Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Kad šaltis netaptų priešu (Eksperto komentaras)

Termometro stulpeliui krentant žemiau 10 laipsnių, ligoninės sulaukia pirmųjų pacientų su nušalusiomis galūnėmis. Kai kurie jų iš gydymo įstaigos namo išvyksta be piršto, jeigu nušalimas stipresnis – ir be kojos ar rankos. Kiti atsiperka nuolatine šalčio alergija, nes nušalusi vieta išlieka jautresnė šalčiui.
Marijampolės apskrities ligoninės ortopedas traumatologas Gediminas Akelaitis pataria, kaip išvengti nušalimų, ką reikėtų daryti nušalus galūnes, kada būtina kreiptis į specialistus, o kada galima gydytis namuose.

Traumatologai pasiruošę darbui

Pasak gydytojo G. Akelaičio, po šio šaltojo savaitgalio stacionare pacientų su nušalimais traumatologai dar neturėjo, bet yra pasiruošę, kad jų tikrai bus. „Gali būti, kad žmonės dar nesikreipė, bando gydytis namuose arba jų dar nesurado kaimynai, socialiniai, seniūnijų darbuotojai. Nors dabar tokių pacientų jau daug mažiau. Pats pikas buvo prieš kokią dešimtį metų, kai senukai, jų vaikams išvykus dirbti į užsienius, vienkiemiuose likdavo vieni, neprižiūrėti. Jų namelius užpustydavo ir tik po keleto dienų ar savaitės kas nors aptikdavo tokius nelaimėlius nušalusiomis galūnėmis, prie šaltos krosnies, nes patys žmonės jos nepajėgdavo užsikurti. Dabar vienišus, senus žmones labiau prižiūri seniūnijos, bendruomenės. Tokie gyventojai lankomi, pasirūpinama, kad jų namai nebūtų šalti, tad ir nušalimo traumų patiriama mažiau“, – pasakojo gydytojas G. Akelaitis.

Pasak gydytojo G. Akelaičio, išvengti nušalimų padės tinkama avalynė ir apranga.

Pasak gydytojo G. Akelaičio, išvengti nušalimų padės tinkama avalynė ir apranga.
Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

Pasak gydytojo, kai spaudžia šaltis, žmogui pavojingiausia – netinkama apranga. Ypač privalu pasirūpinti avalyne, nes kojos – pagrindų pagrindas. Kai žmogui pradeda šalti kojos, kraujotaka iš galūnių atsitraukia ir koncentruojasi į gyvybinius organus: širdį, smegenis. Sustingsta rankų pirštai, kojos, kraujas nebepriteka į galūnes ir išsivysto nušalimas. Avalynė turi būti sausa, šilta, pritaikyta žiemai, gerai mūvėti vilnones kojines. Taip pat šaltis pavojingas nepridengtoms kūno vietoms: nosiai, veidui, ausims, plaštakoms. Todėl, gydytojo teigimu, per šaltį einant į lauką reikia pasirūpinti ir šiltomis pirštinėmis, ir kepure, kad kuo mažiau liktų atvirų kūno vietų. 

Kaip sau padėti?

Gydytojo klausėme, kaip sau pagelbėti nušalus, kada būtina kreiptis į medikus, o kada dar galima gydytis namuose.

Anot G. Akelaičio, padėti sau nušalus galima po truputį atšildant nušalusias vietas, tačiau šildyti reikia natūraliai, šiltose patalpose, šiltai apsiklosčius, geriant šiltą arbatą. Jokiu būdu negalima glausti nušalusių vietų prie krosnies, kišti po karštu vandeniu, stipriai trinti, kad nepažeistume paviršinio odos sluoksnio ir neatsidarytų infekcijos vartai. Nušalusi vieta ir taip tampa daug jautresnė. Odai tinka tai, kas švelnu, kas pagerina kapiliarinę kraujotaką. „Teko susidurti su atvejais, kai žmogus nušalusią vietą dar ir nudegina. Sušalęs sėda prie karštos krosnies ir nejausdamas užmiega“, – pasakojo gydytojas G. Akelaitis. Anot mediko, tai labai pavojinga, nes greta nušalimo pacientas gali sukelti ir tų pačių pažeistų audinių nudegimą.

Kada kreiptis į specialistus?

Pasak traumatologo, kreiptis į specialistus būtina tuomet, kai nušalusi vieta pabalo, kai atsirado pūslelės, kai nušalusią vietą labai skauda. „Nušalimo jausmas toks neįprastas – iš pradžių tą vietą skauda, paskui kurį laiką nustojama jausti skausmą, o po to vėl labai skauda. Kai nušalusi vieta pamėlsta, tampa nejautri – jau pavėluotas laikas ir pasekmės gali būti daug skaudesnės“, – aiškino traumatologas. Pasak jo, kai kraujotaka sustoja, kai audiniai nebegauna kraujo, prasideda jų irimas. Iš pradžių nušalusi vieta būna mėlyna, vėliau pabąla, o tai rodo, kad kraujas nebejuda arba judėjimas yra labai nedidelis ir vėliau prasideda audinių nekrozė. Gydytojų uždavinys tokiais atvejais – išsaugoti kuo daugiau gyvybingų audinių. Bet būna atvejų, kai pažeisti audiniai, infekcijos pažeistos sausgyslės, kraujagyslės ir padaryti nieko nebegali. Taigi kojos gangrena yra jos audinių sunaikinimas ir mirtis, atsirandanti nutraukus kraujo tiekimą. Tai pavojinga liga, galinti sukelti amputaciją ar mirtį. Vienintelė pagalba tuomet – gyvybės gelbėjimas.

Atėjusi tikra žiema sukėlė ir rūpesčių.

Atėjusi tikra žiema sukėlė ir rūpesčių.

Pasak gydytojo G. Akelaičio, svarbu žinoti, kad žmogui stipriai sušalus sutrinka jo orientacija ir koordinacija, reakcija į aplinką. Akys mato, protas suvokia, ką reikia daryti, bet motorika sulėtėjusi ir priimti tuo metu reikalingų sprendimų žmogus nebeįstengia. Pabuvus ilgiau dideliame šaltyje žmogaus kūno temperatūra nukrenta, apima mieguistumas. Mieguistumas atsiranda dėl šalčio sulėtėjus smegenų kraujotakai. Dėl to smegenys mažiau aprūpinamos deguonimi, kartu krenta pulsas.

Nuo šios savaitės vidurio šalčiai jau turėtų atsitraukti, tad gal žmonės galės nebijoti nušalimų? – teiravomės gydytojo G. Akelaičio.

Pasak traumatologo, ilgametė jo darbo patirtis leidžia daryti išvadą, kad itin didelis šaltis nekoreliuoja su nušalimais. Dažnai pasitaikanti praktika, kad spaudžiant daugiau kaip 20 laipsnių šalčiui būna mažiau nušalusių pacientų, negu prie minus septynių, dešimties. „Per didžiuosius speigus žmonės labiau pasisaugo, tinkamiau apsirengia, tačiau jie nekreipia dėmesio į aprangą, kai lauke tik keli laipsniai šalčio. Ir tai klaidinga“, – sako gydytojas. Anot jo, termometro stulpeliams nukritus iki -10 ir žemiau, žmogaus galūnės, ypač jei jos yra sušlapusioje avalynėje ar drėgnose pirštinėse, gali nušalti ir per 3–5 min. Esant sausam šalčiui, nušalimo procesas vyksta lėčiau.

Apskritai, galūnės gali nušalti ir esant nulinei temperatūrai, jeigu pučia stiprus vėjas, drėgna. Ir nebūtina lauke būti ilgai, kad nušaltume. Veidą, ausis, rankų pirštus, jeigu esame be pirštinių, galima nušalti ir per 10 minučių.

Tad saugotis, tinkamai rengtis reikia visu šaltuoju metų laikotarpiu, o pajutus, kad situacija tapo neįprasta, užuot gydžiusius savarankiškai, geriau kreiptis į specialistus.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Daug kas užfiksuota, bet…

    2016-12-06Daug kas užfiksuota, bet...
    Pasidomėjus pastarųjų poros dešimtmečių medžio skulptorių, kryždirbių darbais, jų kūrybinėmis biografijomis, įvairios medžiagos, leidinių būtų galima rasti nemažai. Šiuolaikinė technika ir technologijos leidžia fiksuoti ir išsaugoti tai, kas Lietuvoje yra tiek viešose erdvėse, tiek privačiose teritorijose – taip pat ir užsienyje. Kad fiksuoti reikia – akivaizdu, nes, kaip minėjo K. Kvainauskas, matome jau nykstančių ir naujųjų, šių laikų statinių… Dėmesys šiai tautodailės šakai ypač padidėjo po to, kai kryždirbystė buvo įrašyta į UNESCO paveldo sąrašą. Kultūros ministerija, apskričių administracijos, kai kurie fondai, savivaldybės, taip pat ir pavieniai žmonės rėmė leidinius ir jų per keletą metų išėjo gana daug ir įvairių. Pagal ...
  • „Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste…“

    2016-12-06„Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste...“
    Tai – Algimanto Sakalausko, vieno labiausiai žinomų ne tik mūsų krašte, bet ir Lietuvoje medžio skulptorių, ypač daug nuveikusių prikeliant, gaivinant senąją tradiciją, žodžiai. Turi teisę taip sakyti, nes žino, dešimtmečius ne tik dirba su medžiu, kuria, bet ir gilinasi į šios srities dar neatrastas paslaptis. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, turintis meno kūrėjo statusą, Lietuvos kultūros premijos laureatas, turintis daug kitų apdovanojimų… Jo iniciatyva 1990 metais Prienuose grupelė darbščių ir gabių vyrų susibūrė į dirbtuves „Prienų drožėjai“. Dabar tai VšĮ „Meninė drožyba“, bet tikslai ir uždaviniai per ketvirtį amžiaus nepakito, o darbai – kaip šio laiko ženklas ir praėjusių įvykių ...
  • Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai

    2016-12-06Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai
    2001 m. gegužės 18 d. UNESCO paskelbė pirmų devyniolikos Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Į jį pateko ir Lietuvos kryždirbystė – tradicinių lietuviškų kryžių darymas, jų simbolika. Akcentuota, kad kryžiai Lietuvoje buvo statomi ir kai Rusijos imperija (XIX a. antroje pusėje), ir Tarybų Sąjunga (XX a. 5–8 dešimtmečiais) juos draudė ar nurodinėjo, kiek ir kur statyti. Todėl jau XIX a. pabaigoje jie įgijo nacionalinio simbolio statusą. Tai – gyva ir praktiškai iš kartos į kartą perduodama liaudies meno tradicija. Ornamentuoti, su geležinėmis viršūnėmis, saulutėmis kryžiai, įvairių siužetų medinės skulptūros – visa tai laikoma vertingiausiu Lietuvos liaudies meno palikimu. ...
  • Laikas, paaukotas V. Šlekio darbams puoselėti

    2016-11-23Laikas, paaukotas  V. Šlekio darbams puoselėti
    Taip jau susiklostė, kad įgijęs muzikinį išsilavinimą Jaunius Vylius stipriai susidomėjo kraštotyra bei dainuojamąja tautosaka. Ir iš tiesų kažin ar būtų kada atsiradęs toks entuziastas, kuris surinktų ne tik visas V. Šlekio užrašytas dainas, bet dar ir sustyguotų jo biografiją. O nagrinėdamas ją J. Vylius sužinojo ir apie V. Šlekio asmenybę, kuri jam pasirodė labai artima.   Suvedė pomėgiai J. Vyliaus pažintis su V. Šlekiu prasidėjo jam vadovaujant Kazlų Rūdos kultūros centro ansambliui „Sūduonia“. Ieškodamas dainuojamosios tautosakos kūrinių ansambliui, J. Vylius aptiko ir V. Šlekio surinktus dainuojamosios tautosakos kūrinius. Šie kūriniai ansamblio vadovui pasirodė verti dėmesio, nes buvo kitokie – melodingi, prasmingi, sunkiai ...
  • Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“…

    2016-11-23Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“...
    Kazlų Rūdos „Sūduonia“ išsiskiria tuo, kad jos repertuare atliekama tik suvalkietiška tautosaka, kurios didžiąją dalį sudarė buvusio vadovo Jauniaus Vyliaus ir ansambliečių pastangomis iš pateikėjų Suvalkijoje užrašyta medžiaga: dainos, raudos, liaudies žaidimai, rateliai, šokiai, kalendorinių švenčių, vestuvių papročiai, mitologinės sakmės, kita smulkioji tautosaka. Atlikėjai prisimena, kad ansamblio susikūrimo pradžioje, kai trūko dainuojamosios tautosakos kūrinių, visi kartu su vadovu eidavo kaime pas žmones ir klausydavo, įrašinėdavo, šifruodavo ir užrašinėdavo išgirstas dainas. Tačiau vieni ryškiausi dainų, kurias atlieka „Sūduonia“, pateikėjai, yra Vincas Šlekys ir Adelė Kazlauskienė. „Vinco Šlekio dainos yra išskirtinės, jas sunku mokytis, tačiau labai įdomu. Jose gausu simbolizmo, užuominų. Jas ...
  • Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“

    2016-11-23Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“
      Vincas Šlekys daugumai tautiečių ir kraštiečių iš tiesų geriausiai yra žinomas kaip žurnalistas ir kraštotyrininkas. Jo surinktos ir užrašytos „Kapsų dainos“ šiandien Sūduvos krašto dainuojamosios tautosakos puslapiuose – vienos svarbiausios ir vertingiausios, tačiau ne vien dėl surinktų dainų apie Vincą Šlekį verta kalbėti. Prisimenant jo asmenybę verta paminėti ir tai, kad jis buvo knygnešys, kaimo vaikų mokytojas, o svarbiausia – lietuviškai spaudai platinti skirtos „Sietyno“ draugijos steigėjas ir pirmininkas.   Lietuvybės pagrindus davė tėvai Vincas Šlekys gimė 1870 metais Marijampolės apskrityje, Mokoluose, tuometiniame Šunskų valsčiuje. Situacija šalyje tuo metu atrodė maždaug taip: Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje, intensyvėjo rusifikacija, o po 1863–1864 m. ...
  • Meistrą giria jo darbai

    2016-11-02Meistrą giria jo darbai
    Liudvinavietis Arūnas Matulevičius sako lipdantis nuo penkerių – tiesiog toks buvo noras, nors šeimoje tuo niekas neužsiėmė. Ką nors nulipdyti iš plastilino, paskui iš molio, pasak jo, visa gatvė prašydavo. Taip vaikiškas pomėgis atvedė jį į dabartinę Kauno taikomosios dailės mokyklą, kur nedvejodamas pasirinko keramiką. Keramika jį suvedė ir su žmona Asta, kuri molio lipdymo išmoko iš mamos Onos Martinaitienės. „Tai buvo tarnybinis romanas, – juokdamasi sako A. Matulevičienė, prisipažinusi, kad būtent Arūno darbai pirmiausia ir patraukė jos dėmesį. – Mudvi su mama – savamokslės, lipdėme, kūrėme papuošalus, siūlais, dažais dekoravome vazas. Ne kartą bandžiau piešti ir ant Arūno pagamintų molio ...
  • Kiekviename ornamente gieda paukštelis

    2016-11-02Kiekviename ornamente gieda paukštelis
    Vienu seniausių tradicinių lietuvių amatų – keramika marijampolietę Angelę Česonienę sudomino vyras Kęstutis, profesionalus keramikas. – Augau Marcinkonyse, kur rankų darbas visada buvo populiarus – kiekvienuose namuose audė, mezgė, siuvinėjo, – sako Dzūkijos krašto šviesuolių Juzės ir Stasio Česnulevičių dukra Angelė. – Liaudies menas ir man visada buvo prie širdies, todėl stengiausi viską išmokti. Augdama miškų apsuptyje mėgau stebėti medžius, paukščius, o namo iš laukų sunešdavau visus akmenėlius, visokių augalėlių. Taip gamtos motyvai atsikartojo ir mano darbuose – piešiniuose, siuviniuose, audiniuose. Kelio galas jai buvo Putliųjų verpalų fabriko suvenyrų ceche pas Audronę Šlyterienę, kuri vis skatino kurti. Pirmus lipdinius Angelė darė iš ...
  • Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis…

    2016-11-02Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis...
    Marijampolėje gyvenanti keramikė, tautodailininkė Alma Kisnieriūtė su moliu susipažino kone prieš tris dešimtis metų, kai mokėsi dailės mokykloje. Susipažino ir… susidraugavo. Almos rankose iš molio gimsta dailus puodas, lėkštė, kalėdinis papuošalas, o kartais – angelas ar kažkas kita, ką sunkiai gali įsivaizduoti rasiąs keramiko dirbtuvėje. – Tai darai „dūšiai“… Tokiems dirbiniams turi ateiti laikas, jų taip sau nenulipdysi. Kartais mintis kirba kokius metus ar dar ilgiau, o nepadarai nieko. Tačiau kai ateina laikas, žiūrėk, ir atsiranda kažkas tokio per dieną ar dvi, – kalba keramikė.   Kilusi iš meniškos giminės Šiluvos apylinkėse gimusios ir augusios Almos giminėje gausu gabių ir meniškų žmonių – ...
  • Netradicinė pamoka Matutynėje

    2016-10-25Netradicinė pamoka Matutynėje
    Spalio 4 d. į netradicinę pamoką „Pagauk rudens spalvas“ Anzelmo Matučio tėviškėje Zomčinės kaime mokinius pakvietė Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazijos pedagogės. Vyko integruota pamoka ir kūrybinės dirbtuvės. Čia susijungė dailė, technologijos, muzika, fotografija ir literatūra. Vaikai kūrė puokštes iš rudens gėrybių, gamino kompoziciją iš įvairių gamtos dovanų. Grupė mokinių po sodybą ieškojo gražių rudeniškų kadrų fotografijoms, kiti tapė, dar kiti kūrė žodžio meną. Buvo atvykę mokinių iš Padovinio pagrindinės mokyklos, kurie taip pat susidomėjo ir pasinaudojo netradicinės pamokos galimybėmis. Mokiniai skaitė poetų eiles, dainavo dainas apie rudenį ir gamtos grožį. Mokytojos lituanistės Aušros Brusokienės vadovaujamų literatūrinės kūrybos dirbtuvių nariai skaitė savo kūrybą. A. ...
  • Poeto vardą garbingai neša gimnazija

    2016-10-25Poeto vardą garbingai neša gimnazija
    1989 m. gegužės 20 d. Igliaukos vidurinei mokyklai buvo suteiktas A. Matučio vardas. Dabar tai – Igliaukos A. Matučio gimnazija. Geros ugdymo sąlygos Gimnazijos direktorė Janina Alesienė sako, kad čia ugdymo sąlygos net geresnės negu kai kuriose miesto mokyklose. „Mes turime aplink tiek puikių vietų, kur galima vesti neformalias pamokas. Štai vasarą prie šalia esančio Yglos ežero buvome pasikvietę narus, ugniagesius gelbėtojus, kad pademonstruotų vaikams savo darbo specifiką. Iš tiesų, nenoriu sutikti, kad mieste mokiniams sąlygos geresnės. Mes taip pat turime labai daug galimybių, tik reikia noro jas išnaudoti. Džiaugiuosi iniciatyviu pedagogų kolektyvu, kuris turi įdomių idėjų ir jas įgyvendina. Tai padeda labiau ...
  • Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai

    2016-10-25Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai
    Anzelmas Matulevičius-Matutis gimė 1923 m. sausio 7 d. Marijampolės apskrities Zomčinės kaime. Dar mažas būdamas pamėgo skaityti ir su knyga nesiskyrė visą gyvenimą. Eilėraščius kurti ėmė besimokydamas Marijampolės gimnazijoje. Šešiolikmetis gimnazistas žurnalo „Žiburėlis“ surengtame jaunųjų literatų konkurse laimėjo dvi premijas. Mokytojo profesiją įgijo besimokydamas Marijampolės mokytojų seminarijoje (baigė 1942 m.). Mokytojavo Santaikos kaime, Simne (Alytaus r.), Seirijuose (Lazdijų r.). Nuo 1950 metų gyveno Alytuje, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, dirbo pionierių namuose, vadovavo literatų ir turistų būreliams. Savo talentą A. Matutis paskyrė vaikų literatūrai. Daugiau kaip ket­virtį amžiaus dirbęs mokytoju, jis vaikus pažinojo kaip reta puikiai. Poeto veikla neliko neįvertinta – gavo ne vieną ...
  • Ne tik pažiūrėti…

    2016-10-18Ne tik pažiūrėti...
    Beveik tuo pat metu, kai buvo rengiamas pirmasis, juostų, katalogas, muziejuje prasidėjo intensyvi edukacinė veikla. Buvo siūloma pabandyti įvairių dalykų, tarp kitų – ir patiems pasidaryti juosteles. Šie užsiėmimai sulaukė didelio dėmesio, muziejininkai sako nė patys nesitikėję, kad susidomėjimas taip ilgai neslūgs. Reikėjo registruotis iš anksto ir dar palaukti eilės – mat, be marijampoliečių, į muziejų ėmė plūsti grupės iš Kauno… Viena priežasčių, tai paskatinusių, buvo paroda Kaune „Sūduvos spalvos“ (tų parodų buvo daug – su muziejaus eksponatais, tarp kurių buvo ir šio krašto tautinis kostiumas, pabuvota ir Danijoje). Ją pristatant Jurgita Jasevičienė, atsakinga už edukacinę veiklą, taip mokėjo sudominti ...
  • Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“

    2016-10-18Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“
    Rengiant visus tekstilės katalogus viena sudarytojų, lydėjusi leidinius visu keliu, buvo Asta Vandytė – tautodailininkė, tautinio kostiumo ekspertė, įmonės „Tautinio kostiumo studija“ Kaune vadovė, pati surinkusi, atgaivinusi daug tradicinės tekstilės pavyzdžių, išleidusi leidinių. Paprašėme išsakyti savo minčių apie sritį, į kurią yra giliai panirusi. „Kiek prisimenu, vaikystėje ir paauglystėje vartant namuose buvusį Mikalinos Glemžaitės tautinių kostiumų leidinį, vis pagalvodavau, kad norėčiau kada nors taip apsirengti… Buvo gražu žiūrėti į plačius, „kaip karalaitės“, sijonus, liemenes ir švarkelius. Vaikystės noras išsipildė vėliau, baigus studijas Šiaulių pedagoginiame institute, Kaune pradėjus lankyti folkloro ansamblį. Iškilo būtinybė pasisiūti kostiumą, pradėjau giliau domėtis – ir panirau… Kostiumuose man, ...
  • Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą

    2016-10-18Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą
    Vilkaviškio kultūros centre veikianti Mažoji audimo artelė šiemet minėjo pirmąjį apvalų jubiliejų. Prieš dešimtmetį, po netrumpo parengiamojo darbo (kultūros centrui pritarus projektui ir skyrus patalpas, reikėjo surasti ne tik stakles, bet ir audėjas – vienas, kad mokytų, kitas – kad norėtų išmokti šio nelengvo amato, tampančio ir kūryba) ji buvo iškilmingai atidaryta. Buvo garbių svečių, gražių palinkėjimų, nuostabos – panašių centrų ar sambūrių visoje Lietuvoje buvo vos vienas kitas, ne ką daugiau ir dabar… Idėja suburti bei mokyti moteris tradicinio audimo buvo užvaldžiusi ilgametę kultūros centro darbuotoją etnografę Nijolę Skinkienę, vadovaujančią ir folkloro ansambliui „Sūduviai“. Nežinia, kas labiausiai lėmė, bet visi ...