Per karantiną atradome laimę ir galimybę stebėti gamtą, nes kiemai, gatvės ir takeliai – tušti. Jokio žmogaus. Ir vaikai kažkur dingo… Prie lango gali tik automobilius skaičiuoti: kiek jų liko ryte bei kiek sugrįžo vakare po darbų. Dar pamatai, kaip šunys išveda savo šeimininkus pasivaikščioti… Gera gyventi Kazlų Rūdoje, kurią iš visų pusių supa giria. Tačiau ir joje nesutinki nei žvėrelio, nei žmogaus. Ir saulės jau kelintas mėnuo nematome, belieka stebėti beržus. Man jie – patys gražiausi ir tauriausi medžiai. O jų sula pavasarį! Koks gardumas!
* * *
Ruduo… Nuo daugumos beržų jau nudraskyti lapai. Šiandien jie stovi susigūžę, merkiami lietaus. Vienas beržas dar stipriai laikosi, nors lapai jau pageltę, pavargę, tik šiltos vasaros prisiminimai neleidžia pasiduoti rudens melancholijai.
Už lango – rudenėja…
Mano žali beržai gelsvėja
Ir šakomis jau šaukia vėją,
O jis – paklydėlis, išdykėlis
Iš šiaurės nesugrįžo,
Manus namus pamiršo –
Neparėjo…
* * *
Šiomis dienomis tik prabėgau pro savo beržus, nes buvo tiek veik-los! Tačiau ryte pro langą spėjau pažvelgti: beržai baigia numesti paskutinius lapus ir stovi prieš mane nuogi, pliki, sušalę, susigėdę… O sekmadienio popietę ir vakare buvo taip liūdna: neturiu nė vienos laisvos dienos pabūti namuose, tvarkytis, paskaityti knygą, paskambinti draugams. Tas liūdesys labai slėgė širdį, bet jį vakare paaukojau… už tuos žmones, kuriems dar sunkiau.
Ir vėl tas nelemtas ruduo…
Ne žvaigždės kelią rodo –
Vakariai vėjai.
Ir vėl savoj širdy randu
Ne meilę, džiaugsmą, gėrį,
Tik nerimą ir liūdesį,
Vienatvę…
* * *
Darbe. Iš visų pro langus matomų beržų jau tik vienas dar tebeturi keletą lapelių. Apsinuoginę jie… Tik žmonės rudenį neapsinuogina, o atvirkščiai – rengiasi kuo daugiau rūbų. Ir širdis apvelka…
Ruduo…
Vaikystės kvapas –
Taip kvepia obuoliai.
Ruduo…
Vėl krinta lapai
Geltoni ir žali.
Ir vaikšto žmonės
Rūpesčių pilni,
Be šypsenų…
Gal šalta jiems
Tik rudenį?
Ir keista man,
Kad laimė mano,
Laukta ilgai,
Tik rudenį atėjo…
* * *
…Šiandien beržai – rūke. Jie stovi tylūs, ramūs – jokio vėjelio. Vykstu į Marijampolę. Dvasinis alkis… Ten muziejai, parodos, kavinės, inteligentiški, kūrybingi ir dvasingi bičiuliai. Tiesa, dabar tai sunkiai pasiekiama…
Kitą dieną mano beržai atrodė kažko laukiantys, lėtai lėtai siūbavo lyg šokdami lėtą valsą. Pastebėjau, kad iš tų šešių, kuriuos matau pro langą, visų penkių šakos nusvirusios (beržai – svyruonėliai?), o vieno – stačios, trumpos. Tai gal vyriška ir moteriška giminė ir medžių karalystėje egzistuoja?
* * *
Penktadienis, todėl beržai laukia šventadienio, kad matytų, kaip žmonės būriais iš visų miestelio pakraščių traukia į bažnytėlę Dievui padėkoti už gamtos grožį ir tobulai sukurtą pasaulį. Beržai tuos žmones palydės ir pasitiks. Deja, tą tobulą pasaulį žmonės įnirtingai griauna, naikina, kerta…
Ar girdėjai
Medžio šauksmą,
Kai jis nuo aukšto skardžio
Krenta į jūrą
Ir bangos nuneša jį
Prie svetimų krantų?
* * *
Nemačiau net dvi dienas beržų prie savo darbovietės, todėl atidžiai stebėjau savo beržus po namų langus: jie kasdien tokie patys – pliki, nuogi, kažko lūkuriuojantys…
Prieš šventes pašalo ir net saulė pasirodė – džiugesio diena. Beržai taip pat džiugūs, glamonėjami vėjo…
Pagaliau ir sniego sulaukėme: kokios šventės ir žiema – be sniego! Balti beržai – baltas sniegas…
Kaip nuotakos – baltai
Pasipuošė beržai
Ir to tyrumo
Nepalies net vėjas.
Šerkšnas…
Žiema ir sniegas
Nuodėmes paslėps.
Pakylėk sielą aukštai,
Juk keliasi ir stiebiasi beržai
Į tyrą ir nekaltą DANGŲ…
Saulė BERŽINYTĖ
