Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

„Metai nebūna nei geri, nei blogi. Mes patys pasirenkame, kokius norime juos matyti“, – sako Administracijos direktorius

Su Marijampolės savivaldybės administracijos direktoriumi Karoliu PODOLSKIU kalbamės apie 2020-ųjų Savivaldybės administracijos darbus, pasiektus rezultatus, ateities perspektyvas, asmeninius lūkesčius.

Loreta TUMELIENĖ

Karolis Podolskis

– 2020 metais savivaldybėms teko nelengva užduotis: pandemijos akivaizdoje turėjote padėti gydymo įstaigoms, užtikrinti sveikatos paslaugų kokybišką teikimą visuomenei, išsaugoti savo gyventojus, medikus. Kaip sekėsi įveikti šį sunkų etapą?

– Praėję metai buvo iššūkis ir sveikatos, ir socialinei, ir švietimo sistemai. Turėjo persiorientuoti visas viešasis sektorius, nes pandemijos grėsmė labai greitai iš nuogąstavimų tapo realybe.
Žinoma, didžiausias iššūkis teko medikams, visam medicinos personalui. Todėl noriu padėkoti visiems sveikatos sistemos darbuotojams: ligoninės, Pirminės sveikatos priežiūros centro bendruomenėms, Greitosios medicinos pagalbos stoties kolektyvui už pasiaukojantį darbą visus šiuos metus, kai reikėjo žūtbūt užtikrinti paslaugų teikimą marijampoliečiams, kitų savivaldybių gyventojams, nors patys gydymo įstaigų darbuotojai neišvengė susirgimų. Dalis darbuotojų privalėjo izoliuotis, buvo didžiulis iššūkis ieškant, kuo juos pakeisti.
Esame dėkingi, kad mūsų įstaigos sėkmingai bendradarbiavo, kad medicinos darbuotojai buvo pirmose eilėse ir savo darbe, ir mobiliajame punkte, ir Karščiavimo klinikoje, ir vykdami į iškvietimus.
Noriu labai padėkoti ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Marijampolės departamento vadovybei, kolektyvui, kurie kuo nuoširdžiausiai rūpinosi mūsų įstaigomis, teikė informaciją, konsultacijas.
Šis laikas ypač sunkus mūsų medikams, įstaigų darbuotojams, todėl naujais metais noriu palinkėti jiems stiprybės, kuo geriausios sveikatos, darnos kolektyvuose.

– Pagalbos prašė ir verslas. Ar pavyko padėti Marijampolės regione veikiančioms įmonėms?

– Marijampolės verslas susidūrė su sunkumais dėl karantino sustabdžius veiklą. Iškilo būtinybė persitvarkyti, todėl ne tik Valstybė, bet ir mūsų Savivaldybė ieškojo būdų, kaip bent kiek kompensuoti verslo patiriamus nuostolius. Iš viso verslui iš Savivaldybės administracijos lengvatų buvo pritaikyta per 74 tūkst. Eur. Įvairios įrangos įsigijimo dalinis kompensavimas sudarė beveik 25,5 tūkst. eurų. Nekilnojamojo turto nuomos išlaidos kompensuotos už 9,3 tūkst. Eur. Rinkodaros priemonių ir interneto svetainės išlaidoms kompensuoti skirta 7,3 tūkst. Eur. 32 tūkst. Eur skirta žemės, žemės nuomos ir turto mokesčio lengvatoms.
Puikiai suprantame, jog ir dabar sunkumus patiria didžioji dalis įmonių, individualiai dirbančių asmenų, todėl ir valstybės, ir savivaldybių parama išliks svarbiausiu veiksniu gaivinant šalies ekonomiką, siekiant išsaugoti sukurtas darbo vietas.
Taigi 2021-aisiais ieškosime galimybių prisidėti prie verslo skatinimo, naujajame Savivaldybės biudžete numatysime tam papildomų lėšų, įmonės turės galimybę kreiptis dėl minėtų lengvatų.

– Lygiagrečiai su šiais rūpesčiais ir darbais vyko kasdieniai: miesto ir kaimiškose seniūnijose esančių gyvenviečių infrastruktūros darbai, buvo įgyvendinami svarbūs projektai. Kas reikšmingo nuveikta per metus, kuo galite pasidžiaugti?

– Nors karantinas aktyvų viešąjį gyvenimą ir sustabdė, tačiau statybos ir infrastruktūros tvarkymo darbus vykdėme didžiuliu tempu.
Sutvarkytas nesaugus buvęs Marijampolės Vilkaviškio gatvės tiltas, naujam gyvenimui prikeltas Pašešupio parkas, renovuotas Moksleivių kūrybos centras. Siekiant gyventojų saugumo, visame mieste įdiegtas naujas vaizdo stebėjimo kamerų tinklas, sutvarkyti J. Ambrazevičiaus-Brazaičio, Uosupio gatvių šaligatviai, Gedimino gatvės atkarpa, atnaujinti autobusų laukimo paviljonai, įrengtos elektromobilių įkrovimo stotelės. Be to, aktyviai vyko namų renovacija, automobilių aikštelių prie daugiabučių namų asfaltavimo darbai. Daug infrastruktūros darbų taip pat atlikta ir seniūnijose.

– Ar turėjote pokyčių Administracijos valdymo struktūroje, įstaigose, pavaldžiose Savivaldybei? Ar pateisino lūkesčius pokyčiai?
– Savivaldybės administracijos valdymo struktūroje pokyčių nebuvo, manau, jog valdymo struktūra šiuo metu pakankamai optimali ir leidžianti sklandžiai dirbti. Tiesa, nuo 2021-ųjų visi Administracijos darbuotojai, išskyrus seniūnijas, dirbs pagrindiniame pastate J. Basanavičiaus aikštėje. Iš Vytauto g. 17 esančių patalpų į pagrindinį pastatą jau persikėlė Savivaldybės archyvo darbuotojos, metų pradžioje persikels Žemės ūkio skyrius, taigi tikslas, kad gyventojai visas paslaugas ir informaciją gautų vienoje vietoje, bus pasiektas.
Buvo savivaldybės įstaigų valdymo pokyčių. Mokykla-darželis „Želmenėliai“ reorganizuota į lopšelį-darželį, o jos 3-ios ir 4-os klasių moksleiviai kartu su pedagogais ugdymą tęsia greta esančioje „Ryto“ pagrindinėje mokykloje. Marijampolės darželis „Linelis“ reorganizuojamas prijungiant prie Marijampolės lopšelio-darželio „Želmenėliai“. Buvusi Žaidimų sporto mokykla, „Sūduvos“ sporto centras ir dviejų baseinų įstaigos sujungtos į vieną sporto centrą.
Įstaigų reorganizacija visada sulaukia emocingų diskusijų, sujungimo prasmės klausimų, nes tai tiesiogiai paliečia darbuotojus, bet laikas ir efektyvios vadybos praktika diktuoja poreikį imtis šių nelengvų sprendimų, optimizuoti veiklą orientuojantis pirmiausia į teikiamų paslaugų kokybę ir veiklos kaštų optimizavimą.

– Kaip sekėsi valdyti turtą, biudžetą? Juk metai buvo tokie sunkūs, atsirado nenumatytų išlaidų…

– Karantinas ir būtinybė imtis kuo efektyvesnių priemonių kovojant su koronavirusu pareikalavo papildomų kaštų. Pirktos apsaugos priemonės, įrengtas mobilusis patikros punktas, užtikrintas sklandus įstaigų darbas, organizuotas gyventojų transportavimas, apgyvendinimas. Tai didžiulės išlaidos. Dalį dėl COVID-19 patirtų išlaidų kompensavo valstybė, bet didelė dalis gulė ir ant savivaldybės pečių, todėl iš karto reagavome į šiuos iššūkius ir kur galėjome, ten taupėme. Papildomos lėšos pateko į biudžetą aukcionuose pardavus nenaudojamas patalpas. Šis procesas ir toliau vyksta. Matome, kad svarbu atsisakyti nereikalingo turto, taip išvengiant nereikalingų administravimo išlaidų, o gautas lėšas panaudoti svarbiausioms reikmėms.

– Daugelis savivaldybių skundžiasi, kad dėl pandemijos neišsivers be skolinimosi, papildomų valstybės dotacijų. Kokioje situacijoje yra Marijampolės savivaldybė? Ko tikitės iš šių metų?

– Biudžeto 2020 metais neįvykdėme mažiau nei 5 proc., visos suplanuotos lėšos įstaigoms bus išmokėtos, todėl nors ir buvo sunkūs metai, juos baigėme pozityviai. Turime galimybę, esant poreikiui, iš bankų skolintis iki 4 mln. eurų, tačiau to nedarėme ir sudėliojome biudžetą taip, kad pagrindiniai įsipareigojimai būtų įvykdyti savo lėšomis.
Kalbėti apie kitų metų perspektyvą sunku kaip niekada. Viskas priklausys nuo karantino sąlygų griežtumo, ypač kalbant apie verslą. Jeigu po vakcinacijos situacija stabilizuosis, atsigaus įmonių veikla, pagerės gyventojų pajamų mokesčio surinkimas, įmonės atitinkamai sulauks paramos iš valstybės, galėsime finansuoti numatytus savivaldybės darbus.
Tikiu, jog šie metai nebus blogesni negu praėjusieji, užtikrinsime būtiniausių paslaugų teikimą ir toliau įgyvendinsime suplanuotus infrastruktūros darbus: tvarkysime kelius, viešąsias erdves, aikšteles prie daugiabučių, ieškosime finansavimo viešųjų pastatų renovacijai, atnaujinsime viso miesto apšvietimą, įgyvendinsime kitus projektus.

– Pastebėjome, kad esate aktyvus socialiniuose tinkluose. Dalijatės su gyventojais įžvalgomis, kalbate apie miesto įvykius, bėdas, patariate, raminate. Iš kur šie gebėjimai?

– Nežinau, man tai ateina tiesiog iš širdies. Nuo pat studijų baigimo, kai ėjau vienokias ar kitokias visuomenines, institucines pareigas, ryšys su žmonėmis man buvo svarbiausias dalykas, vedantis į priekį.
Kai jauti, kad žmonės tavim pasitiki, išsako savo bėdas, lūkesčius, turi dar labiau pasitempti, o tavo atliekamos pareigos yra tarsi įrankis, padedantis kurti bendrystę, dalintis aktualia informacija ir išgirsti gyventojų nuomonę. Gyventojų ryšys su politikais, Administracijos darbuotojais neturi būti valdiškas, todėl noriu, kad mano socialiniuose tinkluose pateikiama informacija, nuomonė nebūtų sausa, kad paliestų kitą žmogų, būtų įdomi, kartais ir šmaikšti, tačiau atvira, siekianti ne griauti, bet kurti tarpusavio pasitikėjimą.
Kad mintys būtų išraiškingesnės, geriausi mokytojai yra mano kelyje sutikti žmonės, jų pasidalinti jausmai ir išgyvenimai, taip pat įvairi literatūra, kuri kaip prieskoniai pagardina gyvenimo sriubą.

– Ar patinka jums ši veikla, ar darote todėl, kad reikia, kad tai politikui gera reklama?

– Tai man teikia didžiausią malonumą ir įprasmina mano gyvenimą. Atiduoti savo energiją, idėjas, mintis bendruomenei, dalyvauti įgyvendinant miestą gražinančius darbus, jausti žmonių bendrystę, įgyti naujos patirties – visa tai motyvuoja, leidžia realizuoti save ir jaustis laimingam.

– Kokie 2020-ieji buvo Jums asmeniškai? Ko palinkėtumėte šiais jau naujaisiais metais Marijampolės savivaldybės gyventojams?

– Neskirstau metų į gerus ir blogus. Man atrodo, kad niekada metai nebūna nei tokie, nei kitokie. Viskas priklauso nuo to, kokius norime juos matyti, todėl man 2020 metai buvo turtingi žmonių dovanota patirtimi ir emocijomis, naujais iššūkiais, ypač sprendžiant COVID-19 problemas.
Gyventojams norėčiau palinkėti pirmiausia būti sveikiems – nėra nieko geriau, kaip matyti šurmuliuojantį miestą, pasikalbėti su gatvėje sutiktais žmonėmis, vieniems kitus aplankyti.
Norisi, kad visi greičiau grįžtų į savo darbus, mylimas veiklas, kad Marijampolė kaip įprastai pulsuotų gyvybe, kūryba, naujomis idėjomis.

– Ačiū už pokalbį. Gerų darbų 2021 metais.

 

Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai

    2016-12-06Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai
    2001 m. gegužės 18 d. UNESCO paskelbė pirmų devyniolikos Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Į jį pateko ir Lietuvos kryždirbystė – tradicinių lietuviškų kryžių darymas, jų simbolika. Akcentuota, kad kryžiai Lietuvoje buvo statomi ir kai Rusijos imperija (XIX a. antroje pusėje), ir Tarybų Sąjunga (XX a. 5–8 dešimtmečiais) juos draudė ar nurodinėjo, kiek ir kur statyti. Todėl jau XIX a. pabaigoje jie įgijo nacionalinio simbolio statusą. Tai – gyva ir praktiškai iš kartos į kartą perduodama liaudies meno tradicija. Ornamentuoti, su geležinėmis viršūnėmis, saulutėmis kryžiai, įvairių siužetų medinės skulptūros – visa tai laikoma vertingiausiu Lietuvos liaudies meno palikimu. ...
  • Laikas, paaukotas V. Šlekio darbams puoselėti

    2016-11-23Laikas, paaukotas  V. Šlekio darbams puoselėti
    Taip jau susiklostė, kad įgijęs muzikinį išsilavinimą Jaunius Vylius stipriai susidomėjo kraštotyra bei dainuojamąja tautosaka. Ir iš tiesų kažin ar būtų kada atsiradęs toks entuziastas, kuris surinktų ne tik visas V. Šlekio užrašytas dainas, bet dar ir sustyguotų jo biografiją. O nagrinėdamas ją J. Vylius sužinojo ir apie V. Šlekio asmenybę, kuri jam pasirodė labai artima.   Suvedė pomėgiai J. Vyliaus pažintis su V. Šlekiu prasidėjo jam vadovaujant Kazlų Rūdos kultūros centro ansambliui „Sūduonia“. Ieškodamas dainuojamosios tautosakos kūrinių ansambliui, J. Vylius aptiko ir V. Šlekio surinktus dainuojamosios tautosakos kūrinius. Šie kūriniai ansamblio vadovui pasirodė verti dėmesio, nes buvo kitokie – melodingi, prasmingi, sunkiai ...
  • Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“…

    2016-11-23Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“...
    Kazlų Rūdos „Sūduonia“ išsiskiria tuo, kad jos repertuare atliekama tik suvalkietiška tautosaka, kurios didžiąją dalį sudarė buvusio vadovo Jauniaus Vyliaus ir ansambliečių pastangomis iš pateikėjų Suvalkijoje užrašyta medžiaga: dainos, raudos, liaudies žaidimai, rateliai, šokiai, kalendorinių švenčių, vestuvių papročiai, mitologinės sakmės, kita smulkioji tautosaka. Atlikėjai prisimena, kad ansamblio susikūrimo pradžioje, kai trūko dainuojamosios tautosakos kūrinių, visi kartu su vadovu eidavo kaime pas žmones ir klausydavo, įrašinėdavo, šifruodavo ir užrašinėdavo išgirstas dainas. Tačiau vieni ryškiausi dainų, kurias atlieka „Sūduonia“, pateikėjai, yra Vincas Šlekys ir Adelė Kazlauskienė. „Vinco Šlekio dainos yra išskirtinės, jas sunku mokytis, tačiau labai įdomu. Jose gausu simbolizmo, užuominų. Jas ...
  • Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“

    2016-11-23Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“
      Vincas Šlekys daugumai tautiečių ir kraštiečių iš tiesų geriausiai yra žinomas kaip žurnalistas ir kraštotyrininkas. Jo surinktos ir užrašytos „Kapsų dainos“ šiandien Sūduvos krašto dainuojamosios tautosakos puslapiuose – vienos svarbiausios ir vertingiausios, tačiau ne vien dėl surinktų dainų apie Vincą Šlekį verta kalbėti. Prisimenant jo asmenybę verta paminėti ir tai, kad jis buvo knygnešys, kaimo vaikų mokytojas, o svarbiausia – lietuviškai spaudai platinti skirtos „Sietyno“ draugijos steigėjas ir pirmininkas.   Lietuvybės pagrindus davė tėvai Vincas Šlekys gimė 1870 metais Marijampolės apskrityje, Mokoluose, tuometiniame Šunskų valsčiuje. Situacija šalyje tuo metu atrodė maždaug taip: Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje, intensyvėjo rusifikacija, o po 1863–1864 m. ...
  • Meistrą giria jo darbai

    2016-11-02Meistrą giria jo darbai
    Liudvinavietis Arūnas Matulevičius sako lipdantis nuo penkerių – tiesiog toks buvo noras, nors šeimoje tuo niekas neužsiėmė. Ką nors nulipdyti iš plastilino, paskui iš molio, pasak jo, visa gatvė prašydavo. Taip vaikiškas pomėgis atvedė jį į dabartinę Kauno taikomosios dailės mokyklą, kur nedvejodamas pasirinko keramiką. Keramika jį suvedė ir su žmona Asta, kuri molio lipdymo išmoko iš mamos Onos Martinaitienės. „Tai buvo tarnybinis romanas, – juokdamasi sako A. Matulevičienė, prisipažinusi, kad būtent Arūno darbai pirmiausia ir patraukė jos dėmesį. – Mudvi su mama – savamokslės, lipdėme, kūrėme papuošalus, siūlais, dažais dekoravome vazas. Ne kartą bandžiau piešti ir ant Arūno pagamintų molio ...
  • Kiekviename ornamente gieda paukštelis

    2016-11-02Kiekviename ornamente gieda paukštelis
    Vienu seniausių tradicinių lietuvių amatų – keramika marijampolietę Angelę Česonienę sudomino vyras Kęstutis, profesionalus keramikas. – Augau Marcinkonyse, kur rankų darbas visada buvo populiarus – kiekvienuose namuose audė, mezgė, siuvinėjo, – sako Dzūkijos krašto šviesuolių Juzės ir Stasio Česnulevičių dukra Angelė. – Liaudies menas ir man visada buvo prie širdies, todėl stengiausi viską išmokti. Augdama miškų apsuptyje mėgau stebėti medžius, paukščius, o namo iš laukų sunešdavau visus akmenėlius, visokių augalėlių. Taip gamtos motyvai atsikartojo ir mano darbuose – piešiniuose, siuviniuose, audiniuose. Kelio galas jai buvo Putliųjų verpalų fabriko suvenyrų ceche pas Audronę Šlyterienę, kuri vis skatino kurti. Pirmus lipdinius Angelė darė iš ...
  • Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis…

    2016-11-02Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis...
    Marijampolėje gyvenanti keramikė, tautodailininkė Alma Kisnieriūtė su moliu susipažino kone prieš tris dešimtis metų, kai mokėsi dailės mokykloje. Susipažino ir… susidraugavo. Almos rankose iš molio gimsta dailus puodas, lėkštė, kalėdinis papuošalas, o kartais – angelas ar kažkas kita, ką sunkiai gali įsivaizduoti rasiąs keramiko dirbtuvėje. – Tai darai „dūšiai“… Tokiems dirbiniams turi ateiti laikas, jų taip sau nenulipdysi. Kartais mintis kirba kokius metus ar dar ilgiau, o nepadarai nieko. Tačiau kai ateina laikas, žiūrėk, ir atsiranda kažkas tokio per dieną ar dvi, – kalba keramikė.   Kilusi iš meniškos giminės Šiluvos apylinkėse gimusios ir augusios Almos giminėje gausu gabių ir meniškų žmonių – ...
  • Netradicinė pamoka Matutynėje

    2016-10-25Netradicinė pamoka Matutynėje
    Spalio 4 d. į netradicinę pamoką „Pagauk rudens spalvas“ Anzelmo Matučio tėviškėje Zomčinės kaime mokinius pakvietė Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazijos pedagogės. Vyko integruota pamoka ir kūrybinės dirbtuvės. Čia susijungė dailė, technologijos, muzika, fotografija ir literatūra. Vaikai kūrė puokštes iš rudens gėrybių, gamino kompoziciją iš įvairių gamtos dovanų. Grupė mokinių po sodybą ieškojo gražių rudeniškų kadrų fotografijoms, kiti tapė, dar kiti kūrė žodžio meną. Buvo atvykę mokinių iš Padovinio pagrindinės mokyklos, kurie taip pat susidomėjo ir pasinaudojo netradicinės pamokos galimybėmis. Mokiniai skaitė poetų eiles, dainavo dainas apie rudenį ir gamtos grožį. Mokytojos lituanistės Aušros Brusokienės vadovaujamų literatūrinės kūrybos dirbtuvių nariai skaitė savo kūrybą. A. ...
  • Poeto vardą garbingai neša gimnazija

    2016-10-25Poeto vardą garbingai neša gimnazija
    1989 m. gegužės 20 d. Igliaukos vidurinei mokyklai buvo suteiktas A. Matučio vardas. Dabar tai – Igliaukos A. Matučio gimnazija. Geros ugdymo sąlygos Gimnazijos direktorė Janina Alesienė sako, kad čia ugdymo sąlygos net geresnės negu kai kuriose miesto mokyklose. „Mes turime aplink tiek puikių vietų, kur galima vesti neformalias pamokas. Štai vasarą prie šalia esančio Yglos ežero buvome pasikvietę narus, ugniagesius gelbėtojus, kad pademonstruotų vaikams savo darbo specifiką. Iš tiesų, nenoriu sutikti, kad mieste mokiniams sąlygos geresnės. Mes taip pat turime labai daug galimybių, tik reikia noro jas išnaudoti. Džiaugiuosi iniciatyviu pedagogų kolektyvu, kuris turi įdomių idėjų ir jas įgyvendina. Tai padeda labiau ...
  • Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai

    2016-10-25Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai
    Anzelmas Matulevičius-Matutis gimė 1923 m. sausio 7 d. Marijampolės apskrities Zomčinės kaime. Dar mažas būdamas pamėgo skaityti ir su knyga nesiskyrė visą gyvenimą. Eilėraščius kurti ėmė besimokydamas Marijampolės gimnazijoje. Šešiolikmetis gimnazistas žurnalo „Žiburėlis“ surengtame jaunųjų literatų konkurse laimėjo dvi premijas. Mokytojo profesiją įgijo besimokydamas Marijampolės mokytojų seminarijoje (baigė 1942 m.). Mokytojavo Santaikos kaime, Simne (Alytaus r.), Seirijuose (Lazdijų r.). Nuo 1950 metų gyveno Alytuje, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, dirbo pionierių namuose, vadovavo literatų ir turistų būreliams. Savo talentą A. Matutis paskyrė vaikų literatūrai. Daugiau kaip ket­virtį amžiaus dirbęs mokytoju, jis vaikus pažinojo kaip reta puikiai. Poeto veikla neliko neįvertinta – gavo ne vieną ...
  • Ne tik pažiūrėti…

    2016-10-18Ne tik pažiūrėti...
    Beveik tuo pat metu, kai buvo rengiamas pirmasis, juostų, katalogas, muziejuje prasidėjo intensyvi edukacinė veikla. Buvo siūloma pabandyti įvairių dalykų, tarp kitų – ir patiems pasidaryti juosteles. Šie užsiėmimai sulaukė didelio dėmesio, muziejininkai sako nė patys nesitikėję, kad susidomėjimas taip ilgai neslūgs. Reikėjo registruotis iš anksto ir dar palaukti eilės – mat, be marijampoliečių, į muziejų ėmė plūsti grupės iš Kauno… Viena priežasčių, tai paskatinusių, buvo paroda Kaune „Sūduvos spalvos“ (tų parodų buvo daug – su muziejaus eksponatais, tarp kurių buvo ir šio krašto tautinis kostiumas, pabuvota ir Danijoje). Ją pristatant Jurgita Jasevičienė, atsakinga už edukacinę veiklą, taip mokėjo sudominti ...
  • Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“

    2016-10-18Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“
    Rengiant visus tekstilės katalogus viena sudarytojų, lydėjusi leidinius visu keliu, buvo Asta Vandytė – tautodailininkė, tautinio kostiumo ekspertė, įmonės „Tautinio kostiumo studija“ Kaune vadovė, pati surinkusi, atgaivinusi daug tradicinės tekstilės pavyzdžių, išleidusi leidinių. Paprašėme išsakyti savo minčių apie sritį, į kurią yra giliai panirusi. „Kiek prisimenu, vaikystėje ir paauglystėje vartant namuose buvusį Mikalinos Glemžaitės tautinių kostiumų leidinį, vis pagalvodavau, kad norėčiau kada nors taip apsirengti… Buvo gražu žiūrėti į plačius, „kaip karalaitės“, sijonus, liemenes ir švarkelius. Vaikystės noras išsipildė vėliau, baigus studijas Šiaulių pedagoginiame institute, Kaune pradėjus lankyti folkloro ansamblį. Iškilo būtinybė pasisiūti kostiumą, pradėjau giliau domėtis – ir panirau… Kostiumuose man, ...
  • Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą

    2016-10-18Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą
    Vilkaviškio kultūros centre veikianti Mažoji audimo artelė šiemet minėjo pirmąjį apvalų jubiliejų. Prieš dešimtmetį, po netrumpo parengiamojo darbo (kultūros centrui pritarus projektui ir skyrus patalpas, reikėjo surasti ne tik stakles, bet ir audėjas – vienas, kad mokytų, kitas – kad norėtų išmokti šio nelengvo amato, tampančio ir kūryba) ji buvo iškilmingai atidaryta. Buvo garbių svečių, gražių palinkėjimų, nuostabos – panašių centrų ar sambūrių visoje Lietuvoje buvo vos vienas kitas, ne ką daugiau ir dabar… Idėja suburti bei mokyti moteris tradicinio audimo buvo užvaldžiusi ilgametę kultūros centro darbuotoją etnografę Nijolę Skinkienę, vadovaujančią ir folkloro ansambliui „Sūduviai“. Nežinia, kas labiausiai lėmė, bet visi ...
  • Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“

    2016-10-18Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“
    „Ligi 1890 m. gyventojai pagal Šešupę labai mėgdavo baltai dėvėti… Lietuvės tiesiog didžiuodavosi ir stengdavosi kita kitą apkirsti išadytomis baltomis drobulėmis. Tai buvo lininė skara, išadytu viduriniu ruožu. Paskutines metų dešimtis visi tie apdarai labai nyko…“   Marijampolės kraštotyros muziejaus vyr. muziejininkė Danutė Katkuvienė sako, kad jai labai gražūs šie Vydūno žodžiai, kuriais didysis Lietuvos mąstytojas, filosofas jau daugiau nei prieš šimtmetį reiškė ir pasigėrėjimą mūsų tautos sugebėjimu pasipuošti, ir nerimą dėl benykstančių konkrečių daiktų ir tradicijų… Juo labiau smagu, kad šiame muziejuje, kaip retame kitame, drobulių kolekcija itin gausi, jos pasižymi ir paties audimo įvairove, raštų sudėtingumu, nemažai itin puošnių. Iškėlus ...
  • Mokymasis visą gyvenimą – galimybė išlikti reikalingam

    2016-10-03
      „Ką išmoksi, ant pečių nenešiosi“, – sako lietuvių patarlė. Juolab kad ir mokymosi visą gyvenimą galimybių vis daugiau: siūlomi įvairūs kursai, paskaitos internetu, universitetų ir profesinių mokyklų programos. Prieš dvejus metus patvirtintas ir naujas Neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymas, jame pirmą kartą numatytos iki penkių dienų trunkančios darbuotojų atostogos neformaliajam mokymuisi.   Kartą išmokti nepakanka Nors tyrimai rodo, kad kuo žmogus vyresnis, tuo mažiau mokosi, o baigiantys karjerą asmenys dažnai praranda motyvaciją įgyti naujų žinių, Lietuvoje pamažu įsitvirtina suvokimas, kad amžius tobulėjimui – ne kliūtis. Švietimo ir mokslo ministerijos Mokymosi visą gyvenimą departamento direktorius dr. Saulius Zybartas sako, kad norint išlikti reikalingam darbo rinkoje, neprarasti ...