Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Kūrybiškiausia biblioteka – Marijampolėje (Įkvėpimai)

Marijampolės Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos Draugystės padalinys (Draugystės biblio-teka) šalies mastu išrinkta kūrybiškiausia biblioteka. Ši nominacija mūsų miesto bibliotekai atiteko praėjusiais metais Lietuvos savivaldybių viešųjų bibliotekų asociacijos surengtame konkurse. Rezultatai buvo paskelbti ir apdovanojimai įteikti besibaigiant 2020-iesiems. Nominaciją Draugystės biblioteka laimėjo Viešųjų bibliotekų padalinių (filialų) kategorijoje.

Moderni biblioteka visai šeimai

Modernią biblioteką, nors ji įsikūrusi ne pačiame miesto centre, marijampoliečiai labai mėgsta. Draugystės biblioteka – tai bib-lioteka visai šeimai. Tokį tikslą jos darbuotojai išsikėlė nuo pat bibliotekos įsikūrimo ir sėkmingai jį įgyvendina.

Dar vienas bibliotekos tikslas, dėl kurio jai ir atiteko kūrybiškiausios bibliotekos nominacija, – įtraukti lankytojus į kūrybinę veiklą. Praėjusiais metais tokia veikla tiesiog virė…

Draugystės bibliotekai vadovaujanti Dana Lukšienė sako, kad kūrybiškiausios bibliotekos titulą labiausiai lėmė praėjusiais metais įgyvendintas projektas „Mažasis menų inkubatorius“.

Draugystės bibliotekai vadovaujanti Dana Lukšienė sako, kad kūrybiškiausios bibliotekos titulą labiausiai lėmė praėjusiais metais įgyvendintas projektas „Mažasis menų inkubatorius“.
Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos

Draugystės biblioteka traukia lankytojus atvira ir neformalia erdve. Seniai praėjo laikai, kai žmonės čia užsukdavo tik pasikeisti knygų. Bibliotekoje vyksta daug ir įvairių meninių veiklų. Kai kurios iš jų – labai originalios. Organizuojamos ne tik skaitymo popietės, knygų pristatymai, paro-dos suaugusiems ir vaikams, bet ir kūrybinės dirbtuvės. Mokomasi piešti, iliustruoti, naudotis grafikos planšetėmis ir kita modernia įranga. Praėjusiais metais užmegztas kūrybinis bendradarbiavimas tarp Lietuvos bei užsienio kūrėjų ir miesto kūrybinės bendruomenės.

Kūrybinė veikla pritraukia daug vaikų ir jaunimo, mat stengiamasi atsižvelgti į jų interesus.

Originalių sumanymų ypač netrūko praėjusiais metais – vyko kūrybinės dirbtuvės, sienos tapybos procesas, susitikimai su menininkais iš užsienio. Visi užsiėmimai – nemokami.

Nestinga ir popiečių, susitikimų, kurie labiau domina kitų amžiaus grupių lankytojus. Taigi išsikeltas tikslas, kad tai biblioteka visai šeimai, yra puoselėjamas.

Prieš kelerius metus bibliotekoje buvo įkurta komiksų skaitykla, vyksta su komiksų kultūra susijusi meno edukacija. Komiksai labiau domina jaunimą. Bent jau taip įprasta manyti. Tačiau bibliotekos darbuotojos skatina šiuo žanru pasidomėti ir suaugusius. Taigi ir tarp jų yra komiksų gerbėjų. Šis žanras dažnai atskleidžia opias visuomenės problemas, atkreipia į jas dėmesį, neretai įdomus yra autorių netradicinis požiūris į aplink mus verdantį gyvenimą.

Lankytojus į biblioteką traukia ir modernios priemonės. Pavyzdžiui, interaktyvus edukacinis stalas su programine įranga. Jis naudojamas su bendradarbiaujančiomis švietimo įstaigomis organizuojant netradicinius mokymus-pamokas. Moksleiviai mokosi anglų kalbos, geografijos, istorijos, lietuvių kalbos, meno istorijos, tekstų kūrimo.

Organizuojami ir individualūs laisvalaikio užsiėmimai šeimoms bei vaikams. Jauniausiems bibliotekos lankytojams sudominti įrengta žaidimų zona, kartais pasitelkiamas lėlių teatras.

Originalus projektas: buvo mokomasi piešti grafikos planšetėmis, iliustruoti knygas

Kūrybiškiausios bibliotekos apdovanojimą labai daug nulėmė įgyvendintas projektas „Mažasis menų inkubatorius“. Tai – netradicinis, originalus projektas. Jo metu bibliotekoje buvo organizuotos net kelios tarptautinės meno (daugiausia – knygų iliustravimo) rezidencijos, taip pat buvo rengiami seminarai ir kūrybinės dirbtuvės, kuriose patirtimi dalijosi profesionalūs menininkai: iliustratorė ir knygų kūrėja Marie Muravski (Rusija) bei iliustratorius, knygų vaikams autorius, animatorius, komiksų kūrėjas Martinš Zutis (Latvija).

Naujoms knygoms skirtos lentynos niekada nebūna tuščios.

Naujoms knygoms skirtos lentynos niekada nebūna tuščios.

Menininkas M. Zutis ne tik vedė kūrybinių dirbtuvių užsiėmimus, bet ir įkūrė mažiausią Marijampolėje meno galeriją bibliotekos žaidimų namelyje.

Dar vienas projekto dalyvis – menininkas Arminas Raugevičius – sukūrė interaktyvų piešinį ant bibliotekos priestato sienos. Šis kūrinys ryškiai šviečia bei kviečia pasigrožėti juo ir dieną, ir naktį.
„Mažojo menų inkubatoriaus“ metu buvo surengtos animacijos, interaktyvių knygų kūrimo ir grafičių dirbtuvės. Viso to buvo galima mokytis, kažką sukurti ir pasidžiaugti rezultatu. Šias dirbtuves ypač gausiai lankė vaikai ir jaunimas. Projekto sumanytoja ir pagrindinė jo organizatorė – buvusi bibliotekos darbuotoja Ieva Gvazdaitytė. Ji pati domisi iliustravimo menu, yra dalyvavusi ir patirties įgijusi tarptautinėse meno rezidencijose. Būtent Ievos iniciatyva bibliotekoje atsirado ir komiksų skaitykla.

Vienos iš surengtų kūrybinių dirbtuvių vadinosi „Atvirukai miestui“. Jų metu dalyviai įamžino mėgstamiausias miesto vietas. Buvo sukurti atvirukai, nemokamai platinami bibliotekoje ir Marijampolės turizmo informacijos centre.

„Mažasis menų inkubatorius“ lėmė, kad šioje bibliotekoje greta kitų veiklų buvo daug dėmesio skirta menui. Lankytojams patiko lavinti savo kūrybiškumą – visi užsiėmimai, dirbtuvės buvo gausiai lankomi.

Apdovanojimas už kūrybiškus sprendimus – jau ne pirmas 

Kūrybiškiausios bibliotekos titulas – ne pirmasis apdovanojimas, kurį šalies mastu yra gavusi Draugystės biblioteka. 2014 metais respublikiniame bibliotekų „Metų nominacijos“ konkurse jai atiteko nominacija „Netradicinė biblioteka“.

Vaikus traukia specialiai jiems įrengta žaidimų zona.

Vaikus traukia specialiai jiems įrengta žaidimų zona.

Tuomet apdovanojimą lėmė įgyvendintas projektas „Bendradarbiavimas, kuriant biblioteką šeimai“. Tuo metu bibliotekoje buvo sukurta sistema, teikianti šiuolaikiškas edukacijos, kultūros ir informacijos paslaugas visai šeimai. Bibliotekoje veikia mediateka, informacinių ir komunikacinių technologijų užsiėmimų zonos, skirtos saviraiškos projektams įgyvendinti ir kūrybiniams bei meniniams gebėjimams realizuoti.

Jolanta RAČAITĖ

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Knygoje prisiminimai apie kun. Joną Maksvytį

    2016-06-28
    Mokytoja Genovaitė Beinaravičienė, kilusi iš Liudvinavo seniūnijos Kūlokų kaimo, daug metų mokytojavusi Liudvinavo vidurinėje mokykloje, yra sukaupusi daug medžiagos apie gimtojo kaimo žmones. Pedagogė išleidusi knygą apie Liudvinavo parapijos kleboną kun. Joną Maksvytį. Knygelė pavadinta „Kun. J. Maksvytis. Tauraus gyvenimo momentai“, joje pasakojama apie Liudvinavo bažnyčios istoriją, čia dirbusius klebonus. Daugiausia dėmesio skiriama parapijos klebono, kuris Liudvinave klebonavo nuo 1973 m. iki pat mirties, veiklai. Knygoje gausu šio iškilaus žmogaus biografijos faktų, pasakojimų apie jo būdą, veiklą, darbus, bažnyčios atstatymą. Pasak G. Beinaravičienės, poreikis kaupti gimtojo krašto istoriją atsirado po tėvų mirties. Atėjo suvokimas, kad reikia užrašyti senų žmonių pasakotas istorijas, nes ateis laikas, ir jų nebebus. „Labai gailėjausi, kad neužrašinėjau to, ką man pasakojo gyvi būdami tėvai, nes daug ko nebeatsiminiau, o tėvelis buvo ne tik puikus pasakotojas, bet ir turėjo daug žinių. Labai išsilavinęs buvo ir jo brolis, mano dėdė, kuris buvo baigęs Vytauto Didžiojo universitetą, pas mus atvažiuodavo su draugais ir visi jie kalbėdavosi apie istoriją“, – pasakojo mokytoja. Rinkti medžiagą ...
  • Domėjosi, tyrinėjo, užrašė…

    2016-06-28
    Sakoma, kad tikras pilietis yra tas, kuris pažįsta ir brangina tėvynę, siekia išsaugoti jos praeitį, pasirūpinti dabartimi ir kurti ateitį. Liudvinavo miestelio ir seniūnijos istorija, čia gyvenusiais žmonėmis, jų prasmingais darbais savo krašto kultūrai, dvasiniam lobynui, tradicijomis domėjosi, tyrinėjo ir jas užrašė ne vienas Liudvinavo seniūnijos gyventojas.   „Triobiškių dainose“ atgyja senelių dainos, istorijos Išsaugant savojo krašto istoriją didelį įnašą paliko Želsvoje gyvenusi Elvyra Kalindrienė, išleidusi knygą „Triobiškių dainos“. Čia sudėtos dainos surinktos maždaug prieš 140 metų Liudvinavo apylinkėse. Dirbdama Marijampolės Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje ji sutvarkė ir atnaujino „Triobiškių dainų“ leidinį. Knygos pamatas – rusų kalbininkų F. Fortunatovo ir V. Milerio surinktos lietuvių liaudies dainos. Tuomet dar studentams F. Fortunatovui ir V. Mileriui, viešėjusiems pas Liudvinavo seniūnijoje gyvenusius ūkininkus Botyrius, pavyko surinkti 150 liaudies dainų, apie 20 pasakų ir smulkiosios tautosakos vienetų. Visa tai buvo išgirsta iš šio krašto gyventojų ir užrašyta lietuviškai. Anot tyrinėtojų, buvo surinkta duomenų ir Liudvinavo šnektos aprašui. Užrašytos Liudvinavo seniūnijos Triobiškių kaime skambėjusios dainos, senelių sektos pasakos, mįslės ...
  • Kraštotyrininkė T. Vizbarienė: ieškoti, atrasti, kaupti, pasidalinti

    2016-06-28
    Knygos apie Liudvinavą, pavadintos „Prie Šešupės, Dovinės ir Sūduonios“ su paantrašte „Liudvinavo kraštas, įvykiai ir žmonės“, kurios sudarytoja yra Teresė Marijona Vizbarienė, ištraukas „Suvalkietis“ spausdino praėjusią vasarą. Šį kartą domėjomės, kaip sekasi autorei įgyvendinti savo svajonę – išleisti knygą, prie kurios rašymo ji sugaišo daug laiko ir įdėjo nemažai pastangų ieškodama istorinės medžiagos, rinkdama ją. Kraštotyrininkės klausėme, kodėl ji ėmėsi tyrinėti gimtojo karšto istoriją. Ar tai pomėgis, ar tiesiog pareiga neleisti užmarštin nugrimzti svarbiems įvykiams, kaupti ir kitiems perduoti žinias apie savo gimtinę? Knyga leidybai paruošta Pasak Teresės Vizbarienės, knyga leidybai jau paruošta. Nuotraukos ir medžiaga atrinkta, peržiūrėti rankraščiai, sudėlioti skyriai. Iš pradžių manyta, kad knyga bus apie 300 puslapių. O dabar, kai jau viskas paruošta, galvojama ką atmesti, ko neįdėti į tą knygą, kad medžiaga sutilptų į keturis šimtus puslapių. „Noriu pavadinti knygą „Prie Šešupės, Dovinės ir Sūduonios“, nes visos šios trys upės įeina į tą aprašomą arealą“, – sako autorė. Ji bendradarbiauja su leidykla „Idėjų dirbtuvės“, džiaugiasi jos vadovo Roberto Dumšos ...
  • Vaikų vasaros poilsiui – rekordinė suma

    2016-06-16Vaikų vasaros poilsiui – rekordinė suma
    Pasibaigus mokslo metams daugelis vaikų pramogauja kaip išmano. Tačiau kad vasara nenueitų vėjais ir dar būtų galima ko nors išmokti, specialistai siūlo savo atžalą leisti į vasaros stovyklą. Dalis jų remiamos valstybės, savivaldybių ir Europos Sąjungos fondų lėšomis.  Ugdo ir lavina Švietimo ir mokslo ministerijos Neformalaus švietimo skyriaus vedėjas Tomas Pūtys tikina, kad prasidėjus vasarai vaikų smalsumas neišblėsta, todėl jį reikia skatinti. Vasaros stovyklos tam – puiki galimybė. „Ar tai būtų dienos, ar stacionari stovykla, vaikams jos labai naudingos. Nors ir vasara, vaikas neturi būti užsidaręs namuose ir užsiimti nežinia kuo, o tėvai ne visada turi laiko rūpintis kokybišku jo užimtumu. Šį rūpestį padeda išspręsti vasaros stovyklos. Jų metu ir vaikas užimtas prasminga veikla, ir tėvai ramūs, kad jų atžala neužsiims nereikalingais dalykais“, – sako jis ir stovyklas vadina tam tikra investicija į vaiko ateitį. „Mokykloje vaikas mokosi formaliais būdais: skaito, skaičiuoja, rašo, o stovyklose labiau skatinama grupinė veikla, komandinis darbas. Vaikai išmoksta prisitaikyti ir mokytis naujoje aplinkoje, susiranda draugų, lavina savo bendravimo gebėjimus, ...
  • Marijampolės fotografijos puslapiai

    2016-06-14
    Iš Marijampolės kilusio ir Sūduvos krašto fotografijos istoriją tyrinėjusio fotomenininko Valentino Juraičio nuomone, Marijampolę fotografija galėjo pasiekti apie 1863 metus, kai dabartinės Lietuvos teritorijoje veikė jau septynios fotoateljė. 2011-aisiais išleistame leidinyje „Senoji Marijampolė fotografijose“ V. Juraitis nurodo, kad seniausia išlikusia Marijampolės fotografija laikytina 1873 m. fotografo Leono Anšero daryta paviljoninė nuotrauka, kurioje su grupe vietos gimnazistų įamžintas Jonas Basanavičius. Ši nuotrauka saugoma Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Garsiausias XIX a. pabaigos Marijampolės fotografas, pasak V. Juraičio, buvo apie 1890–1892 metus savo veiklą pradėjęs Moisiejus Buhalteris (1868–1941 m.). Pasakojama, kad Buhalteris buvo gabus portretistas. „Kaip prisiminė senieji marijampoliečiai ir fotografo sūnus, M. Buhalteris fotografuodavo ir elgetas, ir šiaip tipažus, fiksavo paminklus ir apylinkių vaizdus“, – rašo V. Juraitis leidinyje „Senoji Marijampolė fotografijose“. 1909 m. M. Buhalteris dalyvavo Milano fotoparodoje ir buvo apdovanotas didžiuoju aukso medaliu ir garbės kryžiumi. V. Juraitis teigia, kad M. Buhalteris išugdė ne vieną fotografą, dirbusį tarpukario Marijampolėje ir Užnemunėje. Padedamas M. Buhalterio pirmuosius žingsnius kaip fotografas žengė ir tuo metu ...
  • Fotografo A. Senkaičio genus paveldėjo jo vaikaitis

    2016-06-14
    Marijampolėje gyvenusio, prieš 14 metų Amžinybėn išėjusio inžinieriaus, fotografo ir fotografijos kolekcininko Antano Senkaičio artimieji šių metų liepą minės 100-ąsias A. Senkaičio gimimo metines. Fotografo dukra marijampolietė odontologė Lilija Patamsienė, pasakodama apie didįjį tėvo pomėgį, neslepia mananti, kad nors jos tėvas sulaukė 86 metų, jei ne fotografija, būtų gyvenęs dar gerokai ilgiau. „Mano tėvas buvo kilęs iš ilgaamžių giminės, – sako L. Patamsienė. – Štai viena jo sesuo, mano teta, jau sulaukė 96 metų ir yra žvali bei energinga. Manau, kad tėčiui gyvenimo amžių patrumpino fotografijoje naudoti įvairūs chemikalai. Juk jis fotografuoti pradėjo dar Nepriklausomos Lietuvos laikais, kai išvažiavo studijuoti į Vytauto Didžiojo universitetą. Be to, namuose įsirengtoje fotolaboratorijoje pats svarstė chemikalus ir vienas iš pirmųjų Marijampolėje ėmė daryti spalvotas nuotraukas.“ Nuo savo vaikystės iki pat tėvo mirties tuose pačiuose namuose su savo šeima gyvenusi marijampolietė teigia prisimenanti, kad tėtis ją fotografavo nuo pat vaikystės ir padarė net kelis jos nuotraukų albumus. L. Patamsienė pasakoja, kad tėvas, kaip statybininkas, itin mėgo ...
  • Diagnozė – priklausomybė

    2016-06-14
    Profesionalus Marijampolės architektas, jaunosios Marijampolės fotografų kartos atstovas Vytenis Skroblas, keletą kartų paklaustas, kas jam yra fotografija, ištaria: „Priklausomybė“, o paskui paaiškina: „Kaip kitaip visa tai gali pavadinti, kai kažką darai, tačiau nežinai, kodėl.“ Tai, kad tokia „diagnozė“ išties gali būti rimta problema, paaiškėja vėliau, kai Vytenis prisipažįsta pastaruoju metu nebeužsukantis į fototechnikos parduotuves ir fototechnika prekiaujančius interneto portalus. „Tiesiog ten neinu, nes žinau, kad išvydęs kokį naują „žaisliuką“ galiu neįstengti atsilaikyti, – atvirauja fotografas. – Fototechnikos naujienos kainuoja didelius pinigus, todėl nutariau, kad geriau tegul pinigai lieka šeimai, nei būtų išleisti mano įnoriams patenkinti. Juolab kad nesvarbu, koks tas fotoaparatas bebūtų – įmontuotas į mobilųjį telefoną ar kainuojantis kelis tūkstančius eurų – jis suteikia tik techninę kokybę. Tačiau vien gera technika gerų fotografijų nepadarysi. Reikia ir žmogaus indėlio – žvilgsnio, detalės, vertinimo. Fotoaparatais „kepamos“ nuotraukos, o fotografijas daro žmogus.“ Fotografija ir fotografavimu V. Skroblas pirmąkart susidomėjo dar mokydamasis mokykloje, paskatintas fotografavusio tėčio draugo pavyzdžio. „Tačiau tuomet tai buvo tik smalsumas ...
  • Romas Linionis: keturi dešimtmečiai su fotoaparatu

    2016-06-14
    Pastarųjų dešimtmečių Marijampolės fotografijos grandą Romą Linionį iš matymo, ko gero, pažįsta kone visa Marijampolė. Yra žmonių, kurie jį prisimena ir pažįsta dar nuo mokyklos suolo, taip pat nuo tų laikų, kai baigęs aukštąsias inžinieriaus mechaniko studijas grįžo į gimtąjį miestą ir tuometėje Maisto pramonės automatų gamykloje pradėjo inžinieriaus konstruktoriaus karjerą. Ypač puikiai Romą pažįsta vietos kultūros ir meno žmonės, nes jis ir jo gyvenimo bendražygė mūsų kolegė Nijolė Linionienė jau daug metų, kaip sakoma, verda tose pačiose kultūrinio gyvenimo ir meno pasaulio sultyse. Vis dėlto dauguma marijampoliečių Romą Linionį, manau, yra įsidėmėję ir tariasi bent iš matymo pažįstantys dėl to, kad kitą tokį žmogų, kuris jau keturi dešimtmečiai „apsiginklavęs“ fotoaparatu nuolat šmėžuotų netikėčiausiuose Marijampolės kasdienybės žingsniuose ir į besikeičiantį miestą, jo gyvenimą ir žmones nuolat žiūrėtų ir visa tai fiksuotų kitokiu kampu – pro fotoaparato objektyvą, Marijampolėje sunku būtų rasti. Be fotoaparato – nė žingsnio „Manau, kad tai į mano kraują įaugo dar vaikystėje“, – kalbėdamas apie neatsiejama jo gyvenimo dalimi, ...
  • Kraštotyrininkės darbo rezultatas – mokyklos muziejus

    2016-05-31
    Jono Totoraičio progimnazijos muziejus įkurtas 2001 metais, švenčiant mokyklos 30-metį. Kaip papasakojo progimnazijos direktoriaus pavaduotoja Salvinija Šimonėlienė, aprodydama jaukią muziejaus patalpą, ne visos šalies mokyklos turi tokius savo muziejus. Šiai mokyklai pasisekė, kad buvo tokia entuziastė kaip mokytoja P. D. Vidrinskienė, kuri tuo užsiėmė, ir kad palaikė mokyklos vadovai. Pasak pavaduotojos, šalyje iš maždaug pusantro tūkstančio mokyklų muziejus teturi apie 400. Istorijos mokytoja S. Šimonėlienė perėmė muziejaus veiklą iš Vidrinskienės, kuri šioje mokykloje dirbo nuo 1971 metų – įkūrimo dienos (pradžioje atėjo kartu su vyru Zigmu, vėliau jis perėjo kitur). „Šiame muziejuje yra 100 proc. to, ką paliko mokytoja. Aišku, palaipsniui kaupiasi nauji eksponatai. Turime ir stendą apie Vidrinskienės veiklą, jos išleistus leidinius. Labai vertingos medžiagos mokytoja su būrelio nariais pririnkusi apie Joną Totoraitį: senų spaudinių (1927, 1933 m.), kuriuos asmeniškai surado, nupirko. Yra J. Totoraičio „Sūduvos Suvalkijos istorijos“ pirmas leidimas (1938 m.) ir antras, kurį redagavo ji pati (2003 m.). Mokytoja buvo geriausia Totoraičio asmenybės ir biografijos žinovė. Mokiniai parašė solidų ...
  • Sausio 13-osios didvyris Rimantas Juknevičius

    2016-05-31
    2012 m. abiejų Vidrinskų bendras darbas – knyga apie Rimantą Juknevičių išleista pavadinimu „Lietuvos laisvės gynėjas Rimantas Juknevičius. 1991 m. Sausio 13-oji“. 187 puslapių knygoje sudėta gausybė asmeninių nuotraukų, Rimantą pažinojusiųjų atsiminimai, Sausio 13-osios liudininkų pasakojimai, didvyriui skirtų eilėraščių posmai, net užrašai ant laidotuvių vaikinų, nemažai straipsnių iš to laiko spaudos, daugybė nuotraukų iš laidotuvių ir kt. „Aš vis laukiau, kada kas nors apie Rimantą parašys knygą. Tikėjausi, gal žurnalistai. O ką aš – juk tik eilinė kraštotyrininkė. Bet matau, kad niekas nieko nesiima. Tada galvoju: o kas kitas, jei ne aš? Su Rimanto mama Vanda mes kartu dirbome – privalau imtis. Ji, beje, knygai davė daug asmeninių nuotraukų. O pradžia buvo jau padaryta – apie R. Juknevičių medžiagą pradėjo rinkti dar mano vyras, daug buvo surinkęs. Aš ją sutvarkiau ir išleidau. Buvęs mano mokinys Gintaras Vilutis parėmė finansiškai. Išspausdino leidykla „Piko valanda“, davė man kelis egzempliorius, o likusius pati išplatino. Tai vyro Zigmo ir mano paskutinis kraštotyrinis darbas.“ Abu Vidrinskai ir ...
  • Mokytojos P. D. Vidrinskienės bibliografija

    2016-05-31
    Mokytoja P. D. Vidrinskienė rašo lietuvių ir esperanto kalbomis, verčia iš ir į esperanto k. Yra parašiusi, sudariusi ir išleidusi šias knygas: „Rudens ugnelė“ (vaizdeliai ir atsiminimai, 1997 m.). Išvertė iš esperanto k. P. Gavėno knygą „Šventasis Kazimieras“ (1997 m.). „Marijampolės 5-oji vidurinė mokykla 1971–2001 m.“ (2001 m.). „Neužpustytos pėdos“ (apie nusipelniusią mokytoją Juzefą Jakelaitienę, 2002 m.). „Lernu diligente“ (esperanto k. vadovėlis, 2002 m.). „Koloroj de sopiro“ (skaitiniai esperanto k., 2003 m.). „Švyturiu dek“ (sudarė eilėraščių rinkinį apie mokyklą ir mokytojus, 2003 m.). Suredagavo J. Totoraičio „Sūduvos Suvalkijos istorijos“ antrą leidimą (2003 m.). „Skambančios rugsėjų upės“ (mokytojų atsiminimai, I ir II d., 2006 m., 2010 m.). „Paulina – Žiemgalos dukra“ (apie savo mamą Pauliną Arūnienę, 2007 m.). „Algimantas Ramanauskas – chemijos mokytojas ir choreografas“ (2010 m.). „Jonas Totoraitis: gyvenimo ir veiklos apžvalga“ (2011 m., kompiuterinis variantas). „Marijampolės Jono Totoraičio mokyklos muziejus 2001–2011 m.“ (2011 m., komp. var.). „Lietuvos laisvės gynėjas Rimantas Juknevičius 1991 m. Sausio 13-oji“ (2012 m.). Išleido savo eilėraščių rinkinius: „Varveklių stygos“ (2010 m.), „Saulėlydžio paukštė“ (2014 m.), „Vilčių ežeruos“ (2015 m.), „Randuotos ...
  • Gana netikėtas gyvenimo posūkis – kurti poeziją

    2016-05-31
    Kurti eiles P. D. Vidrinskienė pradėjo išėjusi užtarnauto poilsio. Gegužės 7 d. Marijampolės Petro Kriaučiūno bibliotekoje ji pristatė net keturias savo poezijos knygas: „Saulėlydžio paukštė“, „Randuotos pilnaties pievos“, „Vilčių ežeruos“ ir „Varvek­lių stygos“. Tiek poezijos parašė per tuos 5 metus, kai nebedirba mokykloje. Renginys buvo pavadintas poetės eilėraščio žodžiais „Dar pabūkim“. „Poezija kaip panelė, vienam patinka, kitam ne. Pamatau pašešupy gražius vaizdus ir gimsta eilės. Supratau, kad ne tik skausmas gimdo poeziją, džiaugsmas – irgi“, – kalbėjo poetė gausiai susirinkusiems klausytojams. Ji buvo pristatyta kaip muziejaus įkūrėja, kraštotyros knygų autorė, Pasaulinės esperanto asociacijos narė. Danutė ilgai rašė apie kitus, o išėjusi į užtarnautą poilsį ėmė rašyti apie save. Jos poezijos mintys – talpios, tokiu būdu jai buvo būtina pasikalbėti su savimi ir išreikšti savo jausmus. Buvusi mokytoja Dalia Bindokienė išanalizavo Danutės poeziją: jos eilėse juntamas autobiografiškumas, jos kupinos lyrizmo, gausu meilės artimui, gamtai, Tėvynei. Juntamas sielvartas dėl nykstančių vertybių. Kiekvienas eilėraštis – kaip jos gyvenimo pėdsakas. „Tarnausiu šviesai“ – dažna metafora. Ta šviesa – ...
  • Mokytoja D. VIDRINSKIENĖ: lituanistika, esperanto kalba, sovietmečio disidentų likimai

    2016-05-31
    Paulina Danutė Vidrinskienė save vadina Žiemgalos dukra, nes kilusi iš šalies šiaurės, Žagarės, ir, kaip pati sako, tarsi tas vyšnios kauliukas likimo permesta per Nemuną į trąšią Suvalkijos žemę. Čia prigijo, subrendo, sulapojo ir duoda tokį didelį šešėlį, kuris saugo, globoja, glaudžia daugybę žmonių, kurių veikla, geri darbai jos dėka išlieka ne tik žmonių atmintyje, bet ir knygose. Tos knygos – tai kraštotyrinė medžiaga apie atskiras iškilias asmenybes, apie įvairias grupes, įstaigas, laikotarpius, veiklas. 2008 m. mokytojai P. D. Vidrinskienei suteiktas „Nusipelniusios marijampolietės“ vardas. Pedagoginė lituanistinė  veikla – nuo 17 metų Vaikystėje Danutės charakterį formavo graži Žagarės gamta ir knygos. Su bendramoksliais liko artimi iki šiol, neretai susitinka. Didžiulę įtaką linuanistinės studijų krypties pasirinkimui turėjo tai, kad knygų skaitymas šeimoje buvo didelis malonumas. Toks, kad vertė ieškoti ir gauti kone kiekvieną pasirodžiusį vertą dėmesio leidinį. Dar labai svarbi Danutei buvo jos nuostabi gimtosios kalbos mokytoja vienuolė Danutė Mušinskaitė. Pasirodo, šiai mokytojai vardą išrinko pats Maironis. Jis buvo tetos draugas, todėl tartasi su juo. O ...
  • Ir nuvilnijo garsas… (jį išgirdo ir Vytautas Ciplijauskas, ir Henrikas Šablevičius)

    2016-05-17
    Nežinia, kaip būtų susiklostęs Juozo Adomaičio, unikalaus talento kūrėjo, darbų likimas, jei skulptorius Julius Narušis, o paskui jau ir kiti, nebūtų ėmę skleisti žinios apie juos. Juk dešimtmečius tuos akmenis kalė, kai kas pagirdavo, kai kas stebėjosi, bet pagal kitų norus ar užsakymus nedirbo ir pinigų nesiekė užsidirbti. Koks bebuvo racionalus, apskaičiuojantis, antkapinių pamink­lų nesiruošė kalti, nors kryžiaus, nukryžiuotojo motyvais darbų ir sukurta. (Beje, pasitaikė atvejų, kai koks kūrinys „prisišaukdavo“ kitą žmogų: štai Višakio Rūdos kapinėse J. Adomaičio darbas žymi devynerių metų mergaitės amžinojo poilsio vietą…) Etnologas Juozas Kudirka yra rašęs: „J. Adomaitis šiandien mums įdomus tuo, kad būdamas natūraliai izoliuotas nuo meninės aplinkos, tuo labiau – nematydamas darbų iš akmens, savo sumanymus išreiškė savitai, primityviomis, apibendrintomis priemonėmis. Jis, skirtingai nuo ankstesnių akmens meistrų, savo darbams neteikė pritaikomosios vertės, neskyrė jų parodoms, o jais stichiškai, intuityviai išsakė savo dvasinį gyvenimą, pasaulėvaizdį. (…) Jo kūryba – reikšmingas mūsų dienų liaudies kultūros fenomenas.“ Tarsi paslaptingą jėgą spinduliuojanti planeta traukė prašaliečius į sodybą Pamargiuose ...
  • Gandrai nepalieka meistro sodybos

    2016-05-17
    Sunku įvertinti žmogaus gyvenimo turtus: gali suskaičiuoti pastatus, hektarus ar galvijus (dabar – jau ir mašinas ar net jachtas su lėktuvais, vilas užsieniuose), įmantrių drapanų pilnas spintas ir brangius papuošalus, bet… „Raktai iškris iš rankos – ir viskas liks. Kai prisimenu, mano vyro senelis ir jo tėvas nieko „tokio“ neturėjo, o kokie jie buvo laimingi! Aš labiausiai patenkinta, kad tėtis išmokė darbštumo – visko, visų darbų išmokė. Ir perdavė tą darbštumą – be vyro likus kaip sunku buvo, bet nieko, neprapuoliau…“ Tai Juozo Adomaičio vyriausios dukros Joanos Matulevičienės žodžiai. Ji visą laiką gyvena tėvų sodyboje – taigi natūraliai tenka ir palikimo saugotojos vaidmuo. Gal reikėtų pasakyti tiksliau: Joana yra tarsi centras, aplink kurį sukasi visos giminės platus ratas. O tėvo palikimu, ypač daiktais, kurie buvo sename kluone, rūpinasi visos septynios seserys (kaip toje pasakoje). 1997 metais J. Adomaičio dukros savo lėšomis pastatė klėtelę, į kurią ir perkėlė tuos daiktus, taip apsaugodamos nuo sunykimo ir sukurdamos įdomų muziejėlį. 2005 metais Juozui ...