Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Povilas Isoda: laimė slypi paprastuose dalykuose

Metų sandūroje įprasta grįžtelėti atgal ir pamąstyti, kokie buvo nueinantys metai, pasidžiaugti realizuotais planais ir nuveiktais darbais, taip pat pasvarstyti ir paplanuoti, ką galima būtų nuveikti ateinančiais metais. Kuo turi pasidžiaugti apžvelgdamas 2020-uosius ir ko laukia iš 2021-ųjų, pasakoja Marijampolės savivaldybės meras Povilas ISODA.

Loreta TUMELIENĖ

– Tad kokie 2020-ieji buvo Jums, kaip Savivaldybės vadovui?

– Šie metai savivaldybei, kaip ir visam pasauliui, buvo sudėtingi dėl koronaviruso pandemijos. Ir ne tik dėl tiesioginio pavojaus žmonių sveikatai, kas, aišku, kėlė didžiulį nerimą. Virusas sutrikdė labai daug įprastų savivaldybės gyvenimo procesų, įnešė neapibrėžtumo, nežinios. Turėjome ir turime sudėtingų situacijų ir net praradimų globos, slaugos, gydymo įstaigose, labai nukentėjo visas ugdymo procesas, stipriai apribota kultūra ir kūrėjai, itin sudėtingas tapo socialinių paslaugų teikimas, su daugybe sunkumų susidūrė verslas.
Tad man, kaip Savivaldybės vadovui, buvo sunkūs metai. Be jokio atokvėpio, neteko šiemet nė vienos dienos atostogauti. Nuolat reikėjo įveikti daug nestandartinių ir sudėtingų situacijų, tartis ir posėdžiauti su specialistais, komunikuoti su visuomene ir žiniasklaida, ieškoti ir spręsti, kur taupyti, kam skirti daugiau lėšų, kad Savivaldybės veiklos procesai nesutriktų, kad nenukentėtų gyventojų saugumas. Visgi pamatęs, su kokiais sunkumais susiduria medikai, socialiniai darbuotojai, pedagogai, negaliu skųstis, suprantu, kad daug kas dirba dar sunkiau. Džiaugiuosi mūsų savivaldybėje dirbančių žmonių atsidavimu, pareigingumu ir bendradarbiavimu, nes tiktai visi nuolat tardamiesi radome sprendimus ir judėjome į priekį net tokiomis sudėtingomis sąlygomis.

– Kokie įsiminė įvykiai, reikšmingiausi miestui, savivaldybei, jos žmonėms darbai?

– Suvaržymai, sudėtinga ekonominė situacija nesutrukdė pagerinti žmonių gyvenimo sąlygų. Turiu omenyje darbus statybų sektoriuje. Sakyčiau, būtent infrastruktūros tvarkymo srityje pavyko nuveikti net daugiau, nei buvo planuota. Skyrėme lėšų ir darbus atlikome ten, kur jau seniai reikėjo remonto: sutvarkytos Marijampolės Mokolų mikrorajono gatvės ir šaligatviai, iš esmės atnaujinta Draugystės, Vytenio, R. Juknevičiaus gatvių ir Sasnavos, Igliaukos miestelių infrastruktūra, kitos miesto ir kaimų gatvės, kiemų aikštelės. Smagu, kad šiemet pavyko įgyvendinti Pašešupio parko projektą, tikiu, kad šis parkas taps tikru traukos centru poilsiui ir sportui.
Taip pat Marijampolė tapo gerokai saugesnė, įrengėme 65 vaizdo stebėjimo kameras.
Džiaugiuosi, kad mes parodėme brandumą, neišsigandome neįgaliųjų, kurie yra mūsų visuomenės dalis, nusipelniusi lygiai kaip ir sveikieji žmonės gyventi normaliomis sąlygomis, būti mūsų bendruomenėje, ir Marijampolėje įgyvendinsime socialinę pertvarką. Mūsų miestas, mūsų savivaldybė turi būti atvira visiems žmonėms, nepaisant skirtumų, kiekvienam čia turi būti patogu ir saugu gyventi.
Smagu, kad mūsų savivaldybės mokyklos pagaliau turės pažangią naujovę – elektroninius mokinio pažymėjimus, kurie suteiks galimybę ateityje tuo pačiu pažymėjimu atsiskaityti valgykloje (tėvai matys, ar vaikai valgo ir ką valgo), registruotis neformaliojo švietimo įstaigose, naudotis viešuoju transportu ir daug kitų galimybių.
Gaila, kad dėl pandemijos neįvyko daug kultūros renginių ir visų sumanymų negalėjome įgyvendinti, bet kartu noriu padėkoti, kad mūsų kultūros žmonių kūrybiškumas net tokiomis sąlygomis leido realizuoti ne vieną idėją, projektą ir kūrybinį sumanymą.
Labai svarbu, kad ir toliau savivaldybėje kuriamos naujos darbo vietos, pavyko pritraukti investuotojus – UAB „Juodeliai“ baigė statyti gamyklą, pradeda veiklą, bus sukurta apie 100 naujų darbo vietų. Pavyko į Marijampolę pritraukti išorines kontaktų centro paslaugas teikiančią UAB „Callcenter.lt“, kuri jau sukūrė 30 darbo vietų ir planuoja dar plėstis. Džiaugiamės mūsų savivaldybėje ne vieną dešimtmetį sėkmingai gyvuojančiais verslais, jų investicijomis, plėtra, sukurtomis darbo vietomis.

– Kokių darbų nepavyko įgyvendinti taip, kaip planavote?

– Nepavyko rekonstruoti „Ryto“ mokyklos stadiono, bet tai padarysime kitais metais. Tai bus startas, nes esame įsipareigoję, kad visų mokyklų stadionai bus rekonstruoti, juose patogiai galės sportuoti ne tik mokiniai, bet ir visuomenė.
Norisi tęsti švietimo įstaigų renovaciją, ligoninės apleisto korpuso rekonstrukciją, jau pradėti paruošiamieji darbai.

– Kokie darbai Jūsų laukia ateinančiais metais?

– Kiti metai dėl tos pačios koronaviruso pandemijos bus ne ką lengvesni, nes sunku tikėtis, kad greitai galėsime grįžti į normalias vėžes. Tad tų iššūkių, manau, dar bus nemažai. Laukiame naujos Vyriausybės sprendimų, nes nuo to priklausys kitų metų biudžetas, kiek turėsime savarankiškumo, kiek pinigų, kiek įvairių fondų ir priemonių. Turime įgyvendinti sporto arenos projektą. Aišku, kad susidursime su dideliais iššūkiais, kur gauti lėšų, kaip vykdyti statybas.
Gera žinia, kad kitais metais į naujos kartos ledinius šviestuvus bus pakeista didžioji dalis gatvių apšvietimo. Taps gerokai saugiau ir šviesiau, kartu bus sunaudojama ir gerokai mažiau elektros energijos.

– Marijampolė turi ambicijų būti išskirtiniu miestu. Kaip manote, ar pakaks ateityje žmonių, galinčių prisidėti prie miesto augimo?

– Gyventojų skaičiaus mažėjimas yra didelis iššūkis, bet jį spręsti reikia kompleksiškai – tinkamos viešosios paslaugos (darželiai, mokyklos, gydymo, socialinės paslaugos), saugumas, patogi infrastruktūra, patogios zonos poilsiui ir laisvalaikiui, o svarbiausia – darbo vietos, nes be pajamų visa kita netenka prasmės. Taigi ir toliau aktyviai dirbame su savivaldybėje ne vieną dešimtmetį veikiančiu verslu ir su naujais investuotojais, kad žmonėms būtų darbo vietų, kad dėl konkurencijos kiltų atlyginimai, kad į Marijampolę dirbti atvažiuotų žmonių iš kitų savivaldybių, o perspektyvoje įsikurtų čia gyventi. Esame tikrai geroje geografinėje padėtyje, šalia yra „Via Baltica“ ir „Rail Baltica“.
Džiaugiuosi, kad pasinaudojus priemone „Parama pirmam būstui jaunoms šeimoms“ mūsų savivaldybėje daugiausia nupirkta būstų. Tai rodo, kad mūsų savivaldybė patraukli kurtis jaunoms šeimoms, tik, žinoma, tempas per lėtas, žmonių reikia daugiau.

– „Meraujate“ jau dvejus metus su trupučiu. Ar per tą laiką užsiauginote storesnę odą? Išmokote nereaguoti į nepagrįstą kritiką, ar nevargina amžinas viešumas?

– Mano oda tvirta, bet stengiuosi, kad per daug nesukietėtų, nes abejingumas yra kur kas baisiau nei jautrumas. Stengiuosi girdėti žmones ir kritiką, net kvailai kritikuojantiems stengiuosi pagal galimybes atsakyti. Kartais, jei neduodi atsako, kiti gali patikėti, kad tikrai teisybė, nors ten visiškos nesąmonės. Tik su politikais stengiuosi nesivelti į tuščias diskusijas, nes pastaruoju metu matau politikoje vis daugiau elementarios kultūros ir padorumo stokojančių asmenų. Su tokiais neturiu jokio noro diskutuoti, nes jų tikslas vienas – šmeižti, juodinti. Jiems nei žmonės, nei teisybė nerūpi. Tikslas vienas – karjera.
Viešumas manęs labai nevargina, nes aš esu toks, koks esu, mane ir parke, ir parduotuvėje, ir gatvėje galima sutikti, matau, kad žmonės pažįsta, pasisveikiname, pasikalbame. Gera žinoti, kaip žmonės gyvena, būti arčiau jų.
Aišku, kartais norisi, kad tavęs tiek nematytų ir neaptarinėtų kiekvieno žodžio, veiksmo, norisi, kad tų išgalvotų istorijų, apkalbų, šmeižto būtų mažiau.

– Ar su Jūsų pareigomis jau susigyveno draugai, šeima, artimieji?

– Artimiausi žmonės, atrodo, susigyveno su mano pareigomis, gaila, kad ir kaip norėčiau, laiko pabūti ramiai, pabendrauti yra mažiau. Labai stengiuosi susidėlioti prioritetus taip, kad viskam laiko užtektų. Sunkiausia esantiems šalia, kai sėdi kur nors kavinėje, o aplinkiniai stebi ką geri, ką valgai, su kuo bendrauji. Kartais tenka išgirsti „va va meras alų geria“, „meras nesveiką maistą valgo“. Aš su šypsena reaguoju į tokias kalbas, nes meras toks pats žmogus – ir alaus išgeria, ir kebabą suvalgo, ir į parduotuvę eina, šiukšles neša.

– Ar pavyksta turėti laiko sau, pramogoms? Ką mėgstate veikti, kaip geriausiai pailsite?

– Laiko, jeigu tvarkingai suplanuoju darbus ir veiklas, pavyksta rasti ir sau. Kol veikė sporto klubai, stengdavausi bent tris kartus per savaitę pasportuoti. Kasdienis darbas – šuns vedžiojimas, bent kelis kartus per savaitę stengiuosi pavaikščioti didesniu tempu ir didesniais atstumais. Man ir augintiniui to judėjimo reikia, kartu dar ir pamatau, kas vyksta mieste, kaip įgyvendinami darbai. Mano dukrytė taip pat labai mėgsta parkus su sūpynėmis ir čiuožynėmis, dažnai einame visa šeima pasivaikščioti. Vis dar neišblėso aistra skaitymui, stengiuosi skaityti, nors kartais laiko tam pritrūksta. Žinoma, malonu ir su draugais pabūti, tėvus aplankyti.

– Kas naujo per metus įvyko Jūsų šeimos gyvenime? Teko girdėti, kad pakeitėte gyvenamąją vietą?

– Mano šeima vis dar tie patys keturi asmenys: mes su žmona, dukra Ieva ir šuniukas Doly. Kol kas šeimos pagausėjimo nelaukiame, planų tokių neturime, bet negali žinoti, gyvenime kartais ir be planų visko nutinka. Pakeitėme gyvenamąją vietą, bet neturiu kelių namų, kaip tenka girdėti žmones kalbant. Tiesiog dviejų kambarių butą pardavėme ir įsigijome truputį didesnį, trijų kambarių. Dabar gyvename šalia parko miesto centre, to visada norėjome, nes mums su žmona ne ramybės, o miesto šurmulio reikia. Džiaugiuosi naujais namais, nes galiu parke vedžioti šuniuką, dukrytė gali prie pat namų žaisti, čia pat poliklinika, parduotuvės, miesto centras. Žiemą vasarą galima išeiti pasivaikščioti, ledų suvalgyti.

Povilas Isoda su seima

Povilas Isoda su brangiausiais – šeima.

– Ko palinkėsite ateinančiais metais Marijampolės savivaldybės gyventojams?

– Pirmiausia visiems noriu palinkėti sveikatos. Bus sveikatos, bus galima ir kurti, ir dirbti, ir daug ką nuveikti. Norisi, kad viskas sektųsi, kad mūsų žmonės būtų pilietiški, mylėtų Marijampolę ir čia gyvenančius, kad galėtume tartis ir susitarti, realizuoti savo svajones, turėti geras gyvenimo sąlygas.

– Ko palinkėtumėte sau? Ar turite svajonių ateinantiems metams?

– Aš laimę randu paprastuose dalykuose, todėl jeigu bus sveiki mano šeimos nariai, artimieji, mane sups tie patys tikri draugai – aš laimingas. Sau palinkėčiau nepristigti kantrybės ir ištvermės, nes ką besakytume, neteisybė, apkalbos, šmeižtas vis tiek žeidžia, atima jėgų, kerta per motyvaciją. Bet man patinka mano darbas, jaučiuosi savo rogėse, jaučiu paramą ir palaikymą, todėl nepasiduosiu jokioms interesų grupėms, jokių politikų spaudimui – dėl Marijampolės ir jos žmonių aš pakovosiu! Gražių ir sėkmingų ateinančių metų visiems!

– Ačiū už pokalbį.

Nuotrauka iš mero asmeninio albumo

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • „Kalbos kultūra – tautos kultūra“

    2016-12-30
    Nuolatiniai mūsų skaitytojai turbūt dar prisimena, kad 2006 metais nuo liepos iki gruodžio mėnesio vykdėme projektą „Kalbos kultūra – tautos kultūra“. Ėjo kasmėnesinis kalbos skyrelis. Jame pristatėme, kas yra Valstybinė lietuvių kalbos komisija ir kalbos inspekcija. Marijampolės savivaldybės kalbos tvarkytoja M. Žvinakevičienė patarė, kaip reikia rašyti oficialius raštus, kad jie būtų taisyklingi ir atitiktų šiandienius kalbos reikalavimus. Dailininkė O. Gustaitienė iliustravo rubriką „Piešiame kalbos klaidas“. Straipsniuose palietėme tokias temas: ar Marijampolės viešoji informacija tinkama bendrinės kalbos požiūriu (iškabos, plakatai, skelbimai; parduotuvės, viešojo maitinimo įstaigos ir pan.), ar automobilių turguje laikomasi kalbos normų, ar taisyklingai įvardijamos naujos įstaigos, bendrovės, firmos. Taip pat mokėme, ...
  • „Kalbai nuolat reikia mūsų dėmesio“

    2016-12-30„Kalbai nuolat reikia mūsų dėmesio“
    Marija Žvinakevičienė 24 metus dirbo Marijampolės savivaldybės kalbos tvarkytoja. Uždavėme jai kelis klausimus apie darbą ir kalbą. – Skaitytojams būtų įdomu, kaip sekėsi dirbti savivaldybės kalbos tvarkytoja. – Per tuos metus buvo visko. Bet pirma mintis, kuri šauna į galvą prisiminus darbo metus – buvo šaunu. Aišku, romantizuoju… Pradžia darbą gaišina, o įsivažiavus viskas lyg upeliu tekėjo. Nors ne – ramumo buvo maža. Tai lyg į duobę krenti, tai verpetas pagauna ir šonus į akmenis apsidaužai – kaip tikras upeliukas iš vaikiško filmuko. O jeigu rimtai – tai sunkiausia bausti. Gal todėl tik vieną kartą ir skyriau administracinę nuobaudą. Mano manymu, žmones ...
  • „Didi gėda savo kalbos nemokėti“

    2016-12-30„Didi gėda savo kalbos nemokėti“
    Lietuvių kalbos sąžinė Jonas Jablonskis (1860–1930) – didžiausias bendrinės lietuvių kalbos ugdytojas, tobulintojas bei normintojas: kalbos pagrindų kūrėjas, pirmasis bendrinės kalbos sintaksės, terminologijos ir apskritai rašomosios kalbos teoretikas, kalbos mokslo kūrėjas ir, anot Vydūno, ,,lietuvių kalbos sąžinė“. J. Jablonskis gimė Kubilėliuose, netoli Kudirkos Naumiesčio, mokėsi Marijampolės gimnazijoje, Maskvos universitete studijavo klasikinę filologiją. Universitete didelę įtaką jam padarė prof. F. Fortunatovas ir prof. F. Koršas, kurie gerai mokėjo lietuvių kalbą ir rėmėsi jos pavyzdžiais paskaitose. Iki universiteto J. Jablonskis save laikė lenku, tautiškai jam apsispręsti, kaip ir V. Kudirkai, padėjo laikraštis „Aušra“. Iki universiteto jis buvo mokęsis 7 kalbų, žinoma, ir lietuvių, bet ...
  • Aldonas Pupkis: Kazluose gimęs kalbininkas dešimtmečius skyrė kalbai puoselėti

    2016-12-30Aldonas Pupkis: Kazluose gimęs kalbininkas dešimtmečius skyrė kalbai puoselėti
    Žinomas kalbininkas, pedagogas Aldonas Pupkis (gim. 1939 m. Kazlų Rūdoje) neveda kalbos valandėlių, Vilniaus universitete oficialiai nedirba nuo 2000 m. Šiuo metu jis susitelkęs prie kalbotyros istorijos darbų, netrukus turi išeiti nauja knyga. A. Pupkis sutiko atsakyti į kelis klausimus.   – Vyresnieji Suvalkijos krašto žmonės Jus prisimena iš Lietuvos radijo ir televizijos kalbos valandėlių ir laidų. Ilgus metus buvote jų vedėjas, dabar iš ten Jūsų negirdėti… – Dabar jau kiti laikai ir tokio pobūdžio kalbos populiarinimo nei mokymo ten nebėra. Antra vertus, kai gerai pagalvoju, tai tas anuometinis buvimas eteryje, nors teikė nemaža pasitenkinimo ir džiaugsmo, nežmoniškai ėsdavo laiką, – prisėsti prie ...
  • Lituanistas, kuris domėjosi ne tuo, kuo reikia

    2016-12-06Lituanistas, kuris domėjosi ne tuo, kuo reikia
    Tarp Justino Sajausko kūrinių yra istorinis romanas „Voverė ant vilkų tako“. Paklaustas, kaip susidomėjo istorinėmis temomis, kur, nebūdamas istorikas, įgijo istorijos išmanymą, autorius sakė: „Aš išmanau viską, ko man nereikia. Kadangi esu lituanistas, turėčiau sėdėti su vaikais ir mokyti juos rašyti be klaidų, bet man įdomiau istorija. Visada ja domėjausi. Seniai turėjau minčių parašyti istorinį romaną. Ir džiaugiuosi, kad parašiau būtent apie Mindaugo laikus. Sunkiai ėjosi rašyti tą istoriją, bet reikėjo. Ne pati prasčiausia išėjo. Idėją pakišo Rašytojų sąjungos pirmininkas V. Sventickas. Matė, kaip rašau, pasiūlė parašyti romaną, kurį išleistų sąjunga. Prisipažinau, kad galvojau istorinį dalyką rašyti, kartu aptarėme temas, pasirinkau ...
  • „Marijampolė. Partizaninis karas“

    2016-12-06„Marijampolė. Partizaninis karas“
    Tokiu pavadinimu 2012 metais išleistas Justino Sajausko ir Stanislovo Sajausko parengtas fotografijų albumas. Jame sudėtos partizanų, jų rėmėjų, ryšininkų ir ryšininkių nuotraukos. Ieškota jų, kaip rašoma pratarmėje, po visą Suvalkiją ir ne tik po ją. Beveik 400 puslapių fotografijų suskirstytos pagal partizanų rinktines. Prie nuotraukų yra išsami informacija apie asmenį, kai kur – žūties vieta ir data. Žvelgiant į šiuos veidus sunku pajausti, ką jiems teko iškentėti dėl Tėvynės, dar sunkiau atspėti, kas būtų, jeigu šiandien tektų taip pasiaukoti. Knyga išleista 400 egzempliorių tiražu. Priešlapyje yra autorių padėka rėmėjams – koncernui „Alga“, Audriui Linkui ir Antanui Linkui. Taip pat dėkojama pagalbininkams, yra ...
  • Žurnalas „Suvalkija“

    2016-12-06Žurnalas „Suvalkija“
    Nuo 1997 metų Marijampolėje pradėjo eiti kultūros žurnalas „Suvalkija“. Jo redaktoriumi idėjos sumanytojas mokytojas Zenius Šileris pakvietė dirbti Justiną Sajauską. „Apie 1997 metus buvau kaip tik be darbo, taigi ėmiausi. Redagavau tris pirmus žurnalo numerius, paskui po Šilerio mirties dar kelis suredagavau. Pradžioje leidybą finansavo Zeniaus brolis Valdas“, – prisimena Sajauskas. Z. Šileris tais pačiais metais su broliu Valdu Marijampolėje įkūrė leidyklą „Ramona“, kuri ir leido žurnalą „Suvalkija“. Pirmųjų žurnalo numerių viršelius puošia Sajausko sūnaus Vytauto nupieštos prieverpstės. Viršelio dailininkė – Jolita Bičkienė. Zenius Šileris pirmo numerio pratarmėje rašė: „Suvalkija“ skirta Suvalkijai pagražinti, laiko išbandymus atlaikiusioms krašto (ir kaimynų) dvasinėms vertybėms atskleisti, lyg ...
  • Marijampoliečių bendrijos laikraštis „Sugrįžimai“

    2016-12-06Marijampoliečių bendrijos laikraštis „Sugrįžimai“
    „Kažkada jaunystėje norėjau žurnalistu būti, dabar – jokiu būdu. Nebuvau žurnalistas niekada, tik redaktorius, o ir nelaikiau savęs žurnalistu“, – sako J. Sajauskas. Jis mano, kad šiandien žurnalistai per lengvai pasiduoda įvairioms įtakoms. „Vos paskaitęs iškart jauti, į kieno bures pučia žurnalistas“. Apie tai, kaip ėmėsi redaguoti laikraštį „Sugrįžimai“, prisimena: „Atgimimo laiku Vytautas Gaulia ateina pas mane ir sako: „Mes, Marijampolės sąjūdiečiai, norime leisti laikraštį. Ar tu redaguosi?“ Sutikau. Tuo laiku dar buvo daug mano kartos inteligentų, galėjai lengvai pririnkti medžiagos. Namie turiu visus „Sugrįžimų“ numerius, nelabai žinau, kur dar galėtum rasti visų metų komplektą, nebent biblio­teka turi arba pats Gaulia.“ V. ...
  • Lietuvos rašytojų sąjungos narys Justinas Sajauskas: apie tai, kas knygose nesudėta

    2016-12-06Lietuvos rašytojų sąjungos narys Justinas Sajauskas: apie tai, kas knygose nesudėta
    Marijampolietis rašytojas, Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus direktorius Justinas Sajauskas gimė 1944 m. Kalvarijoje. Tėvai Elžbieta Viskačkaitė ir Jonas Sajauskas kilę iš to paties Suvalkijos pakraščio. Abu bežemiai, vos po 2 klases baigę, abu vertėsi atsitiktiniais darbais. Šeima augino tris sūnus ir dukterį. 1949 m. buvo ištremti į Sibirą. Ten prabuvo iki 1957 metų. Nors buvo paleisti metais anksčiau – po Stalino mirties, bet dar kurį laiką teko taupyti traukinio bilietams… Grįžę apsigyveno Marijampolėje. Sibire Justinas baigė 6 klases, grįžęs Marijampolėje tęsė mokslus ir baigė 4-ąją vidurinę (dabar Petro Armino) mokyklą. Studijuoti J. Sajauskas įstojo į Vilniaus valstybinį universitetą. ...
  • Medžio skulptūra: tradicija ir neišvengiamos naujovės

    2016-12-06Medžio skulptūra: tradicija ir neišvengiamos naujovės
    Kaip rašo Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno bendrijos pirmininkas Valentinas Jazerskas, pristatydamas katalogą „Sūduvos krašto drožyba, skulptūra ir kryždirbystė“ (2006 m.), „tradicinė liaudies skulptūra nebuvo savarankiška, ją visada supo drožyba ir mažoji architektūra – sudėtinė koplytstulpio, koplytėlės ar kryžiaus dalis. Todėl kalbėdami apie tradicinę skulptūrą, siejame ją su drožyba ir kryždirbyste (kryždirbystės sąvoka apima mažąją architektūrą, skulptūrą ir dekoratyvinę drožybą). Ši gyvoji liaudies tradicija Lietuvoje išgyveno tris etapus“. Iki maždaug 1972 metų ji buvo suvenyrinė, parodinė, mažai ką turinti bendro su tradicine ikonografija. Maždaug dvidešimtmetį vyko monumentalėjimas: buvo kuriami skulptūrų parkai, pvz., Ablingos ansamblis, M. K. Čiurlionio kelias, „Raganų kalnas“… Su ...
  • Daug kas užfiksuota, bet…

    2016-12-06Daug kas užfiksuota, bet...
    Pasidomėjus pastarųjų poros dešimtmečių medžio skulptorių, kryždirbių darbais, jų kūrybinėmis biografijomis, įvairios medžiagos, leidinių būtų galima rasti nemažai. Šiuolaikinė technika ir technologijos leidžia fiksuoti ir išsaugoti tai, kas Lietuvoje yra tiek viešose erdvėse, tiek privačiose teritorijose – taip pat ir užsienyje. Kad fiksuoti reikia – akivaizdu, nes, kaip minėjo K. Kvainauskas, matome jau nykstančių ir naujųjų, šių laikų statinių… Dėmesys šiai tautodailės šakai ypač padidėjo po to, kai kryždirbystė buvo įrašyta į UNESCO paveldo sąrašą. Kultūros ministerija, apskričių administracijos, kai kurie fondai, savivaldybės, taip pat ir pavieniai žmonės rėmė leidinius ir jų per keletą metų išėjo gana daug ir įvairių. Pagal ...
  • „Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste…“

    2016-12-06„Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste...“
    Tai – Algimanto Sakalausko, vieno labiausiai žinomų ne tik mūsų krašte, bet ir Lietuvoje medžio skulptorių, ypač daug nuveikusių prikeliant, gaivinant senąją tradiciją, žodžiai. Turi teisę taip sakyti, nes žino, dešimtmečius ne tik dirba su medžiu, kuria, bet ir gilinasi į šios srities dar neatrastas paslaptis. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, turintis meno kūrėjo statusą, Lietuvos kultūros premijos laureatas, turintis daug kitų apdovanojimų… Jo iniciatyva 1990 metais Prienuose grupelė darbščių ir gabių vyrų susibūrė į dirbtuves „Prienų drožėjai“. Dabar tai VšĮ „Meninė drožyba“, bet tikslai ir uždaviniai per ketvirtį amžiaus nepakito, o darbai – kaip šio laiko ženklas ir praėjusių įvykių ...
  • Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai

    2016-12-06Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai
    2001 m. gegužės 18 d. UNESCO paskelbė pirmų devyniolikos Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Į jį pateko ir Lietuvos kryždirbystė – tradicinių lietuviškų kryžių darymas, jų simbolika. Akcentuota, kad kryžiai Lietuvoje buvo statomi ir kai Rusijos imperija (XIX a. antroje pusėje), ir Tarybų Sąjunga (XX a. 5–8 dešimtmečiais) juos draudė ar nurodinėjo, kiek ir kur statyti. Todėl jau XIX a. pabaigoje jie įgijo nacionalinio simbolio statusą. Tai – gyva ir praktiškai iš kartos į kartą perduodama liaudies meno tradicija. Ornamentuoti, su geležinėmis viršūnėmis, saulutėmis kryžiai, įvairių siužetų medinės skulptūros – visa tai laikoma vertingiausiu Lietuvos liaudies meno palikimu. ...
  • Laikas, paaukotas V. Šlekio darbams puoselėti

    2016-11-23Laikas, paaukotas  V. Šlekio darbams puoselėti
    Taip jau susiklostė, kad įgijęs muzikinį išsilavinimą Jaunius Vylius stipriai susidomėjo kraštotyra bei dainuojamąja tautosaka. Ir iš tiesų kažin ar būtų kada atsiradęs toks entuziastas, kuris surinktų ne tik visas V. Šlekio užrašytas dainas, bet dar ir sustyguotų jo biografiją. O nagrinėdamas ją J. Vylius sužinojo ir apie V. Šlekio asmenybę, kuri jam pasirodė labai artima.   Suvedė pomėgiai J. Vyliaus pažintis su V. Šlekiu prasidėjo jam vadovaujant Kazlų Rūdos kultūros centro ansambliui „Sūduonia“. Ieškodamas dainuojamosios tautosakos kūrinių ansambliui, J. Vylius aptiko ir V. Šlekio surinktus dainuojamosios tautosakos kūrinius. Šie kūriniai ansamblio vadovui pasirodė verti dėmesio, nes buvo kitokie – melodingi, prasmingi, sunkiai ...
  • Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“…

    2016-11-23Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“...
    Kazlų Rūdos „Sūduonia“ išsiskiria tuo, kad jos repertuare atliekama tik suvalkietiška tautosaka, kurios didžiąją dalį sudarė buvusio vadovo Jauniaus Vyliaus ir ansambliečių pastangomis iš pateikėjų Suvalkijoje užrašyta medžiaga: dainos, raudos, liaudies žaidimai, rateliai, šokiai, kalendorinių švenčių, vestuvių papročiai, mitologinės sakmės, kita smulkioji tautosaka. Atlikėjai prisimena, kad ansamblio susikūrimo pradžioje, kai trūko dainuojamosios tautosakos kūrinių, visi kartu su vadovu eidavo kaime pas žmones ir klausydavo, įrašinėdavo, šifruodavo ir užrašinėdavo išgirstas dainas. Tačiau vieni ryškiausi dainų, kurias atlieka „Sūduonia“, pateikėjai, yra Vincas Šlekys ir Adelė Kazlauskienė. „Vinco Šlekio dainos yra išskirtinės, jas sunku mokytis, tačiau labai įdomu. Jose gausu simbolizmo, užuominų. Jas ...