renkame


Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Naujoje knygoje – tikrasis Rūtos Šepetys romano „Tarp pilkų debesų“ herojės likimas

Leidykla „Alma littera“ ką tik išleido knygą „Manėme, kad plaukiame į Ameriką“. Knygą parašė 92-iejų Irena Saulutė Valaitytė-Špakauskienė, kurią daugelis žino, kaip moterį, įkvėpusią pasaulinio garso lietuvių kilmės rašytoją Rūtą Šepetys parašyti savo romaną „Tarp pilkų debesų“. Gyvenimas tremtyje, už poliarinio rato, mėginimas išgyventi, išsilaikyti, neprarasti žmogiškumo ir kelionė atgal, į išsvajotą Lietuvą. Knygoje I.S. Valaitytė-Špakauskienė pirmą kartą atvirai pasakoja savo gyvenimo istoriją. Siūlome jums knygos sudarytojos, žurnalistės Žilvinės Petrauskaitės parengtą tekstą apie Ireną Saulutę Valaitytę-Špakauskienę.

Irenos Saulutės Valaitytės-Špakauskienės gyvenimo istorija įkvėpė Rūtą Šepetys parašyti romaną „Tarp pilkų debesų“, – jis tapo garsus visame pasaulyje, pagal jį susuktas ir filmas. O kai ponią Ireną Saulutę aplanko moksleivių ekskursijos iš užatlantės, būtinai kuris nors paklausia, ar ji ištekėjo už knygoje minimo Andriaus. 93-iuosius savo gyvenimo metus skaičiuojanti moteris tada mįslingai nusišypso: „Argi kas skaitys knygą, jei joje nebus meilės?“

Kaune gyvenančios moters likimas – simbolinė XX a. Lietuvos istorijos iliustracija. Laiminga vaikystė patriotiškoje šeimoje tarpukariu, pragariška kelionė į Arktį su pirmąja sovietinių trėmimų banga, šaltis, badas, mamos ir tėvelio netektis, KGB persekiojimas ir patyčios sovietmečiu grįžus į gimtinę. Ir – entuziastingas darbas vėl nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi apdovanota I. S. Valaitytė-Špakauskienė yra ilgiausiai mūsų šalyje dirbantis žmogus – sezono metu Lietuvos liaudies buities muziejuje, prie tremtinių jurtos, ji lankytojams pristato edukacines programas, pasakoja apie tremtį.

maneme kad plaukiame i amerika

Turistė, kuri užsibuvo

I. S. Valaitytės-Špakauskienės pasakojimas apie savo gyvenimo patirtį įtraukia. Jis gausus smulkiausių detalių, įdomiausių šalutinių vingių, vaizdingų palyginimų ir apibūdinimų. Tikrai ne veltui Rūta Šepetys – ši moteris tada dar nebuvo rašytoja, lankėsi savo protėvių šalyje kaip turistė – juo susidomėjo. „Tai buvo seniai, gal maždaug prieš dešimt metų. Rūtos vyras ir brolis eina po muziejaus teritoriją ratais, jiems viskas jau nusibodę, o mes su Rūta vis kalbamės. Be galo ilgai sėdėjome, – prisimena I. S. Valaitytė-Špakauskienė. – Paskui paaiškėjo, kad ji knygą išleido, nors lig tol nebuvo nieko parašiusi. Atsiuntė man „Tarp pilkų debesų“ egzempliorių anglų kalba, tada knyga dar nebuvo išversta į lietuvių kalbą. Po kurio laiko Rūta gavo apdovanojimą už nuopelnus tėvynei, į iškilmes buvau pakviesta ir aš. Rūta tuo metu jau rašė antrą knygą.“

Tikrai smalsu, kaip Irena Saulutė vertina knygą apie save? „Švelnu. Bet gal ir neįmanoma perteikti to, ką patyrėme… Juk tai buvo nuolatinis, nepaliaujamas badas. Ne badas, kai valgyti nori, o mirtinas badas, kai broliukai, sesutės, mamytės, bendrakeleiviai krinta tau po kojomis ir miršta. Karo metas, ir tu žinai, kad niekam nerūpi, niekas tau negali padėti. Ir kad iki tavo namų – tūkstančiai kilometrų, nepareisi. Iš centrinio Sibiro gal ir pareitum pėsčias į Lietuvą, – pagaus ar nepagaus, numirsi ar nenumirsi. O iš Arkties nė neišeisi, nes ten milžiniškos upės, milžiniški kalnai, o pirmas sutiktas žmogus gali iš tavęs dokumentų paprašyti, – apie šaltį ir badą lydėjusią neviltį pasakoja I. S. Valaitytė-Špakauskienė. – Kai sušaudo, mirtis ateina greitai. O čia – nežinai, kas pirmas iš tavo šeimos mirs. Ir jokių šansų nei sušilti, nei pamatyti tėvynę. Juk nors kūnas, rankos, kojos, nosies galas nušalę, dvasia tu esi visas Lietuvoje, gyveni prisiminimais. Esi apimtas nevilties, bet tiki stebuklu, nors nežinai, kaip jis galėtų įvykti. Šnekėjome tik apie Lietuvą ir apie valgį – tai buvo vienintelės pokalbių temos.“

Mano, kad buvo užsigrūdinusi

Kasmet (tik šiemet šią tradiciją pertraukė pasaulį parklupdęs koronavirusas), artėjant birželio 14-ajai, Gedulo ir vilties dienai, į Rumšiškes atvažiuoja amerikiečių moksleivių ekskursija. Kai vadovas jų paklausia, ar skaitė „Tarp pilkų debesų“, pakyla rankų miškas. Kai kurie jų vežasi knygą su savimi ir kelionėje skaito, kiti jau iš anksto būna perskaitę. Visiems labiausiai rūpi, kas už ko ištekėjo. I. S. Valaitytė-Špakauskienė juokiasi: „Tenka jiems paaiškinti, kad tai romanas, rimtas istorinis reikalas yra pateiktas romano pavidalu. Klausiu, koks penkiolikmetis, aštuoniolikmetis ar dvidešimtmetis skaitys knygą, jeigu joje nebus meilės?“

Tačiau surimtėjusi ir man, kaip tiems amerikiečių moksleiviams, ji paliudija, kad jausmai užgimdavo net tomis nežmoniškomis sąlygomis: „Turėjome ir širdis, ir akis, krūvoje gyvenome, krūvoje dirbome. Ir jeigu nemiršti, esi tas pats, absoliučiai tas pats žmogus. Pagalvokite: net jei viskas iš tavęs atimta, širdis, akys ir prigimtis juk neatimta…“
Tiesa, Irenos Saulutės širdį didžioji meilė aplankė gerokai vėliau, jau Lietuvoje. „Tai nereiškia, kad Arktyje nelakstė iš paskos vyresni, juk buvau didžiausia čirškautoja. Tik kad man tada rūpėjo Lietuva, rūpėjo tėvelį surasti“, – prisimena laimingoje santuokoje 42-ejus metus pragyvenusi moteris.

Puode – virtos piktžolės

Pasiturintys Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriaus ir dvarininkaitės namai, knygų skaitymas naktimis po antklode, pasišviečiant prožektoriuku, dūkimas su medžiokliniais šunimis, pasivaikščiojimas su aukle, vasaros Palangoje, indėniški žaidimai su vyresniu broliu – taip atrodė Irenos Saulutės vaikystė. O kai jai buvo trylika, viskas per vieną 1941-ųjų birželio 14-osios naktį pasikeitė kardinaliai.

Į giminaičių vienkiemį šalia Lukšių, kur slapstėsi okupuotos valstybės karininko šeima, užgriuvę ginkluoti rusiškai kalbantys vyrai brutaliai sudraskė keturių žmonių likimus. Tėvelį įgrūdo į vieną vagoną, mamą su paaugliais vaikais – į kitą. Ši šeima daugiau niekada kartu nesės prie Kūčių stalo, iš tremties į Lietuvą gyvi grįš tik du – Irena Saulutė ir jos brolis Romualdas.

Po daugiau nei mėnesį trukusios kelionės antisanitarinėmis sąlygomis gyvuliniais vagonais ir vargingo slinkimo pėsčiomis Altajaus kalnų keliukais tremtinių būrys pasiekia buvusį angliakasių miestelį. Irenos Saulutės mamą ir brolį kasdien varo į kalnus kirsti medžių, o trylikametės užduotis – parūpinti malkų ir maisto. Tokia dabar mergaitės kasdienybė.

Lietuvių šeimą savo mažulyčiame namuke sutikusi priglausti širdinga rusė turi du berniukus, jos vyras – fronte, netrukus ateina pranešimas, kad „dingo be žinios.“ Šalia moters trobelės – darželiukas (tik balandos ir dilgėlės), netoli – kalnų šlaitai, prigriuvę vertingų milžiniškų medžių – maumedžių, kedrų, eglių. Puikios malkos!

„Valgį galime gamintis lauke ant laužo, puodą mums paskolina šeimininkė, bet ką jame virti? Iš pradžių iš rusių daržų suvalgome visas dilgėles ir balandas – žoles, kurias pažįstame, tada jau tenka lipti į kalnus žoliauti, – prisimena I. S. Valaitytė-Špakauskienė. – Brolis ir mama rytais išeina į darbą, o aš – rinkti smalingos, sakuotos medienos ir žolių rauti. Labai baisu. Miškas tankus, didžiuliai medžiai, o pomedis – vešlūs krūmai, mano ūgio paparčiai, eglaitės, ant apatinių jų šakų dar ir gyvatės kaba. Juo baisiau, kad po tuos gyvatynus braidau apsiavusi medžiaginėmis basutėmis – tomis pačiomis, kuriomis avinčią išvežė iš Lietuvos: baltas guminis padukas, priekyje sukryžiuotos margos juostelės.“

Grįžusi iš kalnų Irena Saulutė sukrauna lauželį iš sakingų medžių šakų (karštis toks, kad turbūt geležį išlydytų) ir užkaičia puodą su žole. „Lėkščių neturime, tik kažin kokių skardinių. Atsimenu, brolis iš savo skardinės suvalgo viską, jis juk – paauglys, po miško kirtimo siaubingai valgyti nori. O man ašarų srautai teka – taip šlykštu, taip glitu, atrodo, tuoj išvemsiu. Aš verkiu, bet nekūkčioju, nenoriu, kad mamytė graudintųsi. Juk ji nieko negali pakeisti – tai suprantu. Mamytė apsimeta, jog nemato, nei kaip verkiu, nei kaip bandau neišsiduoti“, – pasakoja I. S. Valaitytė-Špakauskienė.

Basutėmis – per Sibiro sniegą

Visgi po metų lietuvių tremtiniams Altajus atrodys lyg rojus. Kažkuriam sovietiniam veikėjui nutarus kariaujančią Raudonąją armiją aprūpinti žuvimis, jų gaudyti į Lenos žiotis už poliarinio rato 1942-ųjų vasarą pasiunčiamos ištremtos moterys su nepilnamečiais vaikais. Oficiali priežastis primityvi iki bukumo – kadangi pribaltai yra žmonės, gimę prie Baltijos jūros, žvejoti jie atseit yra įgudę! Ir nesvarbu, kad tremtinės – garsių tarpukario Lietuvos politikų, karininkų, stambių ūkininkų žmonos – jūrą yra mačiusios nebent per atostogas. O jų vaikai tokie maži, kad žvejoti itin atšiauriomis Arkties sąlygomis netinkami.

Negyvenamoje Tit Arų saloje išlaipinti 500 varguolių paliekami be stogo virš galvos, niekas nesirūpina nei šiltesniais jų drabužiais, nei sveikatos būkle.

„Žiemą dirbame dvylika valandų, vasarą – keturiolika. Mano dienos duonos norma – 250 gramų. Broliukas ir mamytė priklauso suaugusiųjų brigadai, gauna talonus, kiek atmenu, 500 gramų duonos dienai. Sudėję visų trijų talonus galėtume kasdien nusipirkti 1 kilogramą 250 gramų duonos, bet išsipirkti tos normos negalime – neužtenka pinigų. Trise per mėnesį iš viso teuždirbame devynis rublius, o kilogramas duonos kainuoja 4,6 rublio, – I. S. Valaitytė-Špakauskienė šių skaičių nepamiršo lig šiol. – Vaikų brigada tirpte tirpsta, kiekvieną rytą darbe kurio nors nesulaukiame, bet esame tokie išvargę ir apatiški, kad tik sumurmame naktį girdėję rėkiant, vaitojant – vadinasi, mirė. Dažnas mirdamas rėkia, bet niekas neina ir nežiūri.“

Po daugelio metų išlikę gyvi lietuviai suskaičiuos, kad pirmąją žiemą saloje jų mirė daugiau nei trečdalis mamyčių ir jų vaikučių. Iš pradžių lietuviai dar bandė įšalą įveikti – gyvieji kapstė duobeles mirusiesiems laidoti, tačiau labai negilios išeidavo, per žiemą palaidotųjų kaulai išlįsdavo – pašalas išstumdavo, nenurimstantys stiprūs vėjai išpūsdavo. „Iš pradžių ir kryželius iš bet kokio šakalio gaminome. Bet netrukus jų nebeliko, visi buvo nukapoti ir sukūrenti. Kai barake ar jurtoje minusinė temperatūra, o už puskilometrio šakalys kyšo, viskas visai kitaip atrodo“, – Irena Saulutė aiškina, kodėl dėl sudegintų kryželių niekas niekam nepriekaištavo.

Mergaitė pirmosiomis dienomis po Arkties sniegą klampoja basutėmis, ji vilki ta pačia vasarine suknute, kuria buvo išvežta iš Lietuvos. Po kažkiek dienų mama ėmė parsinešti po galiuką virvės, gabalėlį maišo ar žvejybos tinklo ir durstyti kelnes, marškinius. Po kurio laiko įsigudriname iš virvių susiūti padą ir parišti jį po maišo atraiža. Bet pabandykite tokia storai apledėjusia konstrukcija paeiti, sunkenybė! Eidami kojų nekeliame, tik čiūžiname sniegu“, – buvusios tremtinės žodžiai nukelia į beprotiško šalčio, nuovargio, bado ir nevilties metus.

Aštuoneri metai įtampos slapstantis

Leidykla „Alma littera“ jau išleido I. S. Valaitytės-Špakauskienės prisiminimų knygą. Joje rašoma ne tik apie tremtį, bet ir apie laiką, kuris neminimas nei knygoje „Tarp pilkų debesų“, nei to paties pavadinimo filme. Irena Saulutė ryžosi pirmą kartą viešai papasakoti, kaip jai, tada devyniolikmetei, per laimingą atsitiktinumą pavyko ištrūkti iš tremties ir grįžti į Lietuvą. Tačiau čia jos niekas nelaukė.

Neabejoju, ne vienas mūsų esame girdėję, kad grįžę iš tremties lietuviai buvo persekiojami sovietinio saugumo, jiems neišduodavo pasų, neleisdavo oficialiai registruotis ir taip užkirsdavo kelią susirasti darbą, būstą. Tačiau kokias realias patirtis slepia šie žodžiai?

„Per pusseseres studentes Kaune prasiplečia pažįstamų ratas, padaugėja laikinų priebėgų. Einu į braižyklas, auditorijas, studentų praktikos vietas – kad tik šilumoje žiemą galėčiau prastumti laiką. Jei vasarą neturiu kur prisiglausti, dienomis traukiu į Karmelitų pliažą, vakarais – į šokius. Reikia sulaukti tamsos, kad galėtum įlipti per balkoną į kokį bendrabutį, kuriame tave kažkas tąnakt sutiko priglausti“, – prisimena I. S. Valaitytė-Špakauskienė.
Irenai Saulutei per stebuklą pavyksta legalizuotis, tačiau persekiojančią KGB akį ji jaučia iki pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.

Sovietmečiu kiek pašvelnėjus tremtinių persekiojimui, I. S. Valaitytė-Špakauskienė Kaune baigė Medicinos mokyklą. Dėl tremtyje ir slapstantis prarasto laiko ji savo kurse buvo vyriausia.

Papūtus Atgimimo vėjams, I. S. Valaitytė-Špakauskienė prisijungė prie ekspedicijos į lietuvių tremties vietas Arktyje, rado savo mamos kapą ir pargabeno jos palaikus į gimtinę.

Ekspedicijoje į tremties vietą.

Gyvybinga moteris džiaugiasi sulaukusi laiko, kai jos mylima Lietuva vėl laisva, noriai bendrauja su jaunimu, jaučia pareigą paaiškinti, ką okupacija reiškė jai ir kitiems represijų paliestiesiems. Ir išsitaria, ką pagalvoja, bet garsiai nepasako laisvės sąlygomis augančiai jaunajai lietuvių kartai: „Mes Lietuvą mylėjome be išlygų ir nesvarstėme: „Ką man davė ta Nepriklausomybė?“ Labai gerbėme jaunų mūsų tėvelių iškovotą laisvę – iš visos širdies. Ir tikrai nejautėme jokio nusivylimo Lietuva.“ Šie visame pasaulyje garsios lietuvės žodžiai ragina Tėvynę mylėti idealistiškai ir nesitikėti iš jos praktinės naudos.

Su anūke Ieva Irena mėgsta keliauti po pasaulį.

Žilvinė Petrauskaitė

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • „Iš gyvenimo“ (Naujos knygos)

    2020-12-16„Iš gyvenimo“ (Naujos knygos)
    Taip lakoniškai ir tuo pat metu – labai erdviai savo pirmą eilėraščių rinkinį pavadino kalvarijietis Tadas Simanavičius (leidykla „Trys žvaigždutės“). Jurgežerių apylinkėse gausioje šeimoje augęs, dabar jau seniai gyvenantis Kalvarijoje vyras, prisistatydamas skaitytojams, sako eilėraščius bandęs rašyti anksčiau, tačiau tikroji rašymo banga plūstelėjo praėjusias metais – tai tapo didžiausiu pomėgiu. Autorius rašo apie tai, ką mato aplink, kas jį džiugina, jaudina: gamtos grožį, artimus žmones ir jausmus jiems, laimę ir, žinoma, meilę… Kai kurie eilėraščiai ...
  • Eilėraščiai

    2020-12-16Eilėraščiai
    Zita ŠIUPŠINSKAITĖ Medikams Jūs reikalingi prie lauko kelio, prie gluosnio ir prie klevo.Jūs reikalingi rankų švelnumui, širdies ir žodžio meilei.Jūs reikalingi pasakų gėlei, tikrovės priminimui.Jūs reikalingi žmogaus gerumui, lankų spalvoms ir mėliui.Jūs reikalingi ir bitės skrydžiui, ir drugiui vienadieniui,Ir tam, kas sėja, ir tam, kas pjauna, ir vaiko smėlio piliai.Jūs reikalingi ir tam, kur verkia, ir tam, kas šypsos naiviai…Jūs reikalingi lyg amžiaus duona: kvapni, skalsi, grūdėta… * * * Naktį ieškai dienos,vakare – naujo ryto. Ką sutiksi laike – ...
  • Pandemijos gniaužtuose atsidūrusiam Marijampolės verslui – valstybės pagalbos priemonės

    2020-12-16Pandemijos gniaužtuose atsidūrusiam Marijampolės verslui – valstybės pagalbos priemonės
    Dėl Covid-19 pandemijos lapkritį visoje Lietuvoje antrą kartą per šiuos metus paskelbus karantiną, verslininkų nuotaikos subjuro. Statistikos departamento apklausos duomenimis, 24 proc. įmonių veiklą lapkritį apribojo koronavirusas, o verslo pasitikėjimo rodiklis krito. Nuo gruodžio 16 d. sugriežtinus karantiną ir augant nukentėjusių įmonių skaičiui, Ekonomikos ir inovacijų ministerija ketina skubiai pavirtinti daugiau verslo paramos priemonių ir kviečia naudotis jau esamais finansiniais instrumentais. Saulenis Poška Šiuo metu verslas gali pasinaudoti INVEGOS garantijomis už imamas paskolas, gauti sutelktines paskolas, taip ...
  • Alternatyva Marijampolės įmonėms – paskolos už ne daugiau kaip 7 procentus palūkanų

    2020-12-16Alternatyva Marijampolės įmonėms – paskolos  už ne daugiau kaip 7 procentus palūkanų
    Patekusios į Covid-19 pandemijos verpetus nemažai įmonių patiria apyvartinių ir investicinių lėšų trūkumą. Tam, kad kasdieniai darbai būtų tęsiami, o ilgalaikiai plėtros projektai sėkmingai įgyvendinami, nuo lapkričio pabaigos labai mažos, mažos ir vidutinės įmonės gali pasinaudoti nauja finansavimo galimybe, už paskolas mokėdamos ne daugiau kaip 7 proc. metinių palūkanų. Saulenis Poška Tokia galimybė atsirado Ekonomikos ir inovacijų ministerijai pakeitus finansinės priemonės „Alternatyva“ sąlygas. Priemonei įgyvendinti skirta 50 mln. eurų iš valstybės biudžeto, o ja pasinaudoti galima iki ...
  • Nuo pandemijos nukentėjusiam verslui – 150 milijonų eurų subsidijų apyvartinėms lėšoms

    2020-12-12Nuo pandemijos nukentėjusiam verslui – 150 milijonų eurų subsidijų apyvartinėms lėšoms
    Vyriausybė patvirtino naują pagalbos koncepciją nuo „Covid-19“ pandemijos nukentėjusiam smulkiajam ir vidutiniam verslui. Įmonės, kurių apyvarta dėl koronaviruso įtakos sumažėjo 30 proc. ar daugiau, galės neatlygintinai gauti vienkartines subsidijas, siekiančias nuo 500 eurų iki 800 tūkst. eurų. Saulenis Poška Naujoji subsidijų schema bus derinama su Europos Komisija. Pastarosios institucijos patvirtinimą tikimasi gauti per artimiausias savaites, tad įmonės paraiškas galės teikti po Naujųjų metų. Subsidijos dydį lems sumokėti mokesčiai Pasak Ekonomikos ir inovacijų ministerijos Europos Sąjungos investicijų koordinavimo departamento direktorės ...
  • Naujoje knygoje – tikrasis Rūtos Šepetys romano „Tarp pilkų debesų“ herojės likimas

    2020-12-11Naujoje knygoje – tikrasis Rūtos Šepetys romano „Tarp pilkų debesų“ herojės likimas
    Leidykla „Alma littera“ ką tik išleido knygą „Manėme, kad plaukiame į Ameriką“. Knygą parašė 92-iejų Irena Saulutė Valaitytė-Špakauskienė, kurią daugelis žino, kaip moterį, įkvėpusią pasaulinio garso lietuvių kilmės rašytoją Rūtą Šepetys parašyti savo romaną „Tarp pilkų debesų“. Gyvenimas tremtyje, už poliarinio rato, mėginimas išgyventi, išsilaikyti, neprarasti žmogiškumo ir kelionė atgal, į išsvajotą Lietuvą. Knygoje I.S. Valaitytė-Špakauskienė pirmą kartą atvirai pasakoja savo gyvenimo istoriją. Siūlome jums knygos sudarytojos, žurnalistės Žilvinės Petrauskaitės parengtą tekstą apie Ireną Saulutę ...
  • Projektas, padėjęs Prienų jaunimui ne tik save realizuoti, bet ir suprasti, ką studijuoti

    2020-12-11Projektas, padėjęs Prienų jaunimui ne tik save realizuoti, bet ir suprasti, ką studijuoti
    Prienų miesto bendruomenės nariai, stingantys užimtumo, buvo kviečiami save išbandyti primirštoje veikloje – drožyboje. Projektas „Prakalbinkime medį sava kalba“ subūrė dešimtis prieniškių, kuriems užsiėmimai leido ne tik geriau pažinti drožėjo amatą, bet ir suprasti, ką toliau norėtų veikti gyvenime. Per projekto veiklas buvo siekiama suteikti pagalbą darbingiems bedarbiams, socialinę atskirtį patiriantiems ir neaktyviems asmenims, kad jie lengviau prisijungtų prie darbo rinkos Prienų mieste. Tačiau projekte buvo laukiami visi jauni žmonės, kurie nori save realizuoti naujose veiklose. Vienas ...
  • Manto Bartuševičiaus „žalioji kelionė“ – nuo žmonių su priklausomybėmis integracijos iki daiktų prikėlimo antram gyvenimui

    2020-12-10Manto Bartuševičiaus „žalioji kelionė“ – nuo žmonių su priklausomybėmis integracijos iki daiktų prikėlimo antram gyvenimui
    Lietuvoje gausu verslų ir nevyriausybinių organizacijų, kurios geba sujungti ekologijos ir socialinės atsakomybės svarbą. Žinomas Lietuvos komikas Mantas Bartuševičius tuo įsitikino gyvai ir virtualiai bendravęs su Vilniuje, Alytuje, Marijampolėje, Kaune įsikūrusių verslų, taip pat Žemaitijos nacionalinio parko atstovais. Gerai žmonėms, gerai ir mūsų planetai M. Bartuševičius dvi savaites itin daug dėmesio skyrė ekologijos ir socialinėms temoms, leisdamasis į pažintinę kelionę po Lietuvą gyvai ir virtualiai, laikydamasis visų saugumo reikalavimų. „Džiaugiuosi, kad net ir šiuo sudėtingu laikotarpiu pavyko ...
  • Kodėl „šešėlis“ taip vilioja nusikaltėlius?

    2020-12-09Kodėl „šešėlis“ taip vilioja nusikaltėlius?
    Apie tai, kaip Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai kovoja su kontrabanda, pasakoja laikinai Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko funkcijas atliekantis Elanas JABLONSKAS. Pirmauja cigaretės Pasak E. Jablonsko, neteisėtas akcizais apmokestinamų prekių, dar kitaip vadinamų „kontrabandinių“ prekių, ypač cigarečių, alkoholinių gėrimų, patekimas į Lietuvos rinką ir toliau išlieka Marijampolės apskr. VPK prioritetinė veiklos sritis kovojant su „šešėliu“. Tai reziumuoja 2020 metais pradėti ikiteisminiai tyrimai dėl neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis, sulaikytas didelis kiekis kontrabandinių prekių (šiemet ...
  • Kontrabandos keliai vis platesni: nuo dangaus ligi žemės

    2020-12-09Kontrabandos keliai vis platesni: nuo dangaus ligi žemės
    Kontrabanda turi neigiamos įtakos valstybės finansų sistemai ir visuomenės saugumui. Valstybė kasmet dėl to praranda milijonus, dedamos didžiulės pastangos, tačiau įveikti šešėlinio verslo vis dar nepavyksta. Apie tai, kaip sekasi kovoti su kontrabanda, kokios šešėlinio verslo priežastys, kalbamės su Vitu VOLUNGEVIČIUMI. – Kaip apibrėžtumėte, kas yra kontrabanda? – Kontrabandos apibrėžimas ir atsakomybė numatyta Administracinių nusižengimų kodekso 208 straipsnyje. Jame sakoma, kad prekių, pinigų, meno vertybių ar kitų privalomų pateikti muitinei daiktų, išskyrus kilnojamąsias kultūros vertybes ar antikvarinius ...
  • Vilkaviškio jaunimui padeda svajonę sukurti savo verslą paversti realybe: mokėsi iš patyrusių verslininkų

    2020-12-09Vilkaviškio jaunimui padeda svajonę sukurti savo verslą paversti realybe: mokėsi iš patyrusių verslininkų
    Apie savą verslą svajoja ne vienas – vis tik sėkmingai jį sukurti nėra taip paprasta. Norėdami paskatinti ir padrąsinti jaunus, ekonomiškai neaktyvius Vilkaviškio gyventojus imtis savo verslo įkūrimo, VšĮ „Jaunimo ambasadoriai“ nusprendė įgyvendinti projektą „Veiklus. Verslus. Veržlus.“. Kaip sako projekto vadovė Mingailė Ružytė, jo metu visi dalyviai uoliai ir nuoširdžiai dirbo su savo verslo idėjomis, o dalis jų šiandien pamažu virsta realybe. Rajone trūksta galimybių M. Ružytė sako, kad Vilkaviškis yra nedidelis miestelis, kuriame auga daug motyvuotų ...
  • Kontrabandininkų automobilis buvo specialiai paruoštas šiai veiklai

    2020-12-09Kontrabandininkų automobilis buvo specialiai paruoštas šiai veiklai
    Marijampolės apskrities VPK pareigūnai, kovodami su kontrabandininkais, susiduria su įvairiausiais išradimais, pasipriešinimo būdais. Šių metų spalio 23 d. pareigūnai pranešė sulaikę tranzitu per Lietuvą gabentą cigarečių kontrabandą. Marijampolės apskr. VPK Kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo skyriaus pareigūnai turėjo informacijos, kad per Kalvarijos savivaldybę bus gabenami dideli kiekiai akcizinių prekių, t. y. cigarečių. Atlikus kriminalinės žvalgybos veiksmus, buvo nustatyta, kad cigaretės vežamos automobiliu „Škoda Superb“ su lietuviškais valstybiniais numeriais. Išsiaiškinta, kad numeriai suklastoti ir nepriklauso šiai transporto priemonei. ...
  • Grūdų augintojai ir perdirbėjai: be paramos už sertifikuotą sėklą grūdų kokybė prastės, o derlius ir eksportas mažės

    2020-12-09Grūdų augintojai ir perdirbėjai: be paramos už sertifikuotą sėklą grūdų kokybė prastės,  o derlius ir eksportas mažės
    Lietuvos grūdų augintojai, tik maždaug penktadalį kviečių plotų apsėdami sertifikuota sėkla, pagal šį rodiklį kelis kartus atsilieka nuo Vakarų Europos bei Skandinavijos šalių ūkininkų, kurie tokia sėk­la apsėja 60–80 proc. pasėlių.  Siekiant, kad būtų daugiau naudojama specialiai tam tikslui išaugintos ir paruoštos sėklos, nuo 2017 metų Lietuvoje taikoma susietoji parama: dabar išmoka už sertifikuota sėkla apsėtą hektarą siekia 14,2 Eur. Grūdų augintojams bei perdirbėjams itin didelį nerimą kelia Žemės ūkio ministerijos planai neberemti išmokomis javų iš sertifikuotos ...
  • Kai ugnis tampa pikčiausiu priešu

    2020-12-08Kai ugnis tampa pikčiausiu priešu
    Dažnai nelaimei įvykti pakanka minutės ar net sekundės, kuri mūsų įprastus gyvenimus apverčia aukštyn kojomis, atnešdama didžiulių negandų. Ne veltui sakoma, kad ugnis, kuri mums tokia reikalinga, kartais tampa pikčiausiu priešu. Piktesniu už vagį. Šis bent sienas palieka ir stogą virš galvos, o ugnis sunaikina viską. Loreta TUMELIENĖ Sudegė namai Tokią nelaimę lapkričio 25-ąją išgyveno Liudvinavo miestelio gyventojai. Parko gatvėje kilus gaisrui liepsnose pražuvo jų namas ir visas užgyventas turtas. Žmonės liko taip, kaip tuo metu spėjo išbėgti ...
  • Gal dviejų žmonių žūtis paskatins valdininkus imtis veiksmų

    2020-12-04Gal dviejų žmonių žūtis paskatins valdininkus imtis veiksmų
    Kazlų Rūdos savivaldybės gyventojai ne kartą skundėsi dėl jų savivaldybėje esančio pavojingo kelio Kazlų Rūda – Bagotoji. Iš pirmo žvilgsnio kelias pavojingu neatrodo, asfaltuotas, kelkraščiai dar irgi ne kažin kiek ištrupėję ar nuvažinėti. Tikrai yra blogesnių kelių. Tačiau šiame kelyje kiekvienais metais registruojami eismo įvykiai. Daugiausia techninių avarijų, bet būta ir skaudesnių. Pati skaudžiausia įvyko šių metų spalį, kuomet Kazlų kaime, ties sankryža, nesuvaldžiusi automobilio į priešingą eismo pusę nuslydusi vairuotoja atsitrenkė į vilkiką. Ji ...