Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Tiek aistrų dėl Lakštingalų gatvės remonto

Lapkričio pirmąją pusę Marijampolės savivaldybės Kantališkių kaime buvo išasfaltuota Lakštingalų gatvė. Džiaugsmą dėl naujai pakloto asfalto užgožė pasipylę gyventojų priekaištai, kas padaryta blogai, kodėl tokia nuošali gatvė, kuria naudojasi vos ne du gyventojai, iš viso asfaltuota. Skaitytojų pastabas paprašėme pakomentuoti Marijampolės savivaldybės vadovus ir kelią remontavusius statybinių bendrovių specialistus.

Loreta TUMELIENĖ

Asfaltas degalinės savininkui?

Prie pat senojo kelio Marijampolė–Kaunas esančiame Kantališkių kaime Lakštingalų gatve į namus vyksta tik keleto sodybų gyventojai. Gatvę remontavusios UAB „Alkesta“ statybos darbų vadovo Raimundo Šumino teigimu, gatve naudojasi praktiškai tik vienas gyventojas, į antrųjų kiemą įvažiavimas yra nuo kelio. Daugiausia keliu naudojasi „Stateta“ degalinės darbuotojai ir klientai, nes važiuojant magistrale „Via Baltica“ nuo Marijampolės į degalinę įvažiavimo nėra. Norint patekti į jos teritoriją, tenka sukti senu Kauno keliu ir važiuoti per Kantališkių kaimą. Tad ne vienas skaitytojas, pamatęs išasfaltuotą gatvę link verslo įmonių, pagalvojo, kad kelio kapitalinis remontas padarytas ir asfaltas paklotas tik dėl privačių verslo interesų.

Marijampolės savivaldybės mero Povilo Isodos teigimu, čia jokio kriminalo, kad ir kaip jo kai kas norėtų, nėra. Paprasčiausiai vykdant magistralės Kaunas–Marijampolė rekonstrukciją ir projektavimą, degalinė buvo nuskriausta. Kelio savininkas, Lietuvos automobilių Kelių direkcija, buvo žadėjusi, jog šio magistralinio kelio jungiamasis kelias bus sujungtas su regiono keliu Marijampolė–Kaunas. Tačiau pažadai nebuvo ištesėti. Įvyko taip, kad degalinė liko atskirta nuo klientų, o patekimas į ją ir UAB „Stateta“ valdomas žemes, apribotas. Dėl to UAB „Stateta“ vadovas Karolis Stasiukynas kreipėsi į Kelių direkciją. Taisydama šią situaciją, Susisiekimo ministerija skyrė 120 tūkst. tikslinių lėšų Kantališkių kaimo Lakštingalų gatvės keliui įrengti ir asfaltuoti. Privatūs asmenys padovanojo dalį savo sklypų žemės keliui nutiesti, nes tai regioninės svarbos kelias. Visos procedūros buvo pradėtos 2018 metais, projektavimas – 2019-aisiais. Anot kelininkų, dokumentų rengimas – ilgas darbas, todėl kelio remontas ir nusitęsė iki 2020-ųjų metų pabaigos.

Kelio remontas padarytas tvarkingai, griovių apželdinimui panaudota hidrosėja.

Kodėl kelių metrų atkarpa liko be asfalto?

Lakštingalų gatvės gyventojai ir pro šalį važiuojantys miestelėnai negalėjo atsistebėti, kad visa gatvė išasfaltuota, o penkių–dešimties metrų kelio atkarpa palikta netvarkyta, neasfaltuota. „Nejaugi pritrūko asfalto ar laiko“? – retoriškai klausė gyventojai.

Šią atkarpą jau remontuojančios ir asfaltą kloti besiruošiančios UAB „Kelranga“ vadovas Algirdas Brazys paaiškino, kad atkarpa Lakštingalų gatvėje liko netvarkyta ne dėl kelininkų kaltės, o dėl įstatymo dviprasmybių. Lakštingalų gatvės savininkas – Marijampolės savivaldybės administracija, tačiau toji nedidelė atkarpa, kuri susikerta su krašto keliu Marijampolė–Kaunas, yra kelio apsauginėje zonoje ir priklauso Lietuvos automobilių kelių direkcijai. Savivaldybės administracija neturi teisės atlikti darbų svetimoje nuosavybėje. „Tai tas pats, kaip eitum į kito gyventojo kiemą ir darytum kažkokius ten darbus“, – aiškino A. Brazys.

Be to, pasak „Kelranga“ vadovo, Lakštingalų gatvės remontas daug paprastesnis, nes tokie darbai priskiriami neypatingų statinių kategorijai. Apsauginei kelio zonai keliami daug griežtesni reikalavimai, nes tai jau ypatingas statinys, tad privalo būti atskiras projektas. „ Tam kelių kvadratų gabaliukui išasfaltuoti reikia specialaus projekto, statybų leidimo ir visų kitų procedūrų. Mes visi suprantame, kad tai įstatymo absurdas. Kelių direkcija skiria pinigus gatvės asfaltavimui, bet Savivaldybė negali naudoti tų lėšų Kelių direkcijos turtui pagerinti“. Anot UAB „Kelranga“ vadovo, tokių nesuremontuotų atkarpų dėl šio dviprasmiško įstatymo Lietuvoje šiais metais liko daug.

Vis dėlto merui Povilui Isodai pavyko susitarti su Kelių direkcija. Ši atkarpa bus asfaltuojama šiemet, jau paruošti pagrindai, trūksta tik skaldos ir asfalto. A. Brazys, atsakydamas į gyventojų pastabas, kodėl ta atkarpa dar neišlyginta, paaiškino, kad yra darbai, kurie atliekami prieš pat asfaltavimą.

Žmonėms sunku suvokti, kodėl kelių metrų atkarpa palikta neremontuota.

Tam davė, o tam neliko?

Į „Suvalkiečio“ redakciją paskambinusi skaitytoja piktinosi nelygybe. Anot jos, vienur dešimties metrų įvažiavimas išasfaltuotas net į tuščius laukus, o vienas gyventojas, kurio sodyba tolėliau, apskritai paliktas be asfalto.

Pasak UAB „Kelranga“ direktoriaus A. Brazio, įvažos pagal projektą daromos ir ten, kur nėra gyvenamųjų namų, bet suformuoti sklypai. Matyt, ten, kur padaryta įvaža į laukus, pagal projektą yra sklypas.

Mero P. Isodos teigimu, visi darbai Lakštingalų gatvėje daryti pagal projektą, be jokių išimčių. Asfaltas klotas iki automobilių dirbtuvių, nes toliau kelias veda į negyvenamą apleistą sodybą ir žemės ūkio laukus, todėl netikslinga leisti valstybės lėšas ir asfaltuoti kelią į laukus.

Kelią Lakštingalų gatvėje rekonstravusios ir asfaltą klojusios UAB „Alkesta“ darbų vadovas R. Šuminas, „Suvalkiečiui“ patvirtino, kad visi remonto darbai daryti laikantis projekto ir technologinių reikalavimų. Kelio remonto darbus kelis kartus tikrino komisija, bandymus darė samdomos laboratorijos, atsižvelgta į jų pastabas, kai kur ir perdaryta. Po pakartotinių tyrimų ir darbų buvo gautas leidimas tęsti darbus. Tad statybos darbų vadovui sunkiai suvokiami žmonių priekaištai, kad kažkas padaryta negerai, kažkas neįvažiavo į kiemus.

R. Šuminas paaiškino, kad kelio šlaitų dirvožemis apdirbtas hidrosėja. Taip išvengiama sėklų išpustymo, išplovimo, išlyginto dirvožemio erozijos. Ši technologija nepamainoma tokiose vietose, kur lyjant lietui susidaro dideli nutekančio vandens upeliai. Toks būdas taip pat leidžia sėti veją ir vėlų rudenį, kuomet tradiciniam sėjimui jau per vėlu. Visoms vejos sėkloms nespėjus sudygti iki šalnų, susiformavusi plėvelė ir toliau atlieka savo funkcijas, laikydama sėklas vietoje iki pavasario, kuomet jos toliau gali dygti.

Gyventojai piktinosi, kad įvažos išasfaltuotos net į laukus.

Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos

Autorių teisės saugomos

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • „Aš negaliu nieko neveikti“

    2017-08-22„Aš negaliu nieko neveikti“
    Aistė Jaudegytė, Rygiškių Jono gimnazijos abiturientė, savanorių veikloje dalyvauja jau trečius metus. Anot Aistės, savanoryste ji užsiima, kai tik lieka laisvo laiko, kai atranda ką nors įdomaus. O to laisvo laiko, ypač per mokslo metus, Aistė praktiškai neturi. Mergina mokosi gerai ir dar turi daugybę pomėgių ir užsiėmimų. Šiais metais Aistė baigė muzikos mokyklą. Keletą metų lankė Marijampolės dramos teatro studiją „Nauja karta“, kur repeticijos prieš premjerą būdavo vos ne kasdien. Aistė sako su teatru jau atsisveikinsianti, nes nerimauja dėl mokslų, kad gali visur nesuspėti. „Šiais mokslo metais susitelksiu į mokslus“, – sako Aistė. Be to, jų mylima režisierė ir studijos ...
  • Birutė Taraskevičiūtė: nuo veiklos bendruomenėje iki skautų vadovės

    2017-08-22Birutė Taraskevičiūtė: nuo veiklos bendruomenėje iki skautų vadovės
    Iš Liudvinavo seniūnijos Želsvos kaimo kilusi Birutė Taraskevičiūtė savojo krašto žmonėms žinoma kaip aktyvi bendruomenės narė, metraštininkė. Būdama moksleivė rašė straipsnius į spaudą, dalijosi savo mintimis ir išgyvenimais. Marijampolės krašto jaunimui ji pažįstama per savanoriavimo liniją. Ši veikla Birutei tapo gyvenimo prasme, mėgstamu darbu. Jau keletą metų ji dirba nevyriausybinėje organizacijoje „A.C. Patria“. Beje, savanoriaudama Birutė surado ir savo antrąją pusę – daugiau nei prieš metus ji sumainė žiedus su vyru Mariumi ir tapo Birute Daugėliene. Anot moters, su savu kraštu ją sieja tvirti šeimyniniai ryšiai, darbiniai ir skautiški reikalai. Šiandien su Birute kalbamės apie savanorystės veiklą, kuri populiarėja Lietuvoje, apie ...
  • Negalima iš visų reikalauti didvyriškumo, bet…

    2017-08-17Negalima iš visų reikalauti didvyriškumo, bet...
    Kai Slavickų šeimą – tėvus ir tris sūnus – trėmė į Sibirą, Vytautui buvo dešimt metų. Atšiauriame Irkutsko krašte jis užaugo, baigė mokyklą, ir… buvo pašauktas į tarnybą sovietų kariuomenėje.   Šeima buvo įskųsta Vytautui buvo dveji, kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Vaiko atmintin įstrigo vokiečių kareiviai, kurie jam davė saldainių, ir pilnas tėvų sodybos kiemas kareiviškų mašinų. Ryškesnis vaizdas iškyla jau 1944-aisiais, kai atsitraukdami vokiečiai kieme pasistatė haubicą, artilerijos pabūklą su į viršų iškeltu vamzdžiu… Dar po penkerių metų, 1949-ųjų kovo 25 d., kieme ir vėl šeimininkavo svetimi… – Į namus Išlandžių kaime, prie Šeštokų, įsiveržė rusas ir keli stribai. Visą naktį prasėdėjo ...
  • Tremtis paženklino žmonių gyvenimus visam laikui

    2017-08-17Tremtis paženklino žmonių gyvenimus visam laikui
    Angelė ir Kazimieras Juodžiai į tremtį 1948 metais išvežti iš skirtingų Lietuvos vietovių: ji – iš Prienų rajono, jis – iš Kauno r. Kaip vėliau išaiškėjo, abu į nežinią vežti tuo pačiu ešelonu. Į Lietuvą sugrįžo po dešimties metų.   Gegutė iškukavo tremties dešimtmetį Angelės tėvai Vaikšniai, pasiturintys Važatkiemio kaimo ūkininkai, dirbę 40 hektarų žemės, auginę septynias dukras ir sūnų, viską prarado – išdraskyta šeima, nacionalizuota žemė, į tremtį išvežta motina, sūnus ir dukra, po naktinių stribų tikrinimų sveikatą praradęs tėvas… Laimė, baisios nežinios išvengė kitos dukros. Angelė su viena iš seserų mokėsi Prienuose, „Žiburio“ gimnazijoje, tėvai dukroms buvo išnuomoję kambarį. Mergina ruošėsi baigiamiesiems ...
  • „Vežė tuos, kas mokėjo užsidirbti duoną sau ir dar kitam“

    2017-08-17„Vežė tuos, kas mokėjo užsidirbti duoną sau ir dar kitam“
    Gražiausius gyvenimo metus prievarta praleidę Sibiro platybėse: Krasnojarske, Igarkoje, prie Laptevų jūros, Norilske, Novosibirske, Omske, Magadane, Tomske, lietuviai neprarado tikėjimo gimtosios šalies laisve. Viltį susigrąžinti Lietuvos nepriklausomybę įžiebė 1988 metais pakilusi tautinio Atgimimo banga.   Tremtiniai būrėsi į sąjungą Kartu su Sąjūdžiu buvę sovietinių lagerių politiniai kaliniai ir Sibiro tremtiniai pirmieji susibūrė į klubą „Tremtinys“, kuris 1990 m. buvo pavadintas Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga (LPKTS). Visoje šalyje susikūrė 58 tremtinių skyriai, vienijantys apie 76 tūkstančius žmonių. Sąjungos lėšomis ir pastangomis Lietuvoje pastatyta šimtai paminklų ir keletas memorialų žuvusiems Lietuvos partizanams ir okupantų nukankintiems Laisvės kovotojams atminti. Daugelyje miestų ir miestelių įrengti ...
  • Netekusios darbo vietų jas susikūrė pačios

    2017-08-08Netekusios darbo vietų jas susikūrė pačios
    Už neseniai Marijampolėje duris atvėrusio „Bordo Boutique“ prekystalio stovi dvi žavios merginos Aurelija Kliučinykaitė ir Judita Galeckienė. Jos – parduotuvės įkūrėjos ir savininkės. Anksčiau merginos dirbo vienoje įmonėje, tačiau jai bankrutavus abi liko be darbo. Kito darbo taip ir neradusios rankų sudėjusios nesėdėjo – darbo vietas susikūrė pačios. Suvedė buvusi darbovietė Kai liko be darbų, merginos iš karto negalvojo, kad imsis kurti nuosavą verslą. Kurį laiką svarstė, kuo galėtų užsiimti, pirmiausia, žinoma, dairėsi į darbo skelbimus. – Marijampolė – mūsų miestas ir mūsų namai. Nesinorėjo išvažiuoti, nors tai gal būtų buvę lengviausia. Tačiau ir darbo pasiūlymų, kurie tenkintų mūsų lūkesčius, neradome. Ėmėme ieškoti ...
  • Jei galėtų, bandytų įsitvirtinti kitame mieste

    2017-08-08Jei galėtų, bandytų įsitvirtinti kitame mieste
    Marijampolietis Ričardas Patackas – picerijos „Pizza House“ savininkas. Vaikinas sako visada svajojęs turėti nuosavą verslą, todėl džiaugiasi pagaliau galėdamas dirbti sau. Visgi jei galėtų viską pradėti iš naujo, verslą steigtų didesniame mieste. Anot Ričardo, Marijampolė traukiasi – žmonių mažėja, jų perkamoji galia menksta, tad ir vietiniai smulkieji verslininkai ne aukso amžių išgyvena.   Apie nuosavą verslą svajojo seniai Noras turėti nuosavą verslą Ričardui kilo tada, kai baigęs vidurinę mokyklą vasarą įsidarbino picų išvežiotoju. Vaikinas matė, kad verslas juda, picas marijampoliečiai mėgsta ir dažnai jas perka. Jis taip pat suprato, jog maistas yra ta sritis, kuri Marijampolėje gali duoti pelną, nes yra paklausi. Anot ...
  • Ieva Vasiliauskaitė: „Marijampolė – mano namai, Marijampolė – mano darbai“

    2017-08-08Ieva Vasiliauskaitė: „Marijampolė – mano namai, Marijampolė – mano darbai“
    Iš Vilkaviškio kilusi Ieva Vasiliauskaitė neseniai Marijampolėje duris atvėrusioje grožio studijoje „Studio IV“ dūzgia it bitė. Mergina planuoja jos veiklą, dėlioja darbus – užsiima organizacine veikla. Nors baigė studijas Vilniuje ir gyvenimą buvo pradėjusi kurti ten, gimtojo krašto trauka buvo tokia stipri, jog nuosavą verslą nusprendė kurti Marijampolėje.   Mokslams – teisė, laisvalaikiui – grožis ir mada Nors šiandien sukasi grožio ir estetikos pasaulyje, baigdama mokyklą ir rinkdamasi specialybę mergina save įsivaizdavo dirbant visai kitoje srityje. Teisė – štai kas domino Ievą. Krimsdama mokslus mergina buvo patenkinta savo pasirinkimu, tačiau laisvalaikiu domėjosi stiliumi, mada, grožio naujienomis. Dar studijuodama ėmė ieškoti darbo. Ieva sako, ...
  • Signataras Jonas Mačys: „Norėjosi padaryti kiek galima daugiau“

    2017-08-01Signataras Jonas Mačys: „Norėjosi padaryti kiek galima daugiau“
    Igliškėlių kaimo (Marijampolės sav.) ūkininkų šeimoje gimęs ir drauge su keturiais broliais bei seserimi augęs Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo (AT-AS) Kovo 11-osios akto „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ signataras Jonas Mačys jį pažinojusių mūsų krašto žmonių, signatarų ir artimųjų atmintyje išliko kaip labai darbštus, atkaklus ir veržlus, optimistiškos prigimties žmogus. Šie, matyt, su tėvų kraujo genais paveldėti ir dėl gana sunkios vaikystės bei jaunystės įgyti bruožai J. Mačiui padėjo siekti žinių, išsilavinimo, o paskui tapti vienu iš tų, kurie Lietuvoje prasidėjus Atgimimui net nesvarstydami apie gresiančius pavojus, atsidurti kokiame nors Rusijos pakraštyje esančiame lageryje ar psichiatrijos ligoninėje, telkė apie save tuos, ...
  • Signataras Romas Gudaitis: „Mes vadovavomės idealais ir sąžine“

    2017-08-01Signataras Romas Gudaitis: „Mes vadovavomės idealais ir sąžine“
    Rašytojas, scenaristas, politikas Romas Gudaitis gimė ir augo Marijampolės rajono Pielkavos kaime. Baigęs studijas Vilniaus universitete ir įgijęs lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo specialybę būsimasis rašytojas ir politikas dirbo pedagoginį darbą, atliko tarnybą sovietų armijoje. R. Gudaičiui teko redaguoti „Ekrano naujienų“ žurnalą, dirbti Lietuvos kino studijos scenarinėje kolegijoje. Rašytojas kūrė ne tik prozos kūrinius, bet ir rašė scenarijus kino filmams. Būtent pagal jo scenarijus Lietuvos kino studijoje buvo pastatyti kino filmai „Laimingas laimės neradęs“, „Perskeltas dangus“. Lietuvos rašytojų sąjungos nariu mūsų kraštietis tapo 1982 m. Jo plunksnai priklauso romanai „Sėjėjai“, „Kartos“, „Metaforų medžiotojai“, „Chamskio eros rytas“, „Invazija į Prahą ir širdis: ...
  • 1990-aisiais valstybę atkūrė Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) deputatai

    2017-08-011990-aisiais valstybę atkūrė Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) deputatai
    1990 m. vasario 24 d. Lietuvoje pirmą kartą per 50 šalies okupacijos metų įvyko daugiapartiniai demokratiški Aukščiausiosios Tarybos, kuri 1996 m. buvo pavadinta Aukščiausiąja Taryba-Atkuriamuoju Seimu (AT-AS), rinkimai. Istorikų ir politologų vertinimu, jie faktiškai prilygo referendumui dėl nepriklausomos valstybės atkūrimo, nes dainuojamajai Lietuvos revoliucijai dirigavusio Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) rinkimuose pasiekta pergalė (LPS kandidatams atiteko 96 deputatų vietos iš 141) išreiškė tautos valią nedelsiant, parlamentiniu būdu atkurti Lietuvos valstybingumą.     Valstybė buvo atkurta de facto Tad po gerų dviejų savaičių, Kovo 11-ąją, vykusiame istoriniame AT-AS posėdyje, kuriame dalyvavo 130 tuomet jau išrinktų deputatų, 124 tautos atstovai paskelbė ir pasirašė aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos ...
  • Darbų ir atminties saugotojai

    2017-08-01Darbų ir atminties saugotojai
    Kur begyveno, V. Kudirka visą laiką buvo žandarų akiratyje, kratos jo namuose buvo nuolatinės – net ir tada, kai jau sunkiai sirgo. Stasys Ankevičius knygelėje „Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi“ (2000 m.) aprašo daug tokių atsitikimų. „Idealia knygneše“ jis vadina Marcelę Barzdaitytę, kuri „sugebėjo visus Kudirkos rankraščius pernešti per Širvintą, ir nė karto žandarai nesučiupo jos, benešančios tokią jiems vertingą literatūrą. Ji svarbiausia knygnešių knygnešė. Jeigu mes šiandien turime dr. Kudirkos kūrybą-raštus, tai tik šios varguolės, beraštės kaimo moterėlės dėka. Jeigu ne jos pavojingi žingsniai į Širvintą, mes šiandien negiedotume himno.“ Marcelė neapleido Kudirkos iki mirties. …O jei ne ...
  • „Kultūros paveldą būtina išsaugoti“

    2017-08-01„Kultūros paveldą būtina išsaugoti“
    Tai akcentavo Kultūros paveldo departamento Marijampolės skyriaus vedėjas Martynas Vasiliauskas, paklaustas apie istorinės atminties išsaugojimo problemas mūsų regione. Ir ne tik. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras prieš kurį laiką perspėjo, kad ima nykti paminklai, įamžinę kovotojus už laisvę, jų žūties vietas, rezistentus. Nemažai paminklų, kryžių statė visuomenininkai, vienminčiai, daug kas vyko stichiškai, tad dabar daug tų atminimo ženklų nebeprižiūrima, nes ir tų žmonių nebėra… Nors po nepriklausomybės atkūrimo praėjo daug metų, ne visada deramai rūpinamasi ir Lietuvos kūrėjų, signatarų atminimu. Pasak M. Vasiliausko, daug problemų saugant kultūros paveldą kyla todėl, kad vis dar vyrauja griovimo nuotaikos, jos ypač ryškios ...
  • Muziejus šviečia, paminklas priešais – aptriušęs

    2017-08-01Muziejus  šviečia, paminklas priešais – aptriušęs
    1934 metais miestas, kurio pavadinimas kelis kartus kito, pavadintas Kudirkos Naumiesčiu, jo skvere atidengtas Vinco Grybo sukurtas paminklas. Įvairiuose šaltiniuose teigiama, kad autorius ketinęs sukurti skulptūrinę grupę: šalia centrinės V. Kudirkos skulptūros turėjusios būti dar dvi, simbolizuojančios knygnešius bei lietuviško žodžio kelią į žmones… Tačiau didžiojo varpininko skulptūra taip ir liko viena. Išstovėjo per karą, atlaikė tautinei savimonei nepalankius laikus. Bet laiko tėkmė ardo ne tik mūsų atmintį – paminklus taip pat. Problemos neaplenkė ir Kudirkos Naumiestyje esančio: teko restauruoti (paskutinį kartą 2008 metais), kažkada švietęs baltumu pastaruoju metu atrodo varganai… Priešais aikštę stovintis ir naujumu spindintis (tik šių metų vasarį ...
  • Paliko kaip testamentą…

    2017-08-01Paliko kaip testamentą...
    Taip „Tautišką giesmę“ įvardijo Stasys Ankevičius – mokytojas, V. Kudirkos (ir viso šio krašto kultūros palikimo) saugotojas ir puoselėtojas, įkūręs ir bene keturis dešimt-mečius varpininko gimtuosiuose Paežeriuose prižiūrėjęs muziejėlį su brangiomis relikvijomis. Čia įkurtas visuomeninis dr. Vinco Kudirkos muziejus 1965 metais buvo oficialiai atidarytas ir tapo žinomas visoje Lietuvoje. S. Ankevičiaus ir bendraminčių, bendražygių (tarp jų – ir tuometis Paežerių mokyklos, vėliau – Lietuvos prezidento Kazio Griniaus memorialinio muziejaus direktorius Vytautas Grinius) dėka čia buvo sukaupta vertingų ir unikalių eksponatų, vienas tokių – V. Kudirkos smuikas. Juo tautos himno autorius vingiavo melodiją savo žodžiams – tai vargu ar kas girdėjo: nebent ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.