Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Kalvarijos savivaldybėje COVID -19 grėsmė – ir per popierines sąskaitas

Karantino laikotarpiu susiduriame su įvairiausiomis problemomis. Ypač sunkumų kyla, kai reikia keisti įpročius, prisitaikyti gyventi kitaip, o mes nemokame, gal ne visi ir norime išmokti. Kalvarijos savivaldybės Liubavo kaimo gyventojai neranda bendro susitarimo, kaip apmokėti sąskaitas už paslaugas. Viena dalis kaimo žmonių, bijodami užsikrėsti COVID-19, norėtų sąskaitas mokėti bekontakčiu būdu ir piktinasi, kad tiekėjai vaikšto po namus rinkdami mokesčius, nešiodami užkratą, kiti nieko keisti neketina. Jeigu į jų namus neužsuka surinkti pinigų už komunalines paslaugas, jie paprasčiausiai nemoka mokesčių.

Loreta TUMELIENĖ

Liubavo gyventojai stebisi

Štai kokio laiško „Suvalkiečio“ redakcija sulaukė iš Liubave gyvenančių žmonių.
Anot gyventojų, Liubave, Kalvarijos sav., už suvartotą šaltą vandenį ir nuotekų tvarkymą pinigus renka UAB „Kalvarijos komunalininkas“ darbuotojas. Mechanikas kiekvieną mėnesį eina į gyventojų namus, išrašo sąskaitą, paima pinigus. Skaitytojus stebina, kad šiais laikais, kai popierinės sąskaitos tampa atgyvena, pinigai už komunalinius mokesčius renkami tokiu būdu. Be to, tai daroma net karantino laikotarpiu, kai reikėtų vengti kontaktų, nes kaime yra ne vienas asmuo, sergantis COVID-19. „Taigi ir gruodžio mėnesį prieš pat Kalėdas tas darbuotojas ėjo į kiekvienus kaime esančius namus surinkti pinigų, o prieš Naujuosius metus tapo žinoma, kad jis pats yra užsikrėtęs koronainfekcija. Visi yra pasipiktinę tokiu bendrovės „Kalvarijos komunalininkas“ pinigų už vandenį rinkimo būdu ir neatsakingu elgesiu karantino metu“, – rašė skaitytojai.

Dauguma nori, kad mokesčius surinktų

Ar tikrai Liubave pinigai už komunalines paslaugas dar vis renkami tokiu primityviu būdu, klausėme vietos gyventojų. Jie patvirtino, kad taip, kiekvieną mėnesį bendrovės „Kalvarijos komunalininkas“ darbuotojas užsuka į gyventojų namus ir surenka pinigus už suteiktas paslaugas. „Juk yra žmonių, kurie neturi namuose ne tik interneto, bet ir kompiuterio, nemoka naudotis technologijomis. Jeigu pas juos niekas neateina surinkti mokesčių, jie lieka nemokėję“, – kalbėjo pašnekovas.
Liubavo bendruomenės pirmininkė Laima Bagdonienė išdėstė tokią pačią poziciją. Anot jos, bendrovės „Kalvarijos komunalininkas“ darbuotojas priverstas eiti pas žmones į namus, nes kitaip apmokėti sąskaitų gyventojai nesutinka. Jie skambina mokesčių rinkėjui į namus ir klausia, kodėl šis neateina paimti pinigų. „Per pirmojo karantino bangą nuo kovo iki birželio niekas nerinko mokesčių, tai tuos kelis mėnesius ir buvo skolos“, – sakė bendruomenės pirmininkė. Moteris čia nemato jokios problemos. Tie, gyventojai, kurie sąskaitas apmokėti sugeba patys, gali pranešti bendrovei „Kalvarijos komunalininkas“, kad darbuotojas nevyktų į jų namus. Arba paprasčiausiai neatidaryti durų ir viskas bus aišku. „Liubave gyvena daug senų žmonių, kurie patys elektroniniu būdu nemoka apmokėti sąskaitų. Ne visi jų turi vaikus, galinčius padėti. Be to, dabar, kai judėjimas tarp savivaldybių ribojamas, vaikai negali atvažiuoti pas tėvus, šie patys turi spręsti savo problemas, tad gyventojai tiesiog prašo, kad mokesčių rinkėjas užsuktų į jų namus“, – pasakojo L. Bagdonienė.
Bendruomenės pirmininkė patvirtino, kad mokesčius rinkęs specialistas susirgo COVID-19, tačiau nežinoma, kur tiksliai jis užsikrėtė. Tikimybė, kad vaikščiodamas po žmones ir rinkdamas mokesčius, irgi yra.

komunalininkas

„Kalvarijos komunalininkas“ už bekontaktį atsiskaitymą

Situaciją paprašėme pakomentuoti uždarosios akcinės bendrovės „Kalvarijos komunalininkas“ direktoriaus pavaduotojo Vito Rusevičiaus.
Pasak jo, bendrovė yra priversta siųsti savo darbuotojus į vartotojų, kuriems teikia komunalines paslaugas, namus, rinkti pinigų todėl, kad žmonės kitaip nemoka už paslaugas. Savivaldybėje, anot V. Rusevičiaus, „Kalvarijos komunalininkas“ turi apie 3000 abonentų ir tik 10 proc. iš jų už paslaugas atsiskaito elektroniniu būdu, pašto skyriuose ar prekybos centrų terminale. „Mes daug kartų kreipėmės į gyventojus prašydami pereiti prie bekontakčio apmokėjimo už paslaugas, aiškinome, kaip tai galima padaryti, siūlėme naudotis abonentų savitarna, tačiau didžioji dalis gyventojų nesutinka. Vieniems tikrai sunku savarankiškai susimokėti, kiti nenori nieko keisti. Per pirmąjį karantiną mes nerinkome mokesčių, tad susidarė skolos“, – aiškino V. Rusevičius. Anot vadovo, bendrovė negali numoti lengva ranka į skolininkus, reikia galvoti, kaip išsilaikyti.
Pasak V. Rusevičiaus, kiekvienos sąskaitos apačioje yra nurodoma, kaip gyventojai patys galėtų apmokėti mokesčius. Tokių galimybių daug: ir Lietuvos pašto ir „PayPost“ skyriuose, „Perlo“ terminaluose, taip pat prekybos tinklo „Maxima“ parduotuvių kasose, juk dauguma ten per mėnesį tikrai apsilanko keletą kartų. Direktoriaus pavaduotojo teigimu, buvo ir kitokių bandymų vartotojus pripratinti atsiskaityti savarankiškai. Bendrovė kiekvienam abonentui išsiuntė pranešimą su prašymu nurodyti savo elektroninį paštą, kuriuo „Kalvarijos komunalininkas“ išsiųstų sąskaitą. Atsiliepusiųjų nebuvo daug. O ir tarp jų buvo tokių, kurie vėliau apsigalvojo, esą jiems toks apmokėjimas sudėtingesnis, neturi, kaip atsispausdinti sąskaitos. „Finansiškai mūsų bendrovei būtų daug naudingiau, kad gyventojai apmokėtų sąskaitas savarankiškai. Juk patys jas išnešiodami po namus turime nemažai papildomų išlaidų. Kiekvieną sąskaitą tenka dėti į voką, voką pirkti. Prisideda transporto išlaidos, darbuotojų laiko sąnaudos. Galvojome tartis, kad Lietuvos paštas išnešiotų sąskaitas gyventojams į namus. Tokia paslauga per mėnesį mums atsieitų pusantro tūkstančio, todėl nusprendėme, kad patiems išvežioti sąskaitas pigiau“, – pasakojo direktoriaus pavaduotojas.
Anot jo, bendrovė tikrai džiaugiasi vartotojais, kurie už paslaugas atsiskaito internetu. Jeigu gyventojai nenori, kad mokesčių rinkėjas ateitų į namus, jokių problemų nekyla, juk sąskaita vartotojui paliekama pašto dėžutėje. Jokių kontaktų nebūna. Vartotojas pats sprendžia, ar savarankiškai apmokės sąskaitą, ar lauks, kol į namus užsukus paslaugos teikėjo atstovas.

Ieškoti kitų sprendimų

Pasak Liubavo seniūnijos seniūno Gintauto Baliulio, ši situacija buvo aptarinėjama plačiai. Vertinti ją reikėtų iš įvairių pusių. „Aš pats už vandenį ir nuotekų tvarkymą atsiskaitau bankiniu pavedimu. Papildomai pavedimas nieko nekainuoja, jis įeina į tą patį banko aptarnavimo mokestį. Tačiau yra dalis gyventojų, kuriems sudėtinga atsiskaityti elektroniniu būdu. Jie neturi kompiuterių, išmaniųjų telefonų ir nemoka jais naudotis. Paštas panaikintas prieš metus, anksčiau gyventojai visus mokesčius mokėdavo jame, mobilųjį laiškininką išsikviesti taip pat sudėtinga. Todėl tokiems gyventojams labai reikalinga „Kalvarijos komunalininko“ paslauga, negali jų palikti nuošalyje“, – aiškino G. Baliulis.
Tačiau seniūno teigimu, yra ir kita medalio pusė. Sergamumas COVID-19 liga didelis. Reikia saugotis, elgtis atsakingai. Mokesčius renkantis darbuotojas ėjo iš vieno namo į kitą, pinigus ėmė grynaisiais, su visais bendravo. Užkrato tikimybė ir jam, ir gyventojams buvo didelė. Tikėtina, kad darbuotojas ir užsikrėtė per darbą. Todėl, seniūnijos vadovo manymu, šioje situacijoje bendrovei reikėjo paieškoti ir kitų sprendimų. Gal mokesčių rinkimą atidėti, gal rinkti juos kartą per ketvirtį. Ir kaip įmanoma skatinti gyventojus naudotis elektroniniu būdu. „Liūdna, kad taip įvyko, kiek žinau, visoje savivaldybėje panaši situacija. „Kalvarijos komunalininko“ darbuotojai sako, kad vartotojai nemoka už sąskaitas elektroniniu būdu. Tačiau vis dėlto reikia gyventojus skatinti tai daryti, pratinti prie naujos krypties. Jeigu nieko nedarysi, nekeisi, taip ir liks“, – sakė seniūnas.

Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Daug kas užfiksuota, bet…

    2016-12-06Daug kas užfiksuota, bet...
    Pasidomėjus pastarųjų poros dešimtmečių medžio skulptorių, kryždirbių darbais, jų kūrybinėmis biografijomis, įvairios medžiagos, leidinių būtų galima rasti nemažai. Šiuolaikinė technika ir technologijos leidžia fiksuoti ir išsaugoti tai, kas Lietuvoje yra tiek viešose erdvėse, tiek privačiose teritorijose – taip pat ir užsienyje. Kad fiksuoti reikia – akivaizdu, nes, kaip minėjo K. Kvainauskas, matome jau nykstančių ir naujųjų, šių laikų statinių… Dėmesys šiai tautodailės šakai ypač padidėjo po to, kai kryždirbystė buvo įrašyta į UNESCO paveldo sąrašą. Kultūros ministerija, apskričių administracijos, kai kurie fondai, savivaldybės, taip pat ir pavieniai žmonės rėmė leidinius ir jų per keletą metų išėjo gana daug ir įvairių. Pagal ...
  • „Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste…“

    2016-12-06„Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste...“
    Tai – Algimanto Sakalausko, vieno labiausiai žinomų ne tik mūsų krašte, bet ir Lietuvoje medžio skulptorių, ypač daug nuveikusių prikeliant, gaivinant senąją tradiciją, žodžiai. Turi teisę taip sakyti, nes žino, dešimtmečius ne tik dirba su medžiu, kuria, bet ir gilinasi į šios srities dar neatrastas paslaptis. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, turintis meno kūrėjo statusą, Lietuvos kultūros premijos laureatas, turintis daug kitų apdovanojimų… Jo iniciatyva 1990 metais Prienuose grupelė darbščių ir gabių vyrų susibūrė į dirbtuves „Prienų drožėjai“. Dabar tai VšĮ „Meninė drožyba“, bet tikslai ir uždaviniai per ketvirtį amžiaus nepakito, o darbai – kaip šio laiko ženklas ir praėjusių įvykių ...
  • Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai

    2016-12-06Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai
    2001 m. gegužės 18 d. UNESCO paskelbė pirmų devyniolikos Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Į jį pateko ir Lietuvos kryždirbystė – tradicinių lietuviškų kryžių darymas, jų simbolika. Akcentuota, kad kryžiai Lietuvoje buvo statomi ir kai Rusijos imperija (XIX a. antroje pusėje), ir Tarybų Sąjunga (XX a. 5–8 dešimtmečiais) juos draudė ar nurodinėjo, kiek ir kur statyti. Todėl jau XIX a. pabaigoje jie įgijo nacionalinio simbolio statusą. Tai – gyva ir praktiškai iš kartos į kartą perduodama liaudies meno tradicija. Ornamentuoti, su geležinėmis viršūnėmis, saulutėmis kryžiai, įvairių siužetų medinės skulptūros – visa tai laikoma vertingiausiu Lietuvos liaudies meno palikimu. ...
  • Laikas, paaukotas V. Šlekio darbams puoselėti

    2016-11-23Laikas, paaukotas  V. Šlekio darbams puoselėti
    Taip jau susiklostė, kad įgijęs muzikinį išsilavinimą Jaunius Vylius stipriai susidomėjo kraštotyra bei dainuojamąja tautosaka. Ir iš tiesų kažin ar būtų kada atsiradęs toks entuziastas, kuris surinktų ne tik visas V. Šlekio užrašytas dainas, bet dar ir sustyguotų jo biografiją. O nagrinėdamas ją J. Vylius sužinojo ir apie V. Šlekio asmenybę, kuri jam pasirodė labai artima.   Suvedė pomėgiai J. Vyliaus pažintis su V. Šlekiu prasidėjo jam vadovaujant Kazlų Rūdos kultūros centro ansambliui „Sūduonia“. Ieškodamas dainuojamosios tautosakos kūrinių ansambliui, J. Vylius aptiko ir V. Šlekio surinktus dainuojamosios tautosakos kūrinius. Šie kūriniai ansamblio vadovui pasirodė verti dėmesio, nes buvo kitokie – melodingi, prasmingi, sunkiai ...
  • Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“…

    2016-11-23Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“...
    Kazlų Rūdos „Sūduonia“ išsiskiria tuo, kad jos repertuare atliekama tik suvalkietiška tautosaka, kurios didžiąją dalį sudarė buvusio vadovo Jauniaus Vyliaus ir ansambliečių pastangomis iš pateikėjų Suvalkijoje užrašyta medžiaga: dainos, raudos, liaudies žaidimai, rateliai, šokiai, kalendorinių švenčių, vestuvių papročiai, mitologinės sakmės, kita smulkioji tautosaka. Atlikėjai prisimena, kad ansamblio susikūrimo pradžioje, kai trūko dainuojamosios tautosakos kūrinių, visi kartu su vadovu eidavo kaime pas žmones ir klausydavo, įrašinėdavo, šifruodavo ir užrašinėdavo išgirstas dainas. Tačiau vieni ryškiausi dainų, kurias atlieka „Sūduonia“, pateikėjai, yra Vincas Šlekys ir Adelė Kazlauskienė. „Vinco Šlekio dainos yra išskirtinės, jas sunku mokytis, tačiau labai įdomu. Jose gausu simbolizmo, užuominų. Jas ...
  • Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“

    2016-11-23Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“
      Vincas Šlekys daugumai tautiečių ir kraštiečių iš tiesų geriausiai yra žinomas kaip žurnalistas ir kraštotyrininkas. Jo surinktos ir užrašytos „Kapsų dainos“ šiandien Sūduvos krašto dainuojamosios tautosakos puslapiuose – vienos svarbiausios ir vertingiausios, tačiau ne vien dėl surinktų dainų apie Vincą Šlekį verta kalbėti. Prisimenant jo asmenybę verta paminėti ir tai, kad jis buvo knygnešys, kaimo vaikų mokytojas, o svarbiausia – lietuviškai spaudai platinti skirtos „Sietyno“ draugijos steigėjas ir pirmininkas.   Lietuvybės pagrindus davė tėvai Vincas Šlekys gimė 1870 metais Marijampolės apskrityje, Mokoluose, tuometiniame Šunskų valsčiuje. Situacija šalyje tuo metu atrodė maždaug taip: Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje, intensyvėjo rusifikacija, o po 1863–1864 m. ...
  • Meistrą giria jo darbai

    2016-11-02Meistrą giria jo darbai
    Liudvinavietis Arūnas Matulevičius sako lipdantis nuo penkerių – tiesiog toks buvo noras, nors šeimoje tuo niekas neužsiėmė. Ką nors nulipdyti iš plastilino, paskui iš molio, pasak jo, visa gatvė prašydavo. Taip vaikiškas pomėgis atvedė jį į dabartinę Kauno taikomosios dailės mokyklą, kur nedvejodamas pasirinko keramiką. Keramika jį suvedė ir su žmona Asta, kuri molio lipdymo išmoko iš mamos Onos Martinaitienės. „Tai buvo tarnybinis romanas, – juokdamasi sako A. Matulevičienė, prisipažinusi, kad būtent Arūno darbai pirmiausia ir patraukė jos dėmesį. – Mudvi su mama – savamokslės, lipdėme, kūrėme papuošalus, siūlais, dažais dekoravome vazas. Ne kartą bandžiau piešti ir ant Arūno pagamintų molio ...
  • Kiekviename ornamente gieda paukštelis

    2016-11-02Kiekviename ornamente gieda paukštelis
    Vienu seniausių tradicinių lietuvių amatų – keramika marijampolietę Angelę Česonienę sudomino vyras Kęstutis, profesionalus keramikas. – Augau Marcinkonyse, kur rankų darbas visada buvo populiarus – kiekvienuose namuose audė, mezgė, siuvinėjo, – sako Dzūkijos krašto šviesuolių Juzės ir Stasio Česnulevičių dukra Angelė. – Liaudies menas ir man visada buvo prie širdies, todėl stengiausi viską išmokti. Augdama miškų apsuptyje mėgau stebėti medžius, paukščius, o namo iš laukų sunešdavau visus akmenėlius, visokių augalėlių. Taip gamtos motyvai atsikartojo ir mano darbuose – piešiniuose, siuviniuose, audiniuose. Kelio galas jai buvo Putliųjų verpalų fabriko suvenyrų ceche pas Audronę Šlyterienę, kuri vis skatino kurti. Pirmus lipdinius Angelė darė iš ...
  • Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis…

    2016-11-02Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis...
    Marijampolėje gyvenanti keramikė, tautodailininkė Alma Kisnieriūtė su moliu susipažino kone prieš tris dešimtis metų, kai mokėsi dailės mokykloje. Susipažino ir… susidraugavo. Almos rankose iš molio gimsta dailus puodas, lėkštė, kalėdinis papuošalas, o kartais – angelas ar kažkas kita, ką sunkiai gali įsivaizduoti rasiąs keramiko dirbtuvėje. – Tai darai „dūšiai“… Tokiems dirbiniams turi ateiti laikas, jų taip sau nenulipdysi. Kartais mintis kirba kokius metus ar dar ilgiau, o nepadarai nieko. Tačiau kai ateina laikas, žiūrėk, ir atsiranda kažkas tokio per dieną ar dvi, – kalba keramikė.   Kilusi iš meniškos giminės Šiluvos apylinkėse gimusios ir augusios Almos giminėje gausu gabių ir meniškų žmonių – ...
  • Netradicinė pamoka Matutynėje

    2016-10-25Netradicinė pamoka Matutynėje
    Spalio 4 d. į netradicinę pamoką „Pagauk rudens spalvas“ Anzelmo Matučio tėviškėje Zomčinės kaime mokinius pakvietė Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazijos pedagogės. Vyko integruota pamoka ir kūrybinės dirbtuvės. Čia susijungė dailė, technologijos, muzika, fotografija ir literatūra. Vaikai kūrė puokštes iš rudens gėrybių, gamino kompoziciją iš įvairių gamtos dovanų. Grupė mokinių po sodybą ieškojo gražių rudeniškų kadrų fotografijoms, kiti tapė, dar kiti kūrė žodžio meną. Buvo atvykę mokinių iš Padovinio pagrindinės mokyklos, kurie taip pat susidomėjo ir pasinaudojo netradicinės pamokos galimybėmis. Mokiniai skaitė poetų eiles, dainavo dainas apie rudenį ir gamtos grožį. Mokytojos lituanistės Aušros Brusokienės vadovaujamų literatūrinės kūrybos dirbtuvių nariai skaitė savo kūrybą. A. ...
  • Poeto vardą garbingai neša gimnazija

    2016-10-25Poeto vardą garbingai neša gimnazija
    1989 m. gegužės 20 d. Igliaukos vidurinei mokyklai buvo suteiktas A. Matučio vardas. Dabar tai – Igliaukos A. Matučio gimnazija. Geros ugdymo sąlygos Gimnazijos direktorė Janina Alesienė sako, kad čia ugdymo sąlygos net geresnės negu kai kuriose miesto mokyklose. „Mes turime aplink tiek puikių vietų, kur galima vesti neformalias pamokas. Štai vasarą prie šalia esančio Yglos ežero buvome pasikvietę narus, ugniagesius gelbėtojus, kad pademonstruotų vaikams savo darbo specifiką. Iš tiesų, nenoriu sutikti, kad mieste mokiniams sąlygos geresnės. Mes taip pat turime labai daug galimybių, tik reikia noro jas išnaudoti. Džiaugiuosi iniciatyviu pedagogų kolektyvu, kuris turi įdomių idėjų ir jas įgyvendina. Tai padeda labiau ...
  • Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai

    2016-10-25Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai
    Anzelmas Matulevičius-Matutis gimė 1923 m. sausio 7 d. Marijampolės apskrities Zomčinės kaime. Dar mažas būdamas pamėgo skaityti ir su knyga nesiskyrė visą gyvenimą. Eilėraščius kurti ėmė besimokydamas Marijampolės gimnazijoje. Šešiolikmetis gimnazistas žurnalo „Žiburėlis“ surengtame jaunųjų literatų konkurse laimėjo dvi premijas. Mokytojo profesiją įgijo besimokydamas Marijampolės mokytojų seminarijoje (baigė 1942 m.). Mokytojavo Santaikos kaime, Simne (Alytaus r.), Seirijuose (Lazdijų r.). Nuo 1950 metų gyveno Alytuje, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, dirbo pionierių namuose, vadovavo literatų ir turistų būreliams. Savo talentą A. Matutis paskyrė vaikų literatūrai. Daugiau kaip ket­virtį amžiaus dirbęs mokytoju, jis vaikus pažinojo kaip reta puikiai. Poeto veikla neliko neįvertinta – gavo ne vieną ...
  • Ne tik pažiūrėti…

    2016-10-18Ne tik pažiūrėti...
    Beveik tuo pat metu, kai buvo rengiamas pirmasis, juostų, katalogas, muziejuje prasidėjo intensyvi edukacinė veikla. Buvo siūloma pabandyti įvairių dalykų, tarp kitų – ir patiems pasidaryti juosteles. Šie užsiėmimai sulaukė didelio dėmesio, muziejininkai sako nė patys nesitikėję, kad susidomėjimas taip ilgai neslūgs. Reikėjo registruotis iš anksto ir dar palaukti eilės – mat, be marijampoliečių, į muziejų ėmė plūsti grupės iš Kauno… Viena priežasčių, tai paskatinusių, buvo paroda Kaune „Sūduvos spalvos“ (tų parodų buvo daug – su muziejaus eksponatais, tarp kurių buvo ir šio krašto tautinis kostiumas, pabuvota ir Danijoje). Ją pristatant Jurgita Jasevičienė, atsakinga už edukacinę veiklą, taip mokėjo sudominti ...
  • Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“

    2016-10-18Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“
    Rengiant visus tekstilės katalogus viena sudarytojų, lydėjusi leidinius visu keliu, buvo Asta Vandytė – tautodailininkė, tautinio kostiumo ekspertė, įmonės „Tautinio kostiumo studija“ Kaune vadovė, pati surinkusi, atgaivinusi daug tradicinės tekstilės pavyzdžių, išleidusi leidinių. Paprašėme išsakyti savo minčių apie sritį, į kurią yra giliai panirusi. „Kiek prisimenu, vaikystėje ir paauglystėje vartant namuose buvusį Mikalinos Glemžaitės tautinių kostiumų leidinį, vis pagalvodavau, kad norėčiau kada nors taip apsirengti… Buvo gražu žiūrėti į plačius, „kaip karalaitės“, sijonus, liemenes ir švarkelius. Vaikystės noras išsipildė vėliau, baigus studijas Šiaulių pedagoginiame institute, Kaune pradėjus lankyti folkloro ansamblį. Iškilo būtinybė pasisiūti kostiumą, pradėjau giliau domėtis – ir panirau… Kostiumuose man, ...
  • Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą

    2016-10-18Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą
    Vilkaviškio kultūros centre veikianti Mažoji audimo artelė šiemet minėjo pirmąjį apvalų jubiliejų. Prieš dešimtmetį, po netrumpo parengiamojo darbo (kultūros centrui pritarus projektui ir skyrus patalpas, reikėjo surasti ne tik stakles, bet ir audėjas – vienas, kad mokytų, kitas – kad norėtų išmokti šio nelengvo amato, tampančio ir kūryba) ji buvo iškilmingai atidaryta. Buvo garbių svečių, gražių palinkėjimų, nuostabos – panašių centrų ar sambūrių visoje Lietuvoje buvo vos vienas kitas, ne ką daugiau ir dabar… Idėja suburti bei mokyti moteris tradicinio audimo buvo užvaldžiusi ilgametę kultūros centro darbuotoją etnografę Nijolę Skinkienę, vadovaujančią ir folkloro ansambliui „Sūduviai“. Nežinia, kas labiausiai lėmė, bet visi ...