Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Vainikas Tautodailės metams

Trijų Karalių dieną, sausio 6-ąją, jau penkiolika metų vis kitame mieste ar miestelyje susirinkdavo visos šalies geriausi tautodailininkai, kad iš gražaus būrio būtų išrinkti vertieji „Aukso vainiko“ – didžiausio įvertinimo šioje srityje. (Nors kas iš tiesų gali pasverti tokius dalykus kaip meniškumas, meistrystė, įtaiga, pamatuoti, kiek širdies įdėta…). Kaip bebūtų – tai visada šventė jau vien todėl, kad galima susitikti su bendraminčiais, įvertinti vieniems kitų darbus. Tad pernai 15-osios parodos, skirtos Tautodailės metų pradžiai, iškilmėse tradiciškai buvo atsisveikinta „iki kitų metų Trijų Karalių…“

Visi žinome, kokie buvo praėję metai, daugelio planuotų dalykų teko atsisakyti, bet Lietuvos nacionalinio kultūros centro sumanyta ir organizuojama respublikinė konkursinė liaudies meno paroda „Aukso vainikas“ vis dėlto nebuvo atšaukta – per kelių mėnesių tarpsnį tarp dviejų karantinų regionuose vyko parodos (Marijampolėje irgi jau tradiciškai buvo susirinkę visos apskrities kūrėjai), kai kur tik atrinkta po vieną vaizdinės, taikomosios dailės ir kryždirbystės atstovą. Pandemijai padiktavus naujas taisykles, kompetentinga komisija juos rinko ir virtualioje erdvėje.

Kadras iš katalogo. Katalogo nuoroda.

„Baigiamojoje konkursinėje „Aukso vainiko“ parodoje, skirtoje Tautodailės metams paminėti, pristatyti trisdešimties kūrėjų, geriausių savo apskričių meistrų, darbai. Nugalėtojais tapo kalvis Saulius Kronis (Panevėžio r.), pristatęs konkursui tradicinių kalviškų saulučių kolekciją, grafikas Viktoras Žilinskas (Kaunas), pateikęs konkursui lino raižinius, ir audėja Birutė Andrijauskienė (Zarasai), konkursui pateikusi tautinių kostiumų kolekciją, – rašoma Nacionalinio kultūros centro informacijoje. – Niekas nepaneigs, kad praėjusieji metai buvo iš esmės kitokie, pažėrę ne tik netikėtumų, iššūkių, bet ir naujų galimybių, atradimų. Dėl įvestų ribojimų dalis parodų buvo eksponuojamos ne tik gyvai, bet ir perkeltos į virtualią erdvę. Tokiu būdu parodas aplankyti galėjo ir toli gyvenantys liaudies meno puoselėtojai, jos tapo pasiekiamos net ir gyvenantiems užsienyje.

Pagrindinis konkursinės pa­rodos „Aukso vainikas“ tikslas – išsaugoti lietuvių liaudies dailės bruožus, tačiau ne mažiau svarbu būti ne tik tradicijų kartotoju, bet ir kūrėju, išlaikant tradicijas kurti nauja. Tai neįmanoma be lietuviškos pasaulėvokos. Dangus ir žemė pasaulyje tie patys, tačiau kiekviena tauta turi savitą pasaulio veikimo paaiškinimą, kuris mūsų laikus pasiekė apipintas tautos patirtimi, išgyvenimais, stebėjimais. Šis suvokimas leidžia kurti nepasiklystant tarp savų ir svetimų vertybių. Svarbu ne tik jas išlaikyti, bet ir perduoti ateities kartoms, kad liaudies meno tradicija nenutrūkstamai tęstųsi besikeičiant žmonijai.“

Primename, kad Marijampolės regionui atstovavo vilkaviškietė Vilija Šūmakarienė (tekstilė) ir šakietis kryždirbys Andrius Bieliukas – jų darbai eksponuojami respublikinėje parodoje. Antromis ir trečiomis vietomis įvertinta po keturis mūsų krašto kūrėjus, jų pavardės įrašytos ir solidžiame šios parodos kataloge.
Konkursinių darbų paroda eksponuojama Raudondvario dvare – čia turėjo vykti ir laureatų vainikavimo iškilmės. Jos nukeltos vėlesniam laikui, vainikai tebelaukia. O parodą aplankyti – pavartyti jos katalogą – galite virtualiai: https://bit.ly/2JMi7ua. Tikrai verta.

Lina VOLUNGYTĖ

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Senieji amatai – jaunųjų rankose

    2016-05-03
    Su tradiciniais Suvalkijos amatais supažindina 2016 m. Lietuvos moksleivių liaudies dailės paroda-konkursas „Sidabro vainikėlis“, kuri per Jurgines pristatyta Marijampolės kultūros centre. Suvalkijos regiono parodoje dalyvavo ne tik Marijampolės, Kalvarijos savivaldybių, Vilkaviškio, Kauno, Šakių, Prienų rajonų moksleiviai. Pasisemti išminties, kaip dirbti puoselėjant tradicijas, atvažiavo ir svečių iš Suvalkų krašto, Lenkijos: Punsko gimnazijos ir Kovo 11-osios licėjaus mokinės su mokytoja Aldona Vaicekauskiene. – Visi amatai perduodami iš kartos į kartą, – sako kultūros centro etnologė Ona Surdokienė. – Savo amatą išmanantis meistras visada suranda mokinį, kuriam perduoda savo patirtį, tęsia tradicijas. Jau devintą kartą mūsų technologijų mokytojai ir jų mokiniai pristato savo darbus konkursui. Tai dar kartą įrodo, kad tradiciniai amatai Suvalkijoje gyvi, kad mokytojai perteikia, o vaikai priima tai, ką privalome išsaugoti. Senųjų amatininkų dirbiniai buvo ne tik puošiami tradiciniais raštais, bet ir funkcionalūs, naudojami buityje. Mokinių darbai, pateikti parodoje, atitinka senovines tradicijas: medinės skrynutės, lentelės, šaukštai, mentelės, prieverpstės, prieskoninė, rankšluostinė, gelda, austos ir pintinės juostos, nertos ir siuvinėtos servetėlės, takeliai, staltiesėlės, pagalvėlės, ...
  • Geroji energija žmogui – per žolynus

    2016-05-03
    Garsi mūsų krašte verbų rišėja tautodailininkė Birutė Juškevičienė visus metus ruošiasi Verbų ir Velykų šventėms. Balsupiuose gyvenanti B. Juškevičienė, atsisakiusi darbo statybinėje organizacijoje ir pati savarankiškai išmokusi rišti verbas, kiekvieną pavasarį sodina augalus kitų metų rišimui: „sausiukus“, kermėkus, „sagutes“ ir kitokias per vasarą užaugsiančias gėles. Pasisėja ir linų. Vasarą prisirenka lauko gėlių – bitkrėslių, kraujažolių, šlamučių, prisiskina ir kvietrugių, rugių varpų. Prie namų augina sedulas, kurių šakelėmis papuošia margučius, o juos įkomponuoja į verbas. Verbos pynimas prasideda nuo viršūnės formavimo ant lazdyno koto – tokių kotų Birutė pasiruošia apie 1000. O paskui vyksta kūryba – iš sušlapintų žolynų (iš sauso augalo nieko nepadarysi!) rišamos Kazimiero karūnos, rykštelinės, lietuviškos plokščiosios verbos. Vienoje – margutį, kitoje – paukštuką įkomponuoja, o šiemet pirmą kartą rišo verbas-eglutes. – Verbą riši – dar apie penkias galvoji, o fantazija beribė, – sako jau 17 metų verbas rišanti B. Juškevičienė. – Rišimo paslapčių nė viena neišduoda, netgi sesuo man nepapasakoja, kaip tą ar kitą augalą norima forma susukti, sudėlioti. Verbų rišimo madas ...
  • Marijampolietis – 1000-mečio tradicijas atitinkančių statinių meistras

    2016-05-03
    Marijampolietis Vitalius Striuogaitis – vienas žinomiausių ne tik Suvalkijos krašto, bet ir visos Lietuvos medinių gaminių meistrų ir senojo kubilininkystės amato puoselėtojų. Siekdamas puoselėti senovės tradicijas, buvęs technologijų mokytojas V. Striuogaitis susidomėjo statinių ir kubilų gamyba. O juos, pasak meistro, neužtenka vien padaryti, daiktas turi būti funkcionalus. – Prieš ketvirtį amžiaus pradėjus gaminti statines, reikėjo grįžti į viduramžius, – sako tautodailininkas. – 15 metų mugėse tik aš vienas turėjau statinių ir kubilų, nes paprasčiausiai senųjų meistrų nebeliko, o jauni nemokėjo jų gaminti. 1000 metų tradicijas atitinkančioms statinėms gaminti svarbu atrinkti medžiagą, ją natūraliai išdžiovinti. Tinka tik kokybiškas 200 metų ir vyresnis juodasis arba pilkasis miško (ne lauko ar pamiškės!) ąžuolas. Tokio medžio mediena būna tankesnė. Pagaminti statinę užtrunka 1,5–2 metus, daromos kelios iš karto, o padaryta forma be dugno stovi ilgai. Anksčiau gaminant dideles statines į tarpus tarp šulų buvo dedama ajerų, kad lentelės geriau sukibtų. Dabar lentelė prie lentelės sudedama taip, kad nė mažiausio tarpelio nebelieka. Statinių dugno lentelės sukalamos mediniais kaiščiais, šoninės ...
  • Rimorius V. Burčikas – paskutinis savo amato mohikanas?

    2016-05-03
    1Šiame informacinių technologijų amžiuje mums svarbu išsaugoti senuosius, tradicinius amatus, kurie skatina domėtis krašto istorija. Tai prisilietimas prie praeities – tėvų ir protėvių gyvenimo. Saugodami kultūrinį palikimą ir perduodami jį šiandienos kartai, turime viltį, kad tradicijos neišnyks, nors nemažai tradicinių amatų nenumaldomai artėja prie išnykimo ribos. Vienas tokių – rimorystė (odinių pakinktų gaminimas).   Nepriklausomos prieškario Lietuvos kaime žmogus neišsiversdavo be arklio. Ūkininkai pasipuikuodavo, vienas su kitu pasivaržydavo, kurio arklys stipresnis, pakinktai gražesni. Susikūrus kolūkiams arkliukas taip pat buvo pagrindinis pagalbininkas, ne tik žemę dirbant, krovinius vežant, bet ir pramogaujant. Dabar, deja, vis rečiau pamatysi kaimo lauku dardantį vežimaitį, traukiamą arkliuko. Nebėra ir rimorių. Vienintelis šio amato meistras mūsų krašte – 93-ąjį gimtadienį rugpjūtį švęsiantis Vincas Burčikas. – Smetonos laikais apie 20 rimorių pažinojau, ir visi darbo turėjo, – sako Liudvinave gyvenantis vyras. – Kai prasidėjo karas, niekas šorų nedarė, nes odų nebuvo. Gyventojams buvo prievolė po 2–3 kilogramus gyvulių odų valstybei atiduoti, taigi ir siūti nebuvo iš ko. O jei kas kiaulių, ...
  • Dovanos idėja – „Suvalkiečio“ prenumeratos kuponas

    2015-11-27
    Siūlome dovanos idėją: pradžiuginkite artimąjį ar bičiulį „Suvalkiečio“ prenumerata. Laikraštį galima padovanoti pusmečiui ar ketvirčiui. Tikimės, kad tokia dovanos idėja pasinaudos ne tik mūsų gyventojai, bet ir emigrantai ar kraštiečiai, turintys savųjų čia, Suvalkijoje. Jei gyvenate toli, jūsų internetu užsakytą prenumeratos kuponą adresatui galime išsiųsti paštu. Dėl dovanų kuponų prašome kreiptis į redakciją (Ūkininkų g. 6, 1 kab.), telefonu (8 343) 51925 arba el. paštu reklama@suvalkietis.lt.
  • Marijampolės savanoriai bando įpūsti gaivaus oro į Marijampolės kultūrinį gyvenimą

    2012-04-03
    Tris kovo ketvirtadienius, pradedant kovo 15 diena ir baigiant kovo 29 diena, kino teatre ,,Spindulys‘‘ šurmuliavo jaunimas. Čia jauni žmonės susirinko į nekomercinių dokumentinių filmų ciklą „Nesuterštas kinas“. Poreikį Marijampolėje matyti daugiau nekomercinio kino vykdydama marijampoliečių apklausas pastebėjo projekto „Savanorių fabrikas“ kultūros ir meno savanorių grupė. Organizuodama netradicinio kino vakarus ši jaunų bei iniciatyvių žmonių grupė jaunimą bandė suintriguoti retoriniu klausimu „Ar dar neatsibodo holivudinis šlamštas?“. Atrodo, pastaroji mažytė intriga suveikė ir parodė marijampoliečių širdyse gyvenantį kultūros ilgesį, kadangi pirmą ketvirtadienį startavę mažojoje „Spindulio“ kino teatro salėje, ciklą organizatoriai užbaigė stebėdami beveik sausakimšą didžiają salę, talpinančią keletą šimtų žiūrovų. Filmų ciklas buvo pradėtas Marijampolės rajone organizuojamo kasmetinio trumpametražių filmų festivalio „Baltas kuonas“ geriausių ir linksmiausių filmukų rinkiniu, kuris žiūrovams garantavo nuotaikingą laiką. Antrąjį ketvirtadienį žiūrovai galėjo išvysti „Ledo vaikus“. Šis dokumentinis filmas tai tarptautinio projekto vaisius. Filmo kūrėjai siekia dokumentinio kino priemonėmis supažindinti visuomenę su totalitarinių rėžimų istorijoje rečiau nagrinėjama tema – sovietinio teroro metu iš Baltijos šalių ištremtų ar tremtyje gimusių ...