių jūrininką Simą Kudirką. Šaltojo karo metais S. Kudirka iš sovietų laivo peršoko į Jungtinių Amerikos Valstijų laivą ir pasiprašė politinio prieglobsčio, bet buvo grąžintas atgal. Ši istorija prieš penkis dešimtmečius sulaukė didžiulio tarptautinio atgarsio. Marijampoliečiams itin pasisekė – į filmo pristatymą „Spindulyje“ atvyko ne tik G. Žickytė, bet ir Pilviškių miestelyje jau keliolika metų gyvenantis pats šios istorijos herojus 92-uosius metus einantis S. Kudirka. Režisierė G. Žickytė jau žinoma iš ankstesnių dokumentinių savo juostų „Kaip ...
  • Atsiveria vis nauji klodai…

    2021-10-09Atsiveria vis nauji klodai...
    Kai muziejininkai pakvietė į Lietuvos Kazio Griniaus muziejų, į skaitymus „Aš priėjau prie jo ir paklausiau…“, skirtus Kristinos Grinienės 125-osioms gimimo metinėms, ne vienas, ko gero, pagalvojo: ką gi dar naujo gali išgirsti? Tačiau atėjusieji į šį renginį tikrai nepasigailėjo, nes išgirdus ir visai naujų dalykų neapleido mintis, kiek dar daug slypi už plikų faktų ar datų. Tai žmogiškieji dalykai: viltys ir netektys, skurdas ir pastangos išgyventi, vienatvė ir ligos… Tai patiria ir tie, kuriuos vadiname istorinėmis asmenybėmis, žiūrime tarsi į „kitokius“ ir dėl to kartais jų gyvenimas atrodo kaip visada pilnas aruodas. Beje, labiau žinome pirmąją daktaro Kazio Griniaus žmoną ...
  • Žemės ūkiui – ketvirtis milijardo eurų paramos: skatins auginti daržoves, o ne grūdus

    2021-10-09Žemės ūkiui – ketvirtis milijardo eurų paramos: skatins auginti daržoves, o ne grūdus
    Per artimiausius penkerius metus investicijos į žemės ūkį Lietuvoje sieks pusę milijardo eurų. Žemės ūkio ministerija pristatė šių ir kitų metų Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos paramos investicijoms į žemės ūkio valdas strategiją, pagal kurią labai išaugs lėšos, skiriamos vaisių, daržovių, kiaulienos, paukštienos gamintojams bei pienininkams. – Iki šiol vieniems sektoriams teko santykinai didesnė parama investicijoms negu kitiems ir tai lėmė, kad Lietuvoje neproporcingai didelė žemės ūkio produkcijos dalis sukuriama grūdinių kultūrų sektoriuje, kuris šalies mastu sukuria nedidelę pridėtinę vertę – atitinkamai iš hektaro sukuriame mažesnę vertę nei ES šalys. Siekiame tai pakeisti, todėl pereinamuoju 2021–2022 metų laikotarpiu pagal Lietuvos kaimo ...
  • Valdžios įstaigų sprendimais siaurinama visuomenės teisė į informaciją – pavojus demokratijai

    2021-10-08Valdžios įstaigų sprendimais siaurinama visuomenės teisė į informaciją – pavojus demokratijai
    Lietuvos žurnalistų ir žiniasklaidos priemonių viešas pareiškimas 2021 10 08 Mes, žurnalistų ir žiniasklaidos priemonių atstovai, nesutinkame, kad prisidengdamos nacionaliniais ar tarptautiniais teisės aktais valstybės institucijos iš esmės siaurintų viešojo asmens sąvokos taikymą ir tokiu būdu atimtų iš visuomenės teisę į informaciją. Solidarizuojamės su redakcija „Atvira Klaipėda“, kurios siekis apginti teisę į informaciją turi keltis į Konstitucinį Teismą ir tarptautines instancijas. Šios iniciatyvos bus visapusiškai palaikomos mūsų bendruomenės. Kaip žinia, šių metų spalio 6 dieną Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atmetė Klaipėdos naujienų portalo „Atvira Klaipėda“ skundą dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos sprendimo. Apie Klaipėdos miesto savivaldybės valdomos bendrovės „Gatvių apšvietimas“ viešuosius pirkimus ir ...
  • Kaip palaikyti gerą psichikos sveikatą?

    2021-10-06Kaip palaikyti gerą psichikos sveikatą?
    Vienas pagrindinių visuomenės sveikatos prioritetų – psichikos sveikatos gerinimas ir palaikymas, kuris ypač svarbus šiais pandeminiais laikais. Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro vadovas, gydytojas psichiatras Martynas Marcinkevičius pasakoja, su kokiais išbandymais krizės akivaizdoje susiduria mūsų psichikos sveikata, kokią grėsmę jai kelia pokovidinis sindromas ir kaip palaikyti gerą psichologinę savijautą. Pakeitė visų gyvenimą Kaip teigia gydytojas psichiatras M. Marcinkevičius, ši pandemija daro įtaką mūsų fizinei sveikatai tuo atveju, jei užsikrečiame koronavirusu. Tačiau, kalbant apie psichikos sveikatą, – tai be jokių išimčių paveikė visus gyventojus. – Juk pasikeitė visas mūsų gyvenimas, bendravimas ir visa tai, ką buvome įpratę daryti laisvai ir nevaržomai. Koronavirusas yra didžiulio masto ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.