Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Povilas Isoda: laimė slypi paprastuose dalykuose

Metų sandūroje įprasta grįžtelėti atgal ir pamąstyti, kokie buvo nueinantys metai, pasidžiaugti realizuotais planais ir nuveiktais darbais, taip pat pasvarstyti ir paplanuoti, ką galima būtų nuveikti ateinančiais metais. Kuo turi pasidžiaugti apžvelgdamas 2020-uosius ir ko laukia iš 2021-ųjų, pasakoja Marijampolės savivaldybės meras Povilas ISODA.

Loreta TUMELIENĖ

– Tad kokie 2020-ieji buvo Jums, kaip Savivaldybės vadovui?

– Šie metai savivaldybei, kaip ir visam pasauliui, buvo sudėtingi dėl koronaviruso pandemijos. Ir ne tik dėl tiesioginio pavojaus žmonių sveikatai, kas, aišku, kėlė didžiulį nerimą. Virusas sutrikdė labai daug įprastų savivaldybės gyvenimo procesų, įnešė neapibrėžtumo, nežinios. Turėjome ir turime sudėtingų situacijų ir net praradimų globos, slaugos, gydymo įstaigose, labai nukentėjo visas ugdymo procesas, stipriai apribota kultūra ir kūrėjai, itin sudėtingas tapo socialinių paslaugų teikimas, su daugybe sunkumų susidūrė verslas.
Tad man, kaip Savivaldybės vadovui, buvo sunkūs metai. Be jokio atokvėpio, neteko šiemet nė vienos dienos atostogauti. Nuolat reikėjo įveikti daug nestandartinių ir sudėtingų situacijų, tartis ir posėdžiauti su specialistais, komunikuoti su visuomene ir žiniasklaida, ieškoti ir spręsti, kur taupyti, kam skirti daugiau lėšų, kad Savivaldybės veiklos procesai nesutriktų, kad nenukentėtų gyventojų saugumas. Visgi pamatęs, su kokiais sunkumais susiduria medikai, socialiniai darbuotojai, pedagogai, negaliu skųstis, suprantu, kad daug kas dirba dar sunkiau. Džiaugiuosi mūsų savivaldybėje dirbančių žmonių atsidavimu, pareigingumu ir bendradarbiavimu, nes tiktai visi nuolat tardamiesi radome sprendimus ir judėjome į priekį net tokiomis sudėtingomis sąlygomis.

– Kokie įsiminė įvykiai, reikšmingiausi miestui, savivaldybei, jos žmonėms darbai?

– Suvaržymai, sudėtinga ekonominė situacija nesutrukdė pagerinti žmonių gyvenimo sąlygų. Turiu omenyje darbus statybų sektoriuje. Sakyčiau, būtent infrastruktūros tvarkymo srityje pavyko nuveikti net daugiau, nei buvo planuota. Skyrėme lėšų ir darbus atlikome ten, kur jau seniai reikėjo remonto: sutvarkytos Marijampolės Mokolų mikrorajono gatvės ir šaligatviai, iš esmės atnaujinta Draugystės, Vytenio, R. Juknevičiaus gatvių ir Sasnavos, Igliaukos miestelių infrastruktūra, kitos miesto ir kaimų gatvės, kiemų aikštelės. Smagu, kad šiemet pavyko įgyvendinti Pašešupio parko projektą, tikiu, kad šis parkas taps tikru traukos centru poilsiui ir sportui.
Taip pat Marijampolė tapo gerokai saugesnė, įrengėme 65 vaizdo stebėjimo kameras.
Džiaugiuosi, kad mes parodėme brandumą, neišsigandome neįgaliųjų, kurie yra mūsų visuomenės dalis, nusipelniusi lygiai kaip ir sveikieji žmonės gyventi normaliomis sąlygomis, būti mūsų bendruomenėje, ir Marijampolėje įgyvendinsime socialinę pertvarką. Mūsų miestas, mūsų savivaldybė turi būti atvira visiems žmonėms, nepaisant skirtumų, kiekvienam čia turi būti patogu ir saugu gyventi.
Smagu, kad mūsų savivaldybės mokyklos pagaliau turės pažangią naujovę – elektroninius mokinio pažymėjimus, kurie suteiks galimybę ateityje tuo pačiu pažymėjimu atsiskaityti valgykloje (tėvai matys, ar vaikai valgo ir ką valgo), registruotis neformaliojo švietimo įstaigose, naudotis viešuoju transportu ir daug kitų galimybių.
Gaila, kad dėl pandemijos neįvyko daug kultūros renginių ir visų sumanymų negalėjome įgyvendinti, bet kartu noriu padėkoti, kad mūsų kultūros žmonių kūrybiškumas net tokiomis sąlygomis leido realizuoti ne vieną idėją, projektą ir kūrybinį sumanymą.
Labai svarbu, kad ir toliau savivaldybėje kuriamos naujos darbo vietos, pavyko pritraukti investuotojus – UAB „Juodeliai“ baigė statyti gamyklą, pradeda veiklą, bus sukurta apie 100 naujų darbo vietų. Pavyko į Marijampolę pritraukti išorines kontaktų centro paslaugas teikiančią UAB „Callcenter.lt“, kuri jau sukūrė 30 darbo vietų ir planuoja dar plėstis. Džiaugiamės mūsų savivaldybėje ne vieną dešimtmetį sėkmingai gyvuojančiais verslais, jų investicijomis, plėtra, sukurtomis darbo vietomis.

– Kokių darbų nepavyko įgyvendinti taip, kaip planavote?

– Nepavyko rekonstruoti „Ryto“ mokyklos stadiono, bet tai padarysime kitais metais. Tai bus startas, nes esame įsipareigoję, kad visų mokyklų stadionai bus rekonstruoti, juose patogiai galės sportuoti ne tik mokiniai, bet ir visuomenė.
Norisi tęsti švietimo įstaigų renovaciją, ligoninės apleisto korpuso rekonstrukciją, jau pradėti paruošiamieji darbai.

– Kokie darbai Jūsų laukia ateinančiais metais?

– Kiti metai dėl tos pačios koronaviruso pandemijos bus ne ką lengvesni, nes sunku tikėtis, kad greitai galėsime grįžti į normalias vėžes. Tad tų iššūkių, manau, dar bus nemažai. Laukiame naujos Vyriausybės sprendimų, nes nuo to priklausys kitų metų biudžetas, kiek turėsime savarankiškumo, kiek pinigų, kiek įvairių fondų ir priemonių. Turime įgyvendinti sporto arenos projektą. Aišku, kad susidursime su dideliais iššūkiais, kur gauti lėšų, kaip vykdyti statybas.
Gera žinia, kad kitais metais į naujos kartos ledinius šviestuvus bus pakeista didžioji dalis gatvių apšvietimo. Taps gerokai saugiau ir šviesiau, kartu bus sunaudojama ir gerokai mažiau elektros energijos.

– Marijampolė turi ambicijų būti išskirtiniu miestu. Kaip manote, ar pakaks ateityje žmonių, galinčių prisidėti prie miesto augimo?

– Gyventojų skaičiaus mažėjimas yra didelis iššūkis, bet jį spręsti reikia kompleksiškai – tinkamos viešosios paslaugos (darželiai, mokyklos, gydymo, socialinės paslaugos), saugumas, patogi infrastruktūra, patogios zonos poilsiui ir laisvalaikiui, o svarbiausia – darbo vietos, nes be pajamų visa kita netenka prasmės. Taigi ir toliau aktyviai dirbame su savivaldybėje ne vieną dešimtmetį veikiančiu verslu ir su naujais investuotojais, kad žmonėms būtų darbo vietų, kad dėl konkurencijos kiltų atlyginimai, kad į Marijampolę dirbti atvažiuotų žmonių iš kitų savivaldybių, o perspektyvoje įsikurtų čia gyventi. Esame tikrai geroje geografinėje padėtyje, šalia yra „Via Baltica“ ir „Rail Baltica“.
Džiaugiuosi, kad pasinaudojus priemone „Parama pirmam būstui jaunoms šeimoms“ mūsų savivaldybėje daugiausia nupirkta būstų. Tai rodo, kad mūsų savivaldybė patraukli kurtis jaunoms šeimoms, tik, žinoma, tempas per lėtas, žmonių reikia daugiau.

– „Meraujate“ jau dvejus metus su trupučiu. Ar per tą laiką užsiauginote storesnę odą? Išmokote nereaguoti į nepagrįstą kritiką, ar nevargina amžinas viešumas?

– Mano oda tvirta, bet stengiuosi, kad per daug nesukietėtų, nes abejingumas yra kur kas baisiau nei jautrumas. Stengiuosi girdėti žmones ir kritiką, net kvailai kritikuojantiems stengiuosi pagal galimybes atsakyti. Kartais, jei neduodi atsako, kiti gali patikėti, kad tikrai teisybė, nors ten visiškos nesąmonės. Tik su politikais stengiuosi nesivelti į tuščias diskusijas, nes pastaruoju metu matau politikoje vis daugiau elementarios kultūros ir padorumo stokojančių asmenų. Su tokiais neturiu jokio noro diskutuoti, nes jų tikslas vienas – šmeižti, juodinti. Jiems nei žmonės, nei teisybė nerūpi. Tikslas vienas – karjera.
Viešumas manęs labai nevargina, nes aš esu toks, koks esu, mane ir parke, ir parduotuvėje, ir gatvėje galima sutikti, matau, kad žmonės pažįsta, pasisveikiname, pasikalbame. Gera žinoti, kaip žmonės gyvena, būti arčiau jų.
Aišku, kartais norisi, kad tavęs tiek nematytų ir neaptarinėtų kiekvieno žodžio, veiksmo, norisi, kad tų išgalvotų istorijų, apkalbų, šmeižto būtų mažiau.

– Ar su Jūsų pareigomis jau susigyveno draugai, šeima, artimieji?

– Artimiausi žmonės, atrodo, susigyveno su mano pareigomis, gaila, kad ir kaip norėčiau, laiko pabūti ramiai, pabendrauti yra mažiau. Labai stengiuosi susidėlioti prioritetus taip, kad viskam laiko užtektų. Sunkiausia esantiems šalia, kai sėdi kur nors kavinėje, o aplinkiniai stebi ką geri, ką valgai, su kuo bendrauji. Kartais tenka išgirsti „va va meras alų geria“, „meras nesveiką maistą valgo“. Aš su šypsena reaguoju į tokias kalbas, nes meras toks pats žmogus – ir alaus išgeria, ir kebabą suvalgo, ir į parduotuvę eina, šiukšles neša.

– Ar pavyksta turėti laiko sau, pramogoms? Ką mėgstate veikti, kaip geriausiai pailsite?

– Laiko, jeigu tvarkingai suplanuoju darbus ir veiklas, pavyksta rasti ir sau. Kol veikė sporto klubai, stengdavausi bent tris kartus per savaitę pasportuoti. Kasdienis darbas – šuns vedžiojimas, bent kelis kartus per savaitę stengiuosi pavaikščioti didesniu tempu ir didesniais atstumais. Man ir augintiniui to judėjimo reikia, kartu dar ir pamatau, kas vyksta mieste, kaip įgyvendinami darbai. Mano dukrytė taip pat labai mėgsta parkus su sūpynėmis ir čiuožynėmis, dažnai einame visa šeima pasivaikščioti. Vis dar neišblėso aistra skaitymui, stengiuosi skaityti, nors kartais laiko tam pritrūksta. Žinoma, malonu ir su draugais pabūti, tėvus aplankyti.

– Kas naujo per metus įvyko Jūsų šeimos gyvenime? Teko girdėti, kad pakeitėte gyvenamąją vietą?

– Mano šeima vis dar tie patys keturi asmenys: mes su žmona, dukra Ieva ir šuniukas Doly. Kol kas šeimos pagausėjimo nelaukiame, planų tokių neturime, bet negali žinoti, gyvenime kartais ir be planų visko nutinka. Pakeitėme gyvenamąją vietą, bet neturiu kelių namų, kaip tenka girdėti žmones kalbant. Tiesiog dviejų kambarių butą pardavėme ir įsigijome truputį didesnį, trijų kambarių. Dabar gyvename šalia parko miesto centre, to visada norėjome, nes mums su žmona ne ramybės, o miesto šurmulio reikia. Džiaugiuosi naujais namais, nes galiu parke vedžioti šuniuką, dukrytė gali prie pat namų žaisti, čia pat poliklinika, parduotuvės, miesto centras. Žiemą vasarą galima išeiti pasivaikščioti, ledų suvalgyti.

Povilas Isoda su seima

Povilas Isoda su brangiausiais – šeima.

– Ko palinkėsite ateinančiais metais Marijampolės savivaldybės gyventojams?

– Pirmiausia visiems noriu palinkėti sveikatos. Bus sveikatos, bus galima ir kurti, ir dirbti, ir daug ką nuveikti. Norisi, kad viskas sektųsi, kad mūsų žmonės būtų pilietiški, mylėtų Marijampolę ir čia gyvenančius, kad galėtume tartis ir susitarti, realizuoti savo svajones, turėti geras gyvenimo sąlygas.

– Ko palinkėtumėte sau? Ar turite svajonių ateinantiems metams?

– Aš laimę randu paprastuose dalykuose, todėl jeigu bus sveiki mano šeimos nariai, artimieji, mane sups tie patys tikri draugai – aš laimingas. Sau palinkėčiau nepristigti kantrybės ir ištvermės, nes ką besakytume, neteisybė, apkalbos, šmeižtas vis tiek žeidžia, atima jėgų, kerta per motyvaciją. Bet man patinka mano darbas, jaučiuosi savo rogėse, jaučiu paramą ir palaikymą, todėl nepasiduosiu jokioms interesų grupėms, jokių politikų spaudimui – dėl Marijampolės ir jos žmonių aš pakovosiu! Gražių ir sėkmingų ateinančių metų visiems!

– Ačiū už pokalbį.

Nuotrauka iš mero asmeninio albumo

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Romas Linionis: keturi dešimtmečiai su fotoaparatu

    2016-06-14
    Pastarųjų dešimtmečių Marijampolės fotografijos grandą Romą Linionį iš matymo, ko gero, pažįsta kone visa Marijampolė. Yra žmonių, kurie jį prisimena ir pažįsta dar nuo mokyklos suolo, taip pat nuo tų laikų, kai baigęs aukštąsias inžinieriaus mechaniko studijas grįžo į gimtąjį miestą ir tuometėje Maisto pramonės automatų gamykloje pradėjo inžinieriaus konstruktoriaus karjerą. Ypač puikiai Romą pažįsta vietos kultūros ir meno žmonės, nes jis ir jo gyvenimo bendražygė mūsų kolegė Nijolė Linionienė jau daug metų, kaip sakoma, verda tose pačiose kultūrinio gyvenimo ir meno pasaulio sultyse. Vis dėlto dauguma marijampoliečių Romą Linionį, manau, yra įsidėmėję ir tariasi bent iš matymo pažįstantys dėl to, kad kitą tokį žmogų, kuris jau keturi dešimtmečiai „apsiginklavęs“ fotoaparatu nuolat šmėžuotų netikėčiausiuose Marijampolės kasdienybės žingsniuose ir į besikeičiantį miestą, jo gyvenimą ir žmones nuolat žiūrėtų ir visa tai fiksuotų kitokiu kampu – pro fotoaparato objektyvą, Marijampolėje sunku būtų rasti. Be fotoaparato – nė žingsnio „Manau, kad tai į mano kraują įaugo dar vaikystėje“, – kalbėdamas apie neatsiejama jo gyvenimo dalimi, ...
  • Kraštotyrininkės darbo rezultatas – mokyklos muziejus

    2016-05-31
    Jono Totoraičio progimnazijos muziejus įkurtas 2001 metais, švenčiant mokyklos 30-metį. Kaip papasakojo progimnazijos direktoriaus pavaduotoja Salvinija Šimonėlienė, aprodydama jaukią muziejaus patalpą, ne visos šalies mokyklos turi tokius savo muziejus. Šiai mokyklai pasisekė, kad buvo tokia entuziastė kaip mokytoja P. D. Vidrinskienė, kuri tuo užsiėmė, ir kad palaikė mokyklos vadovai. Pasak pavaduotojos, šalyje iš maždaug pusantro tūkstančio mokyklų muziejus teturi apie 400. Istorijos mokytoja S. Šimonėlienė perėmė muziejaus veiklą iš Vidrinskienės, kuri šioje mokykloje dirbo nuo 1971 metų – įkūrimo dienos (pradžioje atėjo kartu su vyru Zigmu, vėliau jis perėjo kitur). „Šiame muziejuje yra 100 proc. to, ką paliko mokytoja. Aišku, palaipsniui kaupiasi nauji eksponatai. Turime ir stendą apie Vidrinskienės veiklą, jos išleistus leidinius. Labai vertingos medžiagos mokytoja su būrelio nariais pririnkusi apie Joną Totoraitį: senų spaudinių (1927, 1933 m.), kuriuos asmeniškai surado, nupirko. Yra J. Totoraičio „Sūduvos Suvalkijos istorijos“ pirmas leidimas (1938 m.) ir antras, kurį redagavo ji pati (2003 m.). Mokytoja buvo geriausia Totoraičio asmenybės ir biografijos žinovė. Mokiniai parašė solidų ...
  • Sausio 13-osios didvyris Rimantas Juknevičius

    2016-05-31
    2012 m. abiejų Vidrinskų bendras darbas – knyga apie Rimantą Juknevičių išleista pavadinimu „Lietuvos laisvės gynėjas Rimantas Juknevičius. 1991 m. Sausio 13-oji“. 187 puslapių knygoje sudėta gausybė asmeninių nuotraukų, Rimantą pažinojusiųjų atsiminimai, Sausio 13-osios liudininkų pasakojimai, didvyriui skirtų eilėraščių posmai, net užrašai ant laidotuvių vaikinų, nemažai straipsnių iš to laiko spaudos, daugybė nuotraukų iš laidotuvių ir kt. „Aš vis laukiau, kada kas nors apie Rimantą parašys knygą. Tikėjausi, gal žurnalistai. O ką aš – juk tik eilinė kraštotyrininkė. Bet matau, kad niekas nieko nesiima. Tada galvoju: o kas kitas, jei ne aš? Su Rimanto mama Vanda mes kartu dirbome – privalau imtis. Ji, beje, knygai davė daug asmeninių nuotraukų. O pradžia buvo jau padaryta – apie R. Juknevičių medžiagą pradėjo rinkti dar mano vyras, daug buvo surinkęs. Aš ją sutvarkiau ir išleidau. Buvęs mano mokinys Gintaras Vilutis parėmė finansiškai. Išspausdino leidykla „Piko valanda“, davė man kelis egzempliorius, o likusius pati išplatino. Tai vyro Zigmo ir mano paskutinis kraštotyrinis darbas.“ Abu Vidrinskai ir ...
  • Mokytojos P. D. Vidrinskienės bibliografija

    2016-05-31
    Mokytoja P. D. Vidrinskienė rašo lietuvių ir esperanto kalbomis, verčia iš ir į esperanto k. Yra parašiusi, sudariusi ir išleidusi šias knygas: „Rudens ugnelė“ (vaizdeliai ir atsiminimai, 1997 m.). Išvertė iš esperanto k. P. Gavėno knygą „Šventasis Kazimieras“ (1997 m.). „Marijampolės 5-oji vidurinė mokykla 1971–2001 m.“ (2001 m.). „Neužpustytos pėdos“ (apie nusipelniusią mokytoją Juzefą Jakelaitienę, 2002 m.). „Lernu diligente“ (esperanto k. vadovėlis, 2002 m.). „Koloroj de sopiro“ (skaitiniai esperanto k., 2003 m.). „Švyturiu dek“ (sudarė eilėraščių rinkinį apie mokyklą ir mokytojus, 2003 m.). Suredagavo J. Totoraičio „Sūduvos Suvalkijos istorijos“ antrą leidimą (2003 m.). „Skambančios rugsėjų upės“ (mokytojų atsiminimai, I ir II d., 2006 m., 2010 m.). „Paulina – Žiemgalos dukra“ (apie savo mamą Pauliną Arūnienę, 2007 m.). „Algimantas Ramanauskas – chemijos mokytojas ir choreografas“ (2010 m.). „Jonas Totoraitis: gyvenimo ir veiklos apžvalga“ (2011 m., kompiuterinis variantas). „Marijampolės Jono Totoraičio mokyklos muziejus 2001–2011 m.“ (2011 m., komp. var.). „Lietuvos laisvės gynėjas Rimantas Juknevičius 1991 m. Sausio 13-oji“ (2012 m.). Išleido savo eilėraščių rinkinius: „Varveklių stygos“ (2010 m.), „Saulėlydžio paukštė“ (2014 m.), „Vilčių ežeruos“ (2015 m.), „Randuotos ...
  • Gana netikėtas gyvenimo posūkis – kurti poeziją

    2016-05-31
    Kurti eiles P. D. Vidrinskienė pradėjo išėjusi užtarnauto poilsio. Gegužės 7 d. Marijampolės Petro Kriaučiūno bibliotekoje ji pristatė net keturias savo poezijos knygas: „Saulėlydžio paukštė“, „Randuotos pilnaties pievos“, „Vilčių ežeruos“ ir „Varvek­lių stygos“. Tiek poezijos parašė per tuos 5 metus, kai nebedirba mokykloje. Renginys buvo pavadintas poetės eilėraščio žodžiais „Dar pabūkim“. „Poezija kaip panelė, vienam patinka, kitam ne. Pamatau pašešupy gražius vaizdus ir gimsta eilės. Supratau, kad ne tik skausmas gimdo poeziją, džiaugsmas – irgi“, – kalbėjo poetė gausiai susirinkusiems klausytojams. Ji buvo pristatyta kaip muziejaus įkūrėja, kraštotyros knygų autorė, Pasaulinės esperanto asociacijos narė. Danutė ilgai rašė apie kitus, o išėjusi į užtarnautą poilsį ėmė rašyti apie save. Jos poezijos mintys – talpios, tokiu būdu jai buvo būtina pasikalbėti su savimi ir išreikšti savo jausmus. Buvusi mokytoja Dalia Bindokienė išanalizavo Danutės poeziją: jos eilėse juntamas autobiografiškumas, jos kupinos lyrizmo, gausu meilės artimui, gamtai, Tėvynei. Juntamas sielvartas dėl nykstančių vertybių. Kiekvienas eilėraštis – kaip jos gyvenimo pėdsakas. „Tarnausiu šviesai“ – dažna metafora. Ta šviesa – ...
  • Mokytoja D. VIDRINSKIENĖ: lituanistika, esperanto kalba, sovietmečio disidentų likimai

    2016-05-31
    Paulina Danutė Vidrinskienė save vadina Žiemgalos dukra, nes kilusi iš šalies šiaurės, Žagarės, ir, kaip pati sako, tarsi tas vyšnios kauliukas likimo permesta per Nemuną į trąšią Suvalkijos žemę. Čia prigijo, subrendo, sulapojo ir duoda tokį didelį šešėlį, kuris saugo, globoja, glaudžia daugybę žmonių, kurių veikla, geri darbai jos dėka išlieka ne tik žmonių atmintyje, bet ir knygose. Tos knygos – tai kraštotyrinė medžiaga apie atskiras iškilias asmenybes, apie įvairias grupes, įstaigas, laikotarpius, veiklas. 2008 m. mokytojai P. D. Vidrinskienei suteiktas „Nusipelniusios marijampolietės“ vardas. Pedagoginė lituanistinė  veikla – nuo 17 metų Vaikystėje Danutės charakterį formavo graži Žagarės gamta ir knygos. Su bendramoksliais liko artimi iki šiol, neretai susitinka. Didžiulę įtaką linuanistinės studijų krypties pasirinkimui turėjo tai, kad knygų skaitymas šeimoje buvo didelis malonumas. Toks, kad vertė ieškoti ir gauti kone kiekvieną pasirodžiusį vertą dėmesio leidinį. Dar labai svarbi Danutei buvo jos nuostabi gimtosios kalbos mokytoja vienuolė Danutė Mušinskaitė. Pasirodo, šiai mokytojai vardą išrinko pats Maironis. Jis buvo tetos draugas, todėl tartasi su juo. O ...
  • Ir nuvilnijo garsas… (jį išgirdo ir Vytautas Ciplijauskas, ir Henrikas Šablevičius)

    2016-05-17
    Nežinia, kaip būtų susiklostęs Juozo Adomaičio, unikalaus talento kūrėjo, darbų likimas, jei skulptorius Julius Narušis, o paskui jau ir kiti, nebūtų ėmę skleisti žinios apie juos. Juk dešimtmečius tuos akmenis kalė, kai kas pagirdavo, kai kas stebėjosi, bet pagal kitų norus ar užsakymus nedirbo ir pinigų nesiekė užsidirbti. Koks bebuvo racionalus, apskaičiuojantis, antkapinių pamink­lų nesiruošė kalti, nors kryžiaus, nukryžiuotojo motyvais darbų ir sukurta. (Beje, pasitaikė atvejų, kai koks kūrinys „prisišaukdavo“ kitą žmogų: štai Višakio Rūdos kapinėse J. Adomaičio darbas žymi devynerių metų mergaitės amžinojo poilsio vietą…) Etnologas Juozas Kudirka yra rašęs: „J. Adomaitis šiandien mums įdomus tuo, kad būdamas natūraliai izoliuotas nuo meninės aplinkos, tuo labiau – nematydamas darbų iš akmens, savo sumanymus išreiškė savitai, primityviomis, apibendrintomis priemonėmis. Jis, skirtingai nuo ankstesnių akmens meistrų, savo darbams neteikė pritaikomosios vertės, neskyrė jų parodoms, o jais stichiškai, intuityviai išsakė savo dvasinį gyvenimą, pasaulėvaizdį. (…) Jo kūryba – reikšmingas mūsų dienų liaudies kultūros fenomenas.“ Tarsi paslaptingą jėgą spinduliuojanti planeta traukė prašaliečius į sodybą Pamargiuose ...
  • Gandrai nepalieka meistro sodybos

    2016-05-17
    Sunku įvertinti žmogaus gyvenimo turtus: gali suskaičiuoti pastatus, hektarus ar galvijus (dabar – jau ir mašinas ar net jachtas su lėktuvais, vilas užsieniuose), įmantrių drapanų pilnas spintas ir brangius papuošalus, bet… „Raktai iškris iš rankos – ir viskas liks. Kai prisimenu, mano vyro senelis ir jo tėvas nieko „tokio“ neturėjo, o kokie jie buvo laimingi! Aš labiausiai patenkinta, kad tėtis išmokė darbštumo – visko, visų darbų išmokė. Ir perdavė tą darbštumą – be vyro likus kaip sunku buvo, bet nieko, neprapuoliau…“ Tai Juozo Adomaičio vyriausios dukros Joanos Matulevičienės žodžiai. Ji visą laiką gyvena tėvų sodyboje – taigi natūraliai tenka ir palikimo saugotojos vaidmuo. Gal reikėtų pasakyti tiksliau: Joana yra tarsi centras, aplink kurį sukasi visos giminės platus ratas. O tėvo palikimu, ypač daiktais, kurie buvo sename kluone, rūpinasi visos septynios seserys (kaip toje pasakoje). 1997 metais J. Adomaičio dukros savo lėšomis pastatė klėtelę, į kurią ir perkėlė tuos daiktus, taip apsaugodamos nuo sunykimo ir sukurdamos įdomų muziejėlį. 2005 metais Juozui ...
  • Akmenorius Juozas Adomaitis: prakalbinti akmenį ir išlikti…

    2016-05-17
    2015-ųjų birželį sukako 110 metų, kai mūsų krašte, Igliškėlių kaime ūkininko šeimoje gimė unikalaus talento žmogus akmenorius Juozas Adomaitis. O rudenį buvo 25-osios mirties metinės: išėjo, kaip pats yra sakęs, „namo“… Jubiliejinė sukaktis nenuskambėjo plačiau, tik gausi giminė tradiciškai susirinko į jo sodybą, kur tebegyvena kūrėjo dvasia: tiek paties įamžinta akmens darbuose, tiek laukuose, iš kur tie akmenys atkeliavo, didžiųjų medžių apsuptoje sodyboje, kur svečių visada laukia čia nuolat gyvenanti vyriausioji meistro dukra. Neužmiršo jo ir kažkada bendravę, visokių reikalų turėję aplinkinių kaimų žmonės – per gyvenimą yra visokių darbų daręs, daug reikalų išrišęs, tad ir jį pažinojusių buvo daug. Tik jų, deja, irgi vis mažiau…   Pažintis ir įspūdis Rašant kultūros temomis ir konkrečiai apie savamokslius, liaudies menininkais ar tautodailininkais tituluojamus, kūrėjus, retai kas benustebindavo. Tačiau kai pirmą kartą susitikau su Juozu Adomaičiu ir tarp jo iškalinėtų, reljefais išraižytų akmenų, kuriuose buvo ir vaizdai, ir tekstai – tik tema nusakyta, o kitur – ir visas posmas išrašytas, klausiausi vaizdingos, taiklių pastebėjimų kupinos ...
  • Senieji amatai – jaunųjų rankose

    2016-05-03
    Su tradiciniais Suvalkijos amatais supažindina 2016 m. Lietuvos moksleivių liaudies dailės paroda-konkursas „Sidabro vainikėlis“, kuri per Jurgines pristatyta Marijampolės kultūros centre. Suvalkijos regiono parodoje dalyvavo ne tik Marijampolės, Kalvarijos savivaldybių, Vilkaviškio, Kauno, Šakių, Prienų rajonų moksleiviai. Pasisemti išminties, kaip dirbti puoselėjant tradicijas, atvažiavo ir svečių iš Suvalkų krašto, Lenkijos: Punsko gimnazijos ir Kovo 11-osios licėjaus mokinės su mokytoja Aldona Vaicekauskiene. – Visi amatai perduodami iš kartos į kartą, – sako kultūros centro etnologė Ona Surdokienė. – Savo amatą išmanantis meistras visada suranda mokinį, kuriam perduoda savo patirtį, tęsia tradicijas. Jau devintą kartą mūsų technologijų mokytojai ir jų mokiniai pristato savo darbus konkursui. Tai dar kartą įrodo, kad tradiciniai amatai Suvalkijoje gyvi, kad mokytojai perteikia, o vaikai priima tai, ką privalome išsaugoti. Senųjų amatininkų dirbiniai buvo ne tik puošiami tradiciniais raštais, bet ir funkcionalūs, naudojami buityje. Mokinių darbai, pateikti parodoje, atitinka senovines tradicijas: medinės skrynutės, lentelės, šaukštai, mentelės, prieverpstės, prieskoninė, rankšluostinė, gelda, austos ir pintinės juostos, nertos ir siuvinėtos servetėlės, takeliai, staltiesėlės, pagalvėlės, ...
  • Geroji energija žmogui – per žolynus

    2016-05-03
    Garsi mūsų krašte verbų rišėja tautodailininkė Birutė Juškevičienė visus metus ruošiasi Verbų ir Velykų šventėms. Balsupiuose gyvenanti B. Juškevičienė, atsisakiusi darbo statybinėje organizacijoje ir pati savarankiškai išmokusi rišti verbas, kiekvieną pavasarį sodina augalus kitų metų rišimui: „sausiukus“, kermėkus, „sagutes“ ir kitokias per vasarą užaugsiančias gėles. Pasisėja ir linų. Vasarą prisirenka lauko gėlių – bitkrėslių, kraujažolių, šlamučių, prisiskina ir kvietrugių, rugių varpų. Prie namų augina sedulas, kurių šakelėmis papuošia margučius, o juos įkomponuoja į verbas. Verbos pynimas prasideda nuo viršūnės formavimo ant lazdyno koto – tokių kotų Birutė pasiruošia apie 1000. O paskui vyksta kūryba – iš sušlapintų žolynų (iš sauso augalo nieko nepadarysi!) rišamos Kazimiero karūnos, rykštelinės, lietuviškos plokščiosios verbos. Vienoje – margutį, kitoje – paukštuką įkomponuoja, o šiemet pirmą kartą rišo verbas-eglutes. – Verbą riši – dar apie penkias galvoji, o fantazija beribė, – sako jau 17 metų verbas rišanti B. Juškevičienė. – Rišimo paslapčių nė viena neišduoda, netgi sesuo man nepapasakoja, kaip tą ar kitą augalą norima forma susukti, sudėlioti. Verbų rišimo madas ...
  • Marijampolietis – 1000-mečio tradicijas atitinkančių statinių meistras

    2016-05-03
    Marijampolietis Vitalius Striuogaitis – vienas žinomiausių ne tik Suvalkijos krašto, bet ir visos Lietuvos medinių gaminių meistrų ir senojo kubilininkystės amato puoselėtojų. Siekdamas puoselėti senovės tradicijas, buvęs technologijų mokytojas V. Striuogaitis susidomėjo statinių ir kubilų gamyba. O juos, pasak meistro, neužtenka vien padaryti, daiktas turi būti funkcionalus. – Prieš ketvirtį amžiaus pradėjus gaminti statines, reikėjo grįžti į viduramžius, – sako tautodailininkas. – 15 metų mugėse tik aš vienas turėjau statinių ir kubilų, nes paprasčiausiai senųjų meistrų nebeliko, o jauni nemokėjo jų gaminti. 1000 metų tradicijas atitinkančioms statinėms gaminti svarbu atrinkti medžiagą, ją natūraliai išdžiovinti. Tinka tik kokybiškas 200 metų ir vyresnis juodasis arba pilkasis miško (ne lauko ar pamiškės!) ąžuolas. Tokio medžio mediena būna tankesnė. Pagaminti statinę užtrunka 1,5–2 metus, daromos kelios iš karto, o padaryta forma be dugno stovi ilgai. Anksčiau gaminant dideles statines į tarpus tarp šulų buvo dedama ajerų, kad lentelės geriau sukibtų. Dabar lentelė prie lentelės sudedama taip, kad nė mažiausio tarpelio nebelieka. Statinių dugno lentelės sukalamos mediniais kaiščiais, šoninės ...
  • Rimorius V. Burčikas – paskutinis savo amato mohikanas?

    2016-05-03
    1Šiame informacinių technologijų amžiuje mums svarbu išsaugoti senuosius, tradicinius amatus, kurie skatina domėtis krašto istorija. Tai prisilietimas prie praeities – tėvų ir protėvių gyvenimo. Saugodami kultūrinį palikimą ir perduodami jį šiandienos kartai, turime viltį, kad tradicijos neišnyks, nors nemažai tradicinių amatų nenumaldomai artėja prie išnykimo ribos. Vienas tokių – rimorystė (odinių pakinktų gaminimas).   Nepriklausomos prieškario Lietuvos kaime žmogus neišsiversdavo be arklio. Ūkininkai pasipuikuodavo, vienas su kitu pasivaržydavo, kurio arklys stipresnis, pakinktai gražesni. Susikūrus kolūkiams arkliukas taip pat buvo pagrindinis pagalbininkas, ne tik žemę dirbant, krovinius vežant, bet ir pramogaujant. Dabar, deja, vis rečiau pamatysi kaimo lauku dardantį vežimaitį, traukiamą arkliuko. Nebėra ir rimorių. Vienintelis šio amato meistras mūsų krašte – 93-ąjį gimtadienį rugpjūtį švęsiantis Vincas Burčikas. – Smetonos laikais apie 20 rimorių pažinojau, ir visi darbo turėjo, – sako Liudvinave gyvenantis vyras. – Kai prasidėjo karas, niekas šorų nedarė, nes odų nebuvo. Gyventojams buvo prievolė po 2–3 kilogramus gyvulių odų valstybei atiduoti, taigi ir siūti nebuvo iš ko. O jei kas kiaulių, ...
  • Dovanos idėja – „Suvalkiečio“ prenumeratos kuponas

    2015-11-27Dovanos idėja – „Suvalkiečio“ prenumeratos kuponas
    Siūlome dovanos idėją: pradžiuginkite artimąjį ar bičiulį „Suvalkiečio“ prenumerata. Laikraštį galima padovanoti pusmečiui ar ketvirčiui. Tikimės, kad tokia dovanos idėja pasinaudos ne tik mūsų gyventojai, bet ir emigrantai ar kraštiečiai, turintys savųjų čia, Suvalkijoje. Jei gyvenate toli, jūsų internetu užsakytą prenumeratos kuponą adresatui galime išsiųsti paštu. Dėl dovanų kuponų prašome kreiptis į redakciją (Ūkininkų g. 6, 1 kab.), telefonu (8 343) 51925 arba el. paštu reklama@suvalkietis.lt.
  • Marijampolės savanoriai bando įpūsti gaivaus oro į Marijampolės kultūrinį gyvenimą

    2012-04-03
    Tris kovo ketvirtadienius, pradedant kovo 15 diena ir baigiant kovo 29 diena, kino teatre ,,Spindulys‘‘ šurmuliavo jaunimas. Čia jauni žmonės susirinko į nekomercinių dokumentinių filmų ciklą „Nesuterštas kinas“. Poreikį Marijampolėje matyti daugiau nekomercinio kino vykdydama marijampoliečių apklausas pastebėjo projekto „Savanorių fabrikas“ kultūros ir meno savanorių grupė. Organizuodama netradicinio kino vakarus ši jaunų bei iniciatyvių žmonių grupė jaunimą bandė suintriguoti retoriniu klausimu „Ar dar neatsibodo holivudinis šlamštas?“. Atrodo, pastaroji mažytė intriga suveikė ir parodė marijampoliečių širdyse gyvenantį kultūros ilgesį, kadangi pirmą ketvirtadienį startavę mažojoje „Spindulio“ kino teatro salėje, ciklą organizatoriai užbaigė stebėdami beveik sausakimšą didžiają salę, talpinančią keletą šimtų žiūrovų. Filmų ciklas buvo pradėtas Marijampolės rajone organizuojamo kasmetinio trumpametražių filmų festivalio „Baltas kuonas“ geriausių ir linksmiausių filmukų rinkiniu, kuris žiūrovams garantavo nuotaikingą laiką. Antrąjį ketvirtadienį žiūrovai galėjo išvysti „Ledo vaikus“. Šis dokumentinis filmas tai tarptautinio projekto vaisius. Filmo kūrėjai siekia dokumentinio kino priemonėmis supažindinti visuomenę su totalitarinių rėžimų istorijoje rečiau nagrinėjama tema – sovietinio teroro metu iš Baltijos šalių ištremtų ar tremtyje gimusių ...