Pasaulį alinanti koronaviruso pandemija, sunkumai, su kuriais susiduria sergantieji ir juos gydantieji, mirtys, baimė susirgti, pasikeitęs gyvenimas, apribotos galimybės, vienišumas. Taip gyvename šiandien. Vis dėlto visos nelaimės turi ir šviesią pusę. Per jas atsiskleidžia iki tol nepažinti dalykai: žmonių gerumas, galimybės įveikti net ir sunkiausią situaciją, išeiti į šviesą. Mūsų kalbinti pašnekovai neslėpė, kad COVID-19 liga ne tik daug iš jų atėmė, bet ir davė.
Loreta TUMELIENĖ
Susirgo beveik visi darbuotojai ir globotiniai
Spalį koronavirusas pradėjo siaubti Marijampolės globos įstaigas. Pirmieji krito Specialieji socialinės globos namai Bažnyčios gatvėje. Po mėnesio grėsmingasis COVID-19 įsisuko į Švč. Marijos globos namus. Susirgo darbuotojai ir globotiniai. Viešojoje erdvėje pasirodė seserų Janinos ir Viktorijos prašymas padėti slaugyti ligonius, nes beveik neliko nesergančių darbuotojų.
Pasak Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų vienuolijos, kuri rūpinasi globos namais, sesės Janinos, globos namuose tuo metu buvo 36 globotiniai. Didžioji dalis – sunkūs, nevaikštantys ligoniai. Juos reikia ir valgydinti, ir prausti, ir vartyti. Globos namų gyventojus prižiūri ne ką mažesnis būrys darbuotojų. Jų apie trisdešimt.
Vienuolės teigimu, globos namų administracija, matydama, kad šalyje situacija dėl sergamumo vis sunkesnė, ėmėsi visų atsargumo priemonių. Kolektyvą padalijo perpus, buvo dirbama pamainomis: pusę savaitės viena pamaina, pusę – kita. Tačiau korona žaibiškai įsisuko į globos namus. Išguldė visą darbuotojų pamainą, tarp jų ir įstaigos direktorę. Nesusirgęs į darbą atėjo tik vienas darbuotojas. Tuomet visas dienas dirbo viena pamaina. Bet ir šie darbuotojai pradėjo sirgti. „Neišvengiau koronaviruso ir aš“, – pasakojo vienuolė. Paklausta, kaip ji atsilaikė, sesuo Janina sako, kad nebuvo kada galvoti apie tai. Rūpėjo tik, kaip tą padaryti, šitą įveikti. „Nežinojome, ką atneš rytojus. Bijojome, kad suskambės telefonas ir dar vienas darbuotojas praneš susirgęs“, – prisimena sesuo.
Išgelbėjo savanoriai
Seserys vienuolės kreipėsi pagalbos į visuomenę. Atsiliepė gana daug savanorių. „Jie per šį sunkų laikotarpį padarė daug stebuklų“, – sako sesuo Janina.
Pasak vienuolės, viešoje erdvėje išplatinus pagalbos prašymą, iš karto atsiliepė norintys padėti. Savanorių buvo iš visos Lietuvos. Iš Utenos atvyko jauna gydytoja odontologė, pagalbos ranką ištiesė seserys ir broliai vienuoliai. „Sulaukėme savanorių iš Kauno, Vilniaus, atsiliepė ir vietiniai gyventojai iš Vilkaviškio, Kalvarijos, Pilviškių, Liudvinavo miestelių. Padėti suskubo įvairių profesijų žmonės: kariškis, buhalterė, verslininkė. Buvo dienų, kad globos namuose dirbo tik vienas mūsų žmogus, o visi kiti savanoriai“, – pasakoja sesė Janina. Savanoriai darė viską: valė patalpas, prižiūrėjo ligonius, maitino, prausė, valgydino.
„Atvažiavus ir susipažinus su slaugos namais, kiek apsipratus būti su ketvirtojo lygio apsaugomis ir dėl jų kylančiais sunkumais ir smagumais, po trijų valandų medicinos punkte likau viena“, – savo išgyvenimais Švč. Marijos globos namų „Facebook“ paskyroje dalijosi savanorė Ieva. – Vakare ateina kita sesuo ir pasako, kad rytoj lieku viena nuo pat ryto. Pirmas atsakymas galvoje buvo „nesąmonė, nesugebėsiu“, bet trauktis nėra kur – galiu neateiti, bet tada neateis niekas. Taip prabėgo 20 dienų slaugos namuose, tapusiuose COVID-19 židiniu. Pirmųjų dienų su smulkmenomis negaliu prisiminti – jos mano atminty liko kaip panardintos narkozėje, prisimenu tik, kad buvo labai daug darbo valandų, didelis susikaupimas, jokio blaškymosi į šalis, neišsijungiantis protas ir pojūtis, kad viskas bus gerai. Ir savanorių vienybė, kvėpavimas vienodu dažniu.“
Daug davė, bet dar daugiau gavo
Pasak sesers Janinos, ligoninės paslaugomis Švč. Marijos globos namai naudojosi mažai. Į ligoninę buvo nuvežti tik trys ligoniai, kuriems reikėjo atlikti išsamius tyrimus ir pakoreguoti gydymą. „Slaugėme, gydėme savo jėgomis, padedami savanorių, nes turime ir medicinos darbuotojų.“ Vienuolės teigimu, patiems ligoniams lengviau sveikti savo aplinkoje, ir jų artimieji prašė, jeigu tik įmanoma, nevežti į ligoninę. Su globotinių artimaisiais namų administracija nuolatos palaikė ryšį, informavo apie jų sveikatą.
Vienuolė, paklausta, ar nebuvo savanoriams sudėtinga teikti pagalbą, juk jų namuose – sunkūs ligoniai, sakė, kad tokio klausimo net nekilo. Jie tvarkėsi puikiai. Tie, kurie turėjo slaugymo patirties, ja dalijosi su kitais. Jie dirbo tyliai, ramiai, net neįvardindami, kokia reikšminga jų pagalba. Priešingai, savanoriai sakė labai daug dvasinio peno gavo dirbdami mūsų globos namuose, tikino daugiau gavę šioje situacijoje, negu davę.
„Mes taip pat iš jų daug gavome. Žmonės, atvykę pas mus pačiu sunkiausiu metu, ne tik padėjo išgyventi tą laikotarpį globos namams, bet jų gerumas, entuziazmas, spindinčios akys ligoniams ir mūsų kolektyvui buvo tarsi balzamas. Net sunku patikėti, kad iš nelaimės kyla tiek daug gerų situacijų“, – kalbėjo sesuo Janina.
Išliko ryšys
Nors savanoriai iš Švč. Marijos globos namų jau išvyko, ryšys su šiais žmonėmis liko. „Maloniai nustebome, kai jie išvykdami paklausė, ar galės mums paskambinti, sužinoti, kaip laikomės. Savanoriai susigyveno ir su mūsų gyventojais. Skambina jaunas vaikinas ir klausia, kaip tos močiutės sveikata, kurią jisai slaugė“, – džiaugėsi vienuolė.
Pasak jos, gyvenime nebuvo tekę patirti tokių sudėtingų situacijų. Globos namai neteko penkių gyventojų, bet nuostabiausia, kad per tą skaudžią situaciją, atsiskleidė ypatingi dalykai: žmonių jautrumas, gerumas, užuojauta, pagarba senam žmogui. „Supranti, kiek daug gerų žmonių yra šalia mūsų“, – kalbėjo vienuolė.
Savanoriauja Marijampolės ligoninėje
Marijampolietė Eglė Kasparaitienė Marijampolės ligoninės COVID-19 skyriuje gydomus ligonius lanko jau kelios savaitės. Eglė savanoriauja, padeda sunkiems ligoniams pavalgyti, apsitvarkyti, palaiko psichologiškai.
Moteris sako, kad imtis savanorystės ją paskatino viešojoje erdvėje pasirodę ligoninės prašymai padėti. „Pati persirgau COVID-19, sūnus persirgo. Iš patirties žinau, kad tai nelengva liga, kad sunkiau sergančiam tikrai reikia daugiau pagalbos. O ir rizikos neliko: aš persirgau, sūnus taip pat, tėvų neturiu, tad nieko neužkrėsiu“, – kalbėjo Eglė.
Moteris neslepia, kad pirmos dienos ligoninėje nebuvo lengvos. Teko išmokti apsirengti paties aukščiausio lygio apsaugos drabužiais, išbūti su jais pusdienį. Taip pat eilės tvarka nusirengti, nes tai labai svarbu, kad nepaskleistum viruso, sudėti drabužius į tam skirtus konteinerius. „Tai didžiulis darbas. Kol nebuvau susidūrusi su tuo, taip nemaniau. Eidama į ligoninę išmokau nieko negerti, nevalgyti, kad kaip galima ilgiau nereikėtų į tualetą, nes tuomet turėčiau visas apsaugos priemones iš naujo rengtis. Burna išdžiūsta per tas keturias ar penkias valandas, taip norisi gerti, bet negali, juk nenusiimsi visų apsaugų, todėl išmoksti susitaikyti su tuo, pakentėti. Taip dirba visas COVID-19 skyriaus personalas“, – kalbėjo Eglė.
Pašnekovės teigimu, dar sunkiau prie ligoninės atmosferos buvo priprasti psichologiškai, matyti bejėgius žmones. Didžioji dalis iš jų garbaus amžiaus, net nesuvokia, kodėl jie čia, kokia liga serga, kodėl medikai vaikšto apie juos lyg ufonautai, kodėl nematyti jų veidų. O bendrauti pacientai labai nori. Nepaleidžia rankos, nebyliai akimis prašo neišeiti. Galintys kalbėti brangina kiekvieną bendravimo minutę.
Pasak savanorės, teko iš arti pamatyti, koks sunkus gydytojų, slaugytojų darbas. Jie vos spėja suktis lyg filme nuo vieno ligonio prie kito: lašalines pastatyti, vaistus suleisti, kitas procedūras atlikti. Labai trūksta laisvų rankų, ypač paprastiems, kvalifikacijos nereikalaujantiems darbams. Teko ir prie mirties priprasti, nors tikrai daug ir pasveikusių išleidžia. „Ligoninėje susiduri su visai kitokia realybe, supranti, ką reiškia mediko darbas, kokių sunkių yra pacientų“, – sakė marijampolietė.
Eglė pasakojo, kad kiekvieną kartą atėjusi į ligoninę stengiasi, kaip galėdama apeiti kuo daugiau ligonių. Paduoti gerti, nes didžioji dauguma patys neįstengia pasiimti. Pamaitinti, kol maistas neatšalo, sušukuoti, nuskusti, nagučius nukarpyti, kad jiems būtų smagiau, geriau jaustųsi. Reikia ir deguonies kaukę pataisyti, kad nepradėtų dusti. „Einu ir einu ratu po palatas. Stengiuosi juos nuteikti gera nuotaika, pašnekinti, pajuokauti. Kitų ir vardus jau žinau, ką nors skaniau užkąsti atnešu“, – kalbėjo Eglė.
Pasak moters, daug pažįstamų į šį jos savanoriavimą žiūri skeptiškai. Buvo ir tokių, kurie kvaile tiesiai į akis išvadino, esą pareis „prisigėrusi“ virusų ir kitus užkrės. „Tačiau aš matau, kad ligoninėje labai trūksta darbuotojų, trūksta galinčių padėti ligoniams net ir pabuvimu šalia, todėl tikrai dar kiek galėsiu, tiek savanoriausiu. Būtinai per Kūčias nueisiu, ką nors pagaminusi nunešiu, kad ligoniams praskaidrinčiau kasdienybę, kad nesijaustų vieniši. Manau, kad sausis dar bus labai sunkus, todėl, jeigu tik galėsiu, savanoriausiu“, – tikino Eglė.
Panašu, kad moters žodžiai pildosi, vis daugiau ligoninių prašo savanorių pagalbos. Juk ligoniais, kurie sunkiai serga, kuriems reikia vandens paduoti, kiekvieną minutę galime tapti ir mes, mūsų tėvai.
Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos