Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Tiek aistrų dėl Lakštingalų gatvės remonto

Lapkričio pirmąją pusę Marijampolės savivaldybės Kantališkių kaime buvo išasfaltuota Lakštingalų gatvė. Džiaugsmą dėl naujai pakloto asfalto užgožė pasipylę gyventojų priekaištai, kas padaryta blogai, kodėl tokia nuošali gatvė, kuria naudojasi vos ne du gyventojai, iš viso asfaltuota. Skaitytojų pastabas paprašėme pakomentuoti Marijampolės savivaldybės vadovus ir kelią remontavusius statybinių bendrovių specialistus.

Loreta TUMELIENĖ

Asfaltas degalinės savininkui?

Prie pat senojo kelio Marijampolė–Kaunas esančiame Kantališkių kaime Lakštingalų gatve į namus vyksta tik keleto sodybų gyventojai. Gatvę remontavusios UAB „Alkesta“ statybos darbų vadovo Raimundo Šumino teigimu, gatve naudojasi praktiškai tik vienas gyventojas, į antrųjų kiemą įvažiavimas yra nuo kelio. Daugiausia keliu naudojasi „Stateta“ degalinės darbuotojai ir klientai, nes važiuojant magistrale „Via Baltica“ nuo Marijampolės į degalinę įvažiavimo nėra. Norint patekti į jos teritoriją, tenka sukti senu Kauno keliu ir važiuoti per Kantališkių kaimą. Tad ne vienas skaitytojas, pamatęs išasfaltuotą gatvę link verslo įmonių, pagalvojo, kad kelio kapitalinis remontas padarytas ir asfaltas paklotas tik dėl privačių verslo interesų.

Marijampolės savivaldybės mero Povilo Isodos teigimu, čia jokio kriminalo, kad ir kaip jo kai kas norėtų, nėra. Paprasčiausiai vykdant magistralės Kaunas–Marijampolė rekonstrukciją ir projektavimą, degalinė buvo nuskriausta. Kelio savininkas, Lietuvos automobilių Kelių direkcija, buvo žadėjusi, jog šio magistralinio kelio jungiamasis kelias bus sujungtas su regiono keliu Marijampolė–Kaunas. Tačiau pažadai nebuvo ištesėti. Įvyko taip, kad degalinė liko atskirta nuo klientų, o patekimas į ją ir UAB „Stateta“ valdomas žemes, apribotas. Dėl to UAB „Stateta“ vadovas Karolis Stasiukynas kreipėsi į Kelių direkciją. Taisydama šią situaciją, Susisiekimo ministerija skyrė 120 tūkst. tikslinių lėšų Kantališkių kaimo Lakštingalų gatvės keliui įrengti ir asfaltuoti. Privatūs asmenys padovanojo dalį savo sklypų žemės keliui nutiesti, nes tai regioninės svarbos kelias. Visos procedūros buvo pradėtos 2018 metais, projektavimas – 2019-aisiais. Anot kelininkų, dokumentų rengimas – ilgas darbas, todėl kelio remontas ir nusitęsė iki 2020-ųjų metų pabaigos.

Kelio remontas padarytas tvarkingai, griovių apželdinimui panaudota hidrosėja.

Kodėl kelių metrų atkarpa liko be asfalto?

Lakštingalų gatvės gyventojai ir pro šalį važiuojantys miestelėnai negalėjo atsistebėti, kad visa gatvė išasfaltuota, o penkių–dešimties metrų kelio atkarpa palikta netvarkyta, neasfaltuota. „Nejaugi pritrūko asfalto ar laiko“? – retoriškai klausė gyventojai.

Šią atkarpą jau remontuojančios ir asfaltą kloti besiruošiančios UAB „Kelranga“ vadovas Algirdas Brazys paaiškino, kad atkarpa Lakštingalų gatvėje liko netvarkyta ne dėl kelininkų kaltės, o dėl įstatymo dviprasmybių. Lakštingalų gatvės savininkas – Marijampolės savivaldybės administracija, tačiau toji nedidelė atkarpa, kuri susikerta su krašto keliu Marijampolė–Kaunas, yra kelio apsauginėje zonoje ir priklauso Lietuvos automobilių kelių direkcijai. Savivaldybės administracija neturi teisės atlikti darbų svetimoje nuosavybėje. „Tai tas pats, kaip eitum į kito gyventojo kiemą ir darytum kažkokius ten darbus“, – aiškino A. Brazys.

Be to, pasak „Kelranga“ vadovo, Lakštingalų gatvės remontas daug paprastesnis, nes tokie darbai priskiriami neypatingų statinių kategorijai. Apsauginei kelio zonai keliami daug griežtesni reikalavimai, nes tai jau ypatingas statinys, tad privalo būti atskiras projektas. „ Tam kelių kvadratų gabaliukui išasfaltuoti reikia specialaus projekto, statybų leidimo ir visų kitų procedūrų. Mes visi suprantame, kad tai įstatymo absurdas. Kelių direkcija skiria pinigus gatvės asfaltavimui, bet Savivaldybė negali naudoti tų lėšų Kelių direkcijos turtui pagerinti“. Anot UAB „Kelranga“ vadovo, tokių nesuremontuotų atkarpų dėl šio dviprasmiško įstatymo Lietuvoje šiais metais liko daug.

Vis dėlto merui Povilui Isodai pavyko susitarti su Kelių direkcija. Ši atkarpa bus asfaltuojama šiemet, jau paruošti pagrindai, trūksta tik skaldos ir asfalto. A. Brazys, atsakydamas į gyventojų pastabas, kodėl ta atkarpa dar neišlyginta, paaiškino, kad yra darbai, kurie atliekami prieš pat asfaltavimą.

Žmonėms sunku suvokti, kodėl kelių metrų atkarpa palikta neremontuota.

Tam davė, o tam neliko?

Į „Suvalkiečio“ redakciją paskambinusi skaitytoja piktinosi nelygybe. Anot jos, vienur dešimties metrų įvažiavimas išasfaltuotas net į tuščius laukus, o vienas gyventojas, kurio sodyba tolėliau, apskritai paliktas be asfalto.

Pasak UAB „Kelranga“ direktoriaus A. Brazio, įvažos pagal projektą daromos ir ten, kur nėra gyvenamųjų namų, bet suformuoti sklypai. Matyt, ten, kur padaryta įvaža į laukus, pagal projektą yra sklypas.

Mero P. Isodos teigimu, visi darbai Lakštingalų gatvėje daryti pagal projektą, be jokių išimčių. Asfaltas klotas iki automobilių dirbtuvių, nes toliau kelias veda į negyvenamą apleistą sodybą ir žemės ūkio laukus, todėl netikslinga leisti valstybės lėšas ir asfaltuoti kelią į laukus.

Kelią Lakštingalų gatvėje rekonstravusios ir asfaltą klojusios UAB „Alkesta“ darbų vadovas R. Šuminas, „Suvalkiečiui“ patvirtino, kad visi remonto darbai daryti laikantis projekto ir technologinių reikalavimų. Kelio remonto darbus kelis kartus tikrino komisija, bandymus darė samdomos laboratorijos, atsižvelgta į jų pastabas, kai kur ir perdaryta. Po pakartotinių tyrimų ir darbų buvo gautas leidimas tęsti darbus. Tad statybos darbų vadovui sunkiai suvokiami žmonių priekaištai, kad kažkas padaryta negerai, kažkas neįvažiavo į kiemus.

R. Šuminas paaiškino, kad kelio šlaitų dirvožemis apdirbtas hidrosėja. Taip išvengiama sėklų išpustymo, išplovimo, išlyginto dirvožemio erozijos. Ši technologija nepamainoma tokiose vietose, kur lyjant lietui susidaro dideli nutekančio vandens upeliai. Toks būdas taip pat leidžia sėti veją ir vėlų rudenį, kuomet tradiciniam sėjimui jau per vėlu. Visoms vejos sėkloms nespėjus sudygti iki šalnų, susiformavusi plėvelė ir toliau atlieka savo funkcijas, laikydama sėklas vietoje iki pavasario, kuomet jos toliau gali dygti.

Gyventojai piktinosi, kad įvažos išasfaltuotos net į laukus.

Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos

Autorių teisės saugomos

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Meistrą giria jo darbai

    2016-11-02Meistrą giria jo darbai
    Liudvinavietis Arūnas Matulevičius sako lipdantis nuo penkerių – tiesiog toks buvo noras, nors šeimoje tuo niekas neužsiėmė. Ką nors nulipdyti iš plastilino, paskui iš molio, pasak jo, visa gatvė prašydavo. Taip vaikiškas pomėgis atvedė jį į dabartinę Kauno taikomosios dailės mokyklą, kur nedvejodamas pasirinko keramiką. Keramika jį suvedė ir su žmona Asta, kuri molio lipdymo išmoko iš mamos Onos Martinaitienės. „Tai buvo tarnybinis romanas, – juokdamasi sako A. Matulevičienė, prisipažinusi, kad būtent Arūno darbai pirmiausia ir patraukė jos dėmesį. – Mudvi su mama – savamokslės, lipdėme, kūrėme papuošalus, siūlais, dažais dekoravome vazas. Ne kartą bandžiau piešti ir ant Arūno pagamintų molio ...
  • Kiekviename ornamente gieda paukštelis

    2016-11-02Kiekviename ornamente gieda paukštelis
    Vienu seniausių tradicinių lietuvių amatų – keramika marijampolietę Angelę Česonienę sudomino vyras Kęstutis, profesionalus keramikas. – Augau Marcinkonyse, kur rankų darbas visada buvo populiarus – kiekvienuose namuose audė, mezgė, siuvinėjo, – sako Dzūkijos krašto šviesuolių Juzės ir Stasio Česnulevičių dukra Angelė. – Liaudies menas ir man visada buvo prie širdies, todėl stengiausi viską išmokti. Augdama miškų apsuptyje mėgau stebėti medžius, paukščius, o namo iš laukų sunešdavau visus akmenėlius, visokių augalėlių. Taip gamtos motyvai atsikartojo ir mano darbuose – piešiniuose, siuviniuose, audiniuose. Kelio galas jai buvo Putliųjų verpalų fabriko suvenyrų ceche pas Audronę Šlyterienę, kuri vis skatino kurti. Pirmus lipdinius Angelė darė iš ...
  • Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis…

    2016-11-02Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis...
    Marijampolėje gyvenanti keramikė, tautodailininkė Alma Kisnieriūtė su moliu susipažino kone prieš tris dešimtis metų, kai mokėsi dailės mokykloje. Susipažino ir… susidraugavo. Almos rankose iš molio gimsta dailus puodas, lėkštė, kalėdinis papuošalas, o kartais – angelas ar kažkas kita, ką sunkiai gali įsivaizduoti rasiąs keramiko dirbtuvėje. – Tai darai „dūšiai“… Tokiems dirbiniams turi ateiti laikas, jų taip sau nenulipdysi. Kartais mintis kirba kokius metus ar dar ilgiau, o nepadarai nieko. Tačiau kai ateina laikas, žiūrėk, ir atsiranda kažkas tokio per dieną ar dvi, – kalba keramikė.   Kilusi iš meniškos giminės Šiluvos apylinkėse gimusios ir augusios Almos giminėje gausu gabių ir meniškų žmonių – ...
  • Netradicinė pamoka Matutynėje

    2016-10-25Netradicinė pamoka Matutynėje
    Spalio 4 d. į netradicinę pamoką „Pagauk rudens spalvas“ Anzelmo Matučio tėviškėje Zomčinės kaime mokinius pakvietė Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazijos pedagogės. Vyko integruota pamoka ir kūrybinės dirbtuvės. Čia susijungė dailė, technologijos, muzika, fotografija ir literatūra. Vaikai kūrė puokštes iš rudens gėrybių, gamino kompoziciją iš įvairių gamtos dovanų. Grupė mokinių po sodybą ieškojo gražių rudeniškų kadrų fotografijoms, kiti tapė, dar kiti kūrė žodžio meną. Buvo atvykę mokinių iš Padovinio pagrindinės mokyklos, kurie taip pat susidomėjo ir pasinaudojo netradicinės pamokos galimybėmis. Mokiniai skaitė poetų eiles, dainavo dainas apie rudenį ir gamtos grožį. Mokytojos lituanistės Aušros Brusokienės vadovaujamų literatūrinės kūrybos dirbtuvių nariai skaitė savo kūrybą. A. ...
  • Poeto vardą garbingai neša gimnazija

    2016-10-25Poeto vardą garbingai neša gimnazija
    1989 m. gegužės 20 d. Igliaukos vidurinei mokyklai buvo suteiktas A. Matučio vardas. Dabar tai – Igliaukos A. Matučio gimnazija. Geros ugdymo sąlygos Gimnazijos direktorė Janina Alesienė sako, kad čia ugdymo sąlygos net geresnės negu kai kuriose miesto mokyklose. „Mes turime aplink tiek puikių vietų, kur galima vesti neformalias pamokas. Štai vasarą prie šalia esančio Yglos ežero buvome pasikvietę narus, ugniagesius gelbėtojus, kad pademonstruotų vaikams savo darbo specifiką. Iš tiesų, nenoriu sutikti, kad mieste mokiniams sąlygos geresnės. Mes taip pat turime labai daug galimybių, tik reikia noro jas išnaudoti. Džiaugiuosi iniciatyviu pedagogų kolektyvu, kuris turi įdomių idėjų ir jas įgyvendina. Tai padeda labiau ...
  • Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai

    2016-10-25Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai
    Anzelmas Matulevičius-Matutis gimė 1923 m. sausio 7 d. Marijampolės apskrities Zomčinės kaime. Dar mažas būdamas pamėgo skaityti ir su knyga nesiskyrė visą gyvenimą. Eilėraščius kurti ėmė besimokydamas Marijampolės gimnazijoje. Šešiolikmetis gimnazistas žurnalo „Žiburėlis“ surengtame jaunųjų literatų konkurse laimėjo dvi premijas. Mokytojo profesiją įgijo besimokydamas Marijampolės mokytojų seminarijoje (baigė 1942 m.). Mokytojavo Santaikos kaime, Simne (Alytaus r.), Seirijuose (Lazdijų r.). Nuo 1950 metų gyveno Alytuje, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, dirbo pionierių namuose, vadovavo literatų ir turistų būreliams. Savo talentą A. Matutis paskyrė vaikų literatūrai. Daugiau kaip ket­virtį amžiaus dirbęs mokytoju, jis vaikus pažinojo kaip reta puikiai. Poeto veikla neliko neįvertinta – gavo ne vieną ...
  • Ne tik pažiūrėti…

    2016-10-18Ne tik pažiūrėti...
    Beveik tuo pat metu, kai buvo rengiamas pirmasis, juostų, katalogas, muziejuje prasidėjo intensyvi edukacinė veikla. Buvo siūloma pabandyti įvairių dalykų, tarp kitų – ir patiems pasidaryti juosteles. Šie užsiėmimai sulaukė didelio dėmesio, muziejininkai sako nė patys nesitikėję, kad susidomėjimas taip ilgai neslūgs. Reikėjo registruotis iš anksto ir dar palaukti eilės – mat, be marijampoliečių, į muziejų ėmė plūsti grupės iš Kauno… Viena priežasčių, tai paskatinusių, buvo paroda Kaune „Sūduvos spalvos“ (tų parodų buvo daug – su muziejaus eksponatais, tarp kurių buvo ir šio krašto tautinis kostiumas, pabuvota ir Danijoje). Ją pristatant Jurgita Jasevičienė, atsakinga už edukacinę veiklą, taip mokėjo sudominti ...
  • Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“

    2016-10-18Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“
    Rengiant visus tekstilės katalogus viena sudarytojų, lydėjusi leidinius visu keliu, buvo Asta Vandytė – tautodailininkė, tautinio kostiumo ekspertė, įmonės „Tautinio kostiumo studija“ Kaune vadovė, pati surinkusi, atgaivinusi daug tradicinės tekstilės pavyzdžių, išleidusi leidinių. Paprašėme išsakyti savo minčių apie sritį, į kurią yra giliai panirusi. „Kiek prisimenu, vaikystėje ir paauglystėje vartant namuose buvusį Mikalinos Glemžaitės tautinių kostiumų leidinį, vis pagalvodavau, kad norėčiau kada nors taip apsirengti… Buvo gražu žiūrėti į plačius, „kaip karalaitės“, sijonus, liemenes ir švarkelius. Vaikystės noras išsipildė vėliau, baigus studijas Šiaulių pedagoginiame institute, Kaune pradėjus lankyti folkloro ansamblį. Iškilo būtinybė pasisiūti kostiumą, pradėjau giliau domėtis – ir panirau… Kostiumuose man, ...
  • Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą

    2016-10-18Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą
    Vilkaviškio kultūros centre veikianti Mažoji audimo artelė šiemet minėjo pirmąjį apvalų jubiliejų. Prieš dešimtmetį, po netrumpo parengiamojo darbo (kultūros centrui pritarus projektui ir skyrus patalpas, reikėjo surasti ne tik stakles, bet ir audėjas – vienas, kad mokytų, kitas – kad norėtų išmokti šio nelengvo amato, tampančio ir kūryba) ji buvo iškilmingai atidaryta. Buvo garbių svečių, gražių palinkėjimų, nuostabos – panašių centrų ar sambūrių visoje Lietuvoje buvo vos vienas kitas, ne ką daugiau ir dabar… Idėja suburti bei mokyti moteris tradicinio audimo buvo užvaldžiusi ilgametę kultūros centro darbuotoją etnografę Nijolę Skinkienę, vadovaujančią ir folkloro ansambliui „Sūduviai“. Nežinia, kas labiausiai lėmė, bet visi ...
  • Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“

    2016-10-18Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“
    „Ligi 1890 m. gyventojai pagal Šešupę labai mėgdavo baltai dėvėti… Lietuvės tiesiog didžiuodavosi ir stengdavosi kita kitą apkirsti išadytomis baltomis drobulėmis. Tai buvo lininė skara, išadytu viduriniu ruožu. Paskutines metų dešimtis visi tie apdarai labai nyko…“   Marijampolės kraštotyros muziejaus vyr. muziejininkė Danutė Katkuvienė sako, kad jai labai gražūs šie Vydūno žodžiai, kuriais didysis Lietuvos mąstytojas, filosofas jau daugiau nei prieš šimtmetį reiškė ir pasigėrėjimą mūsų tautos sugebėjimu pasipuošti, ir nerimą dėl benykstančių konkrečių daiktų ir tradicijų… Juo labiau smagu, kad šiame muziejuje, kaip retame kitame, drobulių kolekcija itin gausi, jos pasižymi ir paties audimo įvairove, raštų sudėtingumu, nemažai itin puošnių. Iškėlus ...
  • Mokymasis visą gyvenimą – galimybė išlikti reikalingam

    2016-10-03
      „Ką išmoksi, ant pečių nenešiosi“, – sako lietuvių patarlė. Juolab kad ir mokymosi visą gyvenimą galimybių vis daugiau: siūlomi įvairūs kursai, paskaitos internetu, universitetų ir profesinių mokyklų programos. Prieš dvejus metus patvirtintas ir naujas Neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymas, jame pirmą kartą numatytos iki penkių dienų trunkančios darbuotojų atostogos neformaliajam mokymuisi.   Kartą išmokti nepakanka Nors tyrimai rodo, kad kuo žmogus vyresnis, tuo mažiau mokosi, o baigiantys karjerą asmenys dažnai praranda motyvaciją įgyti naujų žinių, Lietuvoje pamažu įsitvirtina suvokimas, kad amžius tobulėjimui – ne kliūtis. Švietimo ir mokslo ministerijos Mokymosi visą gyvenimą departamento direktorius dr. Saulius Zybartas sako, kad norint išlikti reikalingam darbo rinkoje, neprarasti ...
  • „Kol matau gimtinės grožį, giedu ir dainuoju“…

    2016-09-26
    Vida MICKUVIENĖ, Marijampolės kolegijos lektorė, skaitovė: Tai paskutinės eilutės iš nuoširdaus paties K. Knoro sukurto eilėraščio apie gimtinę, jos grožį, apie save. Atviras, vyriškai lyriškas gimtųjų vietų ir savo gyvenimo apdainavimas, kuris vėliau sugulė į dainų knygą „Esu čia, gimtine“. Pirmasis susitikimas su Maestro K. Knoru įvyko, kaip ir daugeliui marijampoliečių, tuometiniame J. Bendoriaus muziejuje. Koks renginys ar vakaras tada buvo, jau nepamenu. Širdin įstrigo gražaus, aukšto, žilo, be galo inteligentiško vyriškio (jau vien rankos pabučiavimas man anuomet, apie 1994-uosius, reiškė nepaprastai daug) įspūdingas siluetas. O jau kai uždainavo! Ypatingas balsas, gražus baritonas, jausmų gelmė. Kolegė iš Pedagogikos mokyklos laikų Frida Lokomina ...
  • Geranoriškas, patarimų negailėjęs kolega

    2016-09-26
    Virginija JUNEVIČIENĖ – chorvedė, „Suvalkijos“ ir Šv. Cecilijos gimnazijos berniukų choro vadovė: Su K. Knoru, savo vyresniuoju kolega, bendrauti pradėjome, kai aš buvau visai dar „žalia“ chorvedė – tik ką baigusi studijas atvykau dirbti. Tai – nepaprastai geranoriškas žmogus, suteikęs man labai daug vertingų patarimų. Ne paslaptis, į jaunus specialistus daug kas žiūri kaip į būsimus konkurentus, galinčius vėliau užimti jų vietą ir neskuba dalintis savo patirtimi. Tačiau Maestro Knorui tai netiko. Sulaukiau nepaprastai daug vertingų, nuoširdžių patarimų kaip organizuoti chorą, kaip pasirinkti repertuarą; pasidalijo ir neįkainojamomis žiniomis apie vokalą. Be to, tai buvo labai taktiška, kitus suprantanti asmenybė, mokėjo gražiai ...
  • „Esu čia, gimtine“

    2016-09-26
    Česlova JAKŠTYTĖ – poetė, Marijampolės kraštotyros muziejaus darbuotoja, surengusi nemažai literatūros vakarų, skirtų ne tik savo, bet ir kitų iškilių meno žmonių kūrybai pristatyti: Muzikų, o vaizdžiau tariant – šios srities menininkų miške, Maestro Kazimieras Knoras buvo aukštas, tvirtas ir daugiašakis medis. Daug metų reikliai ir oriai muzikos meno paslapčių mokė jaunimą, reiškėsi kaip solistas, turintis pavydėtinai gražų balsą, buvo puikus chorvedys. Turėjo ir ryškų kompozitoriaus – melodisto talentą. Kadangi kūrė ne tik instrumentinę muziką, bet ir giesmes, balades, įvairaus žanro dainas, Maestro tekstų kūrybai ieškojo ir tarp vietos literatų – taip teko susipažinti ir mums. Iš šių dienų žvelgiant – ...
  • Imponavo įvairiapusiška K. Knoro veikla, humoro jausmas, inteligencija

    2016-09-26
    Aldona MURAUSKIENĖ – literatūros ir muzikos renginių organizatorė, P. Kriaučiūno viešosios bibliotekos darbuotoja: Jo sukurtų dainų knyga „Esu čia, gimtine“ su autoriaus autografu bei kartu su kitais autoriais sudarytas populiarių dainų rinkinėlis „Dainuokim visi“ ir šiandien tebepuošia mūsų – Marijampolės P. Kriaučiūno viešosios bibliotekos Muzikos ir meno skaityklą, iš bibliotekoje organizuotų ir vestų renginių įrašų tebeskamba Jo galingu vargonininko balsu atliekamos dainos. Tik paties Maestro – dainininko, chorvedžio, pedagogo, kompozitoriaus K. Knoro jau seniai nebėra tarp mūsų. Labai trūksta to tikro, nesuvaidinto nuoširdumo, skalsios išminties, patarimų, paskatinimų, dosnių padėkos žodžių po eilinės mano surengtos muzikos valandėlės (jos būna skirtos pasaulio kompozitorių jubiliejams). Tais ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.