Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

2020-ieji – iššūkių, netikėtų sprendimų metai

Naujiems metams skaičiuojant pirmąsias savaites dar vis žvalgomės atgal, į nuėjusiuosius. Vertiname, kokie tie metai buvo, kokiais darbais ir įvykiais išsiskyrė, sveriame, kas pavyko, ko nespėjome įgyvendinti. Apie tai kalbamės su Kalvarijos savivaldybės administracijos direktoriumi Kęstu SPŪDŽIU.

Loreta TUMELIENĖ

spudys

– 2020 m. Savivaldybės administracijai teko nelengva užduotis: pandemijos akivaizdoje turėjote padėti gydymo įstaigoms, užtikrinti sveikatos paslaugų teikimą visuomenei, išsaugoti gyventojus, medikus. Kaip sekėsi įveikti šį etapą?

– Mano situacija gana unikali, nes Kalvarijos savivaldybės administracijos direktoriaus pareigas perėmiau pirmo pusmečio pabaigoje, kai pirmoji COVID-19 banga jau buvo praėjusi. Tai savotiškai gerai, nes galėjau įvertinti pirmo pusmečio veiksmus tarsi iš šalies. Vasarą turėjome daug susitikimų ir diskusijų su savivaldybės gydymo, socialinių paslaugų, švietimo įstaigų vadovais ir ruošėmės antrajai COVID-19 bangai.
Mes nuo pirmųjų dienų labiau koncentravomės į rizikos mažinimą, nes apsaugos priemonėmis buvome pakankamai aprūpinti Vyriausybės. Įstaigoms akcentavome būtinybę investuoti į nuotolinio darbo priemones ir ypač sėkmingai tai pavyko įgyvendinti švietimo įstaigose. Suprantama, kad ne visas darbas gali vykti nuotoliniu būdu, todėl kita dalis darbo buvo nukreipta į nereikalingų kontaktų mažinimą. Savivaldybėje įrengėme vieno langelio principą. Vienas svarbiausių sprendimų buvo mobilaus COVID-19 tyrimo punkto, kuris sėkmingai aptarnauja savivaldybės gyventojus, įsteigimas.
Nepaisant didelių pastangų pasiruošti antrajai pandemijos bangai, turėjome netikėtą sukrėtimą, kai vienas pirmųjų židinių kilo Administracijoje, tačiau geras pasiruošimas leido greitai jį suvaldyti. Taip pat turėjome ligos atvejų tiek gydymo, tiek socialines paslaugas teikiančiose, tiek ir švietimo įstaigose, tačiau įstaigų vadovai išliko susikaupę, sėkmingai suvaldė kylančius ligos židinius.
Naudodamasis proga norėčiau padėkoti visiems Kalvarijos savivaldybės gyventojams, kad išgirdote mūsų prašymus. 2020 metus Kalvarijos savivaldybė baigė būdama pirmoje vietoje iš visų 60-ties Lietuvos savivaldybių, kaip mažiausią sergamumą COVID-19 turinti savivaldybė.

– Kaip pandemiją Savivaldybėje išgyveno verslas?

– Smagu, kad verslas suprato, jog kilusi pandemija ne tik Savivaldybės administracijos problema. Turėjome atvejų, kai pirmosios COVID -19 bangos metu verslas pasiūlė pagalbą Savivaldybės administracijai. Vasarą sulaukėme didelės finansinės paramos iš Vyriausybės – koronaviruso plitimo sukeltų pasekmių mažinimui. Buvo skirtos lėšos, už kurias suremontuota daug kelių. Tai didelė investicija į regione veikiančių įmonių aplinkos infrastruktūrą.
Prie verslo plėtojimo pavyko prisidėti įgyvendinus Laisvės gatvės rekonstrukcijos projektą, sutvarkius miesto parką ir autobusų laukimo paviljoną. Būtent šių projektų metu judriausiose, daugiausiai prekybos vietų turinčiose gatvėse atlikti darbai prekybos vietų prieigas padarė kur kas estetiškesnes, patrauklesnes. Džiaugiamės ir baigtu Kalvarijos miesto turgavietės projektu, kuris leis pritraukti daugiau smulkaus verslo atstovų į Kalvarijos savivaldybę.
Turėjome ir tiesioginių pagalbos verslui priemonių – vykdėme paramos smulkiam ir vidutiniam verslui skatinimo programą, kuriai buvo skirti 10000 Eur. Taip pat buvo suteikta mokestinių lengvatų už 7932 Eur.

– Lygiagrečiai su šiais rūpesčiais ir darbais vyko kasdieniai. Kas reikšmingo nuveikta per metus, kuo galite pasidžiaugti?

– Žinoma, džiaugiamės, kad didelė Vyriausybės parama leido kaimiškosiose savivaldybės vietovėse sutvarkyti daug kelių ir melioracijos objektų, greičiau baigti Laisvės gatvės infrastruktūros projektą. Šie darbai itin reikšmingi Kalvarijos kraštui.
Tačiau labiau už infrastruktūros plėtrą mane džiugina pokyčiai socialinėje srityje. Pradėtos teikti lanksčios ir individualizuotos paslaugos, kurių iki šiol Savivaldybėje nebuvo. Tai – trumpalaikės specialiosios socialinės paslaugos, teikiamos vaikams su sunkia negalia, suaugusiems asmenims ir senyvo amžiaus žmonėms su sunkia negalia, kuriuos namuose augina, globoja kartu gyvenantys šeimos nariai, laikinai dėl tam tikrų priežasčių negalintys jais pasirūpinti. Taip pat įrengti ir pritaikyti septyni būstai neįgaliesiems, skirtas papildomas finansavimas piniginei socialinei paramai, įgyvendinama valstybės politika, vykdant perėjimą nuo institucinės globos prie šeimoje ir bendruomenėje teikiamų paslaugų likusiems be tėvų globos vaikams. Kalvarijos savivaldybėje taip pat vykdomas Užimtumo skatinimo ir motyvavimo nedirbantiems ir socialinę paramą gaunantiems asmenims modelis, kurio tikslas – sukurti modelį, mažinantį nedarbo lygį. Kalvarijos savivaldybėje dabar viena iš pagrindinių prioritetų – socialinės atskirties mažinimas ir efektyvesnis paslaugų teikimas. Pastaruoju metu ši sritis sulaukia ypatingo dėmesio, nes mums svarbu padėti spręsti socialines problemas.

– Kaip sekėsi valdyti turtą, biudžetą?

– Sunku kalbėti dėl pirmosios metų pusės, nes tuo metu administracijai vadovavo kitas direktorius, tačiau antrame pusmetyje finansinę padėtį pavyko suvaldyti, atlikome ne vieną biudžeto pakeitimą, nes reikėjo spręsti problemas, susijusias su nepakankamu projektų finansavimu (pvz. Laisvės g. rekonstrukcija). Taip pat ištaisėme nepakankamą kai kurių savivaldybės įstaigų finansavimą, čia daugiausia neatitikimų buvo dėl Šeimos globos namų įstaigos finansavimo.
Nepaisant COVID-19 sukeltų iššūkių ir nesurenkamo biudžeto, mums pavyko ne tik finansuoti visas numatytas veiklas, bet ir rasti dar papildomai apie 200 tūkst. eurų socialinėms problemoms spręsti, ir metus užbaigėme su sutaupytų lėšų likučiu.

– Daugelis savivaldybių skundžiasi, kad dėl pandemijos neišsivers be skolinimosi, papildomų valstybės dotacijų. Kokioje situacijoje Kalvarijos savivaldybės administracija?

– Istoriškai Kalvarijos savivaldybės administracija labai mažai skolinosi, todėl esant poreikiui, skolintis mes galėtume, tačiau tai priklauso nuo daug aplinkybių. Šiandien Savivaldybei nereikia skolintis, nes visoms numatytoms veikloms pinigų pakanka, bet žvelgdami į ateitį, matome daug veiklų, kurioms įgyvendinti reikėtų papildomų valstybės dotacijų ir skolintų lėšų. Tai ir pastatų renovacija, ypač šilumos panaudojimo efektyvumui didinti, vandens ir nuotekų sistemų plėtra kaimo vietovėse, verslo aplinkos kūrimas.
Kalbant apie savivaldybės turto valdymą – per pirmą pusmetį didelių pokyčių nebuvo, gal tik išskyrus keletą investicijų į Aistiškių ir Jungėnų vandens ūkį, tačiau 2021 metams turime didelių planų. Savivaldybės administracijos turtas turės būti valdomas kitaip, nes dabartinė padėtis mūsų tikrai netenkina, nenaudojami pastatai bus privatizuoti arba sutvarkyti, juose vyks veikla.

– Ko tikitės iš šių metų? Kokie darbai, iššūkiai laukia?

– Pagrindiniu darbu 2021 metais, aišku, išlieka COVID-19 ligos suvaldymas Kalvarijos savivaldybėje, ši pandemija iššūkis visam pasauliui, todėl didžiausias dėmesys ir turi būti skiriamas žmonių sveikatai. Savaime suprantama, kad dėl to daug dėmesio bus skiriama gydymo ir socialinių paslaugų teikimo įstaigoms.
Sunku numatyti laukiančius iššūkius, todėl galime tik spėlioti, kas mūsų laukia. Jaučiame blogėjančią žmonių emocinę būklę, todėl siekiame plėtoti psichologinę pagalbą, kad ji būtų prieinamesnė, taip pat planuojame didesnį dėmesį jaunimo reikalams ir užimtumo didinimo programoms.
Daug nerimo kelia ir kol kas neaiški naujosios Vyriausybės politika, ypač regionų atskirties mažinimo klausimams, nes jei nebus skiriamas pakankamai dėmesio mažosioms savivaldybėms finansuoti, mūsų savivaldybės lauks nelengvi laikai, o tai kels vis naujus iššūkius.

– Kokie 2020-ieji buvo Jums asmeniškai?

– 2020 metai man tikrai įsimintini. Pirmą pusmetį dirbau įprastą darbą – buvau vienos didžiausių Marijampolės savivaldybės žemės ūkio bendrovių grupės vadovas. Antrame pusmetyje priėmiau turbūt didžiausią iššūkį savo gyvenime ir sutikau dirbti Kalvarijos savivaldybės administracijos direktoriumi. Suprantama, kad iš privataus sektoriaus ateiti dirbti į viešąjį sektorių labai nelengva, bet džiaugiuosi, kad pavyko, nenusivyliau. Darbas kol kas džiugina, kolektyvas darbštus, todėl tikiu, kad per ateinančius metus pavyks pasiekti ir didelių laimėjimų ne tik man, bet ir visai savivaldybei.

– Ko palinkėtumėte Kalvarijos savivaldybės gyventojams, sau?

– Linkiu visiems greičiau įveikti COVID-19 atneštus nepatogumus, kad pagaliau grįžtų normalus gyvenimas, kupinas bendravimo, judėjimo, susibūrimų su draugais, kelionių, sporto ir kultūros renginių, visko, kas dar neseniai buvo taip įprasta.

– Ačiū už pokalbį. Sėkmės Jums.

Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Daug kas užfiksuota, bet…

    2016-12-06Daug kas užfiksuota, bet...
    Pasidomėjus pastarųjų poros dešimtmečių medžio skulptorių, kryždirbių darbais, jų kūrybinėmis biografijomis, įvairios medžiagos, leidinių būtų galima rasti nemažai. Šiuolaikinė technika ir technologijos leidžia fiksuoti ir išsaugoti tai, kas Lietuvoje yra tiek viešose erdvėse, tiek privačiose teritorijose – taip pat ir užsienyje. Kad fiksuoti reikia – akivaizdu, nes, kaip minėjo K. Kvainauskas, matome jau nykstančių ir naujųjų, šių laikų statinių… Dėmesys šiai tautodailės šakai ypač padidėjo po to, kai kryždirbystė buvo įrašyta į UNESCO paveldo sąrašą. Kultūros ministerija, apskričių administracijos, kai kurie fondai, savivaldybės, taip pat ir pavieniai žmonės rėmė leidinius ir jų per keletą metų išėjo gana daug ir įvairių. Pagal ...
  • „Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste…“

    2016-12-06„Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste...“
    Tai – Algimanto Sakalausko, vieno labiausiai žinomų ne tik mūsų krašte, bet ir Lietuvoje medžio skulptorių, ypač daug nuveikusių prikeliant, gaivinant senąją tradiciją, žodžiai. Turi teisę taip sakyti, nes žino, dešimtmečius ne tik dirba su medžiu, kuria, bet ir gilinasi į šios srities dar neatrastas paslaptis. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, turintis meno kūrėjo statusą, Lietuvos kultūros premijos laureatas, turintis daug kitų apdovanojimų… Jo iniciatyva 1990 metais Prienuose grupelė darbščių ir gabių vyrų susibūrė į dirbtuves „Prienų drožėjai“. Dabar tai VšĮ „Meninė drožyba“, bet tikslai ir uždaviniai per ketvirtį amžiaus nepakito, o darbai – kaip šio laiko ženklas ir praėjusių įvykių ...
  • Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai

    2016-12-06Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai
    2001 m. gegužės 18 d. UNESCO paskelbė pirmų devyniolikos Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Į jį pateko ir Lietuvos kryždirbystė – tradicinių lietuviškų kryžių darymas, jų simbolika. Akcentuota, kad kryžiai Lietuvoje buvo statomi ir kai Rusijos imperija (XIX a. antroje pusėje), ir Tarybų Sąjunga (XX a. 5–8 dešimtmečiais) juos draudė ar nurodinėjo, kiek ir kur statyti. Todėl jau XIX a. pabaigoje jie įgijo nacionalinio simbolio statusą. Tai – gyva ir praktiškai iš kartos į kartą perduodama liaudies meno tradicija. Ornamentuoti, su geležinėmis viršūnėmis, saulutėmis kryžiai, įvairių siužetų medinės skulptūros – visa tai laikoma vertingiausiu Lietuvos liaudies meno palikimu. ...
  • Laikas, paaukotas V. Šlekio darbams puoselėti

    2016-11-23Laikas, paaukotas  V. Šlekio darbams puoselėti
    Taip jau susiklostė, kad įgijęs muzikinį išsilavinimą Jaunius Vylius stipriai susidomėjo kraštotyra bei dainuojamąja tautosaka. Ir iš tiesų kažin ar būtų kada atsiradęs toks entuziastas, kuris surinktų ne tik visas V. Šlekio užrašytas dainas, bet dar ir sustyguotų jo biografiją. O nagrinėdamas ją J. Vylius sužinojo ir apie V. Šlekio asmenybę, kuri jam pasirodė labai artima.   Suvedė pomėgiai J. Vyliaus pažintis su V. Šlekiu prasidėjo jam vadovaujant Kazlų Rūdos kultūros centro ansambliui „Sūduonia“. Ieškodamas dainuojamosios tautosakos kūrinių ansambliui, J. Vylius aptiko ir V. Šlekio surinktus dainuojamosios tautosakos kūrinius. Šie kūriniai ansamblio vadovui pasirodė verti dėmesio, nes buvo kitokie – melodingi, prasmingi, sunkiai ...
  • Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“…

    2016-11-23Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“...
    Kazlų Rūdos „Sūduonia“ išsiskiria tuo, kad jos repertuare atliekama tik suvalkietiška tautosaka, kurios didžiąją dalį sudarė buvusio vadovo Jauniaus Vyliaus ir ansambliečių pastangomis iš pateikėjų Suvalkijoje užrašyta medžiaga: dainos, raudos, liaudies žaidimai, rateliai, šokiai, kalendorinių švenčių, vestuvių papročiai, mitologinės sakmės, kita smulkioji tautosaka. Atlikėjai prisimena, kad ansamblio susikūrimo pradžioje, kai trūko dainuojamosios tautosakos kūrinių, visi kartu su vadovu eidavo kaime pas žmones ir klausydavo, įrašinėdavo, šifruodavo ir užrašinėdavo išgirstas dainas. Tačiau vieni ryškiausi dainų, kurias atlieka „Sūduonia“, pateikėjai, yra Vincas Šlekys ir Adelė Kazlauskienė. „Vinco Šlekio dainos yra išskirtinės, jas sunku mokytis, tačiau labai įdomu. Jose gausu simbolizmo, užuominų. Jas ...
  • Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“

    2016-11-23Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“
      Vincas Šlekys daugumai tautiečių ir kraštiečių iš tiesų geriausiai yra žinomas kaip žurnalistas ir kraštotyrininkas. Jo surinktos ir užrašytos „Kapsų dainos“ šiandien Sūduvos krašto dainuojamosios tautosakos puslapiuose – vienos svarbiausios ir vertingiausios, tačiau ne vien dėl surinktų dainų apie Vincą Šlekį verta kalbėti. Prisimenant jo asmenybę verta paminėti ir tai, kad jis buvo knygnešys, kaimo vaikų mokytojas, o svarbiausia – lietuviškai spaudai platinti skirtos „Sietyno“ draugijos steigėjas ir pirmininkas.   Lietuvybės pagrindus davė tėvai Vincas Šlekys gimė 1870 metais Marijampolės apskrityje, Mokoluose, tuometiniame Šunskų valsčiuje. Situacija šalyje tuo metu atrodė maždaug taip: Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje, intensyvėjo rusifikacija, o po 1863–1864 m. ...
  • Meistrą giria jo darbai

    2016-11-02Meistrą giria jo darbai
    Liudvinavietis Arūnas Matulevičius sako lipdantis nuo penkerių – tiesiog toks buvo noras, nors šeimoje tuo niekas neužsiėmė. Ką nors nulipdyti iš plastilino, paskui iš molio, pasak jo, visa gatvė prašydavo. Taip vaikiškas pomėgis atvedė jį į dabartinę Kauno taikomosios dailės mokyklą, kur nedvejodamas pasirinko keramiką. Keramika jį suvedė ir su žmona Asta, kuri molio lipdymo išmoko iš mamos Onos Martinaitienės. „Tai buvo tarnybinis romanas, – juokdamasi sako A. Matulevičienė, prisipažinusi, kad būtent Arūno darbai pirmiausia ir patraukė jos dėmesį. – Mudvi su mama – savamokslės, lipdėme, kūrėme papuošalus, siūlais, dažais dekoravome vazas. Ne kartą bandžiau piešti ir ant Arūno pagamintų molio ...
  • Kiekviename ornamente gieda paukštelis

    2016-11-02Kiekviename ornamente gieda paukštelis
    Vienu seniausių tradicinių lietuvių amatų – keramika marijampolietę Angelę Česonienę sudomino vyras Kęstutis, profesionalus keramikas. – Augau Marcinkonyse, kur rankų darbas visada buvo populiarus – kiekvienuose namuose audė, mezgė, siuvinėjo, – sako Dzūkijos krašto šviesuolių Juzės ir Stasio Česnulevičių dukra Angelė. – Liaudies menas ir man visada buvo prie širdies, todėl stengiausi viską išmokti. Augdama miškų apsuptyje mėgau stebėti medžius, paukščius, o namo iš laukų sunešdavau visus akmenėlius, visokių augalėlių. Taip gamtos motyvai atsikartojo ir mano darbuose – piešiniuose, siuviniuose, audiniuose. Kelio galas jai buvo Putliųjų verpalų fabriko suvenyrų ceche pas Audronę Šlyterienę, kuri vis skatino kurti. Pirmus lipdinius Angelė darė iš ...
  • Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis…

    2016-11-02Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis...
    Marijampolėje gyvenanti keramikė, tautodailininkė Alma Kisnieriūtė su moliu susipažino kone prieš tris dešimtis metų, kai mokėsi dailės mokykloje. Susipažino ir… susidraugavo. Almos rankose iš molio gimsta dailus puodas, lėkštė, kalėdinis papuošalas, o kartais – angelas ar kažkas kita, ką sunkiai gali įsivaizduoti rasiąs keramiko dirbtuvėje. – Tai darai „dūšiai“… Tokiems dirbiniams turi ateiti laikas, jų taip sau nenulipdysi. Kartais mintis kirba kokius metus ar dar ilgiau, o nepadarai nieko. Tačiau kai ateina laikas, žiūrėk, ir atsiranda kažkas tokio per dieną ar dvi, – kalba keramikė.   Kilusi iš meniškos giminės Šiluvos apylinkėse gimusios ir augusios Almos giminėje gausu gabių ir meniškų žmonių – ...
  • Netradicinė pamoka Matutynėje

    2016-10-25Netradicinė pamoka Matutynėje
    Spalio 4 d. į netradicinę pamoką „Pagauk rudens spalvas“ Anzelmo Matučio tėviškėje Zomčinės kaime mokinius pakvietė Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazijos pedagogės. Vyko integruota pamoka ir kūrybinės dirbtuvės. Čia susijungė dailė, technologijos, muzika, fotografija ir literatūra. Vaikai kūrė puokštes iš rudens gėrybių, gamino kompoziciją iš įvairių gamtos dovanų. Grupė mokinių po sodybą ieškojo gražių rudeniškų kadrų fotografijoms, kiti tapė, dar kiti kūrė žodžio meną. Buvo atvykę mokinių iš Padovinio pagrindinės mokyklos, kurie taip pat susidomėjo ir pasinaudojo netradicinės pamokos galimybėmis. Mokiniai skaitė poetų eiles, dainavo dainas apie rudenį ir gamtos grožį. Mokytojos lituanistės Aušros Brusokienės vadovaujamų literatūrinės kūrybos dirbtuvių nariai skaitė savo kūrybą. A. ...
  • Poeto vardą garbingai neša gimnazija

    2016-10-25Poeto vardą garbingai neša gimnazija
    1989 m. gegužės 20 d. Igliaukos vidurinei mokyklai buvo suteiktas A. Matučio vardas. Dabar tai – Igliaukos A. Matučio gimnazija. Geros ugdymo sąlygos Gimnazijos direktorė Janina Alesienė sako, kad čia ugdymo sąlygos net geresnės negu kai kuriose miesto mokyklose. „Mes turime aplink tiek puikių vietų, kur galima vesti neformalias pamokas. Štai vasarą prie šalia esančio Yglos ežero buvome pasikvietę narus, ugniagesius gelbėtojus, kad pademonstruotų vaikams savo darbo specifiką. Iš tiesų, nenoriu sutikti, kad mieste mokiniams sąlygos geresnės. Mes taip pat turime labai daug galimybių, tik reikia noro jas išnaudoti. Džiaugiuosi iniciatyviu pedagogų kolektyvu, kuris turi įdomių idėjų ir jas įgyvendina. Tai padeda labiau ...
  • Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai

    2016-10-25Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai
    Anzelmas Matulevičius-Matutis gimė 1923 m. sausio 7 d. Marijampolės apskrities Zomčinės kaime. Dar mažas būdamas pamėgo skaityti ir su knyga nesiskyrė visą gyvenimą. Eilėraščius kurti ėmė besimokydamas Marijampolės gimnazijoje. Šešiolikmetis gimnazistas žurnalo „Žiburėlis“ surengtame jaunųjų literatų konkurse laimėjo dvi premijas. Mokytojo profesiją įgijo besimokydamas Marijampolės mokytojų seminarijoje (baigė 1942 m.). Mokytojavo Santaikos kaime, Simne (Alytaus r.), Seirijuose (Lazdijų r.). Nuo 1950 metų gyveno Alytuje, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, dirbo pionierių namuose, vadovavo literatų ir turistų būreliams. Savo talentą A. Matutis paskyrė vaikų literatūrai. Daugiau kaip ket­virtį amžiaus dirbęs mokytoju, jis vaikus pažinojo kaip reta puikiai. Poeto veikla neliko neįvertinta – gavo ne vieną ...
  • Ne tik pažiūrėti…

    2016-10-18Ne tik pažiūrėti...
    Beveik tuo pat metu, kai buvo rengiamas pirmasis, juostų, katalogas, muziejuje prasidėjo intensyvi edukacinė veikla. Buvo siūloma pabandyti įvairių dalykų, tarp kitų – ir patiems pasidaryti juosteles. Šie užsiėmimai sulaukė didelio dėmesio, muziejininkai sako nė patys nesitikėję, kad susidomėjimas taip ilgai neslūgs. Reikėjo registruotis iš anksto ir dar palaukti eilės – mat, be marijampoliečių, į muziejų ėmė plūsti grupės iš Kauno… Viena priežasčių, tai paskatinusių, buvo paroda Kaune „Sūduvos spalvos“ (tų parodų buvo daug – su muziejaus eksponatais, tarp kurių buvo ir šio krašto tautinis kostiumas, pabuvota ir Danijoje). Ją pristatant Jurgita Jasevičienė, atsakinga už edukacinę veiklą, taip mokėjo sudominti ...
  • Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“

    2016-10-18Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“
    Rengiant visus tekstilės katalogus viena sudarytojų, lydėjusi leidinius visu keliu, buvo Asta Vandytė – tautodailininkė, tautinio kostiumo ekspertė, įmonės „Tautinio kostiumo studija“ Kaune vadovė, pati surinkusi, atgaivinusi daug tradicinės tekstilės pavyzdžių, išleidusi leidinių. Paprašėme išsakyti savo minčių apie sritį, į kurią yra giliai panirusi. „Kiek prisimenu, vaikystėje ir paauglystėje vartant namuose buvusį Mikalinos Glemžaitės tautinių kostiumų leidinį, vis pagalvodavau, kad norėčiau kada nors taip apsirengti… Buvo gražu žiūrėti į plačius, „kaip karalaitės“, sijonus, liemenes ir švarkelius. Vaikystės noras išsipildė vėliau, baigus studijas Šiaulių pedagoginiame institute, Kaune pradėjus lankyti folkloro ansamblį. Iškilo būtinybė pasisiūti kostiumą, pradėjau giliau domėtis – ir panirau… Kostiumuose man, ...
  • Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą

    2016-10-18Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą
    Vilkaviškio kultūros centre veikianti Mažoji audimo artelė šiemet minėjo pirmąjį apvalų jubiliejų. Prieš dešimtmetį, po netrumpo parengiamojo darbo (kultūros centrui pritarus projektui ir skyrus patalpas, reikėjo surasti ne tik stakles, bet ir audėjas – vienas, kad mokytų, kitas – kad norėtų išmokti šio nelengvo amato, tampančio ir kūryba) ji buvo iškilmingai atidaryta. Buvo garbių svečių, gražių palinkėjimų, nuostabos – panašių centrų ar sambūrių visoje Lietuvoje buvo vos vienas kitas, ne ką daugiau ir dabar… Idėja suburti bei mokyti moteris tradicinio audimo buvo užvaldžiusi ilgametę kultūros centro darbuotoją etnografę Nijolę Skinkienę, vadovaujančią ir folkloro ansambliui „Sūduviai“. Nežinia, kas labiausiai lėmė, bet visi ...